Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. V. (toliau – apeliantas) gynėjo adv. Dariaus Pinkevičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio, kuriuo Š. V. nuteistas pagal LR BK 253 str. 1 d., pritaikius LR BK 54 str. 3 d. – 15 MGL (564,9 eurų) bauda.

Š. V. nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje įgijo prie C kategorijos šaunamųjų ginklų priskiriamą pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujinį pistoletą WALTHER P99, Nr. B 14315856, skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais garsiniais šoviniais, kurį neturėdamas leidimo neteisėtai laikė iki 2014-12-11 15.20 val. garaže Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), tol kol policijos pareigūnai kratos metu minėtą šaunamąjį ginklą surado ir paėmė.

Apeliaciniu skundu nuteistojo Š. V. gynėjas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-11-05 nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, nustatant, kad nuteistasis Š. V. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Gynėjas, analizuodamas teismų praktiką, kurioje teismai sprendė dėl baudžiamosios atsakomybės atsiradimo, kai neteisėtai laikomas šaunamasis ginklas, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo suformuota teismų praktika dėl BK 253 str. 1 d. taikymo, pagal kurią asmuo baudžiamojon atsakomybėn gali būti traukiamas tik tuo atveju, jeigu būtų buvę įrodyta, kad įstatymo nustatyto ginklo įregistravimo termino metu ar laiku, kai ginklas buvo laikytas pasibaigus įregistravimo terminui, atsirado sąlygos, dėl kurių asmuo ginklo būtų neįregistravęs ir leidimas laikyti ir nešioti šaunamąjį ginklą jam būtų neišduotas, ir tai suprasdamas asmuo tyčia vengtų kreiptis į policijos komisariatą dėl ginklo įregistravimo ir reikalingo leidimo gavimo ar pratęsimo. Gynėjas apžymi, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad egzistavo sąlygos, dėl kurių apeliantui leidimas laikyti ir nešioti dujinį pistoletą negalėjo būtų išduotas. Priešingai, kaltinamajame akte nurodoma, kad apeliantas neteistas, psichiatrinis ar narkologinis gydymas netaikytas. Nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad apeliantas žinojo apie tai, kad jam negalėjo būti išduotas leidimas dujiniam pistoletui ir dėl to tyčia vengė kreiptis į policijos komisariatą.

Gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad tik nuo 2014-07-01 Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymas įtvirtino reikalavimą, kad dujiniam pistoletui laikyti apskritai yra reikalingas leidimas (2 str.). Bylos medžiaga (kaltinamasis aktas, apklausos protokolai) patvirtina, kad apeliantas prieš daugiau nei 10 metų įsigijo šaunamąjį ginklą teisėtai ir visą tą laiką (10 m.) laikė jį teisėtai, tačiau vėliau (iki 2014-07-01), kaip to reikalavo pasikeitęs teisinis reglamentavimas, nustatyta tvarka nesikreipė dėl ginklo įregistravimo ir leidimo jam išdavimo – tiesiog nežinojo apie pasikeitusį įstatymą ir naują pareigą gauti leidimą jo turimam dujiniam pistoletui. Gynėjo teigimu, apeliantas galimai elgėsi nerūpestingai nepasidomėdamas įstatymo pakeitimais, tačiau to niekaip negalima vertinti, kaip tiesioginės tyčios – suvokimu, kad jis neteisėtai laiko dujinį pistoletą, kurio neturi teisės įregistruoti ir gauti leidimo ir to nori.

Skunde nurodoma ir tai, kad kratą atlikusių liudytojų policijos pareigūnų E. P. ir E. S. parodymai patvirtina, kad ginklas buvo rastas garaže, nebuvo slepiamas, o buvo laikomas atvirai – padėtas ant lentynos. Pasak gynėjo, tai rodo, kad apeliantas manė, kad jis dujinį pistoletą turi ir laiko teisėtai, kitaip jį tiesiog būtų paslėpęs ar ji išmetęs. Taip pat tai, kad apeliantas laikė dujinį pistoletą garaže su kitais daiktais, kurie jam nebuvo kasdien reikalingi, o ne savo gyvenamojoje patalpoje, kurioje lankosi kasdien, patvirtina tai, kad jis ginklą manė esant jam nereikalingu ir tiesiog pamiršo, kad jį turi ir dėl šios priežasties nepasidomėjo pasikeitusiu teisiniu reglamentavimu ir tuo, kad jam atsirado nauja pareiga įregistruoti ir gauti leidimą dujiniam pistoletui.

Gynėjas pažymi ir tai, kad apeliantas nuosekliai savo parodymuose teigė, kad jis manė, jog dujinis pistoletas neveikė, nes buvo surūdijęs. Aplinkybę, kad ginklas buvo neprižiūrėtas ir surūdijęs patvirtino ir Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje. Nurodo, kad teismo posėdžio metu apeliantas paaiškino, kad prieš keletą metų dėl šios priežasties net bandė vežti šį ginklą taisyti. Pasak gynėjo, visos šios aplinkybės rodo, kad apeliantas nesuvokė, jog ginklą laiko neteisėtai be leidimo ir juo labiau nesiekė taip elgtis. Nurodo, kad byloje taip pat nėra duomenų, kad apeliantas per minėtą laikotarpį šį ginklą būtų panaudojęs pažeidimams ar kitoms nusikalstamoms veikoms daryti ar būtų perdavęs kitų asmenų žinion.

Skunde taip pat nurodoma, kadangi dujinio pistoleto (revolverio) laikymas neturint leidimo buvo kriminalizuotas tik nuo 2014-07-01, apeliantas galėjo būti įtariamas pažeidęs BK 253 str. 1 d. tik nuo 2014-07-01 iki 2014-12-11, t. y. tik šiek tiek daugiau nei 5 mėnesius. Gynėjas pažymi, kad 5 mėnesiai yra ganėtinai trumpas laikotarpis, todėl toks sąlyginai nedidelis neteisėto ginklo laikymo laikotarpis nepatvirtina tiesioginės tyčios apelianto veiksmuose, o priešingai rodo, kad apeliantas daugiau nei 10 metų laikęs ginklą, teisėtai dėl aplaidumo nežinodamas pasikeitusio įstatymo reikalavimų, laiku nesikreipė dėl ginklo įregistravimo ir leidimo ginklui išdavimo. Gynėjas nurodo, kad tiek jo, tiek apelianto nuomone, viso bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu pastarojo parodymai buvo nuoseklūs ir pagrindžiantys tai, kad apeliantas dujinio pistoleto neįregistravo ir neįgijo leidimo jį laikyti tik dėl savo neatsargumo (aplaidumo), o ne turėdamas tikslą neteisėtai jį laikyti.

Gynėjas skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad apeliantas negalėjo nežinoti apie pasikeitusį reglamentavimą dėl dujinių pistoletų registravimo ir reikalavimo gauti leidimą jį laikyti, todėl jis yra kaltas. Pažymi, jog tai, kad įstatymo leidėjas nustatė pereinamąjį laikotarpį ir tvarką, leidžiančią asmeniui per tam tikrą laiką įteisinti ginklo laikymą ir tai, kad įteisinimo laikotarpis buvo kelis kartus ilginamas, o, anot teismo, visuomenė buvo plačiai informuota, niekaip nepatvirtina, kad apeliantas ginklo neįregistravo ir negavo leidimo jį laikyti turėdamas tikslą tai daryti, t. y. veiką darydamas tiesiogine tyčia, o ne dėl neatsargumo. Teigia, jog priešingai – apeliantas nebuvo pakankamai rūpestingas ir nepasidomėjo pasikeitusiais įstatymais, nustatytais dujinio pistoleto registravimo terminais, kas rodo, kad jis elgėsi aplaidžiai, tačiau nesiekė neteisėtai laikyti ginklą.

Gynėjo teigimu, nagrinėjamu atveju, apeliantui galėjo būti taikoma administracinė, o ne baudžiamoji, atsakomybė už ginklo, kuriam įsigyti ir laikyti ar nešioti reikalingas leidimas, registravimo termino pažeidimą pagal LR ATPK 195 str.

Teismo posėdyje nuteistojo Š. V. gynėjas skundą palaikė, prašė tenkinti. Prokurorė prašė skundą atmesti.

Skundas netenkinamas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl Š. V. pripažinimo kaltu pagal LR BK LR BK 253 str. 1 d. yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados grindžiamos patikimais, atitinkančiais LR BPK 20 str. reglamentuojantį įrodymų sampratą, reikalavimus, įrodymais. Ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai, tinkamai ištirti, įvertinti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje.

Nuteistasis Š. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu kaltės dėl jam pareikšto kaltinimo nepripažino ir paaiškino, jog ginklą įsigijo teisėtai prieš 10 metų prie Spaudos rūmų savigynai. Ginklas ilgą laiką buvo laikomas automobilyje. Vėliau, prieš važiuojant jam į Norvegiją, jis patikrino ginklą, išėmė apkabą, pastebėjo, jog ginklas surūdijęs, jo nuomone ginklas neveikė, todėl nusprendė ginklą nuvežti į licencijavimo biurą, kur ginklus registruoja, nes galvojo, kad tik jie ginklus taiso. Jis su draugu nuvažiavo į policiją, užėjo, pamatė dideles eiles ir išvažiavo. Grįžęs padėjo ginklą garaže ant lentynos bei užmiršo apie tai. Dėl to, jog ginklą reikia registruoti, jis buvo girdėjęs, gal prieš kokius metus (b.t. 1, b.l. 39, 42, 43, 100-101).

Taip pat iš bylos matyti, kad kratos metu 2014-12-11 garaže Nr. (duomenys neskelbtini) esančiame (duomenys neskelbtini), rastas ir paimtas dujinis pistoletas WALTHER P99, Nr. B14315856 (b.t. 1, b.l. 18), vėliau 2015-07-21 nutarimu patikslinti duomenys, nurodant, kad visuose ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-33790-15 dokumentuose nurodyto garažo Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (b.t. 1, b. l. 9).

Bylos medžiaga patvirtina, jog Licencijavimo veiklos posistemyje nėra duomenų, kad Š. V. turėtų leidimą laikyti ginklą (b.t. 1, b.l. 128), taip pat nėra duomenų, kad ginklas WALTHER P99, Nr. B14315856, būtų registruotas (b.t. 1, b.l. 29).

Lietuvos teismo ekspertizės centro pateiktoje specialisto išvadoje konstatuota, jog tirti pateiktas pistoletas yra fabrikinės gamybos 9 mm kalibro dujinis pistoletas WALTHER P99, Nr. B14315856, skirtas šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais. Pateiktas pistoletas yra šaunamasis ginklas ir priskiriamas prie C kategorijos ginklų. Pateiktas dujinis pistoletas yra tvarkingas ir tinkamas šaudyti (b.t. 1, b.l. 23-26).

Teisminio nagrinėjimo metu apklaustas ekspertas L. Nečipuruk paaiškino, jog dujinis pistoletas WALTHER P99 yra tinkamas šaudyti ir šaudo be jokių kliūčių, jis buvo sukomplektuotas pilnai, bet be šovinių. Ginklas priskiriamas prie C kategorijos ginklų. Ginklas buvo parūdijęs, tačiau tai nebuvo esminis ginklo trūkumas, tai negalėjo turėti įtakos ginklo naudojimui (b.t. 1, b.l. 105-106).

Esant tokiems duomenims, pagrįstai pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog Š. V. veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip baigtas apysunkis nusikaltimas, numatytas LR BK 253 str. 1 d., nes jis neturėdamas leidimo laikė ginklą.

Pagal LR BK 253 str. 1 d. atsako tas, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo šaunamojo ginklo, šaudmenų, sprogmenų ar sprogstamųjų medžiagų gaminimo, įgijimo, laikymo, nešiojimo, gabenimo pradžios momento arba jų realizavimo. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia.

Apeliaciniame skunde gynėjas teigia nagrinėjamu atveju nebuvus šio požymio – tiesioginės tyčios, kadangi nuteistasis Š. V. , teisėtai įgijęs šaunamąjį ginklą, vėliau nesikreipė dėl šaunamojo ginklo įregistravimo ir leidimo jam išdavimo, nes tiesiog nežinojo apie pasikeitusį įstatymą ir naują pareigą gauti leidimą jo turimam dujiniam pistoletui, t.y. tik per savo neatsargumą iki 2014-07-01 neįregistravo savo turimo dujinio ginklo ir negavo leidimo jo laikyti.

Kolegijos nuomone, tokie argumentai nepagrįsti, kadangi nuteistasis Š. V. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino „viena ausimi“ girdėjęs apie tai, jog dujinį pistoletą reikia registruoti. Taip pat nurodė vežęs ginklą į licencijavimo biurą, kur ginklus registruoja, tačiau nelaukęs dėl didelių eilių. Parodymų patikrinimo metu nuteistasis parodė tikslią vietą, kur jis laikė minėtą ginklą.

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog A. V. suvokė ir suprato, jog turi ginklą, jį laiko neturėdamas leidimo ir norėjo taip elgtis, t. y. jis ginklą laikė esant tiesioginei tyčiai. Priešingu atveju nuteistasis galėjo pasidomėti tokių ginklų laikymo tvarka, juo labiau, kad apie naujai įsigaliosiančias taisykles visuomenė buvo plačiai informuojama, o ir įstatymo leidėjas nustatė netrumpą pereinamąjį laikotarpį (nuo 2011-03-01 iki 2014-07-01) ir tvarką, leidžiančią asmeniui per tam tikrą laiką įteisinti ginklo laikymą, t. y. gauti leidimą ginklo laikymui.

Nors skunde gynėjas pateikia ir analizuoja eilę kasacinių bei Vilniaus apygardos teismo nutarčių, teigdamas, jog apylinkės teismas nepagrįstai jomis nesivadovavo, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad gynėjo minimose nutartyse situacija nėra analogiška, kadangi visais nurodytais atvejais teismai konstatavo, jog nuteistieji ginklus ar šovinius įgijo teisėtai, ginklai buvo užregistruoti policijos komisariate, tačiau nebuvo pratęsiami leidimai laikyti ir nešioti ginklus bei šovinius. Tokiu būdu pagrįstai pirmosios instancijos teismas nelaikė šių sprendimų precedentu, kadangi gynėjo minimose kasacinio teismo bylose buvo nagrinėjami klausimai susiję su ginklų registravimo terminų ir leidimo laikyti ginklą terminų pratęsimu, o ne su neteisėtu jų laikymu.

Gynėjo nurodoma Vilniaus apygardos teismo 2012-01-05 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-222-468/2012 yra tos pačios pakopos teismo, todėl kolegija šia nutartimi kaip precedentu nesivadovaus.

Nagrinėjamu atveju neturi reikšmės ir skunde nurodoma aplinkybė, jog byloje nėra duomenų, kad egzistavo kokios nors kliūtys Š. V. gauti leidimą ginklo laikymui, kadangi nuteistasis ginklo visai nebuvo įregistravęs.

Kolegijos nuomone, nepagrįstas gynėjo skundo ir tas argumentas, kad Š. V. atžvilgiu galėjo būti taikoma administracinė, o ne baudžiamoji atsakomybė. LR ATPK 195 str. numatyta atsakomybė už ginklo, kuriam įsigyti ir laikyti ar nešioti reikalingas leidimas, registravimo (perregistravimo) terminų arba jo įrašymo į policijos įstaigos įskaitą pasikeitus gyvenamajai vietai tvarkos pažeidimus. Tuo tarpu Š. V. inkriminuotas ginklo laikymas neturint leidimo, ko minėtas ATPK straipsnis nenumato ir vienintelė atsakomybės rūšis už neteisėtą ginklo laikymą yra baudžiamoji.

Dėl aukščiau išdėstytų motyvų nėra teisinio pagrindo tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais argumentais. Kolegija sprendžia, kad pagal nustatytas faktines aplinkybes Š. V. veika tinkamai kvalifikuota pagal LR BK 253 str. 1 d.

Kitų Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio neteisėtumo ir nepagrįstumo pagrindų kolegija nenustatė.

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., nutarė :

atmesti nuteistojo Š. V. gynėjo adv. Dariaus Pinkevičiaus apeliacinį skundą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.