- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-04-22
- Bylos Nr.
- 2A-360-340/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Atsakovas
- A. B.
- Ieškovas
- UAB DK „PZU Lietuva“
- Kategorijos
- 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ ieškinį atsakovui A. B. dėl eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas iš atsakovo A. B. priteisti 2 153,22 Lt žalos, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2007-09-15 automobilis VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamas nenustatyto asmens, nuosavybės teise priklausantis atsakovui A. B., susidūrė su automobiliu Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jį sugadino ir iš kelių eismo įvykio vietos pasišalino. Eismo įvykio metu automobilio VW Golf valdytojų civilinė atsakomybė buvo apdrausta pas ieškovą. Automobilio Audi 80 savininkui ieškovas išmokėjo 2137,72 Lt dydžio draudimo išmoką. Ją išmokėjęs, ieškovas esą įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į automobilio VW Golf valdytoją. Kadangi automobilio VW Golf vairuotojo asmenybė nebuvo nustatyta, ieškovas 2008-01-15 pretenziją pareiškė automobilio VW Golf savininkui - atsakovui, tačiau jis ieškovui žalos neatlygino.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į ieškinį su pareikštu ieškiniu nesutiko. Teigė, kad automobilį VW Golf 2007-02-14 pardavė G. G., o pats iš jo nusipirko automobilį Nissan Teranno. Buvo sudarytos pirkimo-pardavimo sutartys: viena, dėl automobilio VW Golf, liko pas jį nusipirkusį G. G., o kita, dėl automobilio Nissan Teranno – pas atsakovą. G. G. automobilį VW Golf sakėsi planuojąs parduoti, todėl automobilio perregistravimą buvo sutarta atlikti, kai atsiras pirkėjas. 2008-01-15 atsakovas iš ieškovo gavo pretenziją dėl žalos atlyginimo. Iš G. G. sužinojo, kad automobilis buvo parduotas asmeniui, susisiekus su kuriuo paaiškėjo, jog jis automobilį pardavęs, pirkėjo duomenų neturįs. Atsakovas, be to, nurodė, kad jo vardu 2007-08-31 su draudiku – ieškovu - sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis buvo sudaryta be jo žinios, jis jos nėra pasirašęs, automobilio nuo 2007-02-14 nevaldė ir neprivalo atlyginti žalos.
Molėtų r. apylinkės teismas 2009-09-10 sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui A. B. bei 26,35 Lt pašto išlaidų valstybei. Teismas nustatė, kad dar iki eismo įvykio, 2007-08-31, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuriuo buvo apdraustas eismo įvykyje dalyvavęs automobilis VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su ieškovu sudarė ne atsakovas, bet A. K.. 2008-02-25 A. K. pakartotinai draudė minėtame eismo įvykyje dalyvavusį automobilį VW Golf. Teismo posėdyje liudytoja V. M.-M., dirbanti pas ieškovą vadybininke, patvirtino, kad sudarant draudimo sutartį, per klaidą draudėju buvo įrašytas atsakovas. Šią aplinkybę, jog atsakovas padaryto eismo įvykio metu automobilio VW Golf nebeturėjo ir jo nevaldė, patvirtino ir 2009-03-25 teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymai. Liudytojas G. G. patvirtino, kad automobilį VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirko iš atsakovo 2007-02-14 ir vėliau jį pardavė, o liudytojas L. I., vairavęs automobilį Audi 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) teigė, jog automobilį VW Golf 2007-09-15 eismo įvykio metu vairavo ne atsakovas. CK 6.270 str. įtvirtina, kad atsakomybė už didesnio pavojaus šaltinių padarytą žalą tenka jo valdytojui. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 2 str. 17 d. nurodyta, kad transporto priemonės valdytojas yra asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir (ar) naudojantis transporto priemonę, taip pat transporto priemonės valdytoju laikomas fizinis asmuo, kuris tiek teisėtai, tiek neteisėtai vairuoja transporto priemonę. Teismas sprendė, jog atsakovas nelaikytinas minėto automobilio valdytoju. Teismas pažymėjo, kad atsakovas dėjo pastangas, jog būtų nustatytas automobilį VW Golf 2007-09-15 vairavęs ir kaltas dėl autoįvykio asmuo: kreipėsi į Utenos kelių eismo priežiūros pareigūnus, nurodė aplinkybes, kurios, jo manymu, turėjo palengvinti faktinio valdytojo asmenybės nustatymą. Tačiau įvykio kaltininkas liko nenustatytas. Teismas pažymėjo, jog ieškovo parengtos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties 3.2.3. p. nurodyta, kad pasikeitus apdraustos transporto priemonės savininkui, draudėjas įsipareigoja naujajam transporto priemonės savininkui perduoti dokumentus, patvirtinančius sudarytą draudimo sutartį. Būtent naujasis savininkas nedelsdamas, ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimo dienos, privalo raštu pranešti draudikui apie nuosavybės teisės į transporto priemonę perėjimą, taip pat savo duomenis. Sutarties 2.1. p. įtvirtinta, kad draudėjas visada yra savininkas. Atsakovas automobilį VW Golf pardavė ir nuo 2007-02-14 juo nesinaudojo. Šį automobilį, kaip nustatyta, 2007-08-31 ir 2008-02-25 draudė A. K., nors abiejose sutartyse draudėju nepagrįstai įrašytas atsakovas, kuris jų nepasirašė, draudimo įmokų nemokėjo, automobilio tuo metu faktiškai neturėjo ir nebuvo informuotas, kad jis eksploatuojamas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovo kaltės dėl eismo įvykio, atsitikusio 2007-09-15, nėra, teismas padarė išvadą, jog atsakovas neatsakingas dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo tretiesiems asmenims.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilnai; priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje. Apelianto nuomone, teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Nurodo, jog eismo įvykio metu atsakovas buvo transporto priemonės savininkas, tai patvirtina oficialiu įrodymu laikytina byloje esanti VĮ Regitra pažyma, tačiau teismas vadovavosi liudytojų parodymais, kad atsakovas automobilį pardavė G. G., o pastarasis vėliau – nežinomam asmeniui. Teismas be pakankamo pagrindo padarė išvadą, kad byloje liudijusių asmenų nurodytos aplinkybės dėl transporto priemonės pirkimo-pardavimo eliminuoja atsakovo atsakomybę dėl nuostolių atlyginimo, kadangi sutartis neįregistruota viešajame registre negali sukelti teisinių pasekmių tretiesiems asmenims. Nors atsakovas bei liudytojas teigė, kad automobilis buvo parduotas 2007 m. vasario mėnesį, tačiau pagal VĮ Regitra duomenis, automobilis eismo įvykio metu 2007-09-15 buvo atsakovo nuosavybė. Nurodo, jog suformuotoje teismų praktikoje teismai pasisako, kad asmuo VĮ Regitra duomenų bazėje įregistruotas kaip transporto priemonės savininkas laikytinas šios transporto priemonės savininku. Tai, kad atsakovo tiesioginės kaltės dėl eismo įvykio nėra, nepašalina jo atsakomybės.
Nustatytu terminu atsiliepimas į apeliacinį skundą negautas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, reguliuojančias šalių teisinį santykį. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, kaip ir pagrindo peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje ribas, teisėjų kolegija nenustatė.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareikalavo priteisti 2 153,22 Lt draudimo išmoką iš atsakovo A. B., kurio vardu buvo įregistruotas automobilis autoįvykio metu Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 4 p. pagrindu. Ši norma numato, kad draudikas, sumokėjęs išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtas dėl padarytos žalos sumas grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, jeigu jis pasišalino iš įvykio vietos. Apeliantas teigia, kad atsakovas A. B. ir yra atsakingas už žalos padarymą asmuo, nes transporto priemonė autoįvykio metu buvo registruota jo vardu, t. y. jis buvo transporto priemonės savininkas. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu šios teisės normos aiškinimu; teisiškai reikšminga yra ne tai, kieno vardu buvo atlikta transporto priemonės registracija autoįvykio metu, bet kas laikytinas atsakingu už žalos padarymą asmeniu, kas buvo transporto priemonės valdytojas autoįvykio metu. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovas 2007-02-14 perdavė automobilį VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdyti G. G.; pastarasis perdavė jį valdyti A. K.; A. K. du kartus automobilį apdraudė civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Pažymėtina, jog vien tik automobilio registravimas negali būti pakankamu pagrindu nuosavybės teisei atsirasti ar pasibaigti, kadangi nuosavybės teisė atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia CK 4.47 str. numatytais pagrindais (pagal sandorius, paveldėjimu ir pan.). Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatas, transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams, lemia jo privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus jas eksploatuojant. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; pareiga sudaryti draudimo sutartį yra nustatyta savininkui (Įstatymo 4 str. 1 ir 2 d.). Tokiu būdu faktas, kad A. K. apdraudė automobilį, taip pat vertintinas kaip įrodymas, jog jam buvo perleista nuosavybės teisė į automobilį. Tai, kad automobilis nebuvo perregistruotas G. G., vėliau A. K. vardu, nepanaikino jų valdymo teisėtumo. Byloje taip pat nustatyta, kad autoįvykio metu atsakovas A. B. automobilio VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nevairavo. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad autoįvykio metu apdraustos transporto priemonės teisėtas valdytojas buvo ne atsakovas A. B., bet kitas asmuo, t. y. atsakovas A. B. nėra atsakingas už autoįvykio metu padarytą žalą Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. 4 p. prasme.
Apelianto atstovas prašė takyti precedentą – Vilniaus apygardos teismo 2010-02-25 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-146-340/2010. Teisėjų kolegija pažymi, kad paminėta nutartis nėra precedentas šioje byloje, nes bylos ratio decidendi iš esmės skiriasi: išnagrinėtoje byloje buvo pareikštas reikalavimas dėl sumokėtos draudimo išmokos priteisimo iš transporto priemonės savininko, kuris buvo išregistravęs transporto priemonę pardavimui, tačiau pardavimo faktas įrodytas nebuvo.
Apeliacinio skundo argumentai nepaneigė teismo sprendimo motyvų ir išvadų, dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Iš apelianto valstybės biudžetui priteisiamos pašto išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 79, 88 str. 1 d. 3 p., 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 330 str., teismas
nutarė:
Molėtų rajono apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ atsakovui A. B. 500 Lt (penkis šimtus) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš ieškovo UAB DK „PZU Lietuva“ 6,95 Lt pašto išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės biudžetui.