Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Beatos Martišienės, Jolitos Rasiukevičienės, Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A Z G, E D G, J R G, L S G, B C S skundą atsakovei Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjų skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl Ministerijos 2020-07-23 įsakymo Nr. 1V-746 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, pagrįstumo ir teisėtumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019-07-01 Pietų Afrikos Respublikos (kartu ir Australijos) piliečiai A. Z.G., E. D. G., J. R.G., L. S. G., B. C. S. Departamentui pateikė prašymus ir dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1-2 dalių, 7 straipsnio 4 punkto pagrindu.

Pareiškėjai nurodo, kad jie yra vienos šeimos nariai: B. C. S. ir J. R. G. yra H. K. (anksčiau žinomo kaip H. K., gim. (duomenys neskelbtini)) vaikaitės, o pareiškėjai E.D. G., A. Z.G. ir L. S. G. yra nurodyto asmens provaikaičiai. Nurodo, kad jų senelis ir prosenelis H. K. (H. K.), gim. (duomenys neskelbtini) metais, (duomenys neskelbtini), turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15, ir iš Lietuvos išvyko iki 1990-03-11. Prašymui pagrįsti pateikė šiuos dokumentus: Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019-01-31 raštą Nr. R4-248 dėl duomenų apie H.(G.) K. pateikimo, kuriame nurodyta, kad Kretingos apskrities viršininko archyviniame fonde, mstl. gyventojų 1922-05-30 sąraše eil. Nr. 631 įrašytas K. H., 12 m. amžiaus. Tame pačiame rašte taip pat nurodyta, jog dokumentų, patvirtinančių, kad H. (G.) K., gim. (duomenys neskelbtini), iki išvykimo 1929 m. į Pietų Afriką, gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis, bei dokumentų, patvirtinančių išvykimo iš Lietuvos ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) faktus, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta; liudijimą, nesuteikiantį teisės pakartotinai atvykti į Sąjungą, išduotą 1939-12-12 K. H., kuriame nurodyta paskutinė atvykimo į Sąjungą data – 1929-02-18, paskutinė gyvenamosios vietos už Sąjungos ribų vieta – L (dabartinė (duomenys neskelbtini), Lietuva, žmona – L. K., gimimo data ir vieta – (duomenys neskelbtini), Rusija, pilietybė – Lietuvos, prieš tai buvusi pilietybė – Rusijos, pateiktas dokumentas nustatyti asmens pilietybei ir tapatybei – 1928 m. Klaipėdoje išduotas dokumentas P.P. Nr. 67; Kauno regioninio valstybės archyvo 2019-02-07 raštą Nr. V10-386, kuriuo pranešama, kad archyve saugomuose dokumentų fonduose žinių apie G. (H.) K., gim. (duomenys neskelbtini), pilietybę ir gyvenimą Lietuvoje nėra; Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2019-01-28 neoficialų raštą Nr. (P1-563) P2-937, kuriame nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) žydų bendruomenės 1907 – 1909 metų metrikų knygų saugoti negavo, todėl išduoti archyvo pažymos apie H. (G.) K. gimimą negali; dokumentą, patvirtinantį, kad 1945-06-03 Pietų Afrikoje H. K., 37 m., gim. Rusijoje, ir L.E., 32 m., gim. Pietų Afrikoje, gimė duktė L. K. (pareiškėjų motina / senelė); Pietų Afrikos piliečio natūralizacijos pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad H. K., gim. (duomenys neskelbtini), 1951-05-23 įgijo Pietų Afrikos pilietybę.

Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą ir jam pagrįsti pateiktus dokumentus, 2020-07-15 Teikimu Nr. 13P-318 Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrei vadovaujantis Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 33 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-04-13 nutarimo Nr. 280 ,,Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1 punktu, pasiūlė netenkinti A. Z.G. (A. Z.G.), E. D. G. (E. D. G.), J. R. G., L. S. G. (L. S. G.) ir B. C. (B. C.) S. prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, nes jie neatitinka Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų sąlygų Lietuvos Respublikos pilietybei atkurti.

Ministerija 2020-07-23 priėmė skundžiamą Įsakymą, kuriuo nuspręsta netenkinti pareiškėjų prašymų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Nagrinėjamu atveju ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymas, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013-04-13 nutarimu Nr. 280 patvirtintas Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas).

Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, kad asmenys, iki 1940-06-15 turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Lietuvos Respublikos piliečio palikuonis – tai iki 1940-06-15 Lietuvos Respublikos pilietybę turėjusio asmens vaikas, vaikaitis ar provaikaitis (Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Pagal 9 straipsnio 2 dalį, šio straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys Lietuvos Respublikos pilietybę gali atkurti, jeigu jie nėra kitos valstybės piliečiai. Reikalavimas atsisakyti kitos valstybės pilietybės netaikomas asmenims, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ar 4 punktą gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai.

Pilietybės įstatymo 38 straipsnis numato, kad prašymai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo paduodami vidaus reikalų ministrui per šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nurodytas įstaigas (1 dalis). Pagal šio straipsnio 2 dalį asmuo, kuriam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nėra išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas, prie prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo prideda šiuos dokumentus: 1) asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą; 2) dokumentus, patvirtinančius, kad asmuo iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę arba yra asmens, iki 1940-06-15 turėjusio Lietuvos pilietybę, palikuonis; 3) vardo ar pavardės keitimą patvirtinančius dokumentus, jeigu šie asmens duomenys buvo keisti; 4) dokumentą, patvirtinantį, kad asmuo nėra kitos valstybės pilietis, išskyrus atvejus, kai pagal šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktus asmuo gali būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis. Tais atvejais, kai kitos valstybės teisėje nenustatyta pilietybės atsisakymo ar netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę procedūrų arba šios procedūros neatitinka protingumo kriterijų, pridedamas notaro patvirtintas asmens, kuris prašo atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškimas, kad jis atsisako kitos valstybės pilietybės; 5) dokumentus, patvirtinančius, kad yra bent viena iš šio įstatymo 7 straipsnio 2, 3 ir 4 punktuose nurodytų sąlygų, jeigu asmuo yra kitos valstybės pilietis. Taip pat Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940-06-15 turėjo Lietuvos pilietybę, yra: 1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940-06-15; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940-06-15; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940-06-15 Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940-06-15 Jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940-06-15 turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940-06-15, taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai (38 straipsnio 5 dalis). Be to, Įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka.

Nagrinėjamu atveju vertinant, ar pareiškėjai turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 2-4 punktų pagrindu, būtina nustatyti, ar pareiškėjų senelis/prosenelis H. K. (kitaip nurodomas H. K.) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15 ir ar šis asmuo gyvenęs Lietuvoje iš jos išvyko iki 1990-03-11. Be to, byloje kilęs klausimas ar H. K. ir H. K. yra tas pats asmuo.

Pareiškėjai nurodo, kad senelio/prosenelio turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15 ir išvykimą iš Lietuvos Respublikos iki 1990-03-11 patvirtina į bylą pateiktas 1939-12-12 liudijimas, kuriame nurodyta, kad H. K., gim. (duomenys neskelbtini), Rusijoje, pilietybė Lietuvos pagal /neįskaitoma/, pilietybė ir tapatybė nustatyta pagal 1928-02-09 Klaipėdoje išduotą dokumentą P.P. Nr. 67, paskutinė gyvenamoji data už Sąjungos ribų Libau Lietuva, paskutinė atvykimo į Sąjungą data 1929-02-18, sutuoktinė L. K.. 1951-04-06 natūralizacijos liudijime nurodyta, kad H. K. gimimo vieta (duomenys neskelbtini).

Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019-01-31 rašte Nr. R4-248 dėl duomenų apie H. (G.) K. pateikimo nurodyta, kad Kretingos apskrities viršininko archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) mstl. gyventojų 1922-05-30 sąraše eil. Nr. 631 įrašytas K. H. 12 m. amžiaus. Tame pačiame rašte taip pat nurodyta, jog dokumentų, patvirtinančių, kad H. (G.) K., gim. (duomenys neskelbtini) m., iki išvykimo 1929 m. į Pietų Afriką, gyveno (duomenys neskelbtini) ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis, bei dokumentų, patvirtinančių išvykimo iš Lietuvos ir Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) faktus, pagal pateiktus duomenis, archyve saugomuose fonduose nerasta. Kauno regioninio valstybės archyvo 2019-02-07 rašte Nr. V10-386 nurodoma, kad archyve saugomuose dokumentų fonduose žinių apie H. (G.) K., gim. (duomenys neskelbtini), pilietybę ir gyvenimą Lietuvoje nėra.

Taigi, įvertinus pateiktus dokumentus, teismas pažymi, kad pareiškėjų pateiktas liudijimas, natūralizacijos liudijimas nepatvirtina, kad pareiškėjų senelis/prosenelis H. K. (H. K.) turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15. Visų pirma, sprendžiant šį ginčą teismas remiasi oficialiais įrodymais, t. y. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2019-01-31 pažyma, kurioje nurodyta informacija, kuri atkartota ir 2020-04-16 pažymoje, atsakant į Departamento paklausimą dėl H. K.. Byloje esantys ginčo sprendimui aktualūs oficialūs rašytiniai įrodymai patvirtina, kad H. K., 12 metų, 1922-05-30 gyveno (duomenys neskelbtini) mstl., tačiau nepatvirtina, kad turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi Lietuvos archyvuose tokių duomenų nėra. Pareiškėjai jokių oficialių tai patvirtinančių įrodymų nėra pateikę. Pažymėtina, kad pateiktame prašymui pagrįsti liudijime neaišku, kokiu pagrindu buvo įrašyti duomenys apie H. K. pilietybę, nėra įrodymų, ar pagal oficialius dokumentus ar tiesiog iš asmens žodžių. Kaip nustatyta Lietuvos archyvuose duomenų apie paso išdavimą nėra, liudijimas nėra dokumentas, patvirtinantis, kad pasas buvo išduotas. Todėl nors nurodyti 1928 m. paso duomenys, tačiau pasas nėra pateiktas, taip pat nėra jokių oficialių duomenų ir įrodymų, kad toks pasas pareiškėjų seneliui/proseneliui iš tikrųjų buvo išduotas. Nors, kaip nurodo pareiškėjų atstovė, Lietuvos archyvuose nėra išlikusių duomenų apie Lietuvoje iki 1940 metų gyvenusius asmenis, tačiau tai neatleidžia pareiškėjų nuo įstatymu nustatytos įrodinėjimo pareigos tokio pobūdžio bylose. Pareiškėjų atstovė nagrinėjamu atveju nepagrįstai vertina, jog kito asmens, kurio pasas išlikęs, atvejis, kuomet duomenys liudijime įrašyti iš paso, sudaro pagrindą nustatyti, jog pareiškėjų senelio/prosenelio liudijime duomenys įrašyti analogiškai. Argumentas, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje nurodoma, jog nėra duomenų apie pilietybės netekimą, nėra teisiškai reikšmingas šioje byloje, kadangi, visų pirma, pareiškėjai turi įrodyti, kad senelis/prosenelis turėjo Lietuvos pilietybę.

Kaip minėta, Įstatymo 38 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad bendrosios kompetencijos teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 1 dalimi, gali nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog asmuo iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2019-12-12 nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1649-560/2019; kt.). Taip pat akcentuotina, kad pagal Civilinio proceso kodekso 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą juridinę reikšmę turintys faktai nustatinėjami tik esant visoms šioms išvardytoms aplinkybėms: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo nustatyta tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2010-01-04 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2010; kt.).

Be kita ko, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ginčo dalykui aktualiuose dokumentuose, kuriais pareiškėjai grindžia savo reikalavimą, nurodyti asmens (pareiškėjų senelio/prosenelio) anketiniai duomenys nesutampa. Liudijime nurodoma, kad H. K., gim. (duomenys neskelbtini) m., natūralizacijos liudijime H. K., gim. (duomenys neskelbtini) m., Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje nurodyta, kad K. H., 12 metų amžiaus 1922-05-30 gyveno (duomenys neskelbtini). Net jei vertinti, jog vardas ir pavardė nesutampa dėl vertimo į kitą kalbą, gimimo datos neatitikimas sudaro pagrindą abejoti, jog nurodomas asmuo yra vienas ir tas pats asmuo. Juolab, kad ir kituose dokumentuose nurodyti duomenys nesutampa, - sutuoktinės anketiniai duomenys. Šias abejones paneigiančių kitų įrodymų pareiškėjai nėra pateikę, t. y. įrodymų dėl anketinių duomenų keitimo, neatitikimą patvirtinančių dėl vertimo į kitą kalbą, teismo sprendimų dėl juridinę reikšmė turinčių faktų nustatymo ir pan. Taigi, teismas sutinka su Departamento vertinimu, jog nustatyti, ar dokumentuose nurodomas H. K. ir H. K. (H. K.) yra tas pats asmuo nepakanka duomenų. Pagal pareiškėjų pateiktus dokumentus jų senelis/prosenelis gimė (duomenys neskelbtini), tačiau, kaip minėta, Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje yra nurodyti oficialūs duomenys apie tai, kad 1922-05-30 (duomenys neskelbtini) gyveno H. K. 12 metų amžiaus, t. y. gimęs (duomenys neskelbtini) m. Duomenų apie H. K., gim. (duomenys neskelbtini) m., archyvuose nėra. Pažymėtina, kad liudijime nurodytas H. K. vardas ir pavardė nėra pagrindas laikyti, jog H. K. ir H. K. yra tas pats asmuo.

Pareiškėjai savo prašymą be kita ko grindžia ir 2019-02-25 Pietų Afrikos Respublikos Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) raštu, kuriame nurodyta, kad H. K. (anksčiau žinomas kaip H./G. K., gimė apie (duomenys neskelbtini)) ir 1929 m. atvyko į Pietų Afrikos Respubliką, būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad Įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatos nenurodo konkrečių dokumentų ir jų baigtinio sąrašo, kuriais remdamasis atsakovas gali nustatyti, jog asmuo iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis, atsakovui suteikta teisė įvertinti kartu su prašymu atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pateiktus dokumentus. Akcentuotina, kad Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalies 4 punkte yra nurodyti ne tik gimimo liudijimai, bet ir kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė, o 38 straipsnio 5 dalyje yra nurodyta, jog gali būti pateikti ir kiti dokumentai. Pareiškėjų pateiktas Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) raštas nėra minėtą faktą patvirtinantis dokumentas, atitinkantis Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatas. LVAT atkreipė dėmesį, kad bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėdami bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, remiasi Žydų konfesinio teismo raštais (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2020-03-06 nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-373-656/2020) (LVAT 2020-04-09 sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020).

Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020-04-09 sprendime administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020 yra pateikęs išvadą dėl Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) rašto reikšmės nagrinėjamam atvejui, t. y. kad minėtas raštas nėra savaime patvirtinantis faktą, jog asmuo iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis, atitinkantis Įstatymo 38 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatas. Teismas pažymi, kad šis dokumentas turi įrodomąją vertę procese dėl juridinio fakto nustatymo. Todėl pareiškėjų atstovė klaidingai nurodo, kad pagal teismų praktiką sprendžiant šį administracinį šalių ginčą minėtas dokumentas laikytinas tinkamu nustatyti, kad asmuo turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 38 straipsnio 6 dalį jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940-06-15 buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Civilinio proceso kodekso 444 straipsnis).

Aprašo 8 punktas numato, kad institucijos, priimančios ir nagrinėjančios asmenų prašymus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės ar pranešimus ir prie jų pridėtus dokumentus, turi teisę pareikalauti iš asmens pateikti šiuos dokumentus priimančioms ar nagrinėjančioms institucijoms papildomų dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės įstatyme nurodytas aplinkybes, ir (ar) patikslinti duomenis.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenys patvirtina, kad Departamentas nagrinėdamas pareiškėjų prašymus kreipėsi tiek į pareiškėjų atstovą 2019-03-28 dėl papildomų dokumenų pateikimo, tiek 2020-04-02 į Lietuvos centrinį valstybės archyvą dėl duomenų apie G. (H.) K. pateikimą. Į paklausimą yra gauta 2020-04-16 Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma. Todėl pareiškėjų atstovės argumentai, kad Departamentas privalėjo pareikalauti pateikti trūkstamus dokumentus nepagrįsti. Pažymėtina, jog Aprašo 8 punkte nėra numatytos imperatyvios pareigos Departamentui reikalauti trūkstamų ar reikalingų prašymui išnagrinėti dokumentų, informuoti pareiškėjų atstovą dėl pateiktų papildomų dokumentų pakankamumo/nepakankamumo ar nurodyti priežastis, kodėl dokumentai netinkami. Teisės aktai to nenumato, tai yra Departamento diskrecijos teisė. Nagrinėjamu atveju pagal turimus įrodymus, juos įvertinus Departamentas konstatavo, jog nėra įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjų senelis/prosenelis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kad skirtingais vardais ir pavardėmis nurodytas asmuo, kurio gimimo data nesutampa, yra tas pats asmuo.

Taigi, apibendrinant, teismas konstatuoja, jog remiantis išdėstytais argumentais, nenustatyta, kad pagal pateiktus pareiškėjų dokumentus H. K. ir archyve esančius duomenis H. K. yra tas pats asmuo, yra pareiškėjų senelis/prosenelis bei kad turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940-06-15 ir išvyko iš Lietuvos Respublikos iki 1990-03-11. Pareiškėjai nepateikė kitų dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4-5 dalyje, patvirtinančių, kad jie turi teisę Pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies pagrindu ir 7 straipsnio 2-4 punktų pagrindu atkurti pilietybę. Taigi, teismas konstatuoja, kad skundžiamas Ministerijos Įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas atsižvelgiant į Departamento teikime padarytas pagrįstas išvadas, todėl remiantis pareiškėjų skunde nurodytais argumentais teisinio pagrindo jį naikinti nėra. Pareiškėjų skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Proceso dalyviai savo procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas nepasisako ir jų nevertina. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją).

Kadangi pareiškėjų skundas yra atmestas, nėra teisinio pagrindo priteisti ir jų patirtas bylinėjimosi išlaidas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjų A. Z.G., E. D. G., J. R. G., L. S. G., B. C. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.