Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Andžej Maciejevski (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų L. S. ir J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovams L. S. ir J. S. dėl sandorio pripažinimo niekiniu ir negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako tik dėl atsakovų apeliacinio skundo argumentų.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantai prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 str. 1 d. įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 str. nurodytas išimtis, t.y. jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai yra pateikę plačios apimties apeliacinį skundą, išsamiai dėl jų argumentų yra pasisakyta ir atsiliepime į apeliacinį skundą. Iš apeliacinio skundo matyti, kad kitokių faktinio pobūdžio aplinkybių apeliantai nenurodo, tik įrodinėja, kad buvusios faktinės aplinkybės pirmosios instancijos teisme buvo neteisingai įvertintos arba neįvertintos, o šiuo aspektu apeliantų argumentai yra išdėstyti apeliaciniame skunde. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Döry v. Sweden, pareiškimo Nr. 28394/95). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka būtinumo nėra, apeliacinis skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka.

Dėl papildomų įrodymų priėmimo

Ieškovė pateikė prašymą priimti papildomus įrodymus –Šiaulių apygardos prokuratūros 2014-07-28 nutarimą dėl nutarimo nutraukti ikiteismiminį tyrimą dalyje panaikinimo ir tyrimo atnaujinimo. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui nauji įrodymai teikiami išimtiniais atvejais. CPK 17 straipsnyje nustatyta, kad šalių procesinės teisės yra lygios. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, taip užtikrinant proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principo įgyvendinimą (CPK 7, 301 straipsniai). Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas – teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti tiesą byloje, todėl teismo pareiga yra ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-691/2006; 2008 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-359/2008). Vis dėlto, nagrinėjamu atveju prašomi priimti papildomi dokumentai nėra reikšmingi nagrinėjamai bylai ir teisingam sprendimui priimti, kadangi, kaip matyti iš pateikto Šiaulių apygardos prokuratūros 2014-07-28 nutarimo turimo, šis nutarimas yra grindžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimu, t.y. sprendimu, kuri yra ginčijamas šioje byloje ir nėra įsiteisėjęs. Taigi, ginčijamame sprendime nurodytų išvadų pakartojimas pateiktame Šiaulių apygardos prokuratūros 2014-07-28 nutarime neturi jokios teisinės reikšmės sprendžiant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ieškovės pateiktus papildomus įrodymus (CPK 314 str.).

Dėl absoliutaus skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindo

Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra negaliojantis, kadangi išnagrinėtas neteismingo teismo. Toks argumentas nėra pagrįstas. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.2-7663-881/2011 ieškovės ieškinį atsisakė priimti ir nurodė ieškovei kreiptis į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą. Pagal CPK 35 str. 2 d., įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam teismui, byloje priimti teismų sprendimai ir nutartys negali būti naikinami tuo pagrindu, kad teismas išnagrinėjo bylą pažeisdamas teismingumo taisykles. Be to, remiantis CPK 329 str. 2 d., pažeistos bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos teisme taisyklės nėra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, todėl atsakovų argumentai dėl teismo sprendimo negaliojimo atmetami.

Dėl ginčo esmės

Byloje kilęs ginčas dėl tarp atsakovo L. S. ir ieškovės 2008-06-04 sudarytos ŽŪB „Vadokliai“ pajaus perleidimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia, kaip sudarytos tik dėl akių. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu konstatavo, kad šiuo sandoriu šalys nesiekė teisinių pasekmių, t.y. atsakovas L. S. nesiekė realiai parduoti ginčijamų pajų, o ieškovė – jų realiai įsigyti, be to, padarė išvadą, kad po ginčijamo sandorio sudarymo atsakovas ir toliau dalyvavo ŽŪB „Vadokliai“ veikloje, tuo tarpu ieškovė niekada iš esmės ir nedalyvavo minėtos bendrovės veikloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios pirmosios instancijos išvados dėl žemiau nurodomų motyvų yra nepagrįstos, prieštaraujančios byloje surinktų įrodymų visumai.

Pagal CK 1.86 straipsnį negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių. Pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl sandorių pripažinimo tariamais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008; 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2012 ir kt.). Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės, t.y. pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o ginčijamo sandorio realų vykdymą – priešingai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014). Be to, sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, reikia ne apsiriboti tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, bet vertinti jas visas kompleksiškai – tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2012).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2008-06-04 ieškovė su atsakovu sudarė Pajaus perleidimo sutartį, kurioje nurodyta, kad atsakovas parduoda ieškovei jam priklausantį ŽŪB „Vadokliai“ 1 800 000 Lt pajų už 3 013 000 Lt sumą. Sutartyje numatyta, kad 3 013 000 Lt sumą ieškovė įsipareigoja sumokėti iki 2009 m. (t. I, b.l. 13). Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad 2008-06-02 ieškovė užpildė prašymą įstoti į ŽŪB „Vadokliai“ narius, 2008-06-09 sumokėjo 100 Lt stojimo mokestį (t. I, b.l.42-43), o 2008-06-20 ieškovė pasirašė ŽŪB „Vadokliai“ pajininkų-bendrovės narių susirinkime (t. I, b.l. 12). Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovės vardu yra parašyti prašymai ŽŪB „Vadokliai“ dėl informacijos ir dokumentų pateikimo (t. I, b.l. 14-17). Ieškovė teigia, kad šiuos prašymus ji pasirašė atsakovo ir/ar jos buvusio sutuoktinio paprašyta, atsakovui siekiant išvengti galimų kreditorių pretenzijų bei norint sudaryti įspūdį, kad ieškovė yra ŽŪB „Vadokliai“ narė. Tačiau tokius ieškovės teiginius paneigia žemiau nurodytų byloje esančių įrodymų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, kad 2008-06-04 ŽŪB „Vadokliai“ pajininkų knygoje yra užregistruota, kad ieškovė 2008-06-04 įsigijo nuosavybę į 1 800 000 Lt pajų (t. I, b.l. 71). ŽŪB „Vadokliai“ pajininkų apskaitos knygoje ties ieškovės pavarde taip pat nurodyta, kad ji įgijo 1 800 000 Lt pajų iš atsakovo, o ties atsakovu L. S. nurodyta, kad jis 2008-06-04 pardavė 1800 000 Lt pajų ieškovei (t. IV, b.l. 159, 163). Be to, nepaisant, kad byloje nėra šios knygos originalo, kuris bylos duomenimis yra perduotas Šiaulių apygardos prokuratūrai, ši pajininkų knygos kopija yra tinkamai patvirtina advokato ir Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM Šiaulių apygardos valdybos nusikalstamų veikų TS Vyriausiosios tyrėjos (t. IV ,b.l. 103-166), todėl teismui nekyla abejonių dėl šios pajininkų knygos kopijos tikrumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės teiginiai, neva ši pajininkų knyga yra perrašyta ar suklastota, nėra paremti jokiais leistinais įrodymais. Aplinkybę, kad pajininkų knygoje nurodyti duomenys atitinka tikrovę, patvirtina ŽŪB „Vadokliai“ pateikti balansai nuo 2005 m.: pajinis kapitalas nurodytas įmonės balansuose atitinka pajininkų knygos duomenis, be to, byloje pateiktame 2008-06-20 ŽŪB „Vadokliai“ pajininkų protokole nurodyti nariai taip pat sutampa su pajininkų knygoje įrašytais pajininkų duomenimis (t. I, b.l. 72-73). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atsakovų nurodoma pozicija, kad perkeliant duomenis į vedamą pajininkų knygą, ŽŪB „Vadokliai“ pajininkų knygoje galėjo būti ir nebeatspindimi nariai, buvę bendrovės pajininkais nuo bendrovės įkūrimo pradžios ir pardavę savo pajus, tuo tarpu aplinkybės, kas valdė bendrovę ne ginčo laikotarpiu neturi visiškai jokios teisinės reikšmės šioje byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad byloje yra net keli ieškovės pasirašyti prašymai ŽŪB „Vadokliai“ dėl informacijos bei dokumentų pateikimo (t. I, b.l. 14-17), ieškovė taip pat pasirašė dalyvavusi 2008-06-20 įmonės pajininkų-narių susirinkime (t. I, b.l. 74), todėl visiškai nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, remiantis vien tik ieškovės žodiniais paaiškinimais, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovė būtų dalyvavusi ŽŪB „Vadokliai“ veikloje. Be to, nors teismui ir nėra pateiktas asmenų, dalyvavusių ŽŪB „Vadokliai“ 2009-03-10 visuotiniame narių susirinkime, sąrašas, ši aplinkybė dar nereiškia, kad ieškovė šiame susirinkime nedalyvavo: šio susirinkimo protokole nurodyta, kad susirinkime dalyvavo pajininkai, kurių turimi balsai sudaro 97,7 proc. visų bendrovės pajų balsų, tuo tarpu ieškovė buvo įgijusi net 45 proc. visos bendrovės pajų, todėl taip pat turėjo dalyvauti susirinkime. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė ir toliau aktyviai veikė kaip ŽŪB „Vadokliai“ pajininkė: 2011-03-29 ieškovė kreipėsi į ŽŪB „Vadokliai“ su prašymu sušaukti bendrovės narių susirinkimą (t. I, b.l. 75), o 2011-05-03 reikalavo nutraukti netinkamą juridinio asmens veiklą (t. I, b.l. 77-80). Pažymėtina, kad šiuose prašymuose ieškovė save nurodo kaip bendrovės narę. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog aplinkybė, ar ŽŪB „Vadokliai“ atsakė ieškovei į šiuos jos prašymus, nėra reikšminga sprendžiant, ar ieškovė įgyvendino savo kaip pajaus savininko teises, nes tokie atsakymai neatskleidžia ieškovės valios dėl jos kaip savininko teisių įgyvendinimo.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime visiškai nevertino ir neatsižvelgė į tai, kad 2011-04-08 pašalinus ieškovę iš ŽŪB „Vadokliai“ narių (t. I, b.l. 82), ji su tokiu sprendimu nesutiko, 2011-05-18 kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą dėl tokio bendrovės narių susirinkimo sprendimų pripažinimo negaliojančiais. Ieškinyje Panevėžio miesto apylinkės teismui ieškovė nurodė, kad siekia aktyviai įgyvendinti savo kaip bendrovės narės teises bei apsaugoti ŽŪB „Vadokliai“ interesus, taip pat pažymėjo, kad žodžiu keletą kartų prašė ŽŪB „Vadokliai“ direktoriaus V. Č. pateikti informaciją (t.I, b.l. 83-91). Ieškovės veikimą kaip aktyvios bendrovės narės patvirtinta ir tai, kad ji 2011-03-22 ŽŪB „Vadokliai“ vadovo atžvilgiu Pasvalio rajono apylinkės teisme iškėlė administracinio teisės pažeidimo bylą Nr.A2.2-220-205/2011 už atsisakymą pateikti jai informaciją. Pirmosios instancijos teismas šiuos įrodymus nepagrįstai ignoravo. Atkreiptinas dėmesys, kad Kredito unijos „Sostinės kreditas“ 2013-05-21 raštas, 2008-07-23 Paskolos sutarties Nr.P00001 kopija taip pat patvirtina, kad ieškovė net ir tretiesiems asmenims išviešino nuosavybės teise turinti ŽŪB „Vadokliai“ pajų: ieškovė siekė iš Kredito unijos „Sostinės kreditas“ pasiimti iki 3 500 000 Lt paskolą bei paskolos užtikrinimui įkeisti savo turimą ŽŪB „Vadokliai“ pajų, tačiau, kaip nurodė Kredito unijos „Sostinės kreditas“ atstovė, tik dėl to, kad ŽŪB „Vadokliai“ atžvilgiu buvo pritaikyti turto areštai, paskolos aukščiau minėtai sumai ieškovė negavo (t.IV, b.l.8-12). Pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovė neįnešė jokios pinigų sumos kredito unijai, visiškai neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl pajaus perleidimo sutarties tariamumo ir nepaneigia, kad ieškovė įgytą ŽŪB „Vadokliai“ pajų laikė savo nuosavybe. Tuo tarpu ieškovės interpretacijos, neva atsakovas yra susijęs su minėta kredito unija ir/ar galėjo įtakoti jos sprendimus vien todėl, kad su šios kredito unijos valdybos nariu dalyvauja ŽŪB „Minija“ valdyme, atmetamos kaip nepagrįstos, nes ieškovė nepateikė jokių atsakovo realios įtakos šiai unijai įrodymų ir net neginčija, kad paskolos sutartį su kredito unija „Sostinės kreditas“ ji pati pasirašė. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė 2008-08-04 notarų biure taip pat pareiškė ir savo parašu patvirtino, kad turi nuosavybės teise jai priklausantį ŽŪB „Vadokliai“ pajų, įgytą 2008-06-04 pajaus perleidimo sutartimi (t. I, b.l. 184-185). Minėti duomenys ir ieškovės veiksmai patvirtina, kad po ginčijamo pajaus perleidimo sandorio sudarymo ji aktyviai įgyvendino savo kaip įgyto pajaus savininko teises. Vien ieškovės paaiškinimai minėto sandorio tariamumo nepaneigia minėtų rašytinių įrodymų, objektyviai atspindinčių ieškovės aktyvų nuosavybės teisių įgyvendinimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė pripažįsta, kad 2011-05-16 ji gavo UAB „Avertis“ pranešimą dėl reikalavimo teisės pagal Pajaus perleidimo sutartį perėmimą ir reikalavimą grąžinti skolą, o 2011-05-27 informavo UAB „Avertis“, kad su tokiu reikalavimu nesutinka, nurodydama, kad 2008-06-04 Pajaus perleidimo sutartis yra tariamas sandoris (t.I, b.l. 20-21). Taigi, vadovaujantis ieškovės nurodytomis aplinkybėmis ir teiginiais dėl sandorio tariamumo, ieškovė jau 2011-05-16 turėjo suprasti, kad yra apgauta. Tačiau tiek iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO, tiek ir iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė dar po UAB „Avertis“ reikalavimo grąžinti skolą pagal, pasak ieškovės, tariamą sandorį, ir toliau laikėsi pozicijos, kad yra pajaus savininkė – 2011-05-31 atskiruoju skundu ginčijo Pasvalio rajono apylinkės teismo nutarimą byloje Nr.A2.2-220-205/2011 nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą ŽŪB „Vadokliai“ vadovui ir toliau siekė patraukti jį administracinėn atsakomybėn už informacijos ieškovei, kaip pajininkei, nesuteikimą. Ieškovės teiginių nepagrįstumą dar labiau patvirtina ir tai, kad net ir praėjus mėnesiui po UAB „Avertis“ reikalavimo sugrąžinti 3 013 000 Lt skolą už parduotą pajų, 2011-06-08 ieškovė antstoliui A. L. išvardindama savo turimą kilnojamąjį turtą tarp šio turto nurodė ir „ne mažesnį kaip 860 000 pajinį įnašą ŽŪB „Vadokliai“ (t. I, b.l. 100-101). Teisėjų kolegijos vertinimu, bet koks protingas ir sąžiningas asmuo, suvokęs, kad yra apgautas ir laikydamas 2008-06-04 Pajaus perleidimo sutartį fiktyviu sandoriu, toliau nebūtų pasirašęs ant, pasak ieškovės, jos sutuoktinio ir/ar kažkieno kito parašytų skundų, raštų ar kitų dokumentų, tuo tarpu, priešingi ieškovės veiksmai ir toliau įvardijant save pajaus savininke tik patvirtina, kad ji realiai siekė ir įgijo, o kartu ir įgyvendino savo, kaip ŽŪB „Vadokliai“ pajininkės teises ir pareigas. Sutiktina su apeliantais, kad byloje nėra jokių duomenų, išskyrus pačios ieškovės bei jos buvusio sutuoktinio R. S. žodinius paaiškinimus, galinčių pagrįsti, kad ieškovė visus šiuos prašymus teikė ne savo valia. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje taip pat svarbu atsižvelgti ir į tai, kad ieškovė turi patirties įsigyjant kitų žemės ūkio bendrovių (ŽŪB „Mežaičiai“) pajus už beveik 0,5 mln. litų (t. V, b.l. 70), be to, šiuo metu turi daugiau nei 100 nekilnojamojo turto objektų (t. I, b.l. 103-108), kas sudaro pagrindą teigti, kad ieškovė turi pakankamos pirkimo-pardavimo sandorių sudarymo patirties, todėl, vertinant jos tikruosius ketinimus ir valią pasirašant visus aukščiau nurodytus dokumentus, jai turi būti taikomi didesni nei vidutiniai atidumo ir rūpestingumo standartai. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas faktines aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė 2008-06-04 pajaus perleidimo sutartimi realiai įgijo ir atitinkamas teises ir pareigas bei jomis naudojosi.

Nagrinėjamu atveju taip pat svarbu įvertinti, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia ir jų elgesio motyvai bei tikslai sudarant 2008-06-04 pajaus perleidimo sutartį. Nors ieškovė teigia, kad atsakovas siekė paslėpti savo turtą nuo savo kreditorių (R. P.) ar teisėsaugos institucijų, tačiau duomenų, jog atsakovas ginčo sutarties sudarymo (2008-06-04) metu būtų turėjęs kokių nors problemų ar ginčų su kreditoriais ar Valstybine mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos ar/ir kitomis institucijomis, byloje nėra, ieškovė tokių savo teiginių neįrodė. Iš bylos medžiagos matyti, kad R. P. ginčą dėl pajų atsakovo atžvilgiu buvo pradėjęs tik 2012 m., t.y. po 4 metų nuo ginčijamos sutarties sudarymo, tuo labiau, kad byla buvo nutraukta R. P. atsisakius nuo reikalavimų. Be to, abejones ieškovės nurodomomis aplinkybėmis, jog atsakovas neva ginčo sutartimi siekė tik paslėpti savo turtą, kelia ir tai, kad atsakovas perleido tik dalį savo turimo turto (pajaus), kartu su sutuoktine 2008-06-04 pasilikdamas 888 064 Lt ŽŪB „Vadokliai“ pajų, kuris 2008-06-20 perskaičiavus pajininkų susirinkime sudarė jau 1 768 398 Lt (t. IV, b.l. 159). Pažymėtina ir tai, kad ieškovės nurodyti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos po keleto metų vykę patikrinimai ŽŪB „Vadokliai“ atžvilgiu ar ieškovės iniciatyva pradėti ikiteisminiai tyrimai atsakovo atžvilgiu taip pat neįrodo, kad sandorio sudarymo metu egzistavo aplinkybės, dėl kurių atsakovas būtų siekęs tariamai perleisti savo turtą ieškovei. Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje taip pat yra pateikti duomenys, kad atsakovas 2007-08-06 pajų pirkimo pardavimo sutartimis L. S. realiai buvo įgijęs 2 687 964 Lt ŽŪB „Vadokliai“ pajų (t. V, b.l. 27-50). Tą patvirtina ir ŽŪB „Vadokliai“ pajininkų knyga (t. IV, b.l.159), o taip pat ir tai, kad atsakovai įkeitimo lakštu 2008-08-04 įkeitė 2008-06-20 bendrovės narių susirinkime perskaičiuotą ir jau sudarantį 1 768 398 Lt vertę pajų, užtikrindamas savo 2008-07-23 Paskolos sutartį Nr.P00002 (t. V, b.l.15-17, t, V, b.l. 159).

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismas, įvertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Labai svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Sprendžiant vieno ar kito įrodymo patikimumo klausimą, labai svarbu išsiaiškinti, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Byloje yra pateiktas notariškai patvirtintas nuorašas 2008-07-11 pasirašyto susitarimo tarp atsakovo ir ieškovės buvusio sutuoktinio R. S.. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis dokumentas kelia abejonių dėl jo patikimumo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pateiktą dokumentą 2013-04-29 patvirtino notarė N. D., o į notarų biurą 2013-04-29 su prašymu dėl šio dokumento patvirtinimo kreipėsi R. S. (t. VI, b.l. 46). Tačiau teismo posėdžio metu R. S. nurodė, kad šio dokumento originalo neturi, nors būtent jis pateikė notarei šį dokumentą tvirtinti, o dėl šio dokumento klastojimo R. S. atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas (t. VI, b.l. 50). Ieškovė taip pat nurodo, kad minėtas dokumentas jai nebuvo žinomas, ji taip pat nežino šio dokumento pasirašymo aplinkybių (t. VI, b.l. 98). Be to, šio dokumento patikimumu pagrindą abejoti sudaro ir tai, kad šis dokumentas teisme pateiktas tik po beveik dvejų metų trukusio bylos nagrinėjimo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visą bylos medžiagą bei išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas turėjo šio dokumento įrodomąją galią vertinti abejotiną, kadangi jis prieštarauja visai byloje surinktų įrodymų visumai, be to, yra pateiktas buvusio ieškovės sutuoktinio, kuris gali būti suinteresuotas ieškovei palankiu teismo sprendimu.

Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė neginčija, jog ji pasirašė ginčo pajaus perleidimo sutartį. Lietuvos kriminalistinių tyrimo centro 2013-05-13 pažymoje nurodyta išvada, kad viename 2008-06-04 Pajaus perleidimo sutarties egzemplioriuje yra rankraštiniai įrašai, įrašas „D. S.“ ir jos parašas yra atlikti rankraštine rašymo priemone juodos ir mėlynos spalvų dažikliais, o kiti duomenys yra atlikti elektrografinės spaudos būdu, o kitas 2008-06-04 Pajaus perleidimo sutarties egzempliorius yra pilnai elektrografinė kopija (t. IV, b.l. 79-80), nepaneigia, kad ieškovė sudarė 2008-06-04 sutartį. Šioje pažymoje konstatuota, kad abi sutarties kopijos yra atliktos nuo to paties dokumento, todėl nėra aišku, kaip ši išvada galėtų patvirtinti ieškovės nurodytus teiginius, neva atsakovas siekė apsaugoti ginčo pajus nuo savo kreditorių ir/ar siekė apsisaugoti, jei ieškovė būtų bandžiusi šiais pajais realiai disponuoti. Ieškovės teiginiai dėl ginčo sutarties klastojimo yra iš esmės grindžiami tik interpretacijomis apie 2008-06-27 Pajų perleidimo sutartį, kuri nagrinėjamu atveju visiškai nėra aktuali ir šalių yra nutraukta. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų pozicija, kad bet kuri iš sandorio šalių gali pasidaryti neribotą pajaus perleidimo sutarties kopijų skaičių ir jas pateikti tyrimui dėl spaudos būdo.

Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad atsakovas nesikreipė į ieškovę dėl skolos už perleistą pajų apmokėjimo. Tačiau tokia teismo išvada neatitinka bylos duomenų: ieškovas reikalavimo teisę į ieškovę 2011-05-12 Reikalavimo perleidimo sutartimi perleido UAB „Avertis“, kuris ir kreipėsi į ieškovę, o vėliau ir į Šiaulių apygardos teismą civilinėje byloje Nr.2-977-386/2011 dėl skolos iš ieškovės priteisimo. Pažymėtina, kad šios aplinkybės netgi patvirtina, kad atsakovas, kaip sandorio šalis laikė įgijęs reikalavimo teisę pagal ginčo sutartį į ieškovę, šia reikalavimo teise disponavo ir pasinaudodamas CK 6.101 str. numatytomis nuostatomis, perleido reikalavimą kitam asmeniui. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad esminis tariamojo sandorio požymis yra tai, kad jis realiai nėra vykdomas, tuo tarpu įvykdytas sandoris negali būti laikomas tariamuoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006). Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas realiai perdavė ieškovei savo turimą ŽŪB „Vadokliai“ pajų, o ieškovė šiuo sandoriu įgijo bendrovės pajininkes teises ir jas aktyviai įgyvendino. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovė neįrodė 2008-06-04 Pajaus perleidimo sutarties tariamumo, kad jis sudarytas tik dėl akių, nesiekiant teisinių padarinių, tuo tarpu atsakovas pagrindė, kad sandoris buvo realiai vykdomas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kasacinio teismo, o taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui, sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, Nr. 4968/99, 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas), tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas, A n. 288, p; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis Nr. 3K-3-252/2010;2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-462/2011 ir kt.), dėl kitų atsakovų apeliaciniame skunde ir ieškovės atsiliepime į jį išdėstyti argumentų papildomai nepasisako, kadangi jie iš esmės neturi jokios teisinės reikšmės ginčui.

Dėl aukščiau nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai nusprendė, kad 2008-06-04 Pajaus perleidimo sandoriu šalys nesiekė teisinių pasekmių, t.y. atsakovas L. S. nesiekė realiai parduoti ginčijamų pajų, o ieškovė – jų realiai įsigyti. Atsižvelgdamas į nustatytas byloje faktines aplinkybes ir aukščiau aptartus motyvus, apeliacinės instancijos teismas naikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priima naują sprendimą – ieškovės D. S. ieškinį atmeta. Atmetus ieškovės ieškinį, iš ieškovės priteistinos su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme – 66,98 Lt. Atsakovai patyrė 144 Lt žyminio mokesčio sumokėjimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl ši atsakovų patirta išlaidų suma priteistina jiems iš ieškovės (CPK 93 str.). Ieškovės ieškinį atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 3 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės D. S. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės D. S. 144 Lt (vieną šimtą keturiasdešimt keturis litus) bylinėjimosi išlaidų atsakovams L. S. ir J. S. bei 66,98 (šešiasdešimt šešis litus, 98 ct) litų bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.