Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. (V. R.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. (V. R.) skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl to, ar atsakovas 2014 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 10-10-S-6582 pagrįstai ir teisėtai atsisakė panaikinti teisės vairuoti transporto priemones apribojimus.

Rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl teisės vairuoti transporto priemones atėmimo sąvokos naudojimo, ir vertino, kad atsakovas pagrįstai nurodo, jog sprendimo priėmimo metu pareiškėjo atžvilgiu turėjo būti taikoma Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje buvo nustatyta, jog teisė vairuoti transporto priemones grąžinama nustatyta tvarka.

Vadovavosi Aprašo 1 punktu ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d.) 24 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Atsižvelgdamas į teisingumo bei protingumo kriterijus, ir į tai, kad uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones pagal BK ir teisės vairuoti transporto priemonę atėmimas pagal ATPK sukelia tuos pačius teisinius padarinius, nors yra skirtingų teisinių procedūrų dalimi, daro išvadą, kad uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones patenka į Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

Pažymėjo, jog tai, kad skiriasi lingvistinės normų išraiškos nepaneigia fakto, kad teisinės pasekmės abiem atvejais yra identiškos. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad Aprašo, kuris detalizuoja įgyvendinimo tvarką, 1 punktas išskiria du teisių vairuoti transporto priemones netekimo būdus: 1) pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 1 dalį ir 2) pagal Administracinių ATPK. Atsižvelgdamas į tai, kad teisės vairuoti transporto priemonę netekimas yra galimas arba administracine arba baudžiamąja tvarka, laikė, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 1 dalis teikia nuorodą būtent į uždraudimą naudotis teise vairuoti transporto priemones pagal BK.

Nurodė, kad svarbu atsižvelgti ir į Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą šio įstatymo paskirtį ir pažymėjo, kad Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 3 ir 4 dalys yra sietinos ne su procedūra (administracine ar baudžiamąją), kurios pasekoje asmuo neteko teisės vairuoti transporto priemones, bet su kitų eismo dalyvių saugumu ir tolesnių pažeidimų prevencija. Pabrėžė, kad reikalavimas perlaikyti egzaminą nustatytas tam, kad asmuo, ilgą laiką nedalyvavęs kelių eisme, prieš atgaudamas teisę vairuoti transporto priemones, patvirtintų savo kvalifikaciją, tokiu būdu užtikrinant kitų eismo dalyvių saugumą. Analogiškai reikalavimas užbaigti papildomus vairuotojų mokymus lygiai taip pat sietinas su kitų eismo dalyvių saugumu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingas aiškinimas suponuotų tokią teisinę situaciją, kai administracinė atsakomybė, švelnesnė pavojingumo visuomenei pobūdžiu, taptų labiau ribojančia ir griežtesne priemone nei ta, kuri yra nustatyta BK, o toks teisės aiškinimas prieštarautų bendriesiems teisingumo ir protingumo principams.

Teismo vertinimu naikinti ginčijamo sprendimo nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimus dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.

III.

Nesutinka su teismo išvada, kad jis gali atsidurti geresnėje padėtyje nei nubaustas pagal ATPK. Nurodo, kad maksimali nuobauda pagal ATPK už 127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto administracinio teisės pažeidimo padarymą yra 289 Eur ir kaip alternatyva numatytas teisės vairuoti transporto priemones atėmimas. Pareiškėjui buvo paskirta 301 Eur bauda – tai yra daugiau nei maksimali administracinė nuobauda, ir buvo uždrausta naudotis teise vairuoti vieneriems metams.

Atsakovo nuomone, aplinkybė, kad teisinėje bazėje nėra teisės akto, reglamentuojančio baudžiamojo poveikio priemonių įgyvendinimo tvarką, vertintina kaip spraga. Laikytina, kad aiškinant šią teisės spragą pareiškėjo siūlomu būdu, ir taip ją užpildant, būtų sudarytos nepagrįstos, teisingumo principui prieštaraujančios sąlygos pasinaudoti neegzistuojančia teise (t. y. susigrąžinti teisę vairuoti, neįvykdžius pagal analogiją taikytinų teisės aktų reikalavimų). Pažymi, kad 2014 m. liepos 1 d. įsigaliojo Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo pakeitimai, kuriais buvo išspręstas ginčas dėl teisės aktuose vartojamų sąvokų neatitikimo ir užkirstas kelias nepagrįstai siauram lingvistiniam aiškinimui. Be abejo, įstatymas atgal negalioja, todėl pareiškėjo atžvilgiu ši įstatymo redakcija netaikytina. Tačiau minėtas papildymas sufleruoja tinkamą spragos sprendimo būdą.

Pažymi, kad analogiškas ginčas buvo išspręstas Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-883-422/2011, kuris yra įsiteisėjęs.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2014 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 10-10-S-6582, kuriuo atsakovas, atsakydamas į pareiškėjo prašymą dėl teisės vairuoti transporto priemones apribojimų, nurodė, kad prašymo netenkina, teisės vairuoti apribojimai pareiškėjo atžvilgiu bus panaikinti įvykdžius 2009 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V–418 patvirtinto „Motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo atėmimo ir grąžinimo tvarkos aprašo“ III skyriuje įtvirtintus vairuotojo pažymėjimo (teisės vairuoti) grąžinimo reikalavimus, teisėtumas ir pagrįstumas.

Prieš pasisakydama dėl bylos esmės, teisėjų kolegija, pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Įvertinusi bylos medžiagą ir pareiškėjo reikalavimus, teisėjų kolegija priėjo išvadą, jog šiuo atveju pagrindo skirti žodinį bylos nagrinėjimą nėra, pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas 2013 m. vasario 8 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjui buvo paskirta 1 040 Lt dydžio bauda ir baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones vieneriems metams.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog šiuo metu galiojantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas numato, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas – teismo ar kitos kompetentingos institucijos priimtas sprendimas nustatytam terminui atimti iš asmens teisę vairuoti transporto priemones ar uždrausti naudotis šia teise (2 str. 62 d.). Tačiau pareiškėjo ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo metu (2014 m. gegužės 8 d.), įstatymų leidėjas nebuvo aiškiai apibrėžęs, jog uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemonę taip pat, kaip ir sprendimas nustatytam terminui atimti iš asmens teisę vairuoti transporto priemones, laikytinas teisės vairuoti transporto priemones atėmimu.

Būtent akcentuodamas šią atsakovo sprendimo priėmimo metu buvusią teisinio reglamentavimo situaciją, pareiškėjas ir teigia, jog praėjus vieneriems metams po to, kai įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo nuosprendis, atsakovas jo prašymu turėjo panaikinti teisės vairuoti apribojimus nereikalaujant įvykdyti Aprašo III skyriuje reikalavimų, be kita ko – išlaikyti teorinių žinių ir praktinių motorinės transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimą. Pareiškėjo vertinimu, tiek atsakovas, tiek teismas nepagrįstai taikė Baudžiamojo kodekso analogiją su Administracinių teisės pažeidimų kodeksu, sutapatino uždraudimo naudotis specialia teise sąvoka su teisės atėmimo sąvoka.

Pasisakydama dėl šių argumentų, teisėjų kolegija pastebi, jog teisiškai sureguliuoti visas gyvenimiškas situacijas visose viešojo administravimo srityse yra objektyviai neįmanoma dėl viešosios teisės sričių specifikos, t.y. reguliuojamos veiklos platumo. Net ir tais atvejais, kai juridiškai tam tikrų viešųjų santykių norminis modelis vis dėlto yra nustatytas, administracinė teisės norma, kaip abstraktaus pobūdžio elgesio taisyklė, neleidžia iš anksto numatyti visų jos įgyvendinimo niuansų, kurie gali kilti administracinės teisės normos taikymo praktikoje metu. Tokiais atvejais naudojami specialūs juridiniai metodai, t.y. įstatymo analogija arba teisės analogija, kurie tam tikra prasme konkrečiu atveju pašalina administracinio teisinio reguliavimo spragas bei leidžia išnagrinėti atitinkamą klausimą ir priimti vienokį ar kitokį sprendimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1121/2011).

Administracinių teismų teisę pildyti teisės spragas, be kita ko, pagrindžia ir oficiali konstitucine doktrina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog įstatymų leidėjo neišspręsti teisės taikymo klausimai yra teismų praktikos dalykas (Konstitucinio Teismo 1998 m. liepos 9 d. nutarimas, 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas). Įstatymų leidėjo neišspręstus teisės taikymo klausimus gali spręsti teismai, nagrinėjantys ginčus dėl atitinkamų teisės aktų (jų dalių) taikymo (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 20 d. sprendimas). Teismai neabejotinai turi ir iš Konstitucijos kylančius įgaliojimus taikyti inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia Konstituciją – aukščiausiąją teisę (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas). Jeigu tokie teismų įgaliojimai būtų neigiami, nepripažįstami, jeigu teismų galimybės taikyti teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, priklausytų nuo to, ar tam tikras teisėkūros subjektas nepaliko savo nustatyto (teisės aktuose) teisinio reguliavimo spragų, ir bylas galėtų išspręsti tik po to, kai tos teisės spragos bus užpildytos teisėkūros būdu, tuomet tektų konstatuoti, kad teismai, spręsdami bylas, taiko ne teisę, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją, o tik įstatymą (apibendrinta šios sąvokos prasme), kad jie ne vykdo teisingumą pagal teisę, o tik formaliai taiko teisės aktų straipsnius (jų dalis), kad konstitucinėms vertybėms, inter alia asmens teisėms ir laisvėms, žala gali būti daroma (ir neatlyginama ar kitaip neatitaisoma) vien dėl to, kad atitinkamas teisėkūros subjektas tam tikrų santykių nesureguliuoja teisiškai (arba juos teisiškai sureguliuoja nepakankamai intensyviai), t. y. kad nors Konstitucijoje ir yra įtvirtintos tam tikros vertybės, jos nėra deramai ginamos ir saugomos pagal Konstituciją. Tai nesiderina su teismų socialine ir konstitucine paskirtimi. Be to, tai reikštų, kad teisė yra traktuojama vien kaip jos tekstinė forma, sutapatinama su ja (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas).

Aptariant nagrinėjamam ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pažymėtina, jog, kaip minėta, pareiškėjui įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, be kita ko, skirta Baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, šiuo atveju – vairuoti kelių transporto priemones vienerius metus. To paties BK straipsnio 1 dalis numato, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį.

Tuo tarpu Administracinių teisės pažeidimų kodekso 21 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad specialiosios teisės (taip pat ir teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas yra viena iš administracinių nuobaudų, kuri gali būti skiriama už administracinių teisės pažeidimų padarymą.

ATPK 27 straipsnio 2 dalis numato, kad asmuo, kuriam paskirtas specialiosios teisės atėmimas, šios teisės atėmimo laikotarpiu negali ja naudotis ir (ar) jos įgyti. Teisės vairuoti transporto priemones atėmimas apima teisės vairuoti visų rūšių transporto priemones atėmimą ir negali, vadovaujantis šio kodekso 301 straipsniu, būti skiriamas tik dėl kai kurių rūšių transporto priemonių vairavimo (2 d.).

Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamo atsakovo sprendimo priėmimo metu) 24 straipsnį, teisė vairuoti transporto priemones atimama: 1) įstatymuose nustatytais atvejais; 2) sutrikus elgesiui, asmenybei ir (ar) susirgus ligomis, įtrauktomis į patvirtintą sąrašą, kai dėl asmens sveikatos ar elgesio būklės asmuo negali tinkamai vairuoti transporto priemonių, teisė vairuoti transporto priemones atimama nustatyta tvarka; 3) paaiškėjus, kad teisė vairuoti transporto priemones buvo suteikta pateikus neteisingus asmens, sveikatos būklės duomenis ar kitą neteisingą informaciją, lėmusią teisės vairuoti transporto priemones suteikimą (1 d.). Asmeniui, kuriam teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta dėl KET pažeidimų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama tik jam nustatyta tvarka užbaigus papildomus vairuotojų mokymus (3 d.). Asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta dėl teisės pažeidimo padarymo vieniems metams ir ilgiau, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama tik pasibaigus šios teisės atėmimo laikui ir perlaikius egzaminą (4 d.). Teisė vairuoti transporto priemones grąžinama nustatyta tvarka (5 d.).

Pastaroji tvarka nustatyta Apraše, kuris, kaip nurodoma jo (redakcija, galiojusi iki 2015 m. vasario 20 d.) 1 punkte, reglamentuoja motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo atėmimo, kai teisė vairuoti transporto priemones atimama vadovaujantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje ir (arba) Administracinių teisės pažeidimų kodekse nustatytais pagrindais, ir atimtų vairuotojo pažymėjimų grąžinimo tvarką. Pagal Aprašo 12 punktą, asmenys, iš kurių vairuotojo pažymėjimai buvo atimti, siekdami susigrąžinti atimtus ir policijos įstaigoje saugomus vairuotojo pažymėjimus, pasibaigus teisės vairuoti atėmimo terminui, jį sutrumpinus vadovaujantis Administracinių teisės pažeidimo kodekso 329 straipsniu ar kai asmens sveikatos būklė atitinka nustatytus reikalavimus (jei vairuotojo pažymėjimas buvo atimtas atsižvelgiant į Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pagrindą), asmeniškai pateikia policijos įstaigai, kurioje saugomas vairuotojo pažymėjimas, prašymą grąžinti vairuotojo pažymėjimą ir šiuos dokumentus: 12.1. galiojantį asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą; 12.2. papildomo vairuotojų mokymo baigimo pažymėjimą (kai vairuotojo pažymėjimas buvo atimtas atėmus teisę vairuoti už Kelių eismo taisyklių pažeidimus); 12.3. vairuotojo sveikatos patikrinimo medicininę pažymą (kai vairuotojo pažymėjimas buvo atimtas atėmus teisę vairuoti už tai, kad asmuo padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs, arba asmens sveikatos priežiūros įstaigai nustačius, kad dėl sveikatos būklės asmuo negali tinkamai vairuoti transporto priemonių); 12.4. sveikatos žinių atestavimo pažymėjimą (kai vairuotojo pažymėjimas buvo atimtas atėmus teisę vairuoti už tai, kad asmuo padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs). Pagal Aprašo 13 punktą, pareiškėjai, iš kurių vairuotojo pažymėjimai buvo atimti atėmus teisę vairuoti dėl teisės pažeidimo padarymo vieneriems metams ar ilgesniam laikui, turi būti išlaikę teorinių žinių ir praktinių motorinės transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų patikrinimą.

Atsižvelgiant į aptartas teisės normas, teisėjų kolegijos nuomone, kadangi ginčui aktualiu laikotarpiu teisinis reguliavimas numatė tik atimto motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo grąžinimo tvarką, tačiau nereglamentavo tvarkos, pagal kurią panaikinami teisės vairuoti apribojimai po to kai baigiasi baudžiamojo poveikio priemonės uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones laikotarpis, tokiam atvejui pagal analogiją taikytina atimto motorinės transporto priemonės vairuotojo pažymėjimo grąžinimo tvarka, kaip teisės normos, artimiausios tokiam teisiniam santykiui (ABTĮ 4 str. 5 d.).

Tokią išvadą patvirtina, pirma, tai, jog, kaip minėta, nuo 2014 m. liepos 1 d. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas numato, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas – teismo ar kitos kompetentingos institucijos priimtas sprendimas nustatytam terminui atimti iš asmens teisę vairuoti transporto priemones ar uždrausti naudotis šia teise, t. y., įstatymų leidėjo tikslas pripažinti, kad teisės vairuoti transporto priemones atėmimas yra tiek teismo ar kitos kompetentingos institucijos priimtas sprendimas nustatytam terminui atimti iš asmens teisę vairuoti transporto priemones, tiek – uždrausti naudotis šia teise, kitaip sakant, laikyti šiuos sprendimus iš esmės tapačiais.

Antra, tai, jog tiek uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones, tiek teisės vairuoti transporto priemones atėmimas iš esmės sukelia tuos pačius teisinius padarinius – asmuo atitinkamą laiką negali kaip vairuotojas dalyvauti kelių eisme, dėl ko, tikėtina, praranda iki tol turėtus įgūdžius. Todėl, siekiant apsaugoti eismo dalyvių ir kitų asmenų gyvybę, sveikatą ir turtą, gerinti transporto ir pėsčiųjų eismo sąlygas, tikslinga ir reikalinga, jog toks asmuo baigtų papildomą vairuotojų mokymą ir (ar) išlaikytų egzaminą, taip patvirtindamas savo pasirengimą vėl dalyvauti eisme kaip vairuotojas.

Trečia, teisėjų kolegijos nuomone, kitoks aptartų teisės normų aiškinimas suponuotų iš esmės neteisingą situaciją, kai administracine tvarka atsakomybėn patrauktas asmuo, kuriam tam tikrą laiką buvo uždrausta dalyvauti kelių eisme kaip vairuotojui, siekdamas šio apribojimo panaikinimo, būtų apsunkintas labiau, nei patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo skundžiamas atsakovo sprendimas yra iš esmės teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti pareiškėjo reikalavimą jį panaikinti nėra teisinio pagrindo. Atitinkamai nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimą – įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą arba įpareigoti atsakovą panaikinti teisės vairuoti transporto priemonės apribojimus, arba įpareigoti atsakovą panaikinti vairuotojo pažymėjimo suspendavimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, nors ir nevisiškai tapačiais motyvais, iš esmės priėmė teisingą sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistu, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija pastebi, jog iš kartu su apeliaciniu skundu pateikto AB Swedbank 2015 m. gegužės 21 d. mokėjimo kvito (b. l. 79) matyti, kad už pareiškėjas už apeliacinį skundą sumokėjo 14,48 Eur žyminio mokesčio. ABTĮ 39 straipsnio 2 dalis numato, kad už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 14 eurų žyminis mokestis. ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju už apeliacinį skundą sumokėta daugiau žyminio mokesčio nei yra nustatyta, pareiškėjui grąžintina permokėta žyminio mokesčio suma – 0,48 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

pareiškėjo V. R. (V. R.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti pareiškėjui V. R. (V. R.) 0,48 Eur permokėto žyminio mokesčio.

Nutartis neskundžiama.