Vilniaus apygardos teismo nutartis

2022-10-10 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-410-312/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2022-04-12Vilniaus regiono apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-10-10Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-10-10
Bylos Nr.
1A-410-312/2022
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-14552-2021-5
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Ugnė Gailiūnienė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Paulius Veršekys
Nuteistasis
S. G.
Advokatai
Rostislavas Polubiankas, Rotislavas Polubiankas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-410-312/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14552-2021-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.2.6; 2.1.7.4.1; 2.4.6.1. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. spalio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

sekretoriaujant Beatai Rutkauskaitei, Violetai Budžienei,dalyvaujant prokurorui Renaldui Budriui,nuteistojo S. G. gynėjui advokatui Rotislavui Polubianko,

viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. G. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. balandžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 90 MGL (4 500 Eur) dydžio bauda.

Taikant BK 65, 66 straipsnius, į paskirtos bausmės dydį įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. gegužės 8 d. 13.22 val. iki 2021 m. gegužės 9 d. 12.34 val. (1 para), prilyginant vieną sulaikymo parą 2 MGL dydžio baudai, ir S. G. nustatyta galutinė bausmė – 88 MGL (4 400 Eur) dydžio bauda.

Taikant BK 68 straipsnį, S. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta S. G. 3 (trejus) metus naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą pradedant skaičiuoti nuo kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymo skyrimo momento 2021 m. gegužės 9 d.

Taikant BK 72 straipsnį, S. G. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Opel Astra Caravan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) konfiskavimas valstybės naudai.

Priteistos iš S. G. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai 75 Eur (septyniasdešimt penkių eurų) proceso išlaidos.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. S. G. vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai nustatytas daugiau negu 1,51 promilės neblaivumas, o būtent: jis 2021 m. gegužės 8 d., apie 12.34 val., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį „Opel Astra Caravan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,67 promilės etilo alkoholio koncentracija, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims. Šiais savo veiksmais jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis S. G. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. balandžio 12 d. nuosprendį, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti.

2.1. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir iš dalies nemotyvuotas, todėl naikintinas. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą neteisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 3 dalies, 4 dalies bei 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

2.2. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas pripažindamas jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, vadovavosi prielaida, jog jis (S. G.) 2021 m. gegužės 8 d., apie 12.34 val., vairavo automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,67 promilės etilo alkoholio koncentracija, nors ši etilo alkoholio koncentracija jam buvo nustatyta tik 2021 m. gegužės 8 d., apie 13.40 val., kai policijos pareigūnai atvažiavo pas jį į butą ir paprašė papūsti į alkotesterį. Taigi, apelianto nuomone, tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punktui, kuriame nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

2.3. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito – vieniems įrodymams suteikė prioritetą kitų atžvilgiu, o kai kuriems bylos įrodymams visai neteikė reikšmės. Apeliantas nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2021 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9-719/2021) formuojant teismų praktiką pažymėjo, kad reikalavimas laikytis įstatymų gaunant įrodymus yra ypač svarbus, nes priešingu atveju nebūtų užtikrinta asmens teisė į teisingą bylos išnagrinėjimą. Įrodymais byloje pripažįstami duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Duomenys, kurie gaunami nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos ir ypač suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises, laikomi gautais neteisėtu būdu, pažeidžiančiais BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus ir negali būti pripažinti įrodymais. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokių teisėtai gautų įrodymų (mokslinių tyrimų, ekspertizės aktų ar išvadų), patvirtinančių, kad apeliantas vairavo automobilį būdamas neblaivus dar iki jo patikrinimo alkotesteriu. Taip pat nenustatyta ir kokia galėjo būti apelianto etilo alkoholio koncentracija vairavimo metu, nes jam neblaivumas buvo nustatytas tik praėjus valandai po įvykio. Pats apeliantas nurodo, kad jis po įvykio, grįžęs į namus, su savo žmona ir broliu M. G. vartojo nemažą kiekį alkoholio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2021 m. kovo 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-60-495/2021) formuodamas teismų praktiką pažymėjo, kad laikantis tiek nekaltumo prezumpcijos, tiek in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principų nuostatų, asmens neblaivumas turi būti nustatomas praėjus kuo trumpesniam laikui nuo automobilio vairavimo fakto, įvertinant ir tai, kad alkoholio koncentracija kraujyje kurį laiką gali didėti net ir asmeniui nustojus vartoti alkoholį, baigus vairuoti automobilį ir pan. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai rinko įrodymus dėl jo kaltės ir šis pažeidimas yra esminis, nes BPK 20 straipsnio reikalavimų nepaisymas sukliudė pirmosios instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą.

2.4. Apeliaciniame skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodo, kad vertinant byloje surinktus įrodymus teismui nekyla abejonių, jog jis (S. G.) 2021 m. gegužės 8 d., apie 12.34 val., vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo iškvėptame ore yra 2,67 promilės etilo alkoholio koncentracija. Tačiau nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad jis buvo patikrintas policijos pareigūnų būtent 2021 m. gegužės 8 d., apie 12.34 val., nes policijos pareigūnai nurodytu laiku jo nestabdė, netikrino, šį faktą policijos pareigūnai patvirtino ir teismo posėdžio metu. Byloje kitų objektyvių įrodymų dėl apelianto kaltės, išskyrus liudytojo R. V. parodymų, nėra. Nei vienas liudytojas, kuris buvo apklaustas teismo posėdžio metu, nepatvirtino fakto, kad apeliantas 2021 m. gegužės 8 d., apie 12.34 val., vairavo automobilį, turėdamas 2,67 promilės etilo koncentracijos. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį vadovavosi tik liudytojo R. V., policijos pareigūnų Linos Vasiukevič ir Devid Šamel parodymais, o liudytojų K. G., M. G. ir L. A. parodymais nesivadovavo, nes jų parodymai gali būti subjektyvūs dėl šių asmenų ryšio su apeliantu (K. G. – apelianto sutuoktinė, M. G. – apelianto pusbrolis, L. A. – apelianto bičiulis). Be to, Šalčininkų rajono policijos komisariatas nepateikė teismui vaizdo ir garso įranga užfiksuotų įrašų dėl apelianto bendravimo su policijos pareigūnais tarnybiniame automobilyje, kuomet jie vežė jį į areštinę, taip pat nebuvo pateiktas teismui policijos pareigūnų „Bodycam“ įrangos įrašas, kuriame taip pat turėjo būti užfiksuotas policijos pareigūnų bendravimas su apeliantu tarnybiniame automobilyje, nes šie įrašai nebuvo išsaugoti.

2.5. Apeliantas taip pat nurodo, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme savo kaltę dėl jam inkriminuojamos veikos neigė. Jis davė išsamius, neprieštaraujančius vienas kitam parodymus, o jeigu ir suklydo parodymuose dėl nesvarbių aplinkybių, tai galėjo padaryti dėl savo susijaudinimo ir nevisiškai suprasdamas užduodamus klausimus. Apeliantas neigia, kad jis, pareigūnams vežant jį į areštinę, jiems pasakė, kad jis vairavo būdamas neblaivus, nors policijos pareigūnai ir darė jam psichologinį poveikį dėl jo prisipažinimo. Apelianto vertinimu, policijos pareigūnai, veždami jį į areštinę ir „prašydami“ jo duoti teisingus parodymus ir konstatuodami faktą, jog jis 2021 m. gegužės 8 d., apie 12.34 val., dar iki patikrinimo alkotesteriu 13.40 val., vairavo automobilį, iš esmės išreiškė savo išankstinę nuomonę dėl įtarimų jo atžvilgiu pagrįstumo (kaltės) ir kartu vertė jį dalyvauti jo kaltinimo (baudžiamojo persekiojimo) procese, o tai iš esmės reiškia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos nekaltumo prezumpcijos pažeidimą.

2.6. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje visiškai motyvuotai nepasisakė dėl svarbių aplinkybių, o būtent: dėl to, kad kol teisme buvo nagrinėjama baudžiamoji byla, jo atžvilgiu buvo priimtas Šalčininkų rajono policijos komisariato 2021 m. liepos 22 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. 97-ANR_N- 1377-2021 (ROIK 21133318663), dėl galimai sugadinto bordiūro, kuris teismo 2022 m. sausio 14 d. nutarimu (ANB Nr. 11-46-1130/2022) buvo panaikintas, pripažįstant aibę procesinių pažeidimų surašant jo atžvilgiu protokolą ir priimant nutarimą. Be to, aukščiau paminėtame nutarime bei administracinio nusižengimo protokole nebuvo konstatuota, kad apeliantas 2021 m. gegužės 8 d., apie 12.34 val., vairavo automobilį neblaivus. Taip pat visiškai motyvuotai nepasisakė ir dėl prokuroro 2022 m. vasario 15 d. prašymo pakeisti kaltinimą apelianto atžvilgiu nagrinėjant bylą teismo posėdžio metu.

2.7. Apeliaciniu skundu atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė jo laikinojo sulaikymo pradžią, kadangi jis buvo sulaikytas ne kaip nurodyta „2021-05-08 13.22 val.“, o vėliau.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

4. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis S. G. ir jo gynėjas advokatas Rostislavas Polubianko prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados

Nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas

5. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

6. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu iš esmės motyvuojant tuo, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarydamas ir esminius skunde nurodomus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2022 m. balandžio 12 d. nuosprendį ir S. G. atžvilgiu priimti naują nuosprendį – išteisinti jį pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį šioje byloje nėra jokio teisinio pagrindo.

7. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–513/2013). Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas, kaip ir tikrinimas, iš esmės yra subjektyvus ir logikos dėsniais grindžiamas procesas, kuris vyksta pagal baudžiamojo proceso įstatymo normas. Esminis reikalavimas įrodymų vertinimo procesui yra išsamus, nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ir tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1‑4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88-628/2018).

9. Visų pirma, apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi prielaida, jog S. G. 2021 m. gegužės 8 d., apie 12.34 val. vairavo automobilį, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,67 promilės etilo alkoholio koncentracija, nors tai buvo nustatyta tik 2021 m. gegužės 8 d., apie 13.40 val., kai policijos pareigūnai atvažiavo pas jį į butą ir paprašė papūsti į alkotesterį. Apeliantas nurodė, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad nors tiesioginių nuteistojo kaltę pagrindžiančių įrodymų nebuvo gauta, t. y. jo neblaivumas buvo nustatinėjamas ne tuoj pat po automobilio vairavimo, o praėjus kuriam laikui, tačiau pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad S. G. transporto priemonę vairavo, kai jam nustatytas ne mažesnis nei 1,51 promilės neblaivumas. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis byloje surinkta įrodymų visuma, o ne prielaidomis, kaip teigiama skunde. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, teismas išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, juos gretino tarpusavyje ir vienus su kitais, taip pat ir su bylos rašytiniais įrodymais, sujungė visus reikšmingus faktus į loginę visumą ir padarė tikslias bei apibendrinančias išvadas, kuriomis abejoti aukštesnysis teismas neturi pagrindo.

10. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad, kaip teigia apeliantas, nebuvo nustatyta, kokia galėjo būti S. G. etilo alkoholio koncentracija vairavimo metu, nes jam neblaivumas buvo nustatytas tik praėjus valandai po įvykio, šiuo atveju pažymėtina, kad bėgant laikui alkoholio kiekis atitinkamose organizmo terpėse dėl natūralių procesų, vykstančių žmogaus organizme, paprastai tik mažėja. Iš teismų praktikos yra žinoma, kad alkoholis žmogaus organizme cheminių procesų metu skyla į vandenį ir anglies dvideginį, vidutiniškai per valandą skaidosi 0,1 promilės (Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-15-361/2019). Nagrinėjamu atveju, praėjus maždaug valandai nuo S. G. vairavimo fakto, t. y. 13.22 val. jam nustatytas 2,78 promilių girtumo laipsnis, o po dar 18 minučių - 13.40 val., nustatytas girtumo laipsnis mažėjo, t. y. nustatytas 2,67 promilių girtumo laipsnis. Akivaizdu, kad šis laipsnis vairavimo metu (apie 12.34 val.) galėjo būti tik didesnis, o tai leidžia pagrįstai teigti, kad S. G. neblaivumo laipsnis, transporto priemonės vairavimo metu, buvo didesnis nei 1,51 promilės. Šią aplinkybę patvirtina ir liudytojo R. V. parodymai bei byloje esantis vaizdo įrašas, iš kurių sprendžiama, jog po neblaivumo nustatymo S. G. atrodė blaivesnis negu atvykimo prie savo gyvenamojo namo metu ir tai paneigia apelianto nurodytas aplinkybes, kad jis alkoholį vartojo, t. y. išgėrė didelį kiekį alkoholinių gėrimų tik tuomet, kai atvyko į namus. Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad jeigu S. G. iki policijos pareigūnų atvykimo, tik savo namuose būtų vartojęs alkoholinius gėrimus jo paties ir liudytojų K. G. bei M. G. nurodytais kiekiais, t. y. 400 ml degtinės, 1 l alaus ir 1 butelį šampano, alkoholio koncentracija S. G. iškvėptame ore po pirmojo patikrinimo alkotesteriu tik didėtų, todėl ši S. G. ir minėtų liudytojų iškelta versija atmestina kaip nepagrįsta.

11. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi ne tik liudytojo R. V. parodymais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais. Apylinkės teismas, be kita ko, atsižvelgė į tai, kad liudytojas R. V. nėra suinteresuotas bylos baigtimi asmuo, nuteistojo nepažįsta, nuo nusikalstamos veikos nenukentėjo ir viso proceso metu nuosekliai nurodė tas pačias aplinkybes dėl S. G. automobilio vairavimo esant neblaiviam. Teismas taip pat atsižvelgė į byloje esantį liudytojo R. V. pateiktą vaizdo kameros įrašą, kuris patvirtina R. V. nurodytas su nusikalstamos veikos padarymu susijusias aplinkybes, t. y. iš vieno pateiktų vaizdo įrašų aiškiai matyti, kad užvestame automobilyje prie vairo sėdėjo S. G. ir bendravo su liudytoju R. V., S. G. kalba buvo nerišli ir jo judesiai nekoordinuoti, kas taip pat sudaro pagrindą manyti, kad tuo metu jis buvo neblaivus. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje baudžiamojoje byloje yra pakankamai objektyvių duomenų, patvirtinančių liudytojo R. V. parodymų patikimumą, kita vertus, rodančių nuteistojo S. G. ir jo poziciją palaikiusių liudytojų K. G., M. G. ir L. A. parodymų nepatikimumą.

12. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuota ir motyvuotai pasisakyta, kodėl nuteistojo S. G. bei liudytojų K. G., M. G. ir L. A. parodymus teismas vertino kaip nepatikimus ir jais nesivadovavo. Vertindamas nuteistojo ir minėtų liudytojų parodymų patikimumą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė, be kita ko, į ikiteisminio tyrimo duomenis, visų pirma, į šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, t. y. duotų parodymų nuoseklumą, neprieštaringumą viso proceso metu; duomenų, gaunamų apklausiant nuteistąjį, prigimtį, t. y. nuteistojo suinteresuotumą bylos baigtimi ir galimą pateikiamos informacijos šališkumą; santykių pobūdį tarp nuteistojo bei liudytojų, t. y. aplinkybę, kad šie asmenys yra artimi nuteistajam, bei tai, kad šių asmenų parodymai buvo nenuoseklūs, prieštaringi, keitėsi viso proceso metu. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo iš esmės kitaip vertinti byloje esančių įrodymų visumą ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas, su šiomis išvadomis iš esmės sutinka, todėl, atsižvelgdama į tai, kad skundžiamo nuosprendžio turinys apeliantui yra žinomas, visų apylinkės teismo argumentų šiuo klausimu iš naujo nebekartoja.

13. Apeliantas skunde akcentuoja, kad Šalčininkų rajono policijos komisariatas nepateikė teismui vaizdo ir garso įranga užfiksuotų įrašų dėl apelianto bendravimo su policijos pareigūnais tarnybiniame automobilyje, kuomet jie vežė jį į areštinę, taip pat teismui nebuvo pateiktas policijos pareigūnų „Bodycam“ įrangos įrašas, kuriame taip pat turėjo būti užfiksuotas policijos pareigūnų bendravimas su apeliantu tarnybiniame automobilyje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, minėti vaizdo įrašai teismui nepateikti dėl objektyvių priežasčių, t. y. dėl to, kad jie nebuvo išsaugoti. Apeliaciniame skunde teigiama, kad policijos pareigūnai, veždami nuteistąjį į areštinę, prašydami jo duoti teisingus parodymus darė jam psichologinį poveikį, prašydami prisipažinti, ir iš esmės išreiškė savo išankstinę nuomonę dėl jo kaltės, taip pat vertė jį dalyvauti jo kaltinimo (baudžiamojo persekiojimo) procese, todėl, apelianto manymu, pažeidė nekaltumo prezumpciją. Įvertinęs šiuos apeliacinio skundo argumentus, apygardos teismas pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų, kad policijos pareigūnai būtų suinteresuoti neteisėtai ir be pagrindo apkaltinti S. G. nebūtos nusikalstamos veikos padarymu. Teismo posėdyje liudytojai policijos pareigūnai nurodė, kad tarnybiniame automobilyje paklausė S. G. apie įvykio aplinkybes, t. y. ar vairuodamas automobilį jis buvo išgėręs, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kurie pagrįstų apelianto argumentus dėl psichologinio poveikio, verčiant jį apkalbėti patį save, todėl šie teiginiai vertintini kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.

14. Pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra ir dėl apeliacinio skundo argumentų, jog skundžiamame nuosprendyje nepasisakyta dėl S. G. atžvilgiu priimto Šalčininkų rajono policijos komisariato 2021 m. liepos 22 d. nutarimo administracinio nusižengimo byloje Nr. 97-ANR_N- 1377-2021 (ROIK 21133318663) dėl galimai sugadinto bordiūro, kuris teismo 2022 m. sausio 14 d. nutarimu (ANB Nr. 11-46-1130/2022) buvo panaikintas, pripažįstant daug procesinių pažeidimų, surašant jo atžvilgiu protokolą ir priimant nutarimą, taip pat nepasisakyta dėl prokuroro 2022 m. vasario 15 d. prašymo pakeisti kaltinimą apelianto atžvilgiu, nagrinėjant bylą teismo posėdžio metu. Apygardos teismo vertinimu, nors apylinkės teismas dėl paminėtų procesinių sprendimų šioje byloje ir nepasisakė, tai savaime neleidžia daryti išvados, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ar nepagrįstas.

15. Apeliacinės instancijos teismas negali nesutikti su skundo argumentu, jog skundžiamame nuosprendyje nurodyta klaidinga S. G. laikino sulaikymo pradžia – 2021 m. gegužės 8 d., 13.22 val. Iš byloje esančio įtariamojo laikino sulaikymo protokolo matyti, kad tikslus S. G. laikino sulaikymo pradžios laikas nenurodytas (t. 2, b. l. 64), tačiau Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos nutarime paleisti į laisvę laikinai sulaikytą asmenį nurodyta, kad S. G. buvo sulaikytas 2021 m. gegužės 8 d., 13.22 val. (t. 2, b. l. 81). Akivaizdu, kad nurodytu laiku, t. y. 2021 m. gegužės 8 d. 13.22 val. S. G. negalėjo būti laikinai sulaikytas, kadangi tuo metu policijos pareigūnai pirmąjį kartą tikrino jo neblaivumo laipsnį. Vis tik, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad skundžiamame teismo nuosprendyje nurodytas netikslus laikino sulaikymo laikas, nepaneigia prieš tai padarytos išvados, kad nuteistasis transporto priemonę vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam buvo nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, ir tai neturi esminės reikšmės skundžiamo nuosprendžio teisėtumui.

16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad anksčiau padarytų išvadų nepaneigia ir gynėjo teismo posėdyje nurodytoje Panevėžio apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-141-350/2021 padarytos išvados ir priimtas procesinis sprendimas. Gynėjo paminėtoje Panevėžio apygardos teismo nutartyje padarytos išvados nekvestionuojamos, tačiau joje nagrinėjama faktinė situacija iš esmės yra skirtinga nuo šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamos situacijos, bylų aplinkybės iš esmės skiriasi. Pažymėtina, jog nors Panevėžio apygardos teismo nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje, nebuvo nustatyta, kad asmuo vairavo būdamas neblaivus, atkreiptinas dėmesys, kad Panevėžio apygardos teismas tokį savo sprendimą grindė tuo, kad išteisintojo veikoje nebuvo nustatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymis – 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas būtent vairavimo metu. Tuo tarpu, nagrinėjamoje situacijoje dėl S. G. neblaivumo vairavimo metu abejonių nekyla, kadangi, kaip minėta, tokią aplinkybę patvirtina byloje surinktų duomenų visuma. Atsižvelgiant į tai, pagrindo taikyti analogiją nėra.

17. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstą išvadą dėl S. G. padarytos nusikalstamos veikos pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, kuri neprieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teisėjų kolegijos vertinimu, įrodymai, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti įrodymus ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas ir su jomis sutinka. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi apeliantas, t. y. nepalankiai nuteistajam, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl S. G. kaltės, padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, yra nepagrįstos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei nenustačius pirmosios instancijos teismo esminių bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų, darytina išvada, jog naikinti skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo S. G. apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėjo nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Ugnė GailiūnienėVirginija Pakalnytė-TamošiūnaitėPaulius Veršekys