- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-08-19
- Bylos Nr.
- 1A-141-350/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-32104-2020-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigitas Bagdonavičius, Algirdas Gaputis, Donatas Jatužis
- Kaltinamasis
- V. A.
- Advokatai
- Antanas Cemnolonskas
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Jatužio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Giedriaus Jasulaičio (toliau – ir prokuroras, ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. A. (toliau – ir išteisintasis) išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir baudžiamasis procesas V. A. atžvilgiu nutrauktas,
automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei užvedimo raktelius nuspręsta po nuosprendžio įsiteisėjimo grąžinti V. A.,
Žemesnės instancijos teismas
netenkintas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Panevėžio AVPK) prašymas dėl automobilio (duomenys neskelbtini), valst, Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežimo ir saugojimo išlaidų priteisimo iš V. A..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. V. A. buvo kaltinamas tuo, kad 2020 m. rugpjūčio 11 d., apie 15 val. 40 min., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, (duomenys neskelbtini) gatvėmis vairavo motorinę transporto priemonę – jam priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas – 16 val. 37 min. alkoholio kiekio matuokliu Alcotest 7510 Nr. ARHJ-01 jam nustatytas 2,71 promilės, o 16 val. 58 min. – 2,51 promilės neblaivumas.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gegužės 24 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: pripažinti V. A. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam 60 MGL dydžio, t. y. 3 000 Eur baudą, vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į paskirtą bausmę įskaityti laikiname sulaikyme išbūtą laiką ir paskirti V. A. galutinę bausmę – 58 MGL dydžio, t. y. 2 900 Eur baudą, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 puntu, 3 dalimi, 68 straipsniu, V. A. skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metų laikotarpiui, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, konfiskuoti V. A. priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priteisti Panevėžio AVPK naudai iš V. A. 36,30 Eur automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priverstinio nuvežimo išlaidų bei po 0,28 Eur už kiekvieną šio automobilio saugojimo dieną nuo 2020 m. rugpjūčio 11 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
2.1. Nurodo, kad skundžiamas nuosprendis priimtas besąlygiškai tikint V. A. parodymais, kad jis alkoholį vartojo tik tada, kai grįžo į namus po to, kai vairavo automobilį, neatsižvelgiant į jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu, tarpusavio prieštaringumą bei neatitikimą kitoms faktinėms bylos aplinkybėms, o taip pat ir logikos dėsniams, moksliniams duomenims apie alkoholio poveikį žmogaus organizmui.
2.2. Bylos duomenimis, liudytojas N. K. matė kaltinime nurodytoje vietoje ir laiku V. A. akivaizdžiai neblaivų vairuojantį automobilį ir apie tai pranešė Bendrajam pagalbos centrui. Pagal liudytojo pranešimą atvykę policijos pareigūnai L. B. ir A. M., praėjus maždaug 22 min. nuo pranešimo, V. A. rado namuose su akivaizdžiais girtumo požymiais. V. A. girtumą tikrintis atsisakė ir tik po policijos pareigūnų įkalbinėjimų 16 val. 37 min. alkotesteriu jam buvo nustatytas 2,71 promilės, o 16 val. 58 min. – 2,51 promilės neblaivumas. Šių ir kitų byloje esančių įrodymų visuma yra pakankama išvadai, jog vairavimo metu V. A. neblaivumo laipsnis viršijo 1,51 promilės ribą, nepriklausimai nuo to, kad neblaivumas nustatytas praėjus beveik valandai laiko po vairavimo.
2.3. Iš apklausų protokolų matyti, kad liudytojas N. K. apie automobilio (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo neblaivumą sprendė iš eilės požymių, būdingų neblaiviam žmogui, tiek matydamas jį vairuojantį, tiek pabendravęs su juo betarpiškai. Vairuotojas elgėsi neadekvačiai, nes, turėdamas pirmenybę važiuoti per sankryžą pagrindiniu keliu, nevažiavo, o rodė ranka ženklus N. K. važiuoti pirmam. Liudytojas taip pat pamatė ir įvertino vairuotojo veidą, svyruojančią galvą, koncentracijos stoką, sulėtintus rankos judesius, todėl sprendė, kad vairuotojas gali būti neblaivus, ir sekė jį toliau. Šiuos įtarimus dar labiau sustiprino ir tolesnis V. A. transporto priemonės vairavimas: nedidelis važiavimo greitis, nekoordinuotas važiavimas atbuline eiga bei atsitrenkimas į bordiūrą, be to, norėdamas išvažiuoti iš kiemo, jis kelis kartus atlikinėjo tokius pat manevrus. Kieme priėjęs prie automobilio, liudytojas N. K. galutinai įsitikino, kad jis neblaivus: vairuotojo kalba buvo nerišli, jis elgėsi neadekvačiai, o paklausus vairuotojo, ar jis nėra neblaivus, vyriškis pradėjo atsiprašinėti, prašė dovanoti. Be to, V. A. atsiprašinėjo ir policijos pareigūnų, kai jie užėjo pas jį į namus. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad V. A. jautėsi kaltas, nes vairavo automobilį būdamas neblaivus. Atsižvelgtina ir į V. A. parodymus, jog jam „dingtelėjo mintis, kad gali nuo manęs sklisti alkoholio kvapas nuo to alaus“. Pažymima, kad nei N. K., nei pareigūnams L. B. ir A. M. nekilo abejonių dėl akivaizdaus V. A. neblaivumo.
2.4. Teismas motyvavo, kad dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės V. A. veiksmai liudytojui N. K. galėjo pasirodyti kaip atlikti neblaivaus asmens, tačiau iš byloje esančių duomenų matyti, kad V. A. ligos nėra susijusios su koordinacijos sutrikimais, nėra nustatyti klausos ar kalbos sutrikimai. V. A. sveikatos problemos yra būdingos panašaus amžiaus žmonėms, tačiau sveikata ne tik leidžia dirbti ūkio darbus, bet jis gali ir vairuoti automobilį.
2.5. Teismas nepripažino įrodymu byloje esančio neblaivumo nustatymo akto, nurodydamas, kad laiko tarpas tarp vairavimo ir neblaivumo nustatymo yra per didelis. Tačiau tiek teismų praktika analogiškose bylose, tiek ir teisės aktai neapibrėžia laiko, per kurį vairuotojui turi būti nustatomas neblaivumas, kad šie duomenys būtų laikomi įrodymu. Šiuo atveju išteisintasis atsisakinėjo tikrintis neblaivumą ir tą padarė tik po ilgų įkalbinėjimų. Tai rodo, kad V. A. sąmoningai, siekdamas įrodyti tariamą savo blaivumą vairavimo metu, tokiu būdu siekė nuslėpti girtumą, kuris ženkliai viršijo vidutinį. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra jokių duomenų, galinčių patvirtinti, jog V. A. namuose po vairavimo vartojo alkoholinius gėrimus.
2.6. Priimant skundžiamą nuosprendį nebuvo įvertinta ir tai, kad V. A. buvo nustatytas sunkus girtumo laipsnis (2,71 promilės ir 2,51 promilės), todėl sunkiai įmanoma, kad tokį laipsnį įmanoma pasiekti per mažiau nei 22 minutes, ypač įvertinus V. A. alkoholio vartojimo įpročius.
2.7. Taip pat neįvertinta aplinkybė, kad V. A. girtumas jo nustatymo alkotesteriu laikotarpiais mažėjo. Ši aplinkybė ir literatūroje aprašyti moksliniai duomenys paneigia V. A. pateiktą versiją, kad alkoholį vartojo po vairavimo, nes jo girtumas praėjus valandai po alkoholio vartojimo dar negalėjo mažėti, o turėjo didėti.
2.8. Visi aptarti argumentai sudaro prielaidas konstatuoti abejotinų, prieštaravimus keliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą.
Šalies argumentai
2.9. Parenkant V. A. bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgtina į tai, kad padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kilusius padarinius, V. A. asmenybę (pensininkas, neteistas, baustas administracine tvarka), taip pat į tai, kad nėra jo atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, todėl V. A. BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bausmės rūšis – bauda, savo dydžiu artima minimumui. Atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, nustatytą girtumą, nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės tikslai bus pasiekti V. A. kartu su bausme paskyrus draudimą vairuoti kelių transporto priemones 3 metams. Be to, kadangi automobilis (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausantis V. A., yra nusikalstamos veikos padarymo priemone, jis konfiskuojamas BK 72 straipsnio 1–3 dalyse numatytais pagrindais. Vadovaujantis BPK 103 straipsnio 5 ir 6 punktais, 105 straipsnio 1 dalimi, pripažįstamos proceso išlaidomis pripažintina ir priteistina iš V. A. Panevėžio AVPK naudai 36,30 Eur minėto automobilio priverstinio nuvežimo išlaidos bei po 0,28 Eur už kiekvieną šio automobilio saugojimo dieną nuo 2020 m. rugpjūčio 11 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
3. Teismo posėdyje išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, prokurorė – tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
6. Prokuroras skundžia pirmosios instancijos teismo priimtą išteisinamąjį nuosprendį tuo pagrindu, kad šis teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus ir neatsižvelgė į mokslinėje literatūroje aprašytus duomenis, jog asmens girtumas praėjus valandai po alkoholio vartojimo įprastai didėja, kas, apelianto nuomone, paneigia išteisintojo V. A. versiją, kad alkoholį vartojo po vairavimo. Šie teiginiai yra nepagrįsti.
7. Atsakomybė pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį kyla tam, kas vairavo motorinę transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.
8. Nagrinėjamu atveju V. A. buvo pareikštas kaltinimas, kad jis 2020 m. rugpjūčio 11 d., apie 15 val. 40 min., (duomenys neskelbtini), vairavo automobilį būdamas neblaivus. Kadangi byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis), baudžiamoji byla nagrinėtina tik V. A. pareikšto kaltinimo apimtyje – dėl motorinės transporto priemonės vairavimo būnant neblaiviam, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas.
Žemesnės instancijos teismas
9. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje surinkti ir teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai nepatvirtina V. A. pareikšto kaltinimo, o spėlionėmis, kad išteisintasis vairavo automobilį būdamas neblaivus, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tuo nesutikti.
10. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad policijos pareigūnai į įvykio vietą 2020 m. rugpjūčio 11 d., 15 val. 46 min., buvo iškviesti liudytojo N. K., kuris pranešė, kad matė ir galės paliudyti kaip vairuotojas neblaivus vairavo automobilį (t. 1, b. l. 98). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu N. K. nurodė, kad skambino policijai tuo metu, kai V. A. įvažiavo į garažą ir jame užsidarė. Jis paaiškino, jog apie V. A. girtumą sprendė iš to, kad jis, sankryžoje turėdamas pirmenybės teisę, ja nepasinaudojo, vėliau gatvėje pavojingai manevravo, jo vairavimas buvo nekoordinuotas, be to, apie asmens girtumą N. K. sprendė iš svyruojančios V. A. galvos, sulėtintų rankos judesių, nerišlios kalbos bei neadekvataus elgesio. N. K. taip pat nurodė, kad vairuotojas vis atsiprašinėjo, tačiau neatsakė į klausimą, ar yra išgėręs (t. 1, b. l. 24-25, 28-29). Policijos pareigūnės L. B. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad į įvykio vietą buvo atvykta 15 val. 59 min. (t. 1, b. l. 16-17). Teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme apklausti pareigūnai L. B. ir A. M. paaiškino, kad atvykę į įvykio vietą apie 5 min. bendravo su pranešėju N. K., o po to nuėjo pas V. A. į namo vidų. Pareigūnai patvirtino, jog jis buvo akivaizdžiai neblaivus, taip pat jie matė namuose tuščią alaus tarą, be to, V. A. vartojo alkoholį ir prie pareigūnų; išteisintasis neigė, jog vairavo automobilį būdamas neblaivus ir tik po ilgų įkalbinėjimų sutiko alkotesterio pagalbą pasitikrinti blaivumą. Iš bylos medžiagos matyti, jog 16 val. 37 min. alkoholio kiekio matuokliu Alcotest 7510 Nr. ARHJ-01 V. A. nustatytas 2,71 promilės, o 16 val. 58 min. – 2,51 promilės neblaivumas (t. 1, b. l. 20). Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo šias aplinkybes ir konstatavo, kad jų pagrindu negalima neginčijamai teigti, jog V. A. alkoholį vairavo prieš sėsdamas už automobilio vairo. Byloje paduoto apeliacinio skundo argumentai nepagrindžia priešingos išvados.
11. Pažymėtina, kad viso proceso metu išteisintasis nuosekliai neigė, kad vairavo automobilį būdamas neblaivus bei tvirtino, kad grįžęs į namus išgėrė degtinės ir alaus. Byloje nėra neginčijamai šią versiją paneigiančių įrodymų. Nors apeliaciniame skunde prokuroras siekia įtikinti, jog liudytojo N. K. nurodytos aplinkybės apie V. A. išvaizdą bei elgesį įvykio metu patvirtina, jog išteisintasis vairavo automobilį būdamas akivaizdžiai neblaivus, tačiau teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Vien tai, kad sankryžoje V. A. praleido N. K., nors važiavo pagrindiniu keliu, o vėliau važiavo nedideliu greičiu, manevruodamas atsitrenkė į bordiūrą bei nekoordinuotai judėjo atbuline eiga, leidžia vertinti tik tai, jog V. A. trūksta vairavimo įgūdžių ar kad jie yra susilpnėję, ką iš esmės patvirtino ir liudytoja A. A., ikiteisminio tyrimo metu nurodžiusi, jog sutuoktinis automobiliu naudojasi retai, nuvažiuoja tik į polikliniką ar parduotuvę (t. 1, b. l. 41-42). To, kad išteisintasis vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nepatvirtina ir N. K. nurodytos aplinkybės apie V. A. koncentracijos stoką, nerišlią kalbą, svyruojančią galvą, sulėtintus rankos judesius ir pan., kadangi, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, tai galėjo lemti V. A. amžius ir sveikatos būklė. Nors apeliantas ginčija tokias pirmosios instancijos teismo išvadas, tvirtindamas, jog V. A. ligos nėra susijusios su koordinacijos sutrikimais, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog išteisintajam diagnozuota (duomenys neskelbtini). Tokia diagnozė, ypač atsižvelgiant į V. A. parodymus, jog įvykio metu buvo labai pavargęs bei perdozavęs vaistų nuo skausmo, rodo, jog išteisintajam galėjo svyruoti galva, būti susilpnėjusi koncentracija ir pan., kas liudytojui N. K. galėjo atrodyti kaip neblaivumo požymiai. Tą patvirtina ir aplinkybė, kad laikino sulaikymo metu V. A. pablogėjo sveikata ir dėl to jam iškviesta greitoji medicinos pagalba, o vėliau išteisintasis paguldytas ir į ligoninę (t. 2, b. l. 6).
12. Sutiktina su apeliacinio skundo teiginiu, jog teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme V. A. išsakė frazę, kad, jį užkalbinus N. K., „dingtelėjo mintis, kad gali nuo manęs sklisti alkoholio kvapas nuo to alaus“, tačiau ši aplinkybė niekaip neįrodo, kad V. A. padarė jam inkriminuojamą veiką. Net darant prielaidą, jog V. A. automobilį vairavo būdamas pavartojęs alkoholio, nėra pagrindo išvadai, jog tuo metu jo girtumas siekė ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji ar administracinė atsakomybė. Išteisintojo išsakyti atsiprašinėjimai N. K. taip pat nepatvirtina to, jog V. A. veikoje yra BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai, nes niekaip nepaneigta, jog V. A. galėjo atsiprašinėti už pavojingą automobilio manevravimą, be to, pats N. K. nurodė, kad nors išteisintasis vis atsiprašinėjo, tačiau neatsakė į klausimą, ar jis yra išgėręs. Taigi, šie apelianto argumentai negali būti laikomi neginčijamu išteisintojo kaltės įrodymu.
13. To, kad automobilį V. A. vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, niekaip nepatvirtina ir apeliacinio skundo argumentas, jog pareigūnams L. B. ir A. M. nekilo abejonių dėl akivaizdaus išteisintojo neblaivumo, kadangi pareigūnai išteisintąjį pamatė, kai jis automobilio jau nevairavo. Pagal įrodinėjimo baudžiamajame procese taisykles prokuroras, teigdamas, kad V. A. vairavo automobilį būdamas neblaivus, privalo pateikti duomenis, kurie patvirtintų šį teiginį, o asmuo, traukiamas baudžiamojon atsakomybės, neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, todėl apelianto teiginys, jog nėra duomenų, galinčių patvirtinti V. A. versiją, kad namuose po vairavimo vartojo alkoholinius gėrimus, yra ne tik teisiškai ydingas, bet jį paneigia ir policijos pareigūnų parodymai, kad V. A. alų gėrė jiems matant.
14. Aplinkybės, kad alkoholinius gėrimus V. A. vartojo prieš vairuodamas automobilį, nepatvirtina ir apeliacinio skundo argumentai, jog išteisintojo girtumas jo nustatymo alkotesteriu laikotarpiais mažėjo, kas, prokuroro vertinimu, paneigia V. A. pateiktą versiją, nes jo girtumas praėjus valandai po alkoholio vartojimo dar negalėjo mažėti, o turėjo didėti. Pažymėtina, jog teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme apklausta specialistė V. R. motyvuotai paaiškino, jog iškvepiamame ore alkoholio kritimas prasideda maždaug po pusvalandžio-valandos, nes kepenys pradeda intensyviau šalinti alkoholį. Specialistė nurodė, jog po alkoholio pavartojimo alkoholio kiekis organizme gali kilti iki pusvalandžio, o jos darbo praktikoje dažnos situacijos, kai girtumas po valandos pasivaikščiojimo asmeniui sumažėja net iki 1 promilės – tai priklauso nuo to, ar žmogus yra valgęs, nuo jo kūno masės, nuotaikos ir pan. Aptarti paaiškinimai paneigia prokuroro apeliaciniame skunde keliamas versijas bei atitinka V. A. parodymus ir bylos medžiagą, iš kurios matyti, jog išteisintasis alkoholį vartojo apytiksliai nuo 15 val. 46 min. iki 16 val. 04 min., taip pat ir atvykus policijos pareigūnams, o girtumas jam nustatytas 16 val. 37 min., pakartotinai – 16 val. 58 min., taigi, praėjus daugiau, nei pusvalandžiui jo girtumas ėmė mažėti, kas, atsižvelgiant į specialistės paaiškinimus, visiškai sutampa su išteisintojo parodymais.
15. Apibendrinant pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti teisėtas ir pagrįstas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negalima pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
16. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visetą, V. A. parodymus apie tai, kad alkoholį vartojo grįžęs namo po vairavimo, motyvuotai atmetė liudytojo N. K. ir policijos pareigūnų L. B. bei A. M. parodymus, išsamiai ir kruopščiai įvertino aplinkybes, susijusias su V. A. nustatyto neblaivumo laipsnio mažėjimu, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad V. A. nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos. Su tokia išvada teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, juo labiau, ją patvirtino ir specialistės V. R. paaiškinimai teismo posėdyje apeliacinės instancijos teisme, todėl pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies1 punktas).
17. Nors teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tačiau negali sutikti su skundžiamame nuosprendyje išdėstytu argumentu, jog V. A. veiksmuose nenustatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymis – tiesioginė tyčia (12 lapas 5 pastraipa). Toks argumentas yra neteisingas, kadangi nagrinėjamu atveju išteisintojo veikoje nenustatytas BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymis – 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas vairavimo metu. Subjektyviosios pusės požymio – tiesioginės tyčios – nebūtų tik tuo atveju, jei asmuo, vairuodamas transporto priemonę ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, nesuvoktų pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ir nenorėtų taip veikti (BK 15 straipsnis) – tokios aplinkybės šioje byloje nenustatytos, todėl apylinkės teismo argumentas yra teisiškai nepagrįstas, tačiau vien dėl šios priežasties skundžiamas nuosprendis nelaikytinas neteisėtu ar nepagrįstu.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros prokuroro Giedriaus Jasulaičio apeliacinį skundą atmesti.