- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-12-02
- Bylos Nr.
- 1A-383/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Gaudutienė (pirm.), Kęstutis Jucys, Linas Šiukšta
- Nuteistasis
- L. Š.
- Advokatai
- Vidmantas Skaburskas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. balandžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo L. Š. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu dešimčiai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
L. Š. nuteista už tai, kad 2010 m. spalio 14 d., apie 20 val., būdama neblaivi, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), buitinio konflikto metu, tyčia dūrė peiliu vieną kartą savo vyrui A. Š. į krūtinės sritį, padarydama durtinę pjautinę kiauryminę krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą su vidinės krūtinės arterijos pažeidimu, kas komplikavosi ūmiu išoriniu bei vidiniu nukraujavimu į krūtinplėvės ertmės kairę pusę, dėl ko nukentėjusysis A. Š. 2010 m. spalio 14 d., apie 22 val. VšĮ „Raseinių ligoninė“ mirė, taip tyčia nužudė savo vyrą A. Š..
Šalies argumentai
Nuteistoji L. Š. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jai pritaikyti BK 28 straipsnio 3, 4 dalių nuostatas ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nurodo, kad teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių ir netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus.
Apeliantė skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jos veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Nurodo, kad ji nužudyti vyro nenorėjo, tokio tikslo ji neturėjo. Tai, kad ji nužudė savo vyrą veikdama tiesiogine tyčia, nenustatė ir teismas. Priešingai teismas pripažino, kad ji nesiekė nužudyti A. Š.. Ji pati savo kaltę iš dalies taip pat pripažino ir nurodė, kaip viskas įvyko. Ji, norėdama apsiginti ir bandydama eilinį kartą išvengti smurto, atbula ranka sugriebė pirmą papuolusį daiktą. Jos vyras, būdamas girtas yra agresyvus, ir puolė ją mušti. Ji įspėjo šį, kad ginsis. Tačiau šis toliau ją puolė, suko jai ranką ir grumtynių metu jiems stumdantis, ji gindamasi nepajuto, kaip įdūrė vyrui. Jos šios nurodytos aplinkybes atitinka ir faktines bylos aplinkybes, kurių teismas išsamiai neišnagrinėjo. Pagal bylos duomenis nustatyta, kad jai buvo įspirta koja, suduota eilė smūgių į galvą, jai buvo sukama ranka (t. 1, b. l. 98-100). Ji nukentėjusiojo A. Š. bijojo, nes šis, būdamas girtas, ją buvo ne kartą mušęs. Tai, kad nukentėjusysis, būdamas girtas, buvo agresyvus patvirtino byloje apklausta liudytoja I. K., nukentėjusioji S. Š., jos (apeliantės) pateikti dokumentai apie tai, kad nukentėjusysis gydėsi nuo alkoholizmo. Taip pat teismas neįvertino ir jos parodymų, duotų 2010 m. spalio 15 d. teismo posėdyje, kuriame buvo svarstomas suėmimo klausimas, ir 2010 m. spalio 21 d. teisme, kad ji labai bijojo vyro smurto ir viskas įvyko jai ginantis. Tokiu būdu teismas visiškai šios jos versijos dėl ginties netyrė. Ji net nebuvo apžiūrėta gydytojo dėl galimai jai padarytų sužalojimų. Teisme sakydama, kad jai sužalojimų nebuvo padaryta, turėjo omenyje, jog jai nebėgo kraujas, nebuvo prakirsta oda. Tačiau tas vietas, kurios jai buvo sumuštos, skaudėjo apie savaitę laiko, matėsi kraujosruvos, tik ji dėl to nesiskundė, nesupratusi, kad tai turės reikšmės. Teismas taip pat privalėjo tirti ir jos psichinę būseną po patirto emocinio šoko. Todėl, apeliantės nuomone, įvertinus visas šias aplinkybes, remiantis BK 28 straipsnio nuostatomis, ji turi atsakyti tik dėl nužudymo peržengiant būtinosios ginties ribas ir jai bausmė, atsižvelgus į tai, kad nusikaltimą padarė peržengiant būtinosios ginties ribas, turi išlaikyti pilnametę dukrą, kuri nuo vaikystės turi didelių sveikatos problemų dėl regėjimo ir dėl šios ligos negali dirbti ir pati savęs išlaikyti, skiriama pagal BK 62 straipsnio nuostatas.
Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistoji L. Š. ir jos gynėjas prašo tenkinti nuteistosios L. Š. apeliacinį skundą, prokuroras prašo atmesti nuteistosios L. Š. apeliacinį skundą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios L. Š. apeliacinis skundas atmestinas.
Iš bylos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas jos aplinkybes, tinkamai įvertino ištirtus įrodymus, o nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Spręsdamas šiuos klausimus, taip pat kvalifikuodamas L. Š. padarytą nusikalstamą veiką, teismas tinkamai taikė baudžiamuosius įstatymus, teisingai pritaikė tiek Baudžiamojo kodekso bendrosios, tiek specialiosios dalių normas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. Š. nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą už tai, kad tyčia nužudė savo vyrą A. Š.. Nuteistoji L. Š. apeliaciniame skunde ginčija nusikalstamos veikos kvalifikaciją. Nurodo, kad A. Š. ją puolė mušti ir ji, grumtynių metu, jiems stumdantis, gindamasi nuo A. Š. puolimo, nepajuto, kaip įdūrė jam, dėl to ji negalėjo būti nuteista pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, jos veika turėjo būti vertinama pagal BK 28 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias būtinąją gintį ir jos taikymą. Visų pirma, pažymėtina, kad tokie nuteistosios L. Š. aiškinimai apie gynybą nuo A. Š. puolimo atsirado ne nuo pirmos jos apklausos. Nuteistoji L. Š., apklausiama 2010 m. spalio 15 d. ikiteisminio tyrimo metu, iš pradžių neteigė buvus jos gyvybei ar sveikatai pavojingą situaciją. Nuteistoji L. Š. apklausiama nurodė, tarp jos ir A. Š. kilo konfliktas, A. Š. prieš ją vartojo fizinį smurtą, tačiau jokių sužalojimų ant jos kūno nėra išlikę, jai medikų pagalbos nereikėjo. Ji peilį paėmė tik norėdama A. Š. pagąsdinti. Ji pamanė, kad paėmusi peilį šį išgąsdins ir liks nesumušta, tačiau A. Š. ją vis tiek puolė ir ji nepajuto, kaip jam įdūrė peiliu (t. 1, b. l. 94-95). Vėliau ji, apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo ir ikiteisminio tyrimo pareigūnų, jau teigė peilį paėmusi apsigynimui, o peiliu A. Š. įdūrusi gindamasi nuo pastarojo tarp jų įvykusių grumtynių metu. Pagal 2010 m. spalio 21 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui L. Š. duotus parodymus, ji, paėmusi peilį, pasakė vyrui, kad šis atstotų, tačiau tai nepadarė jokio poveikio vyrui. Šis suėmė jai už rankos, kurioje buvo peilis ir suko ranką. Jie susistumdė ir ji nepajuto kaip ji gindamasi įdūrė vyrui. Panašius parodymus ji davė ir apklausiama 2010 m. lapkričio 23 d., 2010 m. gruodžio 15 d. ikiteisminio tyrimo metu ir juos vėliau patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 103, 106, 107-120). Pirmosios instancijos teisme L. Š. taip pat nurodė, kad ji peiliu A. Š. įdūrė grumtynių metu, gindamasi nuo A. Š.. Be to, net ir tikint tokiais L. Š. parodymais apie A. Š. puolimą, jos nurodomos aplinkybės nuteistosios veiksmų neleidžia laikyti būtinąja gintimi. Pačiai nuteistajai jokie kūno sužalojimai nebuvo padaryti. Nuteistoji L. Š. taip pat nenurodė, kad A. Š., eidamas į jos pusę, rankose būtų kažką turėjęs ar jai tuo metu sudavęs nors vieną smūgį. Ji tik nurodė, kad vyras paėmė jai už rankos, kurioje buvo peilis. Nuteistoji tvirtina, kad tarp jų tuo metu įvyko grumtynės ir būtent tada jai iškilo pavojus ir ji gindamasi įdūrė A. Š.. Tačiau tokius jos parodymus, visų pirma, paneigia specialisto išvada ir eksperto pirmosios instancijos teisme duoti paaiškinimai dėl nukentėjusiojo sužalojimo mechanizmo ir padarytų žaizdų pobūdžio. Specialisto išvada Nr. M 191/10(10) nustatyta, kad A. Š. buvo padaryta durtinė pjautinė kiauryminė krūtinės ląstos kairės pusės žaizda antrame tarpšonkauliniame tarpe, riboje tarp kaulinės ir kremzlinės šonkaulių dalies, su vidinės krūtinės arterijos pažeidimu. Pagal eksperto A. J. paaiškinimus, duotus pirmosios instancijos teisme, mažai tikėtina, kad grumiantis dviem asmenims būtų padarytas toks sužalojimas, kuris buvo padarytas A. Š.. Kitų sužalojimų peiliu nebuvo padaryta nei L. Š., nei A. Š., kas grumtynėms su aštriu daiktu nebūdinga. Eksperto teigimu, dūris peiliu A. Š. - tai pašalinės jėgos poveikis (t. 2, b. l. 8-9). Atkreiptinas dėmesys ir tai, kad L. Š. apie įvykio metu susidariusią būtinosios ginties neužsiminė ir savo dukrai, buvusiai tuo metu namuose. Ji tik po įvykio pasakė dukrai, kad kažkur įdūrė tėvui. Tokiu būdu šiuo konkrečiu atveju, esant tokiems nuteistosios L. Š. parodymams, kurie yra nenuoseklūs ir prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, kolegija neturi pagrindo konstatuoti būtinosios ginties situaciją. Teismų praktikoje būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ir pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Tuo tarpu šioje byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo ištirtais įrodymais nustatyta, kad įvykio dieną tarp L. Š. ir A. Š. kilo konfliktas dėl cigarečių. Byloje nėra paneigtas ir apeliantės tvirtinimas, kad šio konflikto iniciatorė buvo ir pirmoji smurtą pavartojo ne ji, o jos vyras A. Š.. Tačiau faktinės bylos aplinkybės vis dėlto neleidžia konstatuoti būtinosios ginties situacijos, kaip tvirtina apeliantė skunde. Pažymėtina, kad šioje situacijoje abu kivirčo subjektai buvo neblaivūs – nuteistajai nustatytas 2,47 promilių girtumas, o nukentėjusiajam – 2,48 promilės (t. 1, b. l. 27-29), konfliktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistosios su pertraukomis tęsėsi ne vieną valandą ir, kaip nustatyta byloje pagal pačios nuteistosios L. Š., nukentėjusiosios S. Š., liudytojų I. K. ir J. K. parodymus, tai buvo įprasta, niekuo neišsiskirianti kasdieninė situacija bei tokio gyvenimo būdo pasekmė. Pati nuteistoji L. Š. pripažino, kad ji su vyru išgerdavo ir tarp jų girtų konfliktai kildavo nuolat. Tai patvirtino ir jų dukra S. Š.. Pagal S. Š. parodymus, jos tėvai, būdami išgėrę, konfliktuodavo. Ji matydavo kaip tėvas mušdavo motiną ir atvirkščiai. Liudytojos I. K. ir J. K. taip pat iš esmės patvirtino, kad L. Š. ir A. Š. girtaudavo, o išgėrę buvo agresyvūs, linkę konfliktuoti, muštis. Pagal J. K. parodymus, ji yra mačiusi tiek L. Š., tiek ir A. Š. sumuštą. Be to, jos teigimu, agresyvesnė jai pasirodė L. Š., nes kai prisigerdavo, pradėdavo šūkauti, varydavo iš namų ir A. Š. ir dukrą. Taigi visa tai leidžia daryti išvadą, kad tai buvo dviejų apsvaigusių nuo alkoholio asmenų eilinis abipusis konfliktas, kurį išprovokavo nukentėjusysis, pradėdamas priekabiauti prie nuteistosios dėl cigaretės, o ne pavojingas kėsinimasis. Būtent tai, kolegijos nuomone, ir buvo pagrindinė priežastis, jog ji ne dėl pavojaus jos gyvybei ar sveikatai, ar streso, bet dėl savo charakterio savybių, būdama neblaivi, reagavo į neblaivaus A. Š. nederamą elgesį jam suduodama tuo, kas pasitaikė po ranka, šiuo atveju peiliu. Tokiu būdu bylos aplinkybės rodo tarp L. Š. ir A. Š. buvus tarpusavio konfliktą, kurio pobūdis, nepaisant to, kad pirmasis puolė nukentėjusysis, nerodo buvus būtinosios ginties situacijos. Nesant būtinosios ginties situacijos, negalimas ir jos ribų peržengimas. Vertinant, ar L. Š. veikė esant būtinosios ginties situacijai, taip pat neturi reikšmės ir apeliaciniame skunde jos nurodyti argumentai apie anksčiau buvusį agresyvų nuteistojo elgesį. Tai, kad asmuo dėl savo charakterio savybių gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis, nes šis baudžiamosios teisės institutas skirtas gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų.
Nuteistoji L. Š. taip pat teigia nenorėjusi vyro nužudyti. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia. Tai reiškia, jog jį darydama L. Š. suvokė savo nusikalstamos veikos pavojingą pobūdį, numatė, kad dėl jos veikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis).
Atsižvelgiant į tai, kad L. Š. peiliu dūrė vyrui A. Š. į krūtinės sritį ir padarė mirtinus sužalojimus, L. Š. veiksmai taip pat teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
Nuteistosios L. Š. apeliacinio skundo argumentus, kuriais grindžiamas jos prašymas sušvelninti jai paskirtą bausmę pritaikius BK 62 straipsnio nuostatas, kolegija taip pat atmeta. Šie argumentai pirmiausia buvo siejami su jau aptartomis aplinkybėmis, t. y. su nužudytojo asmenybe, jo agresyvumu, taip pat su konkrečiomis smūgio peiliu sudavimo aplinkybėmis ir su nuteistosios kaltės forma bei baudžiamojo įstatymo taikymu kvalifikuojant nusikalstamą veiką. Šie argumentai jau buvo aptarti ir atmesti. Kitų aplinkybių, kurios būtų juridinis pagrindas taikyti BK 62 straipsnį ir skirti L. Š. švelnesnę negu įstatyme numatytą bausmę kolegija taip pat nenustatė, jų nenurodo ir pati apeliantė. Tiesa, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pateiktas išrašas iš medicininių dokumentų, kuriame nurodyta, kad nuteistosios L. Š. dukrai S. Š. reikalinga pašalinio žmogaus globa kaip praktiškai aklam žmogui (t. 2, b. l. 5), o pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji S. Š. prašė motinai L. Š. skirti švelnesnę bausmę, nes jai vienai bus sunku gyventi. BK 62 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir jeigu dar yra aplinkybių, išvardintų BK 62 straipsnio 2 dalies 1-6 punktuose. BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta viena iš tokių aplinkybių yra kai kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti. Iš anksčiau minėtų duomenų galima suprasti, kad S. Š. reikalinga kito žmogaus priežiūra, kurią, nukentėjusiosios teigimu, jai suteiktų motina L. Š., tačiau to BK 62 straipsnio taikymui nepakankama, nes, kaip jau buvo nurodyta, tam dar būtina nustatyti ne vieną, o bent kelias atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Be to, BK 62 straipsnio 2 dalies 1 punkte minima „išlaikymo“ sąvoka reiškia materialinės pagalbos teikimą asmens poreikiams tenkinti, o ne kitokią pagalbą ar priežiūrą (kasacinė nutartis Nr. 2K-550/2008). Tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad nuteistoji L. Š. materialiai išlaikytų savo dukrą ir kad ji yra vienintelis asmuo, kuris galėtų tai daryti. Priešingai, iš bylos esančių duomenų (t. 1, b. l. 149) matyti, kad pati nuteistoji L. Š. niekur nedirba, registruota darbo biržoje, mėgsta išgerti, išgėrusi dukrą varydavo iš namų. Tuo tarpu pati nukentėjusioji S. Š. nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu pati buvo sudariusi teisinių paslaugų sutartį su advokatu V. S. ginti jos mamą L. Š. ir nesikreipė dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suteikimo, kas neleidžia konstatuoti tokią sunkią nukentėjusiosios materialinę padėtį. Todėl galima daryti išvadą, kad byloje nėra nustatytos sąlygos taikyti L. Š. BK 62 straipsnį atsižvelgiant į jos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir byloje surinktais įrodymais nustatytas aplinkybes. Tuo tarpu bausmės skyrimo L. Š. motyvai išsamiai išdėstyti skundžiamame nuosprendyje. Skiriant bausmę teismas vadovavosi BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyta bausmės paskirtimi, BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, be to, iš nuosprendžio matyti, kad skiriant bausmę jau buvo atsižvelgta ir į daugelį apeliaciniuose skunduose nurodomų aplinkybių. Teismas nustatė vieną L. Š. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys, ir vieną jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę - tai, kad ji savo vyrą A. Š. nužudė būdama apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir į jas atsižvelgė skiriant L. Š. bausmę. Taip pat skiriant nuteistajai bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes: nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo motyvus, taip pat buvo atsižvelgta ir į kaltininkės asmenybę (L. Š. neteista, administracine tvarka nebausta, charakterizuojama neigiamai). BK 129 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimo bausmę nuo 8 iki 20 metų, sankcijos vidurkis yra 14 metų. Tuo tarpu teismo paskirta L. Š. 10 metų laisvės atėmimo bausmė ženkliai švelnesnė už sankcijos vidurkį. Įvertinant visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, L. Š. paskirta bausmė negali būti laikoma aiškiai per griežta ir ją švelninti nėra pagrindo.
Nuteistoji L. Š. teismo posėdyje taip pat nurodė, kad jai paskirta bausmė yra neteisinga, tačiau nenurodė konkrečių tokio teiginio motyvų. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmes paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Viena iš bausmės paskirčių (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) yra užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pagal galiojančią teisminę praktiką BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai nėra pagrindų paskirti švelnesnę bausmę pagal BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalį, tačiau straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principams. Skirdami švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta, bausmę, remdamiesi BK 54 straipsnio 3 dalimi, teismai nurodo, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui. BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos įvertinimu (kasacinė nutartis Nr. 2K-476/2010). Šioje byloje nustatyta, kad nuteistoji L. Š. tyčia nužudė savo vyrą. Nužudymas yra labai sunkus nusikaltimas, sukeliantis negrąžinamus padarinius. Jokių išimtinių aplinkybių, išskirtinai teigiamai apibūdinančių nuteistosios asmenybę, taip pat nėra. Todėl daroma išvada, kad išimtinių aplinkybių, leidžiančių taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nėra ir skirti nuteistajai švelnesnę negu įstatyme numatyta bausmę nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Nuteistosios L. Š. apeliacinį skundą atmesti.