Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio nusižengimo bylą pagal Ž. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. nutarimo, kuriuo Ž. J. pripažinta kalta padarius administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalyje, ir jai paskirta 1 500 Eur bauda, administracinio nusižengimo bylos teisena, pradėta pagal ANK 505 straipsnio 1 dalį, nutraukta, nes ji nepadarė veikos, turinčios šio administracinio nusižengimo požymių, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. J. pripažinta kalta pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį dėl to, kad ji, būdama UAB „B.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) vadove (generaline direktore), nuo 2017 m. birželio 15 d. iki 2017 m. liepos 19 d., esant darbo sutarties požymiams, neužtikrino, kad A. S., gim. (duomenys neskelbtini), dirbtų kurjerio darbą sudaręs rašytinę darbo sutartį ir teisės aktų nustatyta tvarka būtų pateiktas pranešimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau ir – VSDFV) teritoriniam skyriui apie minėto asmens priėmimą į darbą ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK), galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d., 98 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas.Apeliaciniu skundu Ž. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą – administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, bylos teiseną nutraukti arba paskirti Ž. J. mažesnę (300 eurų) baudą.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. S., vadovaujantis UAB „B.“ ir UAB „J. p.“ 2016 m. gruodžio 26 d. bendradarbiavimo sutartimi, turėjo būti įdarbintas UAB „J. p.“ ir atlikti UAB „B.“ siuntų išvežiojimo pavedimus. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos išrašo matyti, kad A. S. 2017 m. birželio 16 d. buvo įdarbintas UAB „J. p.“. Tai patvirtina ir byloje esantis A. S. prašymas priimti jį į darbą pašto kurjerio pareigoms būtent į UAB „J. p.“. A. S. šį prašymą rašė UAB „B.“ patalpose, tai buvo laisvos formos prašymas, kuris iškart buvo išsiųstas UAB „J. p.“ el. paštu. Visi socialinio draudimo mokesčiai UAB „J. p.“ už A. S. buvo sumokėti, jam (nors ir pavėluotai) buvo išmokėtas visas darbo užmokestis. Apeliantė prašo atsižvelgti į tai, kad ji nėra teisininkė, tuo metu laukėsi kūdikio, vadovavo dviem įmonėms (UAB „B.” bei UAB „S.“) ir nespėdavo visko sukontroliuoti. Tikslo nemokėti mokesčių Ž. J. neturėjo, be to, žinojo, kad juos tikrai moka UAB „J. p.“.Apeliaciniame skunde pažymima, kad Vilniaus apylinkės teismas, skirdamas administracinę nuobaudą, neatsižvelgė į tai, kad už A. S. buvo mokamos socialinio draudimo įmokos, todėl žala valstybei nebuvo padaryta. Vertinant nelegalaus darbo pavojingumą, būtina atsižvelgti į materialinės žalos dydį, į tai, kokia žala padaroma visai darbo rinkai ir ekonominei sistemai, ar nelegaliu darbu pažeidėjas siekia nuslėpti asmens darbo pagal darbo sutartį faktą, turėdamas tikslą išvengti prievolių, kylančių iš darbo sutarties teisinių santykių, darbuotojui ir valstybei.Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad Ž. J. viena augina mažametį vaiką, yra vaiko priežiūros atostogose, šiuo metu niekur nedirba, todėl jai paskirta 1 500 eurų bauda yra per didelė. Anksčiau administracine tvarka už tokio pobūdžio pažeidimus apeliantė bausta nebuvo.Atsiliepimu į apeliacinį skundą Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus vedėjas prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. nutarimą nepakeistą.Atsiliepime nurodoma, kad A. S. įdarbinimo UAB „J. p.“ procedūra buvo fiktyvi nelegalaus darbo UAB „B.“ priedanga. Objektyviai A. S. laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 15 d. iki 2017 m. liepos 19 d. dirbo UAB „B.“ kurjerio darbą, nesudaręs su šia įmone rašytinės darbo sutarties ir teisės aktų nustatyta tvarka UAB „B.“ vadovui nepateikus pranešimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie minėto asmens priėmimą į darbą. Faktą, jog objektyviai A. S. dirbo UAB „B.“ naudai, įrodo šios įmonės pasiuntinių pašto darbo užduočių kopijos, kuriose atsispindi ekspeditoriaus A. S. darbo užduotys 2017 m. liepos 3 d., 18 d., 19 d. Be to, iš pašto siuntų, siuntinių perdavimo-priėmimo lydraščių kopijų matyti, kad vykdytojas buvo UAB „B.“, o užsakovas - Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Matyti, kad 2017 m. birželio 15 d. kaip atsakingas UAB „B.“ darbuotojas, patvirtinantis paėmimo faktą, bet ne kiekį, pasirašė A. S.. Pateikta bendradarbiavimo sutartis tik reglamentuoja šių įmonių tarpusavio santykius, vykdant bendrą veiklą tam tikros paslaugos teikimo srityje, tačiau nereguliuoja darbuotojų tarpusavio įdarbinimo tvarkos, todėl negali būti vertinama kaip pateisinanti Ž. J. leidimą dirbti A. S. UAB „B.“ naudai. A. S. 2017 m. liepos 20 d. prašyme (skunde/pranešime), adresuotame Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai, nurodė, kad nelegaliai dirbo ir darbo užmokesčio negavo iš UAB „B.“. Jis dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (darbo užmokesčio, darbo laiko, kasmetinių atostogų, darbo sutarties sudarymo) tarėsi su UAB „B.“ vadove Ž. J., vykdė UAB „B.“ nurodymus, pavedimus, naudojosi įmonės transportu, dirbo pagal UAB „B.“ darbo laiką, pakluso įmonės nustatytai vidaus tvarkai, pasirašinėjo ant dokumentacijos kaip UAB „B.“ darbuotojas.Atsiliepime pažymima, kad kontroliuojančios institucijos yra gavusios ne vieną pranešimą dėl galimo nelegalaus darbo ar kitų darbo įstatymų pažeidimų UAB „B.“ ir UAB „S.“. Ž. J., veikdama su nenustatytais asmenimis, naudojo siekdama sukurti fiktyvų bendradarbiavimo įvaizdį ir nemokėti darbo užmokesčio UAB „B.“ naudai dirbantiems asmenims. Iš UAB „B.“ sąskaitos išrašo už laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 26 d. iki 2017 m. gruodžio 20 d. matyti, kad bendrovei UAB „J. p.“ padarytas vienintelis 103 Eur pavedimas (2017 m. liepos 20 d. pagal sąskaitą faktūrą Nr. 1077), tačiau mokėjimo paskirtyje nėra nurodyta, kad būtų mokama už A. S. atliktą darbą. Be to, šis mokėjimas UAB „J. p.“ padarytas tą pačią dieną, kai A. S. kreipėsi į Lietuvos Respublikos darbo inspekciją. Šis faktas leidžia manyti, kad tokiu būdu Ž. J. bandė sudaryti įmonių bendradarbiavimo įspūdį, nors objektyviai jokio bendradarbiavimo nebuvo. Ž. J. vadovauja UAB „B.“ ir UAB „S.“, taigi, manytina, kad ji išmano teisės aktus, reglamentuojančius asmenų priėmimą į darbą. Asmuo, būdamas bendrovės direktoriumi, turi imtis tinkamų priemonių ne tik sudaryti darbo sutartis su darbuotojais, tačiau ir kontroliuoti ar tinkamai norminių aktų nustatyta tvarka ir laiku pateikti pranešimai VSDFV teritoriniam skyriui apie asmenų darbo pradžią.Ž. J. apeliacinis skundas atmestinas.ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už nelegalų darbą. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2191 redakcija) numatyta, kad nelegalus darbas yra darbas, kuris atliekamas darbdavio naudai ir jam vadovaujant arba jam prižiūrint, kai darbuotojas, atlikdamas darbo funkcijas, paklūsta nustatytai darbo organizavimo tvarkai, ir kuris atitinka bent vieną iš šių požymių: 1) yra DK 93 straipsnyje nustatyti darbo sutarties požymiai, o darbas dirbamas nesudarius rašytinės darbo sutarties; 2) darbdavys prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo pradžios nėra pranešęs Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigai apie asmens darbo pradžią. Nagrinėjamu atveju, administracinio nusižengimo byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp UAB „B.“ ir A. S. darbo sutartis sudaryta nebuvo, apie jo priėmimą į darbą VSDFV teritoriniam skyriui pranešta nebuvo. Esminis ginčas kyla dėl to, ar A. S. dirbo UAB „B.“ naudai, ar toks darbas vyko tarp UAB „B.“ ir UAB „J. p.“ sudarytos bendradarbiavimo sutarties pagrindu.Iš administracinio nusižengimo byloje esančių duomenų matyti, kad A. S. 2017 m. birželio 14 d. aptarti kurjerio darbo sąlygų atvyko adresu Naugarduko g. 34, Vilnius (pirmas aukštas). Būtent šiuo adresu yra įsikūrusi UAB „B.“. Su juo bendravusi UAB „B.“ darbuotoja R. K. pasakė parašyti prašymą dėl priėmimo į darbą, adresuotą UAB „J. p.“ direktoriui, nurodė, kada pradėti dirbti – 2017 m. birželio 15 d. UAB „B.“ direktorė Ž. J. supažindino A. S. su darbo pobūdžiu (kartu nuvyko pas klientus, paaiškino, kaip surinkti ir pristatyti korespondenciją), aptarė darbo užmokesčio dydį, suteikė jam darbo priemonę – UAB „B.“ priklausantį automobilį. Toliau A. S. dirbo savarankiškai – surinkinėjo ir pristatinėjo UAB „B.“ korespondenciją, pasirašinėjo kaip šios įmonės atstovas, nurodymus gaudavo ir ataskaitas (darbo užduočių blankus) pateikdavo Ž. J., tačiau darbo sutartis su juo sudaryta nebuvo. Pasirašyti darbo sutartį jis kelis kartus prašė Ž. J., pastaroji vis atidėliojo sutarties pasirašymą, argumentuodama dideliu užimtumu, pas UAB „J. p.“ direktorių A. S. nenukreipė. Iki 2017 m. liepos 19 d. A. S. dirbo nesudarius rašytinės darbo sutarties, 2017 m. liepos 20 d. jis kreipėsi į Lietuvos Respublikos darbo inspekciją dėl nelegalaus darbo. Šios aplinkybės neginčijai patvirtina, kad A. S. daugiau nei mėnesį dirbo UAB „B.“ naudai, vadovaujant šios įmonės direktorei Ž. J., pakluso UAB „B.“ nustatytai darbo tvarkai, naudojosi šios įmonės darbo priemonėmis, tačiau rašytinė darbo sutartis su juo sudaryta nebuvo ir teisės aktų nustatyta tvarka apie šio asmens priėmimą į darbą nebuvo pranešta VSDFV teritoriniam skyriui. Tokiais veiksmais UAB „B.“ direktorė Ž. J. pažeidė DK 98 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų nuostatas ir padarė ANK 95 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.Pagrindinis apeliacinio skundo argumentas, kuris, anot Ž. J., paneigia jos kaltę, yra tas, kad A. S. turėjo būti įdarbintas UAB „J. p.“, vadovaujantis UAB „B.“ ir UAB „J. p.“ 2016 m. gruodžio 26 d. bendradarbiavimo sutartimi. Pažymėtina, kad tokia sutartis tarp įmonių iš tiesų yra sudaryta, tačiau administracinio nusižengimo byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad A. S. teikė UAB „B.“ siuntų išvežiojimo paslaugas minėtos bendradarbiavimo sutarties pagrindu. Šį faktą tik paneigia tai, kad nuo 2016 m. gruodžio 26 d., kai buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis, iki 2017 m. gruodžio 20 d. iš UAB „B.“ sąskaitos UAB „J. p.“ padarytas vienintelis 103 Eur pavedimas, tačiau nenurodoma, kad taip yra atsiskaitoma už A. S. UAB „B.“ naudai suteiktas paslaugas. Šis pavedimas padarytas 2017 m. liepos 20 d., t. y. tą dieną, kai A. S. kreipėsi į Lietuvos Respublikos darbo inspekciją dėl nelegalaus darbo. Nors A. S. buvo įdarbintas UAB „J. p.“, tačiau šios įmonės naudai jis niekada nedirbo, jokių nurodymų nevykdė, su jokiais darbuotojais nekontaktavo, su šia įmone sudarytos darbo sutarties taip pat neturėjo. Buvęs UAB „J. p.“ direktorius N. B. nurodė, kad bendradarbiavimo sutartis su UAB „B.“ buvo reikalinga tam, kad tam tikrame mieste neturint darbuotojo (UAB „J. p.“ įsikūrusi Jonavos r.), UAB „B.“ galėtų padėti, teikdama siuntų išvežiojimo paslaugas. Taip pat N. B. patvirtino, kad UAB „J. p.“ klientų Vilniuje neturėjo. Taigi, apeliacinės instancijos teismas Ž. J. argumentus vertina kritiškai, juos laiko nelogiškais, nes UAB „J. p.“ neturėjo jokio realaus suinteresuotumo įdarbinti žmogų Vilniuje, kai ten nėra jokių įmonės klientų. Jeigu darbuotojas buvo reikalingas tik tam, kad atliktų UAB „B.“ siuntų išvežiojimo pavedimus, tai šioje įmonėje jis ir turėjo būti įdarbintas. Nepaisant to, kad UAB „J. p.“ kaip darbdavys sumokėjo už A. S. visus reikiamus mokesčius valstybei, tai nelegalaus darbo fakto nepaneigia ir Ž. J. administracinės atsakomybės nepašalina.Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad Ž. J. nėra teisininkė, tačiau tai jos atsakomybės taip pat nešalina. Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 8 ir 12 dalyse nustatyta, jog bendrovės direktorius atsako už kasdienės bendrovės veiklos organizavimą, priima į darbą ir atleidžia darbuotojus, sudaro ir nutraukia su jais darbo sutartis, skatina juos ir skiria nuobaudas. Bendrovės direktorius, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, jog bendrovės veikla bus organizuojama tinkamai, todėl pažeidimas, numatytas ANK 95 straipsnio 1 dalyje, gali būti padaromas veikimu ir neveikimu tiek tyčios, tiek neatsargumo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-3284/2011). Ž. J., kaip pati nurodo apeliaciniame skunde, vadovauja dviem įmonėms, kas tik pavirtina, kad ji turi išmanyti įmonės veiklos organizavimo ir personalo valdymo reikalavimus bei savo atsakomybę už įstatymų pažeidimus. Pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo vieno tūkstančio iki penkių tūkstančių eurų. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į padaryto administracinio nusižengimo pobūdį, pažeidėjo kaltės formą ir rūšį, asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, gali paskirti mažesnę baudą negu šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta minimali bauda arba paskirti švelnesnę administracinę nuobaudą ar administracinio poveikio priemonę, negu numatyta šio kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, arba administracinės nuobaudos ar administracinio poveikio priemonės neskirti. Teismas savo sprendimą privalo motyvuoti (ANK 34 straipsnio 5 dalis). Administracinė nuobauda gali būti švelninama arba iš viso neskiriama tik išskirtiniais atvejais, t. y. nustačius visumą aplinkybių, rodančių, kad sankcijoje numatytos nuobaudos taikymas konkrečiam asmeniui prieštarautų teisingumo ir proporcingumo principams, o visuomenės interesas gali būti užtikrintas ir netaikant sankcijoje numatytos nuobaudos arba ją švelninant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-36/2013, 2AT-42/2013, 2AT-17/2015). Vertindamas Ž. J. paskirtos administracinės nuobaudos pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad nagrinėjamu atveju yra padarytas administracinis nusižengimas, susijęs su asmens darbo ir socialinėmis teisėmis, pažeidimas truko tol, kol A. S. pats kreipėsi į Lietuvos Respublikos darbo inspekciją dėl nelegalaus darbo (daugiau nei mėnesį), šis pažeidimas padarytas tiesiogine tyčia, kontroliuojančios institucijos yra gavusios ne vieną pranešimą dėl galimo nelegalaus darbo ar kitų darbo įstatymų pažeidimų UAB „B.“, apeliantės atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pažymėtina, kad Ž. J. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. sausio 8 d. nutarimu pripažinta kalta, padariusi administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje, t. y. už tai, kad nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. liepos 31 d. L. K. nelegaliai dirbo UAB „B.“ pašto kurjerio pareigose Klaipėdos miesto teritorijoje. Apeliaciniame skunde dėl šio nutarimo Ž. J. nurodė analogiškus argumentus dėl bendradarbiavimo su UAB „J. p.“, Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 8 d. nutartimi apeliacinis skundas buvo atmestas. Nors nagrinėjamo administracinio nusižengimo padarymo metu Ž. J. nebuvo bausta už analogiškų administracinių nusižengimų padarymą praeityje, tačiau minėta administracinio nusižengimo byla, nagrinėta Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose, leidžia daryti išvadą apie UAB „B.“ direktorės Ž. J. veiklos modelį, formaliai darbinant asmenis UAB „J. p.“, kas itin neigiamai charakterizuoja apeliantės asmenybę. Analogiškomis aplinkybėmis dirbo ir liudytoju apklaustas J. B.. Tai, kad Ž. J. šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose ir augina mažametį vaiką, pirmosios instancijos teismas įvertino kartu su kitomis aplinkybėmis ir dėl to skyrė baudą, artimą įstatymo sankcijoje numatytam minimaliam dydžiui. Apeliaciniame skunde šios aplinkybės nurodomos kaip pagrindas mažinti paskirtos baudos dydį, tačiau apeliantė nepateikia jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių jos sunkią finansinę padėtį. Nors Ž. J. nurodo, kad ji šiuo metu niekur nedirba, tačiau ji nedirba todėl, kad yra vaiko priežiūros atostogose, kurių metu gauna įstatyme numatytas vaiko priežiūros išmokas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Ž. J. paskirta 1 500 Eur bauda laikytina pagrįsta, jos mažinti iki minimalaus sankcijoje numatyto baudos dydžio nėra teisinio pagrindo. Taip pat apeliaciniame skunde nepateikiama jokių išskirtinių aplinkybių, kurios leistų paskirti mažesnę (300 Eur) baudą negu ANK 95 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali bauda.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ž. J. apeliacinį skundą atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 15 d. nutarimą nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.