- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-11-08
- Bylos Nr.
- eA-680-502/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00029-2022-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Artūras Drigotas (pirm.), Veslava Ruskan, Laimutis Alechnavičius
- Pareiškėjas
- L. J.
- Atsakovas
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 18.4.2Miesto žemė
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. J. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas L. J. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT) Kauno miesto skyriaus 2021 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 8SD-5536-(14.8.94.); 2) panaikinti Tarnybos 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. 1SS-1868-(7.5.). Pareiškėjas taip pat prašė jam iš atsakovo priteisti teismo išlaidų atlyginimą.
2. L. J. paaiškino, kad Tarnybos Kauno miesto skyrius 2021 m. gegužės 14 d. rašte Nr. 8SD-2595-(14.8.94.) jį informavo, kad negali suteikti žemės neatlygintinai, kadangi neturi duomenų, jog S., E. ir S. M. būtų turėję žemės činšo teisėmis, nes archyviniame pažymėjime nurodyta, jog jie turėjo 2 029 kv. m žemės adresu: (duomenys neskelbtini) (dabar – (duomenys neskelbtini)), (toliau – ir Žemės sklypas), tačiau betermininės nuomos teisėmis, o duomenų apie činšo teisėmis valdytą žemę jie neturi. Atsižvelgiant į tai, buvo papildomai kreiptasi į archyvus ir gauti šie duomenys: 1) 1933 m. birželio 30 d. M. dviejuose žemės sklypuose činšo teise turėjo 252 kv. sieksnius ir 539 kv. sieksnius, iš viso 3 600,82893 kv. m, nes 1 kvadratinis sieksnis yra 4,55224896 kv. m.; 2) 1936 m. birželio 8 d. iš M. Kauno miesto savivaldybei perėjo 351,5 kv. m činšo teisės žemės; 3) 1940 m. liepos 1 d. Kauno miesto savivaldybė iš M. perėmė 92 kv. m činšo teise valdytos žemės.
3. L. J. pažymėjo, kad daugiau duomenų apie činšo teise valdytą žemę nėra. Nurodė, kad šie duomenys patvirtina, jog iki Lietuvos okupacijos (1940 m. birželio 15 d.), kai buvo sustabdytas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas, panaikinant privatinės nuosavybės teise grindžiamą ūkio sistemą, M. činšo teise valdė 3 249,32893 kv. m žemės Kauno mieste. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. pagal Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos (toliau – TSRS) (Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos (toliau – LTSR)) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla Nr. 3K-7-4/1999). Pareiškėjas teigė, kad šios nuostatos taikomos ir činšo teisei, kadangi činšo teisė buvo viena iš privatinės teisės daiktinių teisių; skirtingai nei nuosavybės teisės atveju, kai buvęs savininkas turi būti nustatomas ne 1940 m. birželio 15 d., bet nekilnojamojo turto nacionalizavimo momentu, kadangi nekilnojamasis turtas buvo nacionalizuotas jau po 1940 m. birželio 15 d. priimtais 1940 m. liepos 14–15 d. išrinkto Liaudies Seimo ir vykdomosios valdžios institucijų aktais, činšo teisės buvęs savininkas turi būti nustatomas pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusius teisės aktus, nes 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimas priėmė deklaraciją, kuria visa Lietuvos žemė buvo paskelbta tautos, t. y. valstybės, nuosavybe, tačiau apie činšo teisę ten nebuvo kalbama.
4. L. J. nurodė, kad Tarnybos Kauno miesto skyrius ginčo, jog pareiškėjas yra tinkamas subjektas suteikti neatlygintinai žemės vietoj turėtos činšo teise, nekėlė, tačiau teigė, kad nėra duomenų apie činšo teise valdytą žemę. L. J. akcentavo, kad įstatymas nenumato termino, iki kada šie duomenys turėjo būti pateikti, todėl juos galima pateikti bet kada. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas 2021 m. rugsėjo 20 d. Tarnybos Kauno miesto skyriui pateikė prašymą su papildomais archyviniais dokumentais apie M. činšo teise valdytą žemę Kauno mieste ir prašė suteikti žemę neatlygintinai vietoj turėtos činšo teise, tačiau Tarnybos Kauno miesto skyrius ginčijamu sprendimu atsisakė suteikti žemę neatlygintinai vietoj turėtos činšo teise, motyvuodamas, kad yra praleisti terminai nuosavybės teisėms atkurti, be to, iki nacionalizacijos visa žemė buvo perleista Kauno miesto savivaldybei, ir grąžino pateiktų archyvinių dokumentų kopijas. Tokį sprendimą ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka apskundus Tarnybai, ši institucija ginčijamu sprendimu skundą atmetė, motyvuodama, kad pareiškėjas nėra tinkamas subjektas neatlygintinai gauti žemės vietoj turėtos činšo teise, kadangi žemę činšo teise valdė ne L. J., kadangi jis yra tik tų valdytojų įpėdinis, o paveldėjimas činšo teisei nėra taikomas. Be to, Tarnyba atkartojo teritorinio skyriaus motyvaciją, kad nėra pagrindo atkurti nuosavybės teisių, kadangi yra praleisti visi terminai.
5. Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo prašoma ne atkurti nuosavybės teises pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), o suteikti neatlygintinai vietoj turėtos činšo teise pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Pagal pateiktus archyvinius dokumentus ir teisinį reguliavimą matosi, kaip kito turėtos činšo teisėmis žemės plotas ir kiek jo buvo likę iki 1940 m. sovietų okupacijos. L. J. nurodė, kad činšo teisė nebuvo nuosavybės teisė ir jai nebuvo taikoma 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo priimta deklaracija dėl žemės nacionalizavimo. Pareiškėjas akcentavo, kad iki 1940 m. birželio 15 d. M. činšo teisėmis Kauno mieste valdė 3 249,32893 kv. m žemės, – tai patvirtina archyviniai dokumentai, todėl būtent tiek žemės jam ir turėjo būti suteikta neatlygintinai Kauno mieste.
6. L. J. atkreipė dėmesį, kad galiojančiame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse yra visiškas činšo atitikmuo – tai savarankiška daiktinė teisė ilgalaikė nuoma (emphyteusis) (Civilinio kodekso 4.165 str.), kuri yra paveldima (Civilinio kodekso 5.1 str. 2 d.).
7. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aiškinimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turėtų būti kaip įstatymo analogija taikomos nuosavybės teisių atkūrimo nuostatos dėl asmenų rato, į kurį pareiškėjas patenka, o aiškinimas, kad teisė įgyti žemę neatlygintinai nuosavybėn tik asmenims, iki nacionalizacijos valdžiusiems žemę mieste činšo teise ir faktiškai naudojantiems tą sklypą šiuo metu, kad asmenų, valdžiusių žemę činšo teise, paveldėtojai nėra nurodyti šioje teisės normoje, todėl jie neįgyja teisės neatlygintinai gauti valstybinę žemę, kad činšo teisė galiojo ir galėjo būti paveldėta tik iki 1940 m., šiuo metu Lietuvos Respublikoje činšo teisė nėra nustatyta ir ji negali būti paveldėjimo objektu, akivaizdžiai yra prieštaraujantis Konstitucinio Teismo aiškinimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo, panaikinantis paveldimumą ir įteisinantis činšo atėmimą prievarta. Priimdamas nuostatą dėl žemės suteikimo neatlygintinai vietoj turėtos činšo teisėmis mieste, įstatymų leidėjas atsižvelgė į tai, kad činšo teisė nebeegzistuoja ir nusprendė ją transformuoti į nuosavybės teisę. Akivaizdu, kad šiuo metu realiai nebegali būti gyvų asmenų, kurie iki 1940 m. okupacijos valdė žemę činšo teisėmis.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismo posėdyje pareiškėjo L. J. atstovai palaikė pareiškėjo skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
9. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
10. Tarnyba paaiškino, kad Kauno miesto valdybai atkurti nuosavybės teises į savo motinos E. J.-M. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini), turėtą žemę prašymą „1992.03“ (taip nurodyta dokumente) pateikė J. P. J.. Prie prašymo buvo pridėtas Kauno valstybinio archyvo 1992 m. gegužės 1 d. pažymėjimas Nr. J-171 „Dėl M. žemės“, kuriame nurodyta, kad S., E.ir S. M. iki 1940 m. (duomenys neskelbtini), turėjo 2 029 kv. m žemės sklypą, valdomą „betermininės nuomos teisėmis“.
11. Atsakovas pažymėjo, kad L. J., kaip J. P. J. įpėdinė, Kauno apskrities viršininko administracijos Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus 2007 m. gegužės 16 d. raštu Nr. S1-3675(1.20) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ buvo informuota, kad atkurti nuosavybės teises į žemę, valdytą „betermininės nuomos teisėmis“, Atkūrimo įstatymas nenustato.
Žemesnės instancijos teismas
12. Tarnyba nurodė, kad Kauno apskrities viršininko 2009 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 02-01-5597 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ (toliau – ir Įsakymas) buvo priimtas sprendimas neatkurti nuosavybės teisių J. P. J. (miręs) į jo prašyme nurodytos buvusios žemės savininkės E. M.-J. turėtą 0,2029 ha žemės sklypą; Įsakyme buvo nurodyta jo apskundimo tvarka. Įsakymas L. J. (tuomet L. J. įpėdiniui) buvo įteiktas 2009 m. birželio 18 d. pasirašytinai, tačiau Įsakymas teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais nebuvo skųstas ir nėra nuginčytas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pagal Kauno regiono valstybės archyve saugomą Lietuvos Respublikos Kauno apskrities Ipotekos įstaigos 1940 m. liepos 2 d. dokumentą (Pagrindas: F.214, Ap. 4, B. 1345, L. 94)) „92 m² žemės vald. činšo teisėmis ir 2029 m² žemės vald. beterm. nuo. teis. viso 2021 m2 žemės perėjo Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn“.
13. Atsakovas pažymėjo, kad Kauno miesto skyrius neturėjo teisinio pagrindo atnaujinti nuosavybės teisių atkūrimo į S., E. ir S. M. (duomenys neskelbtini) turėtą žemės sklypą, todėl grąžino pareiškėjo 2021 m. rugsėjo 22 d., t. y. po teisės aktais numatyto termino, pateiktus archyvo dokumentus. Minėti dokumentai patvirtina, kad M. ir J. iki nacionalizacijos visą žemės sklypą perleido Kauno miesto savivaldybei.
14. Tarnyba nurodė, kad L. J. 2021 m. lapkričio 11 d. prašyme teigė, kad „iki 1940-06-15 M. činšo teisėmis Kauno mieste valdė 3 249,32893 m² žemės, ką patvirtina archyviniai dokumentai, todėl būtent tiek ir turėjo būti man suteikta žemės neatlygintinai Kauno mieste“.
15. Atsakovas pažymėjo, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtinta nuostata, jog žemė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, činšo teise naudojantiems žemę miestuose, tačiau nagrinėjamo ginčo aspektu svarbu yra tai, kad šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose činšo teisė nėra nustatyta.
16. Tarnyba akcentavo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-396/2007 nusprendė, jog aiškinant Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą činšo teisės normą, yra akivaizdu, kad šioje teisės normoje nustatyta teisė įgyti žemę neatlygintinai nuosavybėn asmenims, iki nacionalizacijos valdžiusiems žemę mieste činšo teise ir faktiškai naudojantiems tą sklypą šiuo metu; asmenų, kuriems gali būti taikoma teisės norma, skaičius negali būti kriterijumi, lemiančiu konkrečios teisės normos aiškinimą; asmenų, valdžiusių žemę činšo teise, paveldėtojai nėra nurodyti šioje teisės normoje, todėl jie neįgyja teisės neatlygintai gauti valstybinę žemę; činšo teisė galiojo ir galėjo būti paveldėta tik iki 1940 m., šiuo metu Lietuvos Respublikoje činšo teisė nėra nustatyta ir ji negali būti paveldėjimo objektu.
Atsiliepimas
17. Atsakovas teigė, kad valstybinės žemės suteikimas neatlygintinai nuosavybėn pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas taikytinas tik iki 1940 m. činšo teisę turėjusiems asmenims, nesuteikiant tokios teisės šių asmenų turto ir teisių perėmėjams (paveldėtojams), t. y. pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, valstybinė žemė suteikiama nuosavybėn neatlygintinai tik tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie patys činšo teise naudojo žemės sklypą (-us) ir faktiškai naudojantiems tą sklypą šiuo metu, kadangi pareiškėjas činšo teise Kauno mieste iki 1940 m. žemės nenaudojo, šiuo metu jis taip pat tokių teisių neturi. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo suteikti jam neatlygintinai nuosavybėn M. iki nacionalizacijos činšo teise valdytą žemės sklypą Kauno mieste.
18. Tarnybos nuomone, L. J. argumentai dėl Konstitucinio Teismo išaiškinimų apie restitucijos taikymą nėra susiję ginčo teisiniais santykiais. Atsakovas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimuose nėra paneigęs minėtos kasacinės instancijos teismo praktikos, be to, konkrečiai neįrodo teisės įgyti nuosavybės teisių į neegzistuojančią činšo teisę („betermininės nuomos teises“) ar į jokiais teisiniais pagrindais nevaldomą Žemės sklypą. „Činšo teisė“ pagal teisinių santykių prasmę iš esmės atitinka žemės nuomos apibrėžimą, t. y. nesuteikia išskirtinių nuosavybės teisių į nuomos pagrindais kitų asmenų (ne pareiškėjo) valdytą (iki nacionalizacijos) turtą. Tarnyba nesutinka, kad sprendžiant ginčą, yra reikšmingas ilgalaikės nuomos apibrėžimas, tai nėra susiję dalykai, kita vertus, pareiškėjas nenurodė pagrįstų argumentų (ar teismų praktikos), dėl kurių turėtų būti sprendžiama, kad tai tie patys teisiniai santykiai; pats L. J. skunde nurodė, kad činšo teisė nebuvo nuosavybės teisė, o tai reiškia, kad ji neturi būti atkuriama.
19. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas dar ir dėl to, jog ankstesni Tarnybos Kauno miesto skyriaus raštai (sprendimai) ir Įsakymas nebuvo apskųsti, t. y. ginčo klausimai dėl tų pačių argumentų ir aplinkybių jau buvo išnagrinėti, o termino skundui paduoti / atnaujinti nėra prašoma, todėl net panaikinus prašomus panaikinti sprendimus, situacija iš esmės nepasikeistų, kadangi ginčo klausimai jau buvo išspręsti Įsakymu ir ankstesniais neapskųstais raštais. Net ir patenkinus skundą, galiojant Įsakymui ir ankstesniems raštams, jų nenuginčijus, kitoks sprendimas ir negalėtų būti priimtas.
Atsiliepimas
20. Teismo posėdyje atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovas palaikė institucijos atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė pareiškėjo skundą atmesti.
II.
21. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. gegužės 5 d. sprendimu pareiškėjo L. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
22. Aptaręs faktines bylos aplinkybes, susijusias su prašymų atkurti nuosavybės teises nagrinėjimu, bei priimtus sprendimus, teismas pažymėjo, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl to, ar pareiškėjui gali būti suteikta žemė neatlygintinai vietoj M. činšo teise valdytos žemės Kauno mieste.
23. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimą (restituciją) reguliuojančios teisės normos patvirtina, jog įstatymų leidėjas pasirinko ribotą restituciją. Įstatymais reguliuojant nuosavybės teisių atkūrimą, buvo būtina atsižvelgti į tai, kad per okupacijos metus susiformavo kiti žmonių turtiniai, socialiniai ir ekonominiai santykiai, atsirado kitos objektyvios aplinkybės, dėl kurių visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį) nebuvo įmanoma. Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atkūrimo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę nacionalizuotą turtą susigrąžinti natūra, tačiau kartu buvo numatyta galimybė natūra turto negrąžinti, o jį iš buvusių savininkų išpirkti, nuosavybės teisę atkuriant kitais įstatyme numatytais būdais. Konstitucinis Teismas 2002 m. gegužės 10 d. nutarime pabrėžė, kad išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisė yra atkuriama kitais įstatymuose nustatytais būdais.
24. Teismas akcentavo, kad konstitucinės justicijos bylose ne kartą yra pažymėta, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame yra įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki šios konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams.
25. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, kurio 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ši įstatymo paskirtis – reglamentuoti Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas, įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius. Teismas pažymėjo, kad tiek iš buvusio, tiek iš esamo teisinio reguliavimo matyti, jog buvo pasirinkta ribota restitucija, t. y. teisės aktais nustatyta, kokiems asmenims, į kokį turtą, kokiomis sąlygomis ir kokia tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės. Nei Atkūrimo įstatymas, nei anksčiau galiojęs įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nenumatė asmenims, pretenduojantiems atkurti nuosavybės teises į žemę, valdytą činšo teise, nuosavybės teisių į ją atkūrimo, kadangi činšo teisėje žemės valdymo ir naudojimo teisė nuo nuosavybės teisės yra atskirta.
26. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kuris formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, praktikoje nuosavybės teisių atkūrimo klausimais yra suformuota nuostata, kad nuosavybės teisių atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas; asmuo, siekiantis ją įgyvendinti, turi įstatymo nustatyta tvarka pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008). Tai reiškia, kad tam, jog asmuo, kuriam įstatymo suteikta teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, taptų pretendentu į grąžintiną turtą, jis turi išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. įgaliotai valstybės institucijai pateikti prašymą ir jo lydimuosius dokumentus (nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus).
27. Teismas nurodė, kad pagal Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ir kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Teismas nurodė, kad Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 punkte yra nustatyti kiti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai, tai gali būti žemės perleidimo aktai ar sutartys, ištraukos iš kaimų ir dvarų žemės išskirstymo viensėdžiais projektų planų, Kauno notarinio archyvo apskričių notarų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji įrašai, hipotekos įstaigų pripažinimo aktų knygų ankstesnieji išrašai, teismų sprendimai, notarų patvirtinti testamentai, išrašai iš notarų aktų knygų ir kiti piliečių išsaugoti dokumentai, jeigu juos išdavė Lietuvos Respublikos įstaigos, tvarkiusios žemės reformos, turto apskaitos ir padalijimo reikalus, taip pat valstybinių archyvų pažymėjimai, nuorašai, išrašai ir kita.
28. Teismas pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis nustato, jog kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus galėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Teismas nurodė, kad Atkūrimo įstatymo nuostatos nebenumato atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo – ekvivalentinės natūros. Toks nuosavybės teisių atkūrimo būdas buvo numatytas iki 1997 metų galiojusiame įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. 1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas nuosavybės teisių atkūrimo būdo ekvivalentine natūra nebenumatė, todėl piliečiai Atkūrimo įstatymo numatytais terminais privalėjo tikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.
29. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi suformuotos praktikos, kad jeigu piliečiai nepareiškė valios dėl atkūrimo būdo ar atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas Atkūrimo įstatyme, turėjo patikslinti savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo Atkūrimo įstatyme nustatytais terminais. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentinė natūra“ ir suteikiant „lygiavertį žemės sklypą“ nėra tapatūs. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad nuosavybės teisių atkūrimo būdas „ekvivalentinė natūra“ Atkūrimo įstatyme nėra nustatytas ir negali būti prilyginamas atlyginimo būdui perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį savininko turėtajam žemės sklypą.
30. Teismas atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas savo nutarimais nėra paneigęs minėtos kasacinio teismo praktikos, be to, pareiškėjas konkrečiai neįrodė teisės įgyti nuosavybės teisių į neegzistuojančią činšo teisę („betermininės nuomos teises“) ar į teisiniais pagrindais nevaldomą Žemės sklypą. „Činšo teisė“ pagal teisinių santykių prasmę iš esmės atitinka žemės nuomos apibrėžimą, t. y. nesuteikia išskirtinių nuosavybės teisių į nuomos pagrindais kitų asmenų (ne pareiškėjo) valdytą (iki nacionalizacijos) turtą.
31. Teismas akcentavo, kad Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata, jog žemė Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, činšo teise naudojantiems žemę miestuose, tačiau nagrinėjamo ginčo aspektu svarbu tai, kad šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose činšo teisė nėra nustatyta.
32. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-396/2007 išaiškino Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą činšo teisės normą: „akivaizdu, kad šioje teisės normoje nustatyta teisė įgyti žemę neatlygintinai nuosavybėn asmenims, iki nacionalizacijos valdžiusiems žemę mieste činšo teise ir faktiškai naudojantiems tą sklypą šiuo metu. Asmenų, kuriems gali būti taikoma teisės norma, skaičius negali būti kriterijumi, lemiančiu konkrečios teisės normos aiškinimą. Asmenų, valdžiusių žemę činšo teise, paveldėtojai nėra nurodyti šioje teisės normoje, todėl jie neįgyja teisės neatlygintai gauti valstybinę žemę. Činšo teisė galiojo ir galėjo būti paveldėta tik iki 1940 m., šiuo metu Lietuvos Respublikoje činšo teisė nėra nustatyta ir ji negali būti paveldėjimo objektas“. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad valstybinės žemės suteikimas neatlygintinai nuosavybėn pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas taikytinas tik iki 1940 m. činšo teisę turėjusiems asmenims, nesuteikiant tokios teisės šių asmenų turto ir teisių perėmėjams (paveldėtojams), t. y. pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, valstybinė žemė suteikiama nuosavybėn neatlygintinai tik tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie patys činšo teise naudojo žemės sklypą (-us) ir faktiškai naudojantiems tą sklypą šiuo metu.
33. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas činšo teise Kauno mieste iki 1940 m. žemės nenaudojo, šiuo metu taip pat tokių teisių neturi, todėl nėra teisinio pagrindo suteikti jam neatlygintinai nuosavybėn M. iki nacionalizacijos činšo teise valdytą žemės sklypą Kauno mieste. Teismas pažymėjo, kad ankstesni atsakovo raštai (sprendimai) ir Įsakymas nebuvo apskųsti, t. y. ginčo klausimai dėl tų pačių argumentų ir aplinkybių jau buvo išnagrinėti, o termino skundui paduoti / atnaujinti nėra prašoma, todėl net panaikinus ginčijamus raštą ir sprendimą, situacija iš esmės nepasikeistų, kadangi ginčo klausimai jau buvo išspręsti Įsakymu ir ankstesniais neapskųstais raštais.
34. Teismas sprendė, kad ginčijami Tarnybos Kauno miesto skyriaus ir Tarnybos administraciniai aktai neprieštarauja aukštesnę galią turintiems teisės aktams, raštą ir sprendimą priėmė kompetentingi subjektai, turintys teisę priimti sprendimus. Teismo nuomone, skundžiami aktai yra išsamiai motyvuoti, yra nurodytas priimamų aktų teisinis reguliavimas, skundžiami administraciniai aktai yra aiškūs ir nesukelia galimybės juos traktuoti kitaip, nei nurodyta, ir elgtis dviprasmiškai, todėl jie atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir šiuo aspektu naikinti juos nėra teisinio pagrindo. Teismas nenustatė esminių procedūrinių pažeidimų, dėl kurių skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti.
35. Teismas pažymėjo, kad L. J. skundas nebuvo patenkintas, todėl pareiškėjas negali būti laikomas bylą laimėjusia šalimi, be to, jis nepateikė prašymo su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Atsižvelgęs į tai, išlaidų atlyginimo klausimo teismas nesvarstė.
36. Visus kitus proceso dalyvių argumentus teismas manė esant pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku bei neturinčiais teisinės reikšmės skundo atmetimui (patenkinimui), todėl, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, detaliau jų neanalizavo.
III.
37. Pareiškėjas L. J. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir jam iš atsakovo priteisti teismo išlaidų atlyginimą. L. J. taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktas ta apimtimi, kad žemė suteikiama tik tam asmeniui, kuris iki okupacijos naudojo činčo teisėmis žemę miete ir dar dabar naudoja, eliminuojant činčo teisės paveldimumą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 46 straipsniams.
38. Savo poziciją dėl ginčo esmės pareiškėjas iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jo pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde. Akcentuoja, kad teismas nurodo, jog ginčo teisinius santykius, sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, reguliuoja Atkūrimo įstatymas ir beveik visą sprendimo motyvuojamąją dalį skiria šių nuostatų aiškinimui bei pritaikymui šios bylos situacijai, tačiau ginčas byloje yra kilęs ne iš nuosavybės teisių atkūrimo, o iš žemės suteikimo neatlygintinai vietoje turėtos činčo teisėmis mieste. Šiems santykiams Atkūrimo įstatymas tiesiogiai nėra taikomas, šie santykiai yra reguliuojami Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos. Pareiškėjas pažymi, kad suteikiant žemę neatlygintinai pagal minėtą normą, nėra nustatyta jokių terminų ir tam nėra taikomos Atkūrimo įstatymo nuostatos. Pagal pateiktus archyvinius dokumentus ir teisinį reguliavimą, matosi, kaip kito turėtos činšo teisėmis žemės plotas ir kiek jo buvo likę iki 1940 m. sovietų okupacijos. Be to, činšo teisė nebuvo nuosavybės teisė ir jai nebuvo taikoma 1940 m. liepos 22 d. Liaudies Seimo priimta deklaracija dėl žemės nacionalizavimo; iki 1940 m. birželio 15 d. M. činšo teisėmis Kauno mieste valdė 3 249,32893 kv. m žemės, – tai patvirtina archyviniai dokumentai, todėl būtent tiek žemės jam ir turėjo būti suteikta neatlygintinai Kauno mieste.
39. Pareiškėjas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog pagrindinį sprendimą dėl neatlygintino suteikimo žemės vietoje turėtos činčo teisėmis priėmė Tarnybos Kauno miesto skyrius, o Tarnyba buvo tik skundą ikiteisminio ginčų nagrinėjimo tvarka nagrinėjanti institucija, ji, priimdama sprendimą, negalėjo remtis naujomis aplinkybėmis, t. y. tomis aplinkybėmis ir motyvais, kuriomis rėmėsi pradinį sprendimą priimanti institucija, o tai reiškia, kad Tarnyba negalėjo spręsti dėl pareiškėjo, kaip subjekto, tinkamumo neatlygintinai gauti žemės vietoje turėtos činčo teisėmis, kadangi tokio klausimo Tarnybos Kauno miesto skyrius, kuris sutiko, kad pareiškėjas yra tinkamas subjektas neatlygintinai gauti žemės vietoje turėtos činčo teisėmis, neginčijo. Teismas šių argumentų nevertino, tačiau taip pat aiškino, kad pareiškėjas yra netinkamas subjektas gauti neatlygintinai žemę vietoje turėtos činčo teisėmis ir tokį aiškinimą teismas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-396/2007 pateiktu išaiškinimu, nurodydamas, kad tokia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nėra paneigta Konstitucinio Teismo.
40. L. J. nurodo, kad teismas taip pat aiškino, jog net panaikinus ginčijamus sprendimus, situacija iš esmės nepasikeis, kadangi ginčo klausimai išspręsti ankstesniais sprendimais. Pareiškėjo nuomone, tokia teismo pozicija yra nepagrįsta, nes ankstesniais sprendimais buvo išspręsti klausimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau nebuvo spręsti ir išspręsti klausimai dėl žemės suteikimo neatlygintinai vietoje turėtos činčo teisėmis mieste.
41. L. J. teigia, kad aiškinimas, jog teisė įgyti žemę neatlygintinai nuosavybėn tik asmenims, iki nacionalizacijos valdžiusiems žemę mieste činšo teise ir faktiškai naudojantiems tą sklypą šiuo metu, kad asmenų, valdžiusių žemę činšo teise, paveldėtojai nėra nurodyti šioje teisės normoje, todėl jie neįgyja teisės neatlygintai gauti valstybinę žemę, kad činšo teisė galiojo ir galėjo būti paveldėta tik iki 1940 m., šiuo metu Lietuvos Respublikoje činšo teisė nėra nustatyta ir ji negali būti paveldėjimo objektu, akivaizdžiai prieštarauja Konstitucinio Teismo aiškinimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo ir panaikina paveldimumą bei įteisina činčo atėmimą prievarta. Priimdamas nuostatą dėl žemės suteikimo neatlygintinai vietoje turėtos činčo teisėmis mieste, įstatymų leidėjas atsižvelgė į tai, kad činčo teisė nebeegzistuoja, ir nusprendė ją transformuoti į nuosavybės teisę. Akivaizdu, kad šiuo metu realiai nebegali būti gyvų asmenų, kurie iki 1940 m. okupacijos valdė žemę činčo teisėmis. Akivaizdu, kad pasikeitus situacijai per okupacijos laikotarpį ta žemė dažniausiai buvo panaudota kitiems poreikiams ir natūroje nebegali būti valdoma, todėl vadovaujantis nurodytu aiškinimu, tai reikštų, kad įstatymo nuostata dėl činčo teisėmis valdytos žemės suteikimo neatlygintinai nuosavybės teisėmis, yra neįgyvendinama, o tai prieštarauja šios normos esmei. Šios normos esmė buvo atkurti atimtą činčo teisę, ją transformuojant į nuosavybės teisę, o tai iš esmė yra kaip ir nuosavybės teisių atkūrimas, tačiau šiuo atveju nebuvo nustatytas nei terminas dėl kreipimosi, nei tvarka, nei sąlygos, todėl atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo aiškinimus dėl teisių atkūrimo ir jų tęstinumo asmenų ratui, kam gali būti suteikta žemės neatlygintinai vietoje valdytos činčo teisėmis, gali būti taikomos nuosavybės teisių atkūrimo nuostatos, o kitoks aiškinimas prieštarautų Konstitucijai.
42. Pareiškėjas pažymi, kad teismas ginčijamame sprendime rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7- 396/2007 pateiktu Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintos teisės normos dėl žemės suteikimo neatlygintinai vietoje mieste valdytos činčo teisėmis aiškinimus, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimą, valstybinės žemės suteikimas neatlygintinai nuosavybėn pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas taikytinas tik iki 1940 m. činšo teisę turėjusiems asmenims, nesuteikiant tokios teisės šių asmenų turto ir teisių perėmėjams (paveldėtojams), t. y. pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, valstybinė žemė suteikiama nuosavybėn neatlygintinai tik tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie patys činšo teise naudojo žemės sklypą (-us) ir faktiškai naudojantiems tą sklypą šiuo metu, tačiau toks aiškinimas prieštarauja Konstitucijos ir Konstitucinio Teismo nuostatoms. Pareiškėjui kyla klausimas, ar Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neteisingai aiškina minėtą normą, ar pati norma yra suformuota ydingai, pavartojant ne tą laiką ir / ar formą ir eliminuojant paveldimumą.
43. L. J. pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnyje yra nustatoma žmogaus prigimtinė teisė į nuosavybę ir / ar turtą. 1952 m. kovo 20 d. originalaus dokumento anglų kalbos žodis „property“ reiškia ir „nuosavybę“, ir „turtą“ (valdomą atitinkamo žmogaus); laikantis nuostatos, kad „činšininkai“ gali atgauti žemę „tik gyvi būdami“, o „savininkai“ (pagal šiuo metu galiojančio Atkūrimo įstatymo 2 str. 2 ir 4 d.) gali „perduoti žemę paveldėjimo būdu“, susidaro nelygiavertės piliečių grupės. Pareiškėjo nuomone, šie kartu taikomi įstatymai suponuoja teisinę normą, kuri prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsniui bei Dvyliktojo Protokolo 1 straipsniui, kuriuose sakoma, kad diskriminacija pagal „nuosavybę“ (ir / arba „turtą“) nėra galima. Pagal tokį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinimą dėl žemės suteikimo neatlygintinai vietoje činčo teisėmis naudojamo miestuose atsiranda turto atkūrimo diskriminacija tarp asmenų, turtą naudojusiems nuosavybės teisėmis ir turtą naudojusiems činčo teisėmis. L. J. teigia, kad jeigu nebūtų buvę sovietinės okupacijos, visi miestuose činšo žemę turėję piliečiai būtų galėję: arba toliau mokėti valstybės mokesčius (ir leisti paveldėti šią teisę į žemę savo įpėdiniams), arba būtų galėję išsipirkti žemę ir tapti tikraisiais savininkais, tą pagal 1922 m. vasario 15 d. Žemės reformos įstatymo 23 paragrafą galima buvo padaryti per 36 metus. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinamas ir tokios formuluotės Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktas prieštarauja Konstitucijos 23 ir 46 straipsniams, o siekdamas išsklaidyti abejones, teismas turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktas, ta apimtimi, kad žemė suteikiama tik tam asmeniui, kuris iki okupacijos naudojo činčo teisėmis žemę miete ir dar dabar naudoja, eliminuojant činčo teisės paveldimumą, neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 46 straipsniams.
Atsiliepimas
44. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo pareiškėjo L. J. apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
45. Tarnyba savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti institucijos atsiliepime į pareiškėjo skundą. Atsakovo nuomone, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė, kuriais įrodymais ir teisės aktais grindžiamos teismo išvados, todėl teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
46. Tarnyba akcentuoja, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas 2007 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K- 7-396/2007 formuodamas vienodą teismų praktiką bei aiškindamas ir taikydamas įstatymus, konstatavo, kad asmenų, valdžiusių žemę činšo teise, paveldėtojai nėra nurodyti šioje teisės normoje, todėl jie neįgyja teisės neatlygintai gauti valstybinę žemę; činšo teisė galiojo ir galėjo būti paveldėta tik iki 1940 m., šiuo metu Lietuvos Respublikoje činšo teisė nėra nustatyta ir ji negali būti paveldėjimo objektu. Tarnyba nurodo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymu, žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika, teisingai ir pagrįstai nustatė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas činšo teise Kauno mieste iki 1940 m. žemės nenaudojo, šiuo metu taip pat tokių duomenų neturi, nėra teisinio pagrindo suteikti jam neatlygintinai nuosavybėn M. iki nacionalizacijos činšo teise valdytą žemės sklypą Kauno mieste.
47. Tarnyba nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad galiojančiame Civiliniame kodekse yra visiškas činšo atitikmuo – tai savarankiškas daiktinė teisė ilgalaikė nuoma (emphyteusis)(Civilinio kodekso 4.165 str.), kuri yra paveldima (Civilinio kodekso 5.1 str. 2 d.), institucijos nuomone, interpretuodamas teisės aktus, L. J. siekia paneigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, suformuotą aiškinant činšo teisę ir šios teisės nepaveldimumą.
Atsiliepimas
48. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo aiškinamas ir tokios formuluotės Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktas prieštarauja Konstitucijos 23 ir 46 straipsniams, kadangi činšo teisė nebuvo ir nėra nuosavybės teisė.
49. Tarnyba pažymi, kad L. J. argumentai prieštarauja vieni kitiems ir nėra aišku, kokios pozicijos jis laikosi dėl nuosavybės teises reguliuojančių teisės aktų taikymo šioje byloje.
50. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad ankstesniais sprendimais buvo išspręsti klausimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bet nebuvo spręsti ir išspręsti klausimai dėl žemės suteikimo neatlygintinai vietoje turėto činšo teisėmis mieste, kadangi išspręsti klausimai yra tapatūs šio ginčo klausimams, be to ginčijamų sprendimų panaikinimas L. J. nesukeltų teisinių pasekmių, nes činšo teisė nebuvo nuosavybės teisė ir ji nėra paveldima. Nurodo, kad net ir tenkinus apeliacinį skundą, galiojant Įsakymui bei ankstesniems raštams, jų nenuginčijus, kitoks sprendimas negalėtų būti priimtas.
51. Tarnyba pažymi, kad teismo sprendimo turinys patvirtina, jog teismas ne tik aktyviai dalyvavo tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes, bet ir visapusiškai, objektyviai jas ištyrė, o teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
52. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl NŽT Kauno miesto skyriaus 2021 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 8SD-5536-(14.8.94.) ir NŽT 2021 m. gruodžio 8 d. sprendimo Nr. 1SS-1868-(7.5.) teisėtumo bei pagrįstumo.
53. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
54. Byloje nustatyta, kad ginčijamais atsakovo raštais atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą suteikti neatlygintinai 3249,32893 kv. m žemės Kauno mieste, vietoje iki 1940 m. birželio 15 d. činšo teise valdytos M..
55. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuoja Atkūrimo įstatymas, kurio 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta ši įstatymo paskirtis – reglamentuoti Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kurių nuosavybės teisės buvo pradėtos atkurti pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką ir sąlygas įvertinant susiformavusius objektyvius visuomeninius turtinius santykius. Tiek iš buvusio, tiek iš esamo teisinio reglamentavimo matyti, jog pasirinkta ribota restitucija, t. y. teisės aktais nustatyta, kokiems asmenims, į kokį turtą, kokiomis sąlygomis ir kokia tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės. Nei minėtasis Atkūrimo įstatymas, nei anksčiau galiojęs įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nenumatė asmenims, pretenduojantiems atkurti nuosavybės teises į žemę, valdytą činšo teise, nuosavybės teisių į ją atkūrimo, nes činšo teisėje žemės valdymo ir naudojimo teisė nuo nuosavybės teisės yra atskirta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-1409/2009). „Činšo teisė apibūdinama kaip žemės valdymo teisės, t. y. teisė amžinai ir paveldėtinai valdyti (turėti) žemę ir naudotis už tam tikrą savininko naudai suderėtą, kartą visam amžiui nustatytą, metinį atlyginimą, vadinamąjį činšą, kuris gali būti pakeistas tiktai tvarka ir atvejais, aiškiai pažymėtais akte, kuriuo ta činšo teisė nustatyta. Činšo teisėje žemės valdymo ir naudojimo teisė atskirta nuo nuosavybės teisės.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1201/2002; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2009).
56. Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta nuostata, kad žemė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka suteikiama nuosavybėn neatlygintinai Lietuvos Respublikos piliečiams, činšo teise naudojantiems žemę miestuose.
57. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-396/2007 išaiškino Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktą: „akivaizdu, kad šioje teisės normoje nustatyta teisė įgyti žemę neatlygintinai nuosavybėn asmenims, iki nacionalizacijos valdžiusiems žemę mieste činšo teise ir faktiškai naudojantiems tą sklypą šiuo metu. Asmenų, kuriems gali būti taikoma teisės norma, skaičius negali būti kriterijumi, lemiančiu konkrečios teisės normos aiškinimą. Asmenų, valdžiusių žemę činšo teise, paveldėtojai nėra nurodyti šioje teisės normoje, todėl jie neįgyja teisės neatlygintai gauti valstybinę žemę. Činšo teisė galiojo ir galėjo būti paveldėta tik iki 1940 m., šiuo metu Lietuvos Respublikoje činšo teisė nėra nustatyta ir ji negali būti paveldėjimo objektas“.
58. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad valstybinės žemės suteikimas neatlygintinai nuosavybėn pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas taikytinas tik iki 1940 m. činšo teisę turėjusiems asmenims, nesuteikiant tokios teisės šių asmenų turto ir teisių perėmėjams (paveldėtojams), t. y. pagal Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatą, valstybinė žemė suteikiama nuosavybėn neatlygintinai tik tiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie patys činšo teise naudojo žemės sklypą (-us) ir faktiškai naudojantiems tą sklypą šiuo metu.
59. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas činšo teise Kauno mieste iki 1940 m. žemės nenaudojo, šiuo metu taip pat tokių teisių neturi. Todėl pagrįstai spręsta, kad nėra teisinio pagrindo suteikti jam neatlygintinai nuosavybėn M. iki nacionalizacijos činšo teise valdytą žemės sklypą Kauno mieste.
60. Dėl apeliacinio skundo teiginio, kad siekdamas išsklaidyti abejones, teismas turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu nustatyti, ar Žemės reformos įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 3 punktas, ta apimtimi, kad žemė suteikiama tik tam asmeniui, kuris iki okupacijos naudojo činšo teisėmis žemę miete ir dar dabar naudoja, eliminuojant činšo teisės paveldimumą, neprieštarauja Konstitucijos 23 ir 46 straipsniams, pažymėtina, jog pagal ABTĮ 4 straipsnio 1, 2 dalis tik turėdamas pagrįstą abejonę, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
61. Nagrinėjamu atveju tokia pagrįsta abejonė nekilo nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai. Pagrįstai atkreiptas dėmesys, kad konstitucinės justicijos bylose ne kartą yra pažymėta, jog įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. birželio 19 d., 2013 m. spalio 9 d. nutarimai).
62. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo L. J. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. gegužės 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.