Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2007-11-26 · Civilinė byla Nr. 2A-503/2007

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2007-11-26
Bylos Nr.
2A-503/2007
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Konstantinas Gurinas, Virginija Čekanauskaitė, Donatas Šernas
Atsakovas
K. Š., Ž. B.
Trečiasis asmuo
V. Š., T. B.
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Čigora“
Advokatai
Igoris Romaškevičius, Mindaugas Žolynas, Lina Mikalonienė
Kategorijos
  • 28.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A–503/2007Procesinio sprendimo kategorijos: 28.1; 42.4; 42.5; 42.8; (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2007 m. lapkričio 26 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,dalyvaujant ieškovo atstovams E. G. , advokatui Igoriui Romaškevičiui,atsakovei K. Š. , atstovei advokatei Linai Mikalonienei ,atsakovei Ž. B. , atstovui advokatui Mindaugui Žolynui ,tretiesiems asmenims V. Š. , T. B. ,vertėjai Alvyrai Klipčiuvienei,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Čigora“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1189-48/2007 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Čigora“ ieškinį atsakovėms K. Š. ir Ž. B. , tretieji asmenys V. Š. ir T. B. , dėl sandorio pripažinimo galiojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Čigora“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti, kad tikroji 2005 m. rugpjūčio 11 d. sudarytos preliminariosios sutarties dėl žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties sudarymo šalių valia buvo sutartį sudaryti su UAB "Čigora", pripažinti žemės pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovės pardavė, o UAB "Čigora" nupirko 14,88 ha dydžio žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) , galiojančia nuo 2005 m. rugpjūčio 11 d. Taip pat prašė pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į minėtą žemės sklypą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Šiuos reikalavimus ieškovas grindė tuo, jog UAB "Čigora" direktorė E. G. bendrovės vardu pasirašė preliminarią sutartį dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo, kuria UAB "Čigora" įsipareigojo nupirkti, 0 atsakovės įsipareigojo parduoti 14,88 ha dydžio žemės sklypą (duomenys neskelbtini) už 400 000 Lt. Dalį - 200 000 Lt sumą - ieškovas atsakovėms už žemės sklypą sumokėjo. Likusią dalį pinigų ieškovas įsipareigojo sumokėti tada, kai bus įforminta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, prieš pasirašant žemės sklypo priėmimo-perdavimo aktą. Tačiau vėliau atsakovės atsisakė sudaryti su ieškovu notarine tvarka žemės sklypo pirkimo-­pardavimo sutartį, kadangi preliminarioji sutartis neva numatė atsiskaitymą ne iki priėmimo-perdavimo akto pasirašymo, o iki sutarties įforminimo. 2006 m. vasario 1 d. ieškovas gavo iš atsakovių pranešimą, kuriuo atsakovės nutraukė 2005 m. rugpjūčio 11 d. sudarytą preliminariąją sutartį argumentuodamos dar ir tuo, kad pagrindinę sutartį norima sudaryti su kitu juridiniu asmeniu, nors apie jokį kitą asmenį, išskyrus UAB „Čigora“, nebuvo kalbėta. Kadangi toks atsisakymas nuo preliminariosios žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties prieštarauja tikrajai šalių valiai bei įstatymams, ieškovo nuomone, atsakovės įpareigotinos pripažinti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sandorį įvykusiu, o jo pagrindu ieškovui atsirastų nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad ginčo preliminarioje sutartyje atstovavimo faktas, t. y. aplinkybės, kad ši sutartis sudaroma UAB „Čigora“ naudai, kad E. G. veikia kaip įgaliotinis, kad tam turi šiuo atveju būtiną pagal UAB „Čigora“ įstatų 4.22 p. ir Akcinių bendrovių įstatymo 34 str. 4 d. 3-6 p. visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą jai, kaip UAB „Čigora“ įgaliotinei, sudaryti tokią sutartį UAB „Čigora“ vardu, neatskleisti ir nenurodyti. Todėl iš sandorio teisės ir pareigos atstovaujamajam (UAB „Čigora“) galėtų atsirasti tik tuomet, kai kita sandorio šalis iš sandorio sudarymo aplinkybių turėjo suprasti, jog sandorį sudaro su atstovu, arba kai tai šaliai asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris, neturėjo jokios reikšmės. Ieškovo nuoroda į tai, kad anksčiau susiklosčiusi bendradarbiavimo praktika, atsakovėms parduodant, o ieškovui perkant kitą žemės sklypą ir preliminariąją sutartį dėl jos pirkimo taip pat sudarant E. G. , rodo, jog ir šį kartą susitarimas buvęs lygiai toks pats, taip turėjusios suprasti atsakovės, nepagrįsta ir neparemta įrodymais. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo teiginiai, jog E. G. atstovavusi bendrovei „Čigora“ ir veikusi jos vardu, jau preliminariosios sutarties pasirašymo dieną turėjusi tam būtiną visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimą tokiam sandoriui sudaryti, yra abejotini, mažai tikėtini ir atmestini. Teismas taip pat nurodė, kad išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimo motyvas apie E. G. veikimą bendrovės vardu yra nepakankamai pagrįstas ir įrodytas. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad esant neatskleistam atstovavimui, kai sandorį asmuo sudaro savo vardu, bet kito asmens interesais ir sąskaita, ir trečiasis asmuo nežino ir iš aplinkybių nesupranta ir neturi suprasti, kad sudaro sandorį ne su kito asmens atstovu, tai sandorio šalimis tokiu atveju laikomi pats atstovas ir trečiasis asmuo, ir atsiranda atstovo ir trečiojo asmens teisės ir pareigos. Todėl teismas konstatavo, kad ieškovas UAB „Čigora“ neturi reikalavimo teisės pagal CK 1.93 str. 4 d. prašyti pripažinti preliminariąją sutartį pagrindine pirkimo-pardavimo sutartimi, nes jis nebuvo šios sutarties šalimi, todėl ieškinį atmetė. Pažymėjo, kad preliminariojoje sutartyje nebuvo aptarta sąlyga, jog pagrindinė sutartis ateityje bus sudaryta būtent su ieškovu, ar kad preliminarioji sutartis sudaroma bendrovės „Čigora“ naudai. Be to, jokios galimybės teismui CK 1.93 str. 4 d. pagrindu ar 6.309 str. 3 d. pagrindu pripažinti sutartį galiojančia, kartu pakeičiant ir vieną iš sutarties šalių, įstatymai nenumato. Teismas, aptardamas ginčijamos sutarties turinio sąlygas, nurodė, kad pagrindinė preliminariosios sutarties sąlyga, skirianti ją nuo pagrindinės sutarties – aiškiai išreikštas ar akivaizdžiai numanomas šalių įsipareigojimas ateityje sudaryti pagrindinę sutartį. Nagrinėjamu atveju tiek 2005 m. rugpjūčio 11 d. sutartyje, tiek papildome susitarime pabrėžta, kad sutarties šalys yra susitarusios dėl parduodamo žemės sklypo pagal suderintas ir sutartyje įtvirtintas sąlygas, o aptariamas turtas bus perduodamas pirkėjai po notarinės pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo. Pats ieškovas pripažino turėjus būti sudarytai su atsakovėmis dar vienai, pagrindinei pirkimo-pardavimo sutarčiai, pripažino ir faktą, kad preliminariosios ir pagrindinės sutarties subjektai neturėjo būti tapatūs. Toks šalies fakto pripažinimas atskleidžia tikruosius, aiškiai ir akivaizdžiai išreikštus paties ieškovo ketinimus CK 6.193 str. 2 d. prasme – preliminarioji sutartis buvo paruošiamoji, siekiant iš anksto suderinti būsimo sandorio sąlygas – kainą, jos mokėjimo tvarką bei terminus, ketinant ateityje sudaryti pagrindinę sutartį jau kitam, nei preliminariojoje sutartyje nurodytam pirkėjui – UAB „Čigora“. Ieškovas pripažino ir tai, kad yra turėjęs panašios praktikos su atsakovėmis, kai preliminariosios ir pagrindinės sutarties dėl to paties daikto pirkimo pirkėjais nurodomi skirtingi asmenys, taigi neabejotinai supratęs, kad po preliminariosios sutarties bus sudaroma dar viena sutartis pas notarą. Kita vertus, nėra sąlygų ir CK 6.309 str. taikymui. Ginčo žemės sklypas nebuvo perduotas ieškovui ar E. G. , priešingai ginčo sutarties 5 p. teigiama, kad prieš pasirašant turto perdavimo aktą, privaloma sumokėti visą parduodamo daikto kainą. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad pagal preliminariąją sutartį negali būti atliekami jokie mokėjimai, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje 3K-P-382/20006, kurioje nurodyta, kad nors preliminariąja sutartimi nesukuriama piniginė prievolė, tačiau šios išvados negalima suabsoliutinti, apskritai neigiant pinigų perdavimo pagal preliminariąją sutartį galimybes. Preliminariosios sutarties atveju perduodamų pinigų reikšmę reikėtų vertinti jos kontekste, per galimas dvi sutartinės atsakomybės formas – netesybas ir nuostolius. Pinigai gali būti perduodami ir pavyzdžiui tam tikslui, kad pardavėjas galėtų atlikti parengiamuosius darbus, reikalingus pagrindinei sutarčiai sudaryti. Šiuo atveju būtent tokios aplinkybės buvo nurodytos ginčo sutarties 5 p. ir jos priedo 5 p. Be to, sutarties šalys susitarė dėl perduodamų pinigų, kaip atliekančių netesybų ir kompensacijos funkcijas (sutarties 14 ir 15 p.). Teismas konstatavo, kad ginčo sutartis atitinka visus preliminariosios sutarties požymius, nes iš jos turinio aiškiai matyti šalių susitarimas ateityje sudaryti įvardyto sutartyje žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartį, šiame susitarime jų iš anksto aptartomis sąlygomis; sutartis sudaryta rašytine forma; joje nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti. Iki ginčo sutartyje nurodyto termino jos šalių įvardinto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis nei su preliminarioje sutartyje nurodytais, nei su kitais asmenimis sudaryta nebuvo. Sutinkamai su CK 6.165 str. 5 d., iki 2006 m. vasario 1 d. pagrindinės sutarties nesudarius, pasibaigė ir E. G. ir atsakovių tarpusavio prievolė pagal ginčo sutartį. Konstatavus, kad šalių sudaryta sutartis – preliminarioji, ji negali būti patvirtinta CK 1.93 str. 4 d. pagrindu, jos negalima reikalauti įvykdyti natūra. Be to, teismas padarė išvadą, kad pirkimo-pardavimo sandoris iki 2006 m. vasario 1 d. sudarytas nebuvo dėl pirkėjo mėginimo pakeisti preliminariąja sutartimi nustatytas apmokėjimo sąlygas ir tvarką.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Čigora“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkintų. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

Teismas neteisingai aiškina atstovavimo instituto normas. Teismo išvada, kad E. G. neva neatskleidė fakto, kad ji sudarydama sandorį veikia UAB „Čigora“ vardu neatitinka tikrovės. Atsakovėms šis faktas buvo žinomas. Atsakovės su E. G. ir UAB „Čigora“ yra sudarę sandorius iki to, bei negalėjo nežinoti, kad E. G. veikia UAB „Čigora“ vardu. Tarp ginčo šalių jau buvo susiklosčiusi tokio atstovavimo ir jo pripažinimo praktika. Tai, kad atsakovės atsiliepime į ieškinį teigia supratusios, jog notarine tvarka pagrindinis sandoris bus įforminamas su UAB „Čigora“, patvirtina, kad joms nesudarė reikšmės aplinkybė, su kuriuo asmeniu bus sudaromas sandoris. Atsakovės iš sandorių sudarymo praktikos ir visų kitų aplinkybių, turėjo suprasti ir suprato, kuris asmuo yra pirkėjas, o kuris atstovas. Teismo argumentas, neva sandorių sudarymas su UAB „Čigora“ nebuvo aptartas, nepagrįstas ir paneigtas bylos aplinkybėmis. Atsakovė K. Š. atliko UAB „Čigora“ užsakymu perleidžiamo žemės sklypo įvertinimą ir pateikė jį Parex bankui, kuris patvirtino sutinkąs finansuoti UAB „Čigora“ pirkimo sandorį. Teismo išvada, kad CK 2.132 str. 1 d. numato pareigą atskleisti atstovavimo faktą neatitinka šios normos sisteminio aiškinimo. Teismas, darydamas tokią išvadą, remiasi nesąžiningais atsakovių paaiškinimais. Ieškovas neturėjo prasmės slėpti sandorio šalį ir neslėpė, iš karto apmokėjo ½ kainos, todėl vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika dėl įrodymų pakankamumo, bei fakto buvimo (tikėtinumo) nustatytomis taisyklėmis, pripažintina, kad labiau tikėtina, kad E. G. atstovavimo fakto neslėpė, jis buvo atskleistas atsakovėms, ir jų suprastas. Kita vertus, CK 2.133 str. 1 d., 3 d. nurodo, kad atstovo sudarytas sandoris kito asmens vardu atskleidžiant atstovavimo faktą ar net nepranešus, kad atstovas veikia atstovaujamojo vardu, bet kai kita šalis iš sandorio sudarymo aplinkybių turi suprasti, kad sandorį sudaro su atstovu, arba kai kitai šaliai asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris, neturi jokios reikšmės, sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Teismas tinkamai neįvertino atsakovių pripažinto fakto, kad atsakovėms asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris, neturi jokios reikšmės. Tai jos patvirtino savo atsiliepimuose ir teismo posėdžio metu. Teismas, vertindamas buvo ar nebuvo juridinio asmens sprendimas pirkti ginčo žemės sklypą, vadovavosi ne įrodymais, o prielaidomis. Toks sprendimas buvo priimtas ir tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, kurie laikomi galiojančiais iki jie bus nuginčyti. Atsakovės šių įrodymų neginčija. Be to, pagal galiojančią Akcinių bendrovių įstatymo redakciją, įmonės direktorius turi teisę sudarinėti sandorius įmonės vardu be apribojimų (jeigu jų nėra įstatuose, arba jeigu įmonėje nėra sudaryta valdyba). UAB „Čigora“ įstatai nenumato valdybos sudarymo, o direktorės teisės įstatais neapribotos. Be to, UAB „Čigora“ akcininkai, apklausti teismo posėdyje, patvirtino, kad tokį sprendimą – pirkti ginčo žemės sklypą, priėmė. Apeliantas pažymi, kad vertinant, egzistavo ar ne tam tikri faktai, atliekama įrodymų analizė, o ne prielaidų. Tikimybių pusiausvyros principas įpareigoja teismą vadovautis tik įrodymais ir juos vertinti, būti objektyviu ir nešališku juos vertinant, vadovautis įrodymu iki jis bus nuginčytas (šiuo atveju rašytinis įrodymas apie UAB „Čigora“ akcininkų priimtą sprendimą nenuginčytas). Be to, faktą, kad E. G. veikė UAB „Čigora“ vardu ir interesais sudarant ginčo sutartį, patvirtina ir tai, kad V. Š. prieš vykstant pas notarę tikrino visus UAB „Čigora“ dokumentus, ar jie tinkami sandoriui, bei, kad E. G. turėjo visus UAB „Čigora“ reikalingus sandoriui dokumentus. Teismo išvada, kad ieškovas neturi reikalavimo teisės – nepagrįsta. Pirma, darydamas tokią išvadą, teismas rėmėsi teisės doktrina, tačiau nenurodė, kokios valstybės ši doktrina yra, kokie šios doktrinos šaltiniai. Antra, teismas neteisingai supranta CK 1.93 str. 4 d., 6.309 str. nuostatas. Jos nedraudžia pripažinti sandorį pagrindiniu, nustačius, tikrąją sandorio šalį, o tik suteikia teisę reikalauti teisminiu keliu sandorį pripažinti pirkimu-pardavimu. Trečia, ieškinys pareikštas tinkamo asmens – UAB „Čigora“ direktorės E. G. . Be to, pati E. G. nurodė ieškinio pagrindą, pateikė teismui reikalavimą, teismą prašė jį tenkinti. Todėl nėra pagrindo teigti, kad reikalavimą pareiškė kitas asmuo. Kita vertus, kas kitas nei įmonės vadovas yra įmonės atstovas. Apeliantas teigia, kad sudarant preliminariąją sutartį abi šalys suvokė, kad UAB „Čigora“ yra sandorio šalis. Atsakovės parengė ginčo sutartį ir patikino, kad toks preliminariosios sutarties šalies nurodymas yra tinkamas įvertinti, kad pirkėju yra UAB „Čigora“. Tokiu atsakovių patikinimu nepasitikėti nebuvo pagrindo, kadangi su atsakovėmis ieškovas ir jo direktorė pažįstami gana ilgą laiką, šalis siejo tarpusavio pasitikėjimo santykiai. Faktą, kad tikrasis šalių ketinimas buvo pirkimo-pardavimo sutartį sudaryti būtent su UAB „Čigora“, o ne su jo direktore kaip fiziniu asmeniu, patvirtina ir tai, kad ieškovas po šios sutarties pasirašymo užsakė minėto žemės sklypo vertinimą, o ieškovo užsakytą išvadą dėl preliminariosios turto vertės patvirtino UAB „Liturta“ atstovė – atsakovė K. Š. . Todėl ji negalėjusi nežinoti, jog žemės sklypą ketina pirkti būtent ieškovas. Tuo labiau, kad su ieškovo direktore kaip fiziniu asmeniu preliminarioji sutartis negalėjo būti net sudaryta, kadangi sutarties objektas buvo žemės ūkio paskirties žemė, kurią pagal galiojančius teisės aktus turi teisę įsigyti tik Lietuvos Respublikos piliečiai ir Lietuvos juridiniai asmenys. Atsakovės šią aplinkybę žinojo. Tokiu būdu, nepaisant to, kad preliminariojoje sutartyje minima tik UAB „Čigora“ vadovė, atsižvelgiant į tikrąją šalių valią, sutarties sudarymo aplinkybes bei šalių elgesį po sutarties sudarymo, pripažintina, jog preliminarioji sutartis buvo sudaryta su UAB „Čigora“, atstovaujamu direktorės E. G. . Teismas neteisingai vertino ginčo sutartį kaip preliminariąją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 6 d. civ. byloje Nr. 3K-P-382/2006 nustatė, kad lemiamą reikšmę atskiriant preliminariąją ir pagrindinę sutartį turi susitarimą sudariusių šalių valia, šalių veiksmai ir šalių veiksmų tikslai. Kaip jau minėta, neteisingas teismo teiginys, kad ginčo sutarties šalimi yra E. G. . Ji veikė atstovaudama UAB „Čigora“. Be to, teismas neatsižvelgė į ginčo sutarties parengimo, sutarties turinio ir nesivadovavo sutarčių aiškinimo taisyklėmis (sutartis aiškinama tos šalies naudai, kuri neruošė sutarties). Minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad privalu vertinti dėl kokios priežasties nesudaroma pagrindinė sutartis iš karto. Ieškovas sumokėjo iš karto pusę kainos, galėjo mokėti ir visą, tačiau dėl atsakovių nurodomų priežasčių, susijusių su apmokestinimu, atsakovės delsė sudaryti pagrindinę sutartį. Tad atsakovėms elgiantis nesąžiningai ir be pagrindo nesudarant pagrindinės sutarties iš karto, matyti, kad ieškovo valia buvo pagrindinę sutartį sudaryti iš karto. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad neva ieškovas pripažino, kad preliminarios ir pagrindinės sutarties subjektai turėjo būti netapatūs. E. G. paaiškino, kad sutartį rengė atsakovės, jos ją vertė ir aiškino, be to, nurodė, kad pagrindinė sutartis bus sudaroma pagal susiklosčiusią praktiką. Todėl suprato ir kitaip negalėjo suprasti, kad preliminari ir pagrindinė sutartis sudaroma su UAB „Čigora“. Tuo labiau, kad ir atsakovės iš esmės pripažino šį faktą, nes nenurodė jokių priežasčių kodėl UAB „Čigora“ direktorė E. G. , sudarant ginčo sutartį turėjo suprasti, kad sandorio šalimi yra ji, kaip fizinis asmuo. Vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, laikytina nustatytu, kad atsakovės žinojo, kad pirkėju yra UAB „Čigora“. Be to, teismo teiginys, kad neva ieškovas pripažino, kad tarp ginčo šalių susiklosčiusi praktika patvirtina, kad sutarčių šalis yra skirtingi asmenys neatitinka tikrovės. Ikisutartiniuose santykiuose šalimis buvo tie patys asmenys – UAB „Čigora“, atstovaujama direktorės bei atsakovės. Kita vertus, preliminarioje sutartyje buvo aptartos visos esminės sutarties sąlygos, nebuvo jokių išlygų ar sąlygų, kurios turėtų atsirasti ateityje, kad būtų galima sudaryti pagrindinės sutarties. Todėl laikytina, kad pagrindine sutartimi šalys susitarė tik įforminti įvykusį sandorį ir užbaigti apmokėjimą. Teismas be pagrindo atmetė ieškovo argumentus, kad pagal ginčo sutartį sumokėti pinigai yra dalinis kainos apmokėjimas. Šioje dalyje teismo sprendimas nemotyvuotas. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ir CK 6.256 str. pripažintina, kad dalies pinigų sumokėjimas yra dalies kainos sumokėjimas. Atsakovės iš esmės pripažino, kad sumokėti pinigai buvo avansas. Nors ginčo sutartyje formaliąja prasme mokėjimas įvardijamas kaip išlaidų būsimam sandoriui sudaryti padengimas, bet realiai atsakovės šią sutarties dalį suprato ir vykdė, kad sumokėti pinigai joms yra dalies kainos apmokėjimas. Tai patvirtina ir sutarties turinys. Atsakovės dalies kainos – avanso sumokėjimo neneigė, patvirtino, kad neatlikinėjo jokių parduodamo žemės sklypo pagrindinės sutarties parengimo veiksmų ir neturėjo jokių išlaidų. Taip pat mokami pinigai nebuvo skirti baudoms ar delspinigiams apmokėti. Preliminariosios sutarties nuostatos dėl kompensacinių priemonių taikymo buvo surašomos dėl akių. Teismas neteisingai vertina ginčo sutarties nuostatas dėl susitarimo įforminti sandorį pagrindine sutartimi termino. CK nustato, kad jeigu terminas sudaryti pagrindinę sutartį nenurodomas, preliminariosios sutarties galiojimo laikas yra 1 metai. Šioje byloje šalys nesusitarė, kad 2006 m. vasario 1 d. terminas yra naikinamasis. Pagrindinę sutartį įforminti iki 2006 m. vasario 1 d. įsipareigojo tik atsakovės, tuo tarpu ieškovo atstovė sutartimi nėra įsipareigojusi pagrindinę sutartį įforminti iki minėtos dienos. Todėl šią sutartį aiškinant, net jeigu ją laikyti preliminaria, taikytina nuostata, kad jos galiojimo terminas yra 1 metai, tad ieškovas turėjo teisę įforminti pagrindinę sutartį (o atsakovės – pareigą) iki 2006 m. rugpjūčio 11 d. Kita vertus, atsakovės šios pareigos nepaisė, tyčia nesiekė sutarties sudaryti iki 2006 m. vasario 1 d., o iš bylos medžiagos matyti, kad būtent atsakovės atsisakė pagrindinę sutartį įforminti. Be to, CK įpareigoja šalis bendradarbiauti vykdant prievoles. Pirkėjas ėmėsi visų veiksmų sutartį įforminti, tikėjosi sąžiningo atsakovių elgesio susitarimą įforminant. Paaiškėjus, kad atsakovės pinigus nori gauti tik grynais, sutiko per protingą laiką paruošti atsiskaitymą grynaisiais pinigais. Šios aplinkybės įrodo, kad atsakovės buvo nesąžiningos, nesikooperavo ir nebendradarbiavo su ieškovu, nesiūlė ir neieškojo būdų sandorį įgyvendinti ir įforminti, o tik ieškojo prielaidų išvengti pareigos. Šis jų nesąžiningas elgesys patvirtintas jų pateikta preliminariąja sutartimi, sudaryta vos po mėnesio, pagal kurią tas pats turtas buvo parduodamas 5 kartus brangiau. Nors notariškai ir neįforminta žemės pirkimo-pardavimo sutartis realiai buvo vykdoma. CK 1.93 str. 4 d. pagrindu pareikštas ieškinys dėl žemės pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo galiojančiu yra tinkamas. Abi šalys sutartį vykdė: ieškovas atsakovėms sumokėjo 200 000 Lt dydžio avansą, atsakovės avansą priėmė, tad taip pat vykdė notariškai neįformintą pirkimo-pardavimo sutartį. Atsižvelgiant į šį šalių elgesį, akivaizdi abiejų šalių valia buvo ne tik sudaryti, bet ir vykdyti pagrindinę pirkimo-pardavimo sutartį, todėl teismas ją privalėjo pripažinti galiojančia nuo 2005 m. rugpjūčio 11 d. Teismui patvirtinus, kad žemės pirkimo-pardavimo sutartis galioja nuo minėtos datos, pripažintina, kad tuo metu ieškovui perėjo ir atitinkamo žemės sklypo nuosavybės teisė.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Ž. B. prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimą nepakeistą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė K. Š. prašo apeliacinį skundą atmesti, palikti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimą nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bendrovės „Čigora“ ieškinį sudaro trys reikalavimai: pripažinti, kad tikroji 2005 m. rugpjūčio 11 d. sudarytos preliminariosios sutarties dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties šalių valia buvo sutartį sudaryti su UAB ,,Čigora“; pripažinti žemės pirkimo-pardavimo sutartį, kuria K. Š. ir Ž. B. pardavė, o UAB ,,Čigora“ nusipirko 14,88 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) galiojančia nuo 2005 m. rugpjūčio 11 d.; pripažinti ieškovui nuosavybės teisę į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Šie reikalavimai tarpusavyje susiję, o du paskutiniai reikalavimai yra išvestiniai iš ieškovo reikalavimo pripažinti jį ginčo preliminariosios sutarties šalimi. Tokia išvada daroma todėl, kad nepatenkinus minėto reikalavimo, ieškovas netenka teisės reikalauti pripažinti žemės pirkimo-pardavimo sutartį galiojančia bei pripažinti nuosavybės teisę į žemės sklypą. Todėl sprendžiant dėl ieškovo apeliacinio skundo pagrįstumo, visų pirma reikia įvertinti skundžiamo sprendimo dalies, kuria reikalavimas dėl sutarties šalies pripažinimo buvo atmestas, pagrįstumą ir teisėtumą.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes bei vadovaudamasis įrodymų pakankamumo taisykle, padarė pagrįstą išvadą dėl to, kad ieškovas neįrodė, kad jis buvo ginčo sutarties šalimi (CPK 178, 185 str.)

Nesutikdamas su šia teismo išvada apeliantas nurodo, kad ją darydamas pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tarp šalių susiklosčiusią sandorių sudarymo praktiką. Šį teiginį apeliantas grindžia tuo, kad 2004 m. rugpjūčio 5 d. bendrovė ,,Čigora“, atstovaujama jos direktorės E. G. nupirko iš atsakovių žemės sklypą, nors preliminarioji sutartis dėl šio žemės sklypo buvo sudaryta su pačia E. G. ( t. 1, b. l. 19, 179). Tačiau sutikti su šiuo argumentu kolegija negali, nes pirmosios instancijos teismas šias bylos aplinkybes vertino bei konstatavo, kad jos ieškinio pagrįstumo neįrodo. Sutikdama su šia išvada kolegija pažymi, kad teikdamas šį argumentą apeliantas nutyli vieną, bet esminę paminėtų sutarčių sudarymo aplinkybę, t. y, kad 2004 m. liepos 19 d. bendrovė ,,Čigora“ dar nebuvo įsteigta, dėl ko E. G. sudarant paminėtą preliminarią sutartį dėl objektyvių priežasčių negalėjo įvardinti savęs kaip šios bendrovės atstove. Nagrinėjamuoju atveju svarbu yra ne tai, kad minėtoje sutartyje E. G. buvo įvardinta kaip fizinis asmuo, o tai, kad sudarant po bendrovės įsteigimo žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovas įgijo nuosavybę į minėtą žemės sklypą, E. G. įvardinta kaip bendrovės direktore. Taigi, atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusią sandorių sudarymo praktiką, ieškovo atstovė E. G. negalėjo nežinoti, kad sudarant sandorį ieškovo vardu ji turėjo būti įvardinta kaip bendrovės direktorė. Byloje nebuvo nurodytos jokios objektyvios priežastys, dėl kurių sudarant ginčo preliminariąją sutartį, ieškovo atstovė E. G. nebuvo įvardinta kaip bendrovės direktorė, sutartį sudaranti bendrovės vardu.

Apeliantas teigia, kad taip įvyko dėl to, kad E. G. nesuprato lietuvių kalbos bei pasitikėjo atsakovėmis, kurios surašė ginčo sutartį bei jų vyrais. Tačiau atsakydama į kolegijos klausimą, apelianto atstovė E. G. patvirtino, kad ji ne kartą sudarinėjo ieškovo vardu įvairius sandorius ir žodžio „direktorė“ reikšmė jai yra žinoma. Kaip teigia pats apeliantas, atsakovėms asmuo su kuriuo sudaromas sandoris, neturėjo jokios reikšmės. Taigi, sutikus su ieškovu, lieka neaišku, kokiu tikslu atsakovės norėjo sąmoningai suklaidinti ieškovės atstovę, neįrašydamos į sutartį, kad ji atstovauja ieškovę.

Byloje neabejotinai nustatyta, kad sudarant preliminariąją sutartį atsakovės turėjo žinoti, kad ieškovo atstovė E. G. buvo Rusijos federacijos pilietė, tačiau vien tai negalėjo, kaip teigia apeliantas, nulemti atsakovių suvokimo, kad jos sutartį sudaro su ieškovu. Šią išvadą kolegija grindžia, tuo, kad sudarant ginčo sutartį atsakovėms buvo žinoma, kad E. G. buvo įgijusi nuosavybę į žemę Druskininkų m. (t. 1, b. l. 112, 113).

Taigi vien tai, kad atsakovėms buvo žinoma apie ieškovo atstovės E. G. pilietybę bei tai, kad ji vadovauja bendrovei ,,Čigora“ neleidžia teigti, kad atsakovės sutartį sudarė su ieškovu. Žinant, kad bendrovės ,,Čigora“ akcininkai yra E. G. bei jos vyras I. C. , šios aplinkybės nepatvirtina ir tai, kad atsakovė K. Š. atliko ginčo sklypo įvertinimą ieškovo užsakymu. Pastebėtina, kad 2005 m. rugpjūčio 11 d. sutartyje nėra nuorodų į dokumentus, patvirtinančius, kad E. G. atstovauja ieškovą ir, kad ieškovas išreiškė valią pirkti šį žemės sklypą (įgaliojimo, bendrovės įstatų, akcininkų susirinkimo protokolo ar pan.).

Tuo tarpu sprendžiant dėl to, ar atsakovėms nebuvo svarbus žemės sklypo pirkėjas, turėtina omenyje, kad byloje liko nepaneigtas atsakovių teigimas, kad jų valia buvo nukreipta į sandorio su fiziniu asmeniu, o ne su bendrove sudarymą. Tokią savo poziciją atsakovės grindžia ne tik tuo, kad joms kilo abejonės dėl ieškovo finansinio pajėgumo, bet ir dėl to, kad pardavus turtą juridiniam asmeniui, atsidėtų dalies pinigų gavimas. Tiesa, atsakovės paaiškino, kad pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo sutartą dieną iškilus neaiškumams dėl apmokėjimo už žemės sklypą jau nebuvo taip svarbu kas pirks žemę, tačiau ši aplinkybė negali nulemti atsakovių valios dėl sandorio šalies 2005 m. rugpjūčio 11 d. sudarant preliminariąją sutartį.

Todėl atsižvelgiant į byloje nustatytą aplinkybių bei įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą labiau tikėti atsakovių nei ieškovo byloje užimta teisine pozicija (CPK 178 str., 175 str.).

Nustačius, kad ieškovas neįrodė, kad jis buvo ginčo sutarties šalimi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad bendrovė ,,Čigora“ neturi reikalavimo teisės į du kitus, kaip buvo minėta, išvestinius reikalavimus dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia bei nuosavybės teisės pripažinimo. Tačiau, padaręs šias išvadas, pirmosios instancijos teismas, kolegijos manymu, be jokio teisinio pagrindo ėmėsi tarp E. G. ir atsakovių 2005 m. rugpjūčio 11 d. sudarytos sutarties aiškinimo. Toks sutarties aiškinimas padarytas ne tik nesant atitinkamo E. G. reikalavimo, bet ir jos neįtraukus į bylos dalyvių ratą, nes kaip pagrįstai savo atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodė atsakovės, E. G. byloje dalyvavo ieškovo atstovės teisėmis (CPK 55 str. 1 d., 266 str., t. 2, , b. l. 74, 82).

Dėl nurodytų priežasčių iš skundžiamo teismo sprendimo pašalinami motyvai dėl 2005 m. rugpjūčio 11 d. sudarytos sutarties aiškinimo preliminariąja sutartimi. Dėl to paties, o taip pat dėl byloje pareikštų reikalavimų ribų peržengimo, iš sprendimo šalinami motyvai dėl ginčo sutarties nesudarymo priežasčių (CPK 265 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 13 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Iš sprendimo pašalinti motyvus dėl 2005 m. rugpjūčio 11 d. sudarytos sutarties aiškinimo preliminariąja sutartimi ir dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties nesudarymo priežasčių.

Priteisti iš ieškovo UAB „Čigora“ (įmonės kodas 300045557) 15 Lt (penkiolika litų) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų valstybei.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėKonstantinas GurinasDonatas Šernas