- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-17
- Bylos Nr.
- A-2572-261/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01612-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Rytis Krasauskas, Stasys Gagys, Ramutė Ruškytė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo-izoliatoriaus kalėjimo
- Pareiškėjas
- G. V.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo-izoliatoriaus kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas G. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 19 d. Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų. Buvo kalinamas kamerose, kurios neatitiko ploto vienam asmeniui keliamų reikalavimų. Nebuvo galimybės privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu. Kamerų langai purvini, kamerose nebuvo veidrodžių, sienose pelėsis, apšvietimas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Dušai atitverti tik žema tvorele. Atvykus į Lukiškių TI-K nebuvo išduota patalynė, teko miegoti be patalynės. Patalynė buvo išduota tik vėliau. Kamerose nėra įrengto priešgaisrinės signalizacijos mygtuko bei pareigūnų iškvietimo mygtuko. Kamerose nėra šilto vandens. Išduodamas nepakankamas kiekis higienos priemonių. Dėl šių aplinkybių buvo pažeistos pareiškėjo teisės į tinkamą kalinimą, patirti nepatogumai, kurie kompensuotini pinigais.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovo atstovas nurodė, kad nuteistųjų paskirstymas į kameras vykdomas griežtai pagal teisės aktų reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas tarp suimtųjų bei ypatingų įvykių atsiradimą. Pareiškėjui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose ir tam yra išduodamos būtinos priemonės. Remontas kamerose atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir piniginius resursus. Sanitariniai mazgai, apšvietimas, vedimas į dušą atitinka teisės aktų reikalavimus. Higienos priemonės, patalynė išduodami laikantis teisės aktų reikalavimų. Daugelyje kamerų yra įrengti aliarmo mygtukai. Šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. liepos 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 850 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, pagal kurį vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus), bei įvertinęs atsakovo atstovo pateiktus duomenis apie kamerų, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas plotą bei laikomų asmenų skaičių, atėmęs sanitarinio mazgo užimamą plotą kamerose (0,56 kv. m), darė išvadą, kad tinkamas plotas Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas 86 para, t. y. Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m. kameros ploto. Sprendė, kad viešojo administravimo institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, akcentavo, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas nustatant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį.
7. Teismas, vadovaudamasis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punktu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimais dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo ir bylos duomenimis nenustatęs, kad sanitarinis mazgas kamerose, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas, buvo visiškai atitvertas nuo gyvenamosios kamerose dalies, konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą, kai pareiškėjas kamerose buvo laikomas ne vienas (86 paras), buvo pažeista.
8. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 21 punktu, bei atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog kamerose nebuvo veidrodžių, pažymėjo, kad ši nustatyta aplinkybė yra reikšminga sprendžiant žalos atlyginimo klausimą.
9. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. sausio 28 d.) 16.11 punktu, Europos kalinimo taisyklių 18.2 punktu, darė išvadą, kad Lukiškių TI-K nepateikus įrodymų, paneigiančių pareiškėjo teiginius, yra pagrindas pripažinti institucijos neteisėtus veiksmus, kurie pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo patalpintas kamerose, kuriose neveikė / nebuvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema.
10. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento patikrinimo aktų turinį, konstatavo, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriuos neatitiko higienos normų reikalavimų.
11. Teismas, vadovaudamasis bylai aktualiu teisiniu reglamentavimu bei įvertinęs bylos medžiagą, pareiškėjo skundo argumentus dėl karšto vandens kamerose tiekimo, priešgaisrinės sistemos įrengimo, privatumo duše neužtikrinimo, higienos priemonių neišdavimo, patalynės neišdavimo atmetė kaip nepagrįstus.
12. Teismas, nustatydamas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydį, įvertino tai, kad: pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą; nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys; nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis; nėra duomenų, kad kalinimas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis padarė negrįžtamą poveikį pareiškėjo fizinei ar psichinei sveikatos būklei; byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių apie pareiškėjui ginčo laikotarpiu padarytą realią žalą sveikatai, o skunde teismui, būtent šiuo aspektu pagrįsdamas neturtinės žalos atlyginimą, pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, vertino, kad pareiškėjo neturtinei žalai atlyginti pakankama satisfakcija yra 850 Eur kompensacija.
III.
13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
14. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismo priteista pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Teismas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pažeidimo ir jam padarytos neturtinės žalos. Nagrinėjamoje byloje nėra būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtos veikos arba neveikimo. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Be to, pagal teismų praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
15. Pareiškėjas, iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir išvadoms, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
16. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Laikosi pozicijos, kad jo teisė būti kalinam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis Lukiškių TI-K buvo pažeista, dėl ko jis turi pagrįstą teisę į neturtinės žalos atlyginimą pinigais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą pareiškėjas sieja su teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
18. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad 86 paras Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus teisės aktais nustatytas ploto reikalavimas, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, kamerose, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo veidrodžių, neveikė / nebuvo įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, pripažino pareiškėją dėl to patyrus neturtinę žalą ir priteisė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 850 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.
20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nurodyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 dalis); teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (2 dalis). Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, todėl ji bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
21. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtų institucijų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
22. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma (3,6 kv. m) neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
23. Šiuo atveju Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis apie kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, plotą, jose laikytų asmenų skaičių nustatyta, kad pareiškėjui visą kalinimo laiką teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto (t I, b. l. 62–66). Nacionaliniai teisės aktai nenumato, kad apskaičiuojant plotą, tenkantį vienam asmeniui, kameroje iš bendro ploto būtų atimamas plotas, užimtas sanitarinio mazgo, baldų ir pan. Neatskaičius šių plotų, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjui kalinimo metu nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m plotas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, atėmęs sanitarinio mazgo užimamą plotą, konstatavo minimalios vienam asmeniui tenkančios ploto normos (3,6 kv. m) pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas dalyje dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo, užtikrinant pareiškėjui teisės aktais nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą, yra pagrįstas.
24. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir išvadomis, konstatuojant, jog pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis kameroje esančiu sanitariniu mazgu buvo pažeista. Papildomai pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. EŽTT yra priminęs, kad pagal Europos komitetą prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą (CPT), sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo (CPT/Inf (2012) 13, 78 p. ir 2 Bendrasis pranešimas [CPT/Inf (92) 3], 49 p.). Kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu, pvz., iki lubų (CPT/Inf (2015) 12, 74 p.) (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09).
25. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte įtvirtinta, jog tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
26. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotovprieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
27. Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 m aukščio sienele taip pat nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017 ir kt.).
28. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.11 punktas nustato, jog kamerose turi būti įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalinimo taisyklių“ 18.2 punkto c) dalyje nustatyta, kad visose vietose, kuriose kaliniai gyvena, dirba ar susirenka, turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Byloje nėra duomenų apie kamerose, kuriuose buvo laikomas pareiškėjas, aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, todėl pirmosios instancijos teismo išvados nurodyto reglamentavimo kontekste, jog atsakovas neveikė pagal teisės aktų reikalavimus, yra pagrįstos. Dėl nurodyto konstatuotinas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme.
29. Vertinant, ar buvo padaryti higienos reikalavimų pažeidimai, atsižvelgiama į bendrąsias įrodinėjimo tokio pobūdžio bylose taisykles, todėl pareiškėjui pakankamai detalizavus savo nusiskundimus dėl konkrečių higienos normų pažeidimų, o atsakovui jų nepaneigus, konstatuojamas pažeidimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1349-525/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2025-624/2017, 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-348-552/2018 ir kt.). Į bylą pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Vilniaus departamento patikrinimo aktai patvirtina, jog dalį ginčo laikotarpio pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo atstovas nepateikė duomenų, jog kameros, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, visą ginčo laikotarpį atitiko higienos normų reikalavimus, higienos normų pažeidimai pripažįstami pagrįstais už visą pareiškėjo nurodytą ginčo laikotarpį.
30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Tokia pozicija grindžiama neturtinės žalos pobūdžio specifika, pagal kurią ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008). Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2017 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1371-520/2017 ir kt.).
31. Dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose EŽTT taip pat nuosekliai akcentuoja, kad pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 p., 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje Antipenkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Atsižvelgiant į tai, nepagrįstu laikytinas atsakovo atstovo teiginys, jog pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.
32. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, nustatyto pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams šiuo aspektu ir jų nekartodama, papildomai atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.
33. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė vienam asmeniui tenkančios ploto normos pažeidimo, o kitoje dalyje pritarė pirmosios instancijos teismo konstatuotiems pažeidimams, yra pagrindas mažinti pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, 600 Eur suma yra adekvati ir atitinka protingumo, teisingumo, proporcingumo principus bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje analogiško pobūdžio bylose nustatytinus neturtinės žalos atlyginimo dydžius.
34. Apibendrinant išdėstytus argumentus, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, o atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimą pakeisti, pareiškėjui G. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažinant iki 600 Eur (šešių šimtų eurų).
Nutartis neskundžiama.