Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui G. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos valstybės institucijos (Kauno apskrities VPK pareigūnų) neteisėtais veiksmais, atlyginimo pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK ) 6.271 straipsnio nuostatas.

Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 28 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno apskrities VPK Santakos PK 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) panaikintas ir L. S. atžvilgiu administracinio nusižengimo teisena nutraukta nesant jo veiksmuose administracinio nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau- ir ANK) 73 straipsnio 1 dalyje, įvykio ir sudėties. Teismas konstatavo, kad iš byloje surinktų ir teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų neabejotinai galima spręsti, kad būtent 2017 m. balandžio 29 d. konfliktas tarp L. S. ir K. J. vyko namo ((duomenys neskelbtini)) kieme, dalyvaujant liudytojui S. K., iškviestiems policijos pareigūnams, o mažamečio T. S. kieme nebuvo, tokiu atveju nėra pagrindo ir konstatuoti, jog L. S., kaip tėvo, valdžia buvo nepanaudota ar panaudota netinkamai, nes mažametis T. S. konfliktinės situacijos nematė, išgyvenimų, nurodomų administracinio nusižengimo 2017 m. gegės 26 d. protokole ir Kauno apskrities VPK Santakos PK 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutarime, nepatyrė.

Pareiškėjas teigia, kad L. S. atžvilgiu surašytas administracinio nusižengimo protokolas ir nutarimas buvo surašyti neteisėtai, nepagrįstai, nes juose buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys.

Teismas pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad administracinės teisės pažeidimo bylos nutraukimas reiškia, jog policijos pareigūnų procedūriniai veiksmai šioje byloje turėtų būti laikomi neteisėtais, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, jog administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimas negali būti vienareikšmiai vertinamas kaip pareigūnų neteisėtų veiksmų konstatavimas. Kiekvienu atveju turi būti individualiai vertinamos tiek asmenų, daiktų sulaikymo ir administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo aplinkybės, tiek administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo aplinkybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-1560/2013). Bendrosios kompetencijos teismai, spręsdami deliktinės atsakomybės klausimus dėl CK 6.272 straipsnio taikymo, savo praktikoje yra pažymėję, kad išteisinamojo nuosprendžio priėmimas savaime nėra pripažįstamas pagrindu preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti; civilinės atsakomybės požiūriu reikšminga aplinkybė yra išteisinimo pagrindas; baudžiamųjų ar administracinių procesinių veiksmų teisėtumo patikrinimas šių teisės šakų normų nustatyta tvarka yra viena iš aplinkybių, kurias, laikydamasis civilinių procesinių įrodinėjimo taisyklių, turi įvertinti civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, konstatavęs esmines reikšmingas aplinkybes civilinėje byloje teismas gali padaryti priešingą išvadą negu padarytoji baudžiamojo ar administracinio proceso kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-381/2003; išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006). Taigi teismas konstatuoja, kad administracinio nusižengimo bylose, kur yra priimamas nutarimas dėl tokių bylų nutraukimo, yra pasisakoma administracinės atsakomybės prasme, bet ne dėl civilinės atsakomybės, t. y. sprendžiama dėl administracinės atsakomybės taikymo, tačiau nėra sprendžiama dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo.

Teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl pareigūnų veiksmų teisėtumo pagal pareiškėjo pranešimą (dėl kliudymo pareiškėjui vykdyti teismo nutartį dėl bendravimo su nepilnamečiu vaiku), taip pat dėl pakankamų pagrindų surašyti administracinio nusižengimo protokolą egzistavimo, turi būti vertinama pareigūnų veiksmų atitiktis specialiesiems jų veiklą reglamentuojantiems teisės aktams (Policijos įstatymo, Policijos patrulių veiklos instrukcijos kt.), ir šie vertinimai gali skirtis nuo tų išvadų, kurias padaro teismas, nagrinėjantis administracinio nusižengimo bylą. Skirtingą vertinimą gali nulemti tiek objektyvios aplinkybės – naujų įrodymų ištyrimas; pareigūnų veiksmų teisėtumo vertinimas kitų teisės aktų, reglamentuojančių administracinės atsakomybės taikymą asmenims už administracinius teisės pažeidimus (t. y. ANK proceso ir materialiųjų normų), aspektu, tiek ir vidinio įsitikinimo sąlygotas įrodymų vertinimas jų pakankamumo apsektu vieniems ar kitiems reikšmingiems faktams konstatuoti. Administracinę bylą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nagrinėjantį teismą saisto administracinio nusižengimo byloje tik tie nustatyti faktai, kurie yra betarpiškai susiję su pareigūnų veiklos teisėtumu ir buvo įrodinėjimo dalyku administracinio nusižengimo byloje. Šiuo aspektu pareiškėjo teiginiai, kad administracinio nusižengimo bylos nutraukimas vienareikšmiai nulemia pareiškėjo teisę į turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą, laikytini nepagrįstais.

Šiame kontekste teismas pažymi, kad įgaliotas pareigūnas, atlikdamas administracinio nusižengimo tyrimą, privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai ir objektyviai ištirtos veikos aplinkybės, kadangi kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

ANK 608 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, baigęs administracinio nusižengimo tyrimą, jį atlikęs pareigūnas surašo administracinio nusižengimo protokolą. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog administracinio nusižengimo protokolu apibrėžiamos administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo ribos. Administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui kaltinimas turi būti suformuluotas aiškiai, t. y. nurodant, kokiais konkrečiais veiksmais ar neveikimu buvo padarytas administracinis nusižengimas. Protokolas surašomas tam, kad asmuo galėtų gintis nuo kaltinimo, o gintis nuo pareikšto kaltinimo yra įmanoma tik tada, kai iš administracinio nusižengimo protokolo galima suvokti, už kokią veiką norima taikyti administracinę atsakomybę. Tai yra svarbi asmens, kaltinamo nusižengimo padarymu, procesinių teisių gintis nuo pareikšto kaltinimo garantija, nes veikos teisinis kvalifikavimas gali lemti ir gynybos strategiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys atnaujintose administracinių nusižengimų bylose Nr. 2AT-84-942/2016, 2AT-97-942/2017, 2AT-53-788/2017, 2AT-10-693/2018). Šios nuostatos iš esmės reiškia reikalavimą bylą nagrinėti tik dėl tų asmenų, kuriems yra administracinio nusižengimo protokolu inkriminuojamas administracinio nusižengimo padarymas, suformuluojamas kaltinimas, taigi teismas gali spręsti tik dėl jų kaltės ir dalyvavimo darant administracinius nusižengimus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-30-788/2021).

ANK 617 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad pareigūnas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka, privalo nustatyti: ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar šis asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar nėra šio kodekso 591 straipsnyje nurodytų aplinkybių, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padaryta turtinė žala, taip pat kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. ANK 569 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įrodymai administracinio nusižengimo byloje yra bet kurie įstatymų nustatyta tvarka surinkti faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi administracinio nusižengimo tyrimą atliekantys pareigūnai nustato administracinio nusižengimo padarymo faktą ir aplinkybes, administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti; šie duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais; elektroniniai duomenys teismui pateikiami Lietuvos Respublikos teisingumo ministro nustatyta tvarka ir forma; elektroninių duomenų įrodomoji galia yra tokia pat kaip ir kitų įrodymų. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įrodymus renka, prireikus skiria ekspertizę ar reikalauja specialisto išvados pareigūnai, atliekantys administracinio nusižengimo tyrimą. Šio straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išnagrinėti; ar gauti duomenys laikytini įrodymais, sprendžia teismas ar administracinio nusižengimo bylą ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas). Šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Kauno apylinkės teismas 2018 m. kovo 28 d. nutarimu aiškiai konstatavo Kauno apskrities VPK Santakos PK 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutarimo neteisėtumo pagrindus, t. y. institucija surašydama administracinio nusižengimo protokolą bei priimdama nutarimą L. S. veikoje tinkamai nenustatė inkriminuoto administracinio nusižengimo sudėties (tiek subjektyvios, tiek ir objektyviosios) elementų, institucija neįrodė, jog jo veiksmuose buvo nustatyti kokie nors ANK 73 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimai, nes administracinio nusižengimo protokolas įvykio vietoje nebuvo surašytas (protokolą surašęs pareigūnas E. M. įvykio vietą „namuose“ nurodė abstrakčiai), o policijos pareigūno vyr. patrulio Š. K. tarnybiniame pranešime dėl L. S. pareiškimo priėmimo jokių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog konfliktas vyko ne namo kieme, nenurodoma; iš byloje surinktų ir teismo posėdžio metu ištirtų įrodymų (liudytojų vyr. patrulio Š. K., K. J., D. B., patrulio V. D. parodymų) neabejotinai galima spręsti, kad būtent 2017 m. balandžio 29 d. konfliktas tarp L. S. ir K. J. vyko namo ((duomenys neskelbtini)) kieme, dalyvaujant liudytojui S. K., iškviestiems policijos pareigūnams, o mažamečio T. S. kieme nebuvo, tokiu atveju nėra pagrindo ir konstatuoti, jog L. S., kaip tėvo, valdžia buvo nepanaudota ar panaudota netinkamai, nes T. S. konfliktinės situacijos nematė, išgyvenimų, nurodomų administracinio nusižengimo 2017 m. gegužės 26 d. protokole ir Kauno apskrities VPK Santakos PK 2017 m. rugpjūčio 21 d. nutarime, nepatyrė. Pagal administracinio nusižengimo byloje surinktus ir įvertintus įrodymus spręstina, jog institucija minėtoje administracinio nusižengimo byloje tyrimą atliko neišsamiai ir nevisapusiškai.

Teismo vertinimu, nagrinėjamos administracinės bylos atveju yra pagrindas konstatuoti, jog atsakovės atstovo pareigūnas, surašydamas administracinio nusižengimo protokolą ir priimdamas nutarimą, tinkamai nenustatęs inkriminuoto administracinio nusižengimo sudėties elementų, nevykdė pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, taigi iš esmės atliko neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme. Pabrėžtina, kad būtent Kauno apskrities VPK (jo pareigūnai), nagrinėdamas pareiškėjo administracinio nusižengimo bylą dar prieš priimdamas nutarimą ir bylai pasiekus teismą turėjo ištirti visas administracinio nusižengimo bylos aplinkybes, teisingai įvertinti teisiškai reikšmingas aplinkybes, pašalinti byloje esančius prieštaravimus, pagrįsti savo vidinį įsitikinimą visapusišku, pilnutiniu ir objektyvių bylos aplinkybių išnagrinėjimu, t. y. surinkti neabejotinus įrodymus, kurių nebūtų galima paneigti kitais duomenimis, kad pareiškėjas tėvų valdžią panaudojo priešingai vaiko interesams, tačiau, akivaizdu, to nepadarė.

Pažymėtina, jog teismų praktikoje aplinkybė, kai pareigūnas surašo administracinio nusižengimo protokolą (nutarimą), neišsiaiškinęs visų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, objektyviai nenustatęs visų atitinkamo administracinio nusižengimo sudėties elementų, traktuojama kaip įstatyme nustatytų įpareigojimų nevykdymas (žr., pvz., LVAT 2016-01-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-226-552/2016, 2016-02-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A-247-552/2016, 2017-07-05 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-659-602/2017, 2018-06-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-756/2018, 2020-04-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-191-502/2020 ir kt.).

Pareiškėjas ir jo atstovė bylos nagrinėjimo metu teigė, jog 2017 m. rugpjūčio 22 d. Kauno apskrities VPK Santakos PK pareigūnai tyrėjai E. M. ir S. M. vėl sudarė sąlygas K. J. neleisti pareiškėjui pasimatyti su sūnumi, nes pareigūnai neleido vežti sūnaus automobiliu, motyvuodami kėdutės netinkamumu, nors tam nebuvo jokio teisėto pagrindo. 2017 m. rugsėjo 22 d. K. J. kartu su policijos pareigūnais atvyko pas pareiškėją pasiimti sūnaus, motyvuodama, tuo kad sūnus verkia. Šis įvykis netgi nefiksuotas policijos duomenų bazėje, pareiškėjui nesuteikta informacija apie tai, kokie pareigūnai pas jį lankėsi. Dėl šių neteisėtų veiksmų pareiškėjas patyrė turtinę ir neturtinę žalą.

Bylos nagrinėjimo metu atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas galimai patyrė dėl Kauno apskrities VPK Santakos PK pareigūnų 2017 m. rugpjūčio 22 d. ir 2017 m. rugsėjo 02 d. galimai neteisėtų veiksmų.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Byloje nustatyta pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, jog Kauno apylinkės teismo Kauno rūmuose 2020 m. liepos 10 d. gautas ieškovo L. S. ieškinys atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl 3 674 Eur turtinės ir 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (Civilinė byla Nr. (duomenys neskelbtini)).

Ieškovas L. S. nurodė, kad jis turtinę ir neturtinę žalą patyrė dėl Kauno apskrities VPK Santakos PK pareigūnų veiksmų. Policijos pareigūnai jo atžvilgiu neteisėtai ir nepagrįstai surašė 2017 m. gegužės 26 d. administracinio nusižengimo protokolą, o vėliau, t. y. 2017 m. rugpjūčio 21 d., nutarimu paskyrė jam nuobaudą – įspėjimą. Minėtas nutarimas buvo panaikintas Kauno apylinkės teismo 2018 m. kovo 28 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje. Ieškovo teigimu, pareigūnas, surašęs protokolą bei nutarimą, pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso reikalavimus, kadangi neatliko jokio tyrimo, be to, į nutarimą įrašė tikrovės neatitinkančius bei niekuo neįrodytus teiginius.

Be to, ieškovas nurodė, kad 2017 m. rugpjūčio 13 d. jis buvo sumuštas E. B.. Ikiteisminį tyrimą atliko tas pats policijos komisariatas. 2017 m. rugpjūčio 25 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnė atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Šis nutarimas buvo panaikintas 2017 m. rugsėjo 19 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimu. Ta pati tyrėja 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė 2018 m. rugsėjo 11 d. panaikino 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarimą ir atnaujino ikiteisminį tyrimą. Kauno apylinkės teismo 2019 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu E. B. buvo pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje. Ieškovo teigimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnė, priėmusi procesinius sprendimus atsisakyti pradėti ir nutraukti ikiteisminį tyrimą, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių jis prašo atlyginti patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Ieškovas taip pat nurodė, jog 2017 m. rugpjūčio 22 d. Kauno apskrities VPK Santakos PK pareigūnai tyrėjai E. M. ir S. M. sudarė sąlygas K. J. neleisti pareiškėjui pasimatyti su sūnumi, nes pareigūnai neleido vežti sūnaus automobiliu, motyvuodami kėdutės netinkamumu, nors tam nebuvo jokio teisėto pagrindo. 2017 m. rugsėjo 02 d. K. J. kartu su policijos pareigūnais atvyko pas pareiškėją atsiimti sūnaus, motyvuodama, tuo kad sūnus verkia. Šis įvykis nefiksuotas policijos duomenų bazėje, pareiškėjui nesuteikta informacija apie tai, kokie pareigūnai pas jį lankėsi. Dėl šių pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjas negalėjo pasimatyti su mažamečiu sūnumi.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2020 m. liepos 16 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovo L. S. ieškinio reikalavimą priteisti turtinę ir neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, susijusių su administracinio nusižengimo protokolo surašymu ir nutarimo priėmimu ir nustatė ieškovui L. S. 7 dienų terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos nurodytiems trūkumams pašalinti. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2020 m. spalio 29 d. nutartimi ieškovo L. S. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, laikė nepaduotu, nes ieškovas per teismo nustatytą terminą patikslinto ieškinio nepateikė.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pripažįsta, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 10 d. kreipdamasis su ieškiniu į Kauno apylinkės teismą, 2020 m. lapkričio 19 d. su skundu kreipdamasis į Regionų apygardos administracinį teismą trijų metų ieškinio senaties termino pareiškėjo reikalavimui dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis patyrė dėl 2017 m. rugpjūčio 22 d., 2017 m. rugsėjo 2 d. policijos pareigūnų veiksmų, nepraleido.

Pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu paaiškino, jog tarp L. S. ir K. J. nuolat vyksta ginčai dėl bendravimo su sūnumi T. S.. Tai įvyko ir 2017 m. rugpjūčio 22 d., kuomet K. J., siekdama sutrukdyti pareiškėjui bendrauti su sūnumi, iškvietė policijos pareigūnus patikrinti kėdutės tinkamumą, teigdama, kad L. S. turima automobilio kėdutė nėra tinkama ir saugi sūnui vežti. Tą pačią dieną, prieš kėdutės tikrinimą, tie patys pareigūnai (tyrėjai E. M. ir S. M.) buvo pas K. J. dėl protokolo AN byloje surašymo. Pareigūnai, net nematę kėdutės, konstatavo, kad ji netinkama, su mažamečiu vaiku, nedalyvaujant vaikų teisių specialistui, atliko eksperimentus – tikrino kėdutės tinkamumą, nors pareiškėjas turėjo (duomenys neskelbtini) patvirtinimą, kad kėdutė yra tinkama ir atitinka šiuo metu galiojančias Kelių eismo taisykles (toliau –ir KET). Pareigūnas pakeltu tonu neleido pareiškėjui pasisveikinti su sūnumi. Apžiūros protokolo dėl netinkamos kėdutės pareigūnai taip ir nesurašė, kaip ir nesurašė pareiškėjui AN protokolo dėl KET pažeidimo. Dėl pareigūnų veiksmų, kuriais buvo konstatuota, kad kėdutė vaikui vežti yra netinkama, pareiškėjui buvo sutrukdyta bendrauti su sūnumi pagal teismo nustatytą bendravimo tvarką.

Lietuvos Respublikos policijos įstatymo (toliau - Įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad policija pagal kompetenciją įgyvendina nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevenciją, atskleidimą ir atlieka jų tyrimą, analizuoja ir atskleidžia padarytų nusikalstamų veikų ir administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) priežastis bei sąlygas ir imasi teisės aktuose nustatytų priemonių joms pašalinti; 25 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad pareigūnas privalo gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), įvykio vietai ir įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) liudininkams nustatyti. Tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, kad E. M. ir S. M. atvykę į įvykio vietą vadovavosi Įstatymo 6 straipsnio I dalies 2 punktu, 25 straipsnio I dalies 2 punktu bei vykdė Kauno apskrities VPK viršininko 2016 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 20-V-S51 patvirtintos Kauno apskrities VPK Kauno miesto Santakos PK VS vyresniojo tyrėjo pareigybės aprašymo 6.2 papunktyje patvirtintas funkcijas: gavęs pranešimus apie administracinius nusižengimus ir nusikalstamas veikas įvykių vietose teisės aktų nustatyta tvarka atlieka visus būtinus veiksmus, kad operatyviai ir išsamiai būtų priimti sprendimai dėl administracinių nusižengimų ar ištirtos nusikalstamos veikos, taigi įvykio vieloje savo pareigas atliko tinkamai. Policijos pareigūnai įvykio vietoje nekvestionavo ar N. S. automobilyje esanti vaiko prisegimo sistema (sėdynės pakyla) atitinka saugumo standartus, kuriuos vaikų prisegimo sistemų gamintojai sertifikavo ir įvykio vietoje ėmėsi visų būtinų priemonių, kad būtų ginamos ir žmogaus teisės, tinkamai pritaikytas įstatymas, kad nebūtų nubaustas nekaltas asmuo, todėl visapusiškai ir išsamiai aiškinosi įvykio aplinkybes. Pareigūnai L. S. ir N. S. įvykio vieloje informavo, kad KET 197 punktas numato, kad saugos diržas privalo būti užsegtas juosiant jį per petį ir per juosmenį arba kaip numatė transporto priemonės gamintojas, tačiau pasodinus vaiką į vaiko prisegimo sistemą (sėdynės pakyla) pareigūnai nustatė, kad saugos diržas fiksuoja vaiko kaklą, o tai važiuojant transporto priemone vairuotojui užtraukia administracinę atsakomybę. Pareiškėjai ir jos sūnui pareigūnai priminė KET 199 punkto reikalavimus: „žemesni kaip 135 cm ūgio vaikai lengvuoju ar krovininiu automobiliu vežami prisegti jų ūgiui ir masei pritaikytomis vaikų prisegimo sistemomis pagal gamintojo nurodytų dydžio intervalų ir didžiausių vaiko masę arba šias grupes: 199.1. 0 grupė skirta vaikams, kurie sveria mažiau kaip 10 kg; 199.2. 0+ grupė skirta vaikams, kurie sveria mažiau kaip 13 kg; 199.3. I grupė skirta vaikams, kurie sveria nuo 9 iki 18 kg; 199.4. II grupė skirta vaikams, kurie sveria nuo 15 iki 25 kg; 199.5. III grupė skirta vaikams, kurie sveria nuo 22 iki 36 kg“. Kadangi transporto priemonė nebuvo stabdoma, atvykus į įvykio vietą automobilis „O. S.“ stovėjo, todėl administracinio nusižengimo protokolas nebuvo surašytas, administracinė teisena nebuvo pradėta.

Kadangi tarnybinio patikrinimo metu nebuvo gauta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kad policijos pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus, kuriais pažeidė N. S. teises ar teisėtus interesus, todėl remiantis tuo, kas išdėstyta, 2017 m. rugsėjo 14 d. Tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 20-1S- 137 „Dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Santakos policijos komisariato veiklos skyriaus vyresniųjų tyrėjų E. M. ir S. M. veiksmų“ buvo konstatuota, kad tarnybinio nusižengimo požymių pareigūnų veiksmuose nėra, o tarnybinis patikrinimas nutrauktas.

Kaip jau buvo minėta, vienas iš atsakomybės elementų – neteisėtumas. Siekiant veiksmus pripažinti neteisėtais būtina konstatuoti, kad valdžios institucijos neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba buvo pažeista bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.). Neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (LVAT 2007-05-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007).

Teismo vertinimu, nagrinėjamos administracinės bylos atveju yra pagrindas konstatuoti, jog atsakovės atstovai reaguodami į 2017 m. rugpjūčio 22 d. įvykį (ROIK 0117000466S8S) tinkamai vykdė pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nepiktnaudžiavo Policijos įstatymo 22 straipsnio, reglamentuojančio pareigūnų bendrąsias teises įgyvendinant administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevenciją, suteikiamomis teisėmis, nepažeidė Policijos patrulių veiklos instrukcijos, taigi konstatuotina, jog atliko teisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme, o pareiškėjo subjektyvus įvykio ir pareigūnų atliktų veiksmų vertinimas yra nei faktiškai, nei teisiškai nepagrįstas (to nepatvirtina ir liudytojos N. S. parodymai bylos nagrinėjimo metu), todėl pripažintina, kad pareiškėjas neįvykdė pareigos įrodyti neteisėtus pareigūnų veiksmus.

Kaip minėta pareiškėjas tvirtino, kad 2017 m. rugsėjo 02 d. K. J. kartu su policijos pareigūnais atvyko pas pareiškėją atsiimti sūnaus, motyvuodama, tuo kad sūnus verkia. Šis įvykis nefiksuotas policijos duomenų bazėje, pareiškėjui nesuteikta informacija apie tai, kokie pareigūnai pas jį lankėsi.

Byloje pareiškėjo ir atsakovės atstovo Kauno apskrities VPK atstovo paaiškinimais, rašytiniais įrodymais (Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raštais) nustatyta, kad apie 2017 m. rugsėjo 2 d. įvykį pranešė K. J., todėl pareigūnai galimai buvo kviečiami jos adresu (duomenys neskelbtini), arba (duomenys neskelbtini), o į iškvietimą reagavo Kauno apskrities VPK Patrulių rinktinės pareigūnai M. K. ir K. M.. Pareiškėjas nurodė, kad pareigūnai su jo buvusia sutuoktine K. J. atvyko 2017 m. rugsėjo 2 d. adresu (duomenys neskelbtini), atsiimti mažamečio sūnaus, motyvuojant, kad sūnus verkia. Pareiškėjas L. S. pateikė nuotraukas su pareigūnų atvaizdais, kurių fone matyti tarnybinis automobilis, pažymėtas radijo šaukiniu K1724.

Atliekant paiešką Policijos registruojamų įvykių registre per laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 2 d. 00.00 val. iki 2017 m. rugsėjo 4 d. 00.00 val. nerastas joks įvykis, susijęs su įvardintais kriterijais. Kauno apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Operatyvaus valdymo skyrius pažymėjo, kad neturi galimybės patikrinti tarnybinio automobilio, kuriam tuo metu buvo suteikta radijo šaukinys „K1724“ maršruto Vieningoje pajėgų valdymo sistemoje. Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Informacinių technologijų valdyba informacijos apie Kauno apskrities VPK tarnybinio automobilio, turinčio radijo šaukinį „K1724“, vietos fiksavimo fakto šalia namo adresu (duomenys neskelbtini) laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 2 d. iki 2017 m. rugsėjo 4 d. pateikti negali dėl techninių galimybių, praėjus daugiau kaip 48 mėn. nuo įvykio.

Nuostatų (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 01 27 iki 2020 10 10) 38 punktas numatė, kad Registro duomenys, Registro informacija, Registrui pateikti dokumentai ir (arba) jų kopijos yra vieši, bet neskelbiami. Neatskleidžiant asmens duomenų, viešai gali būti skelbiami statistiniai Registro duomenys ir Registro tvarkytojo, kuris įregistravo Registro objektą, arba Registro valdytojo sprendimu Registro duomenų pagrindu parengta informacija, kurios viešas paskelbimas nepakenktų tyrimui. Pagal Nuostatų 39.1 papunktį Registro duomenys teikiami neatlygintinai fiziniams asmenims – apie Registre tvarkomus jų duomenis kartą per kalendorinius metus.

Įvertinus pareiškėjo 2017 m. spalio 18 d. pareiškimo turinį ir vadovaujantis minėtu teisiniu reglamentavimu darytina išvada, kad atsakovo Kauno apskrities VPK Kauno miesto Panemunės policijos komisariato veiklos skyrius 2017 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. 20-S-110915(2.2) „Dėl prašymo, reg. Nr. 20-AP-26902 nagrinėjimo“ pagrįstai neteikė pareiškėjui prašomos informacijos, nes buvo prašoma informacijos ne apie Registre tvarkomus jo duomenis. Konkretaus teisės akto tinkamo punkto nenurydymas laikytinas formalaus pobūdžio trūkumu, kuris neturėjo įtakos pareiškėjo teisėms. Taigi konstatuotina, jog ir šiuo nagrinėjamu atveju Kauno apskrities VPK pareigūnai atliko teisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme, o pareiškėjo subjektyvus įvykio ir pareigūnų atliktų veiksmų vertinimas yra nei faktiškai, nei teisiškai nepagrįstas, todėl pripažintina, kad pareiškėjas neįvykdė pareigos įrodyti neteisėtus pareigūnų veiksmus.

Pareiškėjas ir jo atstovė bylos nagrinėjimo metu paaiškino, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 metų gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. N-575-8154/2010 nurodė, kad advokato išlaidos administracinės teisės pažeidimo byloje neatlyginamos, jas galima priteisti tik pareiškus bendra tvarka reikalavimą atlyginti žalą. Todėl remiantis šia teismine praktika, pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo jo turėtas bylinėjimosi išlaidas ginčijant nepagrįstą ir neteisėtą Kauno apskrities VPK Santakos PK 2017 metų rugpjūčio 21 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje (duomenys neskelbtini). Šias išlaidas sudaro 660 Eur. Tarp šios žalos ir neteisėtų veiksmų yra aiškus priežastinis ryšys, kadangi pareiškėjo išlaidos susidarė tik dėl to, kad jis turėjo ginčyti priimtą nepagrįstą ir neteisėtą nutarimą.

Dėl studijų nutraukimo pareiškėjas turi grąžinti į valstybės biudžetą 1124 Eur lėšų, skirtų studijų kainai apmokėti valstybės finansuojamose studijų vietose, o gyvendamas užsienyje, negalėdamas susirasti darbo, pareiškėjas nuolat skolinosi iš savo motinos N. S. lėšas pragyvenimui, kurios iki šios dienos nėra grąžintos ir sudaro 1890 Eur. Todėl visa pareiškėjo turtinė žala yra 3674 Eur, o pareiškėjui padarytą neturtinę žalą pareiškėjas vertina 70 000 Eur, ir prašo žalą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Iš pateiktų kvitų bei teismo procesinių sprendimų matyti, jog išlaidos buvo patirtos advokatui pareiškėjui atstovaujant teisme administracinio nusižengimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. gegužės 27 d. išplėstinės kolegijos sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-3145-575/2020, kurioje taip pat buvo nagrinėjamas ginčas dėl turtinės žalos, kurią sudarė atstovavimo išlaidos, patirtos nutrauktoje administracinio nusižengimo byloje, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių ginčo teisinį santykį, taikymo, be kita ko, pažymėjo: „<...> kiekvienam asmeniui privalo būti atlyginama patirta žala, kilusi dėl jo teisių ir laisvių pažeidimo, kurias gina įstatymai, Lietuvos Respublika Konstitucija ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Tačiau tais atvejais, kada asmuo patiria išlaidas teisinėms paslaugoms, siekdamas įstatymų nustatyta tvarka apginti savo pažeistas teises ar laisves, jų kompensavimo privalo būti siekiama vadovaujantis teismo procesą reglamentuojančiomis specialiomis normomis, kurios įtvirtina teismo išlaidų atlyginimo taisykles, bet ne CK 6.271 straipsniu. Šis principas yra vyraujantis Lietuvos teisės sistemoje, juo vadovaujamasi ir nagrinėjant bylas administraciniuose teismuose dėl žmogaus teisių pažeidimų, kuriose asmeniui apgynus savo pažeistas teises teismo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas pagal specialias ABTĮ normas, bet ne pagal CK 6.271 straipsnį. Šiuo principu vadovaujamasi ir civiliniame procese (iš Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio galima matyti, kad dėl teismo išlaidų paskirstymo sprendžia bylą, kurioje buvo patirtos tos išlaidos, nagrinėjęs teismas), baudžiamajame procese (tokia pati išvada darytina ir pagal BPK 105 straipsnį), todėl šiuo atveju nėra pagrindo taikyti išimties dėl administracinių nusižengimų bylų. Dėl to išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad prašymai atlyginti administracinio nusižengimo byloje patirtas išlaidas gali būti teikiami bendrosios kompetencijos teismuose ir Konstitucija bei įstatymai nesuponuoja pagrindo tokius prašymus tenkinti pagal CK 6.271 straipsnį.<...> Atsižvelgiant į tai, kad įstatymuose nebėra spragos, šiuo metu galiojančioje ir nagrinėjamam ginčui taikytinoje teisėje (ANK 666 str.) yra eksplicitiškai reglamentuotas tokio pobūdžio išlaidų, kokias nurodė pareiškėjas, atlyginimo klausimas, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas netenkintinas, kadangi išlaidos teisinėms paslaugoms administracinio nusižengimo byloje nepriteistinos administraciniuose teismuose pagal CK 6.271 straipsnį, o prašymas dėl tokių išlaidų atlyginimo gali būti teikiamas administracinių nusižengimų bylas nagrinėjančiuose teismuose, t. y. bendrosios kompetencijos teismuose.“.

Nagrinėjama byla pagal faktines aplinkybes ir taikytiną teisinį reguliavimą yra iš esmės visiškai analogiška minėtai bylai, todėl nėra teisinio ir faktinio pagrindo nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos. Todėl pareiškėjo skundo dalis dėl turtine žala įvardijamų išlaidų teisinėms paslaugoms administracinio nusižengimo byloje priteisimo yra nepagrįsta, ir reikalavimas dėl 660 Eur turtinės žalos atlyginimo netenkintinas.

Kaip jau minėta, sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Pareiga įrodyti neteisėtus veiksmus, žalos dydį bei priežastinį ryšį tenka pareiškėjui.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Minėtoje nuostatoje taip pat nurodyta, kad piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, o jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Taigi, iš minėtos nuostatos matyti, kad bendriausia prasme įstatymų leidėjas asmens išlaidas, kurias jis patyrė dėl tam tikrų neteisėtų veiksmų, traktuoja kaip turtinę žalą.

Skunde teismui pareiškėjas nurodė, kad nežinodamas kaip apsiginti nuo buvusios sutuoktinės K. J. piktnaudžiavimo jis turėjo nutraukti studijas (duomenys neskelbtini) ir išvykti iš Lietuvos. Pritartina Kauno apskrities VPK argumentams, jog iš pareiškėjo skundo argumentų, paaiškinimų bylos nagrinėjimo metu, nėra aišku, kaip pradėta administracinio nusižengimo teisena sukliudė jam tęsti studijas ir privertė išvykti iš Lietuvos. Šiuo atveju, pareiškėjo laisvė nebuvo apribota nei kardomosiomis priemonėmis, nei bausmėmis, jam nebuvo uždrausta ar trukdoma mokytis. Taip pat, iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas dėl K. J. veiksmų kreipėsi ne tik į policiją, tačiau ir į Vaikų teisių apsaugos tarnybą, taip pat dalyvavo civilinėje byloje dėl bendravimo su vaiku tvarkos pakeitimo. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad būtent pareiškėjo skunde aprašomi Kauno apskrities VPK pareigūnų veiksmai galėjo nulemti būtinybę nutraukti studijas, išvykti iš Lietuvos ir patirti papildomas išlaidas.

Taigi konstatuotina, jog pareiškėjo subjektyvus įvykių ir pareigūnų atliktų veiksmų vertinimas yra nei faktiškai, nei teisiškai nepagrįstas, todėl pripažintina, kad pareiškėjas neįvykdė pareigos įrodyti kaip būtent minėti pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl pareigūnų veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (3014 Eur išlaidos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų, t. y. pareigos įrodyti žalos dydį bei priežastinį ryšį.

Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikties visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2013-07-02 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1269/2013, 2014-03-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A552-442/2014).

Be to, būtina pabrėžti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje A438-336/2012 ir kt.).

Neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, turi aiškintis ir vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgti į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, užsitęsusio administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo trukmė, priežastys, bylos baigtis, neigiamos pasekmės pareiškėjui ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinta įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014-12-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2016-09-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-438/2016).

Šiame sprendime konstatavus atsakovės pareigūnų neteisėtus veiksmus administracinio nusižengimo byloje, yra pagrindas spręsti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo klausimą. Nagrinėjamu atveju pripažintina, kad, atsakovės atstovui priėmus vėliau nepagrįstu pripažintą nutarimą administracinio nusižengimo byloje (paskirta nuobauda - įspėjimas), pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų. Aplinkybės, kad administracinės nuobaudos paskyrimas sukelia neigiamų emocijų, stresą, išgyvenimų, o šios nuobaudos nuginčijimo procesas sukelia papildomų laiko sąnaudų ir nepatogumų, papildomo įrodinėjimo nereikalauja.

Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taikytinus neturtinės žalos vertinimo kriterijus tokio pobūdžio bylose, nustatytas faktines aplinkybes šioje administracinėje byloje ir administracinio nusižengimo byloje, pareiškėjo paaiškinimus dėl pareiškėjo patirtos skriaudos, emocinės būsenos, nuobaudos nuginčijimo proceso sukeltų papildomų nepatogumų, reikalavimas dėl 70 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui tenkintinas iš dalies, pareiškėjui priteistina 300 Eur neturtinės žalos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta (ABTĮ 56 str.).

Pareiškėjo atstovė advokatė K. R. 2021 m. gegužės 26 d., 2021 m. birželio 28 d., 2021 m. rugsėjo 22 d. ir 2021 m. lapkričio 10 d. pateikė prašymus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Prašymuose nurodoma, jog pareiškėjo patirtas išlaidas sudaro skundo teismui parengimas, pasirengimas ir dalyvavimas teismo posėdžiuose, todėl prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai 1 250,00 Eur patirtas bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti ir gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 4 dalį, teismas gali nesilaikyti šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar proceso šalių procesinis elgesys buvo tinkamas (taip pat ir mediacijos atveju), ir įvertinęs ginčo kilimo ir kitas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Proceso šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šio straipsnio 5 dalis suteikia teisę proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas ir nustato, kad atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Toks dydis patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).

Teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atitinkamoje byloje, turi kompleksiškai įvertinti, ar bylinėjimosi išlaidos buvo pagrįstos, būtinos, realios, priteisdamas atstovavimo išlaidas turi atsižvelgti į Rekomendacijose numatytus maksimalius dydžius, Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, įvertinti šalių patirtas išlaidas ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (ABTĮ 52 str. 3 d.).

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui turi pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, o tai reiškia, kad suinteresuotai šaliai gali būti priteistos tik pagrįstos išlaidos.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atstovė įstatymo nustatyta tvarka ir terminais pateikė teismui prašymus priteisti pareiškėjo naudai bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas turėtas bylinėjimosi išlaidas grindžia Pinigų priėmimo kvitais, Advokato išlaidų pagrindimais.

Pagal ABTĮ 47 straipsnio 1 dalį, proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus, o pačios šalies dalyvavimas byloje neatima iš jos teisės turėti šioje byloje atstovą. To paties straipsnio 4 dalis numato, jog įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme gali būti advokatai. Į bylą pateikta Sutartis dėl teisinės pagalbos patvirtina, kad pareiškėjas atstovavimo sutartį sudarė su advokate K. R..

Kaip minėta, iš pateiktų prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir priedų matyti, jog siekiama, kad būtų atlygintos pareiškėjui išlaidos, kurias sudaro skundo teismui parengimas ir pateikimas ir atstovavimas teisme – 1 250,00 Eur.

Bylos duomenimis nustatyta, kad skundas teismui buvo pateiktas 2020 m. lapkričio 19 d. Už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį Rekomendacijų 8.2 punkte numatytas koeficientas – 2,5, kuris taikytinas pareiškėjo atstovo darbo užmokesčio skaičiavimui. Pareiškėjo atstovui rengiant skundą Lietuvos statistikos departamentas buvo paskelbęs 1 398,50 Eur vidutinį darbo užmokestį, todėl už skundo byloje surašymą maksimalus galimas priteisti dydis skaičiuotinas taikant Rekomendacijose nustatytą koeficientą, kurio pagrindu imamas teisinių paslaugų teikimo metu galiojęs 1 398,50 Eur vidutinis darbo užmokestis (Rekomendacijų 7 p.). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą, už skundo teismui surašymą priteistina maksimali 3 496,25 Eur suma (1 398,50 x 2,5 = 3 496,25). Kadangi prašoma priteisti 1 250,00 Eur suma už skundo teismui parengimą, pateikimą ir atstovavimą teisme neviršija maksimaliai galimos priteisti sumos, todėl minėta suma gali būti priteista iš atsakovo.

Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų pareiškėjui priteisimo, atsižvelgia į ABTĮ 40 straipsnio 4 dalį, į susiklosčiusią situaciją, t. y. į tai, kad pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra atmestas, reikalavimas dėl turtinės žalos – patenkintas iš dalies.

Vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 7 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais, atsižvelgiant, į tai, kad iš skunde pareikštų dviejų reikalavimų, tenkintas iš dalies vienas reikalavimas (8,16 proc.), pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui L. S. priteistina 51,00 Eur (1 250,00 / 2 = 625,00 Eur), (300,00 Eur priteista turtinė žala sudaro 8,16 proc. nuo prašomos priteisti 3 674,00 Eur turtinės žalos, todėl 625,00 Eur x 8,16 proc. / 100 = 51,00 Eur) suma patirtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, o kita prašymo dalis netenkintina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 ir 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,

nusprendžia:

Skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui L. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (juridinio asmens kodas 191008196), 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Priteisti pareiškėjui L. S. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 51,00 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Kitą skundo dalį atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.