Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2017 m. sausio 11 d. ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Dėl minimalaus ploto kamerose

Pareiškėjas teigia, kad kameros buvo perpildytos, o sanitarinis mazgas atitvertas tik sienele, todėl buvo pažeistas jo privatumas.

Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu minimalūs kalinimo vietų kamerų plotui keliami reikalavimai buvo nustatyti Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1. papunktyje. Jame nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 m. plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš J. K. (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš J. K., pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš J. K., pareiškimo Nr. 44362/04).

Kadangi pareiškėjas nepagrindė šio teiginio įrodymais, nenurodė, kuriose kamerose, kiek ir kada laikomų konkrečių asmenų buvo daugiau nei pateikta pažymoje, šis pareiškėjo argumentas vertintinas kritiškai. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, plotus ir kartu su juo laikomų asmenų skaičių.

Iš atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 7–16) pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas 2016 m. gegužės 29–31 d., iš viso 3 dienas, buvo laikomas kameroje Nr. 360, kurioje tenkantis plotas vienam asmeniui (atėmus tik sanitarinio mazgo plotą) buvo mažesnis, nei nustatytas minimalus (3,6 m²). Likusiomis dienomis 2016 m. sausio 29 d.–2017 m. sausio 11 d. laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose tenkantis plotas vienam asmeniui (atėmus tik sanitarinio mazgo plotą) atitiko nustatytus reikalavimus. Pažymėtina, kad didžiąją laiko dalį (2016 m. sausio 29 d., 2016 m. gegužės 11 d.–2017 m. gegužės 12 d., 2016 m. gegužės 25–28 d., 2016 m. lapkričio 2–3 d., 2016 m. lapkričio 30–gruodžio 1 d., 2017 m. sausio 6–10 d.) Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo laikomas vienas. Be to, 2016 m. vasario 10–gegužės 10 d., 2016 m. gegužės 13–24 d., 2016 m. birželio 1–lapkričio 1 d., 2016 m. lapkričio 4–29 d., 2016 m. gruodžio 2 d.–2017 m. sausio 5 d. laikotarpiais pareiškėjas buvo išvežtas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. 2017 m. sausio 11 d. pareiškėjas taip pat išvežtas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Byloje nėra duomenų, kad iki 2017 m. vasario 28 d. jis grįžo į Lukiškių TI-K.

Pareiškėjas teigia, kad dalį kameros ploto užima baldai, todėl jose lieka mažiau vietos. Vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją(pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1565-502/2017).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas įvertina aplinkybę, kad pareiškėjui tenkantį plotą papildomai mažino įrengtos lovos ir kiti baldai, ir kad tokiomis sąlygomis pareiškėjas turėjo praleisti didžiąją dalį paros laiko, tačiau pripažįsta, kad jis tik 2016 m. gegužės 29–31 d. (3 dienas) 360 kameroje buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį, Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 papunktį.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kt.).

Atsakovės atstovas atsiliepime teigia, kad sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas 1,5 metro aukščio pertvara. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Taigi, toks sanitarinio mazgo įrengimas, kai pareiškėjas buvo laikomas kameroje su kitais nuteistaisiais (nuo 2016 m. sausio 31 d. iki 2016 m. vasario 9 d. ir nuo 2016 m. gegužės 29 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., iš viso 12 dienų) laikytinas pareiškėjo laikymo sąlygų bloginimu ir teisių pažeidimu, sukėlusiu neigiamus išgyvenimus, sietinus su atsakovės pareigos užtikrinti teisę į privatumą nevykdymu.

Dėl netinkamos ventiliacijos, pelėsio, šviesos trūkumo, viršutinių drabužių skalbimo

Pareiškėjas teigia, kad kamerose ir trumpalaikio sulaikymo patalpose nebuvo tinkamo apšvietimo, ventiliacijos, kamerose žiemą buvo šalta, drėgna, sienos supelijusios, byrėjo tinkas, išskalbti drabužiai nedžiūdavo, nebuvo galimybės išsiskalbti viršutinius drabužius.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 134:2015) 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punktas). Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc. (Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punktas).

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.1. papunktis nustato, kad langas užtikrina natūralios dienos šviesos patekimą. Lango angoje įstatomos metalinės grotos. Lango stiklas gali būti aptrauktas metaliniu tinklu arba apsaugine plėvele.

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. balandžio 28 d. pranešime Nr. 24-2591 „Dėl A. V. skundo“ nurodyta, kad kameros vėdinamos per langus, visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinti. Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, jis atitiko dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Asmenys, kurie gyvenamąsias kameras reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko, neturi problemų dėl atsirandančių pelėsių ar drėgmės. Teismui nėra pagrindo netikėti šiuo atsakovės atstovo paaiškinimu.

Byloje pateikti Vilniaus visuomenės centro, Nacionalinio visuomenės centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktai (b. l. 20–57), iš kurių matyti, kad Lukiškių TI-K nuolat atliekami patikrinimai kamerose, daugelyje kamerų Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta, o kamerose, kuriose pažeidimai nustatyti, Lukiškių TI-K juos pašalino. Lukiškių TI-K kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas pažymoje nurodytais laikotarpiais, patikrinimai nebuvo atliekami. Kai kuriose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas buvo atlikti patikrinimai kitais laikotarpiais, tačiau pažeidimų jose arba nebuvo nustatyta arba juos nustačius, pažeidimai buvo pašalinti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K direktorių dėl to, kad kameroje ar trumpalaikio sulaikymo patalpoje nebuvo tinkamo apšvietimo, ventiliacijos, buvo šalta ar jam trūko oro.

Pareiškėjas teismo posėdyje teigė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių jo teiginius, o tik išvardino teisės aktus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).

Šiuo atveju pažymėtina, kad atsakovės atstovas kartu su atsiliepimu į skundą pagal pareiškėjo nurodytas aplinkybes pateikė įrodymus. Pagrindo abejoti atsakovės atstovo pateiktais įrodymais nėra. Minėtas Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. balandžio 28 d. pranešimas Nr. 24-2591 bei Nacionalinio visuomenės centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento ir Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos patikrinimo aktai patvirtina, kad Lukiškių TI-K vykdė teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ) 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Lukiškių TI-K yra sudarytos sąlygos skalbti, patalynė ir apatiniai skalbiami nemokamai, o viršutinius drabužius gali išsiskalbti, jei asmeninėje sąskaitoje turi pakankamai pinigų sumokėti už skalbimo paslaugą. Šiuo atsakovės atstovo paaiškinimu nėra pagrindo abejoti. Kadangi teisės aktuose nenustatytas nemokamas viršutinių drabužių skalbimas, nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

Dėl maitinimo ir laikymo trumpalaikio sulaikymo kamerose

Pareiškėjas teigia, kad nei atvežtas, nei išvežamas iš Lukiškių TI-K nebūdavo pamaitintas, dažnai valgydavo stovėdamas, kadangi kameroje buvo tik dvi kėdės, o stalas tik 50 x 50 cm dydžio.

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2017 m. balandžio 28 d. pranešimas Nr. 24-2591 (b. l. 19) patvirtina, kad pareiškėjas buvo apgyvendintas kamerose, kuriose buvo stalas (kamerose iki 4 lovų – apie 0,6 x 0,5 m, kitose kamerose stalai atitinkamo dydžio, priklauso nuo lovų skaičiaus), kėdutės (kamerose iki 4 lovų apie 0,3 x 0,3 m, kamerose kur daugiau kaip 4 lovos – suolai, kurie atitinka stalo dydį).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas didžiąją laiko dalį 2016 m. sausio 29 d.–2017 m. sausio 10 d. laikotarpiu Lukiškių TI-K kamerose buvo laikomas vienas, dažnai buvo išvežtas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją. Kadangi pareiškėjas Lukiškių TI-K nemažai laiko buvo laikomas kameroje vienas, todėl, teismo nuomone, turėjo galimybę pasidėti maistą ant stalo.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės) 34 punkte nurodoma, kad kalinimo įstaigos, į kurias atvyksta konvojuojami asmenys, užtikrina atvykusių asmenų maitinimą pagal įstaigose patvirtintą dienotvarkę. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu yra nustatyta, kad asmenims, kuriems dėl objektyvių priežasčių negalima užtikrinti maitinimo pagal dienotvarkę, gali būti išduodamas ne ilgiau kaip vieną parą sausas davinys vienam asmeniui, atvykusiam į kardomojo kalinimo ar laisvės atėmimo vietą.

Atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad Lukiškių TI-K atvykę suimtieji (nuteistieji), kol atliekama visuminė asmens ir jo daiktų krata bei įforminami asmens atvykimui registruoti būtini dokumentai, ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Laikas, kiek jie ten laikomi, nėra fiksuojamas, tačiau laikymo trukmė yra ne ilgesnė kaip dvi valandos. Asmenys, laikomi tokiose kamerose, maitinami dienotvarkės nustatytu laiku, sausas davinys išduodamas, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val.

Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K su skundu, kad nei atvykęs, nei išvykdamas iš Lukiškių TI-K negaudavo maisto, jis nepaneigė atsakovės atstovo paaiškinimo, kad asmenys, esantys trumpalaikio laikymo kamerose, maitinami dienotvarkės nustatytu laiku, sausas davinys išduodamas, jeigu laiko tarpas tarp paskutinio maitinimo ir nuvykimo į pasikeitimo ar paskirties punktą yra ilgesnis nei 6 val. Nors pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad trumpalaikio sulaikymo kamerose jis buvo laikomas ilgiau nei 2 valandas, tačiau šio teiginio nesukonkretino, o pareiškėjo abstraktūs teiginiai negali būti pakankamas pagrindas pripažinti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo argumentai dėl maisto neišdavimo, neturėjimo galimybės pavalgyti prie stalo ir laikymo trumpalaikio sulaikymo kamerose ilgiau nei 2 valandas atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl žalos dydžio

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad kalint Lukiškių TI-K pareiškėjui 3 dienas teko mažesnis plotas, nei nustatyta Įsakyme Nr. V-124, tai yra 3,6 kv. m vienam asmeniui. Taigi, pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį.

Konstatuotina, kad dėl laikymo sąlygų visumos jis patyrė neigiamo pobūdžio išgyvenimų, nepatogumų, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas tinkamomis sąlygomis, t. y. neturtinę žalą, todėl kyla atsakovės civilinė atsakomybė. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1946/2013, 2008 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008 ir kt.).

Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimo pobūdį, į tai, kad pareiškėjo privatumas, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeidžiamas 12 dienų (nuo 2016 m. sausio 31 d. iki 2016 m. vasario 9 d. ir nuo 2016 m. gegužės 29 d. iki 2016 m. gegužės 31 d.), laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 29 d. iki 2017 m. sausio 11 d. perpildytose kamerose jis buvo laikomas tik 3 dienas, kad šiuo laikotarpiu jis kelis kartus buvo išvežtas į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją, taip pat perkeliamas į kameras, kuriose minimalus plotas asmeniui atitiko teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, kad tokie pažeidimai, kuriuos teismas nelaiko tęstiniais, lėmė ilgalaikes, nepataisomas pasekmes.

Teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio, siekio išskirti jį iš kitų įstaigoje laikomų asmenų. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus vertinti nurodoma 10 000 Eur suma nėra pagrindo, nes ji akivaizdžiai neadekvati patirtiems neturtiniams praradimams.

Teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1541-624/2016, 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1565-502/2017), įvertinęs vienam asmeniui priklausančio ploto pažeidimus, vadovaudamasis teisingumo kriterijumi, Lietuvoje egzistuojančiomis ekonominėmis, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygomis, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 45 Eur sumos priteisimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas, tačiau jas pagrindžiančių įrodymų nepateikė, skundas žyminiu mokesčiu neapmokestintas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai atlyginti išlaidas, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika kalendorinių dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Kadangi pareiškėjas nenurodė patirtų bylinėjimosi išlaidų sumos ir nepagrindė jos įrodymais, šis prašymas teismo sprendimu nesprendžiamas.

Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų ir prašo jas priteisti iš pareiškėjo. Teismas konstatuoja, kad Lukiškių TI-K nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas.

Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 (toliau – Tvarka), 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad ši tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos (toliau vadinama – įstaigos) parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. V. (A. V.) skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti A. V. (A. V.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 45 (keturiasdešimt penkis) eurus neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.