Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2017-11-30 · Civilinė byla Nr. e2S-1646-796/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-11-30
Bylos Nr.
e2S-1646-796/2017
Teisminio proceso Nr.
2-43-3-00874-2017-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Kristina Domarkienė
Atsakovas
R. K.
Ieškovas
A. S.
Civilinė byla Nr. e2S-1646-796/2017Teisminio proceso Nr. 2-43-3-00874-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.1.16; 3.3.1.17
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. lapkričio 30 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Kristina Domarkienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. K. atskirąjį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 24 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti nagrinėti atsakovės R. K. priešieškinį ieškovui A. S. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Šilutės rajono apylinkės teisme nagrinėjama byla pagal ieškovo A. S. ieškinį atsakovei R. K. dėl vaiko išlaikymo dydžio pakeitimo, prašoma pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimu patvirtintą santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 13 punktą ir padidinti iš atsakovės R. K. sūnui N. S. priteisto išlaikymo dydį nuo 57,92 Eur iki 190 Eur per mėnesį, mokant periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės, bei pakeisti santuokos nutraukimo pasekmių sutarties 1.3, 1.4, 1.5 punktų sąlygas, jog A. S. įsipareigoja savo lėšomis parvežti sūnų N. į Lietuvą ir perduoti jį R. K. į jos gyvnemąją vietą, nustatyti, kad R. K. kompensuoja 1/2 dalį N. S. ir jo lydinčio asmens kelionės išlaidų.Piešieškiniu atsakovė R. K. prašė pakeisti Šilutės rajono apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 11 d. sprendimu, kuriuo patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, nustatytą nepilnamečio N. S. gyvenamąją vietą ir ją nustatyti su mama R. K., bei priteisti iš ieškovo A. S. išlaikymą N. S., mokant periodinėmis išmokomis po 57,92 Eur per mėnesį nuo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos iki sūnaus pilnametystės, priteistų lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskirti R. K., taip pat prašė skirti nepilnamečio N. S. ir tėvų psichologinę ekspertizę.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šilutės rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 24 d. nutartimi atsisakė priimti nagrinėti atsakovės R. K. priešieškinį ieškovui A. S. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo. Teismo motyvai:

Žemesnės instancijos teismas

3.1 Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, ieškinyje ir priešieškinyje išdėstytų faktinių aplinkybių, nustatyta, jog ieškovas deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę, atsakovės R. K. gyvenamoji vieta yra Lietuvoje. Ieškovas pateikė įrodymus, kad dirba ir gyvena Jungtinėje Karalystėje (darbo santykių sutartis ir mokėjimo kvitai už gyvenamosios vietos nuomą). Ieškinyje ir priešieškinyje nurodoma, kad šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje.

3.2 Pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau - reglamentas ,,Briuselis II bis“) 8 straipsnį, jurisdikciją nagrinėti tėvų pareigų bylą turi vaiko įprastinės gyvenamosios vietos teismas. Vaiko įprastinė gyvenamoji vieta yra Didžiojoje Britanijoje. Vadovaujantis 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas) 3 straipsnio a ir b punktais, jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi tos vietos, kurioje yra atsakovo arba kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas.

3.3 Jurisdikcijos pagrindai tiek reglamente „Briuselis II bis“, tiek Išlaikymo reglamente yra suformuoti labiausiai atsižvelgiant į vaiko interesus, ypač į artumo su bylos nagrinėjimo vieta kriterijų, todėl tais atvejais, kai skirtingi teismai nagrinėja santuokos nutraukimo bylą ir bylą dėl tėvų pareigų, reikalavimas dėl išlaikymo vaikui turi būti keliamas ne santuokos nutraukimo bylą nagrinėjančiame teisme, o tėvų pareigų klausimą sprendžiančiame teisme, nes šis teismas gali geriausiai įvertinti reikalavimus dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo ir nustatyti mokėtiną sumą, kuria būtų prisidedama prie vaiko priežiūros ir ugdymo. Visi tarptautinės privatinės teisės aktai pabrėžia vaiko interesų svarbą ir būtinybę užtikrinti arčiausiai vaiko esantį teismą, kad būtų tinkamai įvertinti vaiko poreikiai ir išklausytas pats vaikas. Dėl to Šilutės rajono apylinkės teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti priešieškinį.

3.4 Nutarties rezoliucinėje dalyje teismas nurodė, jog nutartis per 7 dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Šilutės rajono apylinkės teismą.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu atsakovė R. K. prašo Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 24 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Nesutinka su teismo išvada, jog priešieškinis nėra teismingas Šilutės rajono apylinkės teismui. Atsakovės nuomone, teismas nepagrįstai nesivadovavo „Briuselio II bis“ 12 straipsnio 3 dalimi, kuri suteikia jurisdikciją Lietuvos Respublikos teismams nagrinėti jos priešieškinį. Nurodo, jog šalių vaikas užsienyje yra pakankamai trumpą laiką, jis turi esminį ryšį su Lietuva, kur gyvena jo mama, artimi giminaičiai, be to, vaikas ir jo abu tėvai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, vaikas geriau moka savo gimtosios šalies kalbą. Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovo atstovas advokatas prašo apeliacinį procesą pagal atsakovės atskirąjį skundą nutraukti, kadangi teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį atskiruoju skundu neskundžiama, arba atsakovės atskirąjį skundą atmesti ir palikti galioti Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 24 d. nutartį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Apeliacinis procesas nutrauktinas

Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XVI skyriaus antrajame skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis). CPK 315 straipsnio antrosios dalies 3 punktas numato, kad apeliacinis (atskirasis) skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui, jeigu skundžiamas sprendimas (nutartis) negali būti apeliacinio apskundimo objektas. Jeigu minėta aplinkybė paaiškėja nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apeliacinis procesas nutraukiamas (CPK 315 straipsnio 5 dalis).Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti nagrinėti atsakovės R. K. priešieškinį ieškovui A. S. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo. CPK 143 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog nutartis atsisakyti priimti priešieškinį atskiruoju skundu neskundžiama. Nors Šilutės rajono apylinkės teismas 2017 m. liepos 24 d. nutarties rezoliucinėje dalyje nurodė, kad nutartis per 7 dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Šilutės rajono apylinkės teismą, ir tokiu būdu suklaidino atsakovę, dėl ko ji padavė atskirąjį skundą, tačiau šis Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 24 d. nutarties rezoliucinėje dalyje padarytas netikslumas negali keisti ir nekeičia įstatymo nustatytos tvarkos, kad nutartis atsisakyti priimti priešieškinį atskiruoju skundu neskundžiama. Kadangi nutartis, kuria atsisakyta priimti priešieškinį, negali būti apeliacinio apskundimo objektas, dėl to šis apeliacinis procesas netenka prasmės. Kadangi anksčiau nurodytos aplinkybės paaiškėjo jau prasidėjus apeliaciniam procesui, apeliacinis procesas pagal atsakovės atskirąjį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 24 d. nutarties nutrauktinas (CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 5 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo argumentų nenagrinėja ir dėl jų iš esmės nepasisako, kadangi jie neturi reikšmės šios bylos galutiniam teisiniam rezultatui. Tačiau kadangi tarp šalių kilęs ginčas yra susijęs su šeimos santykiais, vaiko interesais, nagrinėjama šeimos byla, o tokiose bylose teismas privalo būti aktyvus, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas, kad šalys nepatirtų papildomų laiko ir finansinių sąnaudų, atkreipia atsakovės dėmesį, jog tarptautinis šeimos bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos (toliau – ES), tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus. Nagrinėjamoje byloje atsakovė pareiškė reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo bei išlaikymo priteisimo. Byloje nustatyta, kad ieškovo ir šalių vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta daugiau nei 1,5 metų yra Jungtinėje Karalystėje.Kadangi byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, ginčas susijęs su kita ES valstybe (Jungtine Karalyste, kuri kol kas tebėra visateisė ES narė), todėl teismas, spręsdamas tarptautinio šeimos bylos teismingumo klausimą, priklausomai nuo byloje pareikštų reikalavimų pobūdžio, vadovaujasi ES teisės šaltiniais: 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo (toliau - reglamentas ,,Briuselis II bis“) (dėl reikalavimo nustatyti, pakeisti vaiko gyvenamąją vietą teismingumo spręstina remiantis reglamento „Briuselis II bis“ nustatytomis taisyklėmis) ir 2008 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 4/2009 dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo bei bendradarbiavimo išlaikymo prievolių srityje (toliau – Išlaikymo reglamentas) (dėl reikalavimo priteisti išlaikymą teismingumo spręstina remiantis Išlaikymo reglamente nustatytomis taisyklėmis).

Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo

Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis teismingumo pagrindas reikalavimams dėl tėvų pareigų, pagal kurį valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Be to, reglamente „Briuselis II bis“ įtvirtinti specialieji teismingumo pagrindai reikalavimams dėl tėvų pareigų, kuriais remiantis teismas turi teisę nagrinėti tokius reikalavimus net ir tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti vaiko nuolatinę gyvenamąją vietą esant toje valstybėje narėje: nenutrūkstama vaiko buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos jurisdikcija (tris mėnesius) tais atvejais, kai vaikas teisėtai persikelia iš vienos valstybės narės į kitą ir įgyja ten naują nuolatinę gyvenamąją vietą (9 straipsnis), jurisdikcija vaikų grobimo atvejais (10 straipsnis), jurisdikcijos prorogacija (12 straipsnis), jurisdikcija pagal vaiko buvimo vietą (13 straipsnis). Nagrinėjamu atveju aktuali „Briuselio II bis“ 12 straipsnio 3 dalis. Kasacinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje (reglamento tekste lietuvių kalba) nustatyta, jog valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; arba b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Tačiau išanalizavus reglamento „Briuselis II bis“ tekstą lietuvių kalba ir atlikus lyginamąją analizę kitomis kalbomis, įvertinus reglamento tikslus ir jį aiškinančią ESTT praktiką, teisės doktriną, konstatuota, kad 12 straipsnio 3 dalies a ir b punktuose įtvirtintos sąlygos turi būti aiškinamos ne kaip alternatyvios, o kaip kumuliatyvios – t. y. tikroji jų loginė jungtis yra ne „arba“, o „ir“. Tikrasis ES teisės aktų leidėjo ketinimas buvo tarp šio straipsnio a ir b punktų nurodyti jungtuką „ir“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016). Taigi, jurisdikcijos prorogacija, remiantis reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalimi, galima tik nustačius abi sąlygas: 1) vaiko esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; 2) aplinkybę, kad teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys ir tos valstybės narės teismų jurisdikcija labiausiai atitinka vaiko interesus. Bylos duomenimis (atsiliepimu į atskirąjį skundą) nustatyta, jog ieškovas nesutinka su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija nagrinėti atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo. Teismo posėdyje ieškovą atstovaujantis advokatas taip pat buvo išdėstęs nesutikimą su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija. Ieškovui aiškiai pareiškus nesutikimą su Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija nagrinėti reikalavimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, akivaizdu, kad neegzistuoja viena iš būtinųjų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį. Dėl anksčiau aptartų aplinkybių nagrinėjamu atveju turi būti taikomas reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bendrasis teismingumo pagrindas, pagal kurį jurisdikciją nagrinėti klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo turi tos valstybės narės teismas, kurios teritorijoje yra nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, šiuo atveju – Jungtinė Karalystė.

Dėl išlaikymo vaikui priteisimo

Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe. Nagrinėjamoje byloje atsakovės (t. y. ieškovės / kreditorės pagal priešieškinį) pareikšto reikalavimo dėl išlaikymo vaikui priteisimo teismingumas Lietuvos Respublikos teismams negali būti grindžiamas Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktu, nes nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovo pagal priešieškinį ir vaiko įprastinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje; negalima remtis ir Išlaikymo reglamento 3 straipsnio c punktu, nes nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas reikalavimas dėl asmens statuso; taip pat negalima remtis Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktu, nes, remiantis Lietuvos Respublikoje galiojančiomis teismingumo taisyklėmis (nagrinėjamu atveju – taikytinu reglamentu „Briuselis II bis“), Lietuvos Respublikos teismai neturi teisės nagrinėti su tėvų pareigomis susijusių reikalavimų. Kita vertus, nustatyta, kad ieškovės / kreditorės pagal priešieškinį R. K. įprastinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Ši aplinkybė atitinka Išlaikymo reglamento 3 straipsnio b punktą, dėl to būtų pagrindas spręsti, kad jos reiškiamas reikalavimas dėl išlaikymo vaikui priteisimo galėtų būti teismingas Lietuvos Respublikos teismams pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio b punktą. Apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje taip pat pažymėjo, jog, vadovaujantis Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a ir b punktais, jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi tos vietos, kurioje yra atsakovo arba kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas. Kasacinis teismas anksčiau minėtoje praktikoje taip pat išaiškino, jog apeliacinės instancijos teismas aptariamo reikalavimo (išlaikymo) neteismingumą, nors ir netiesiogiai, grindė kito tame pačiame ieškinyje pareikšto reikalavimo – dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo – neteismingumu Lietuvos Respublikos teismams, konstatuodamas, kad šiuo atveju bylos teismingumą lemiantis reikalavimas yra šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas. Apeliacinės instancijos teismo išvada yra teisiškai nepagrįsta. Pirma, tarp reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo nėra hierarchijos ar subordinacijos santykio. Antra, vieno iš ieškiniu pareikštų reikalavimų neteismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja teismo negalėjimo nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte būtų nurodyta kitaip. Šiuo požiūriu Išlaikymo reglamento nuostatų analizė nepatvirtina, kad reikalavimo dėl išlaikymo ir (ar) išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumas būtų neatsiejamas nuo reikalavimo dėl tėvų pareigų (vaiko gyvenamosios vietos nustatymo) teismingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016). Iš to, kas aptarta, matyti, jog ieškovės pagal priešieškinį R. K. reikalavimas dėl išlaikymo vaikui priteisimo vis dėlto galėtų būti teismingas Lietuvos Respublikos teismui, nepaisant to, kad reikalavimas dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo nėra teismingas Lietuvos Respublikos teismui. Tačiau taip pat pažymėtina, jog anksčiau minėtoje kasacinio teismo byloje buvo susiklosčiusi situacija, kai šalių vaikas faktiškai gyveno ne su tuo tėvu, su kuriuo teismo sprendimu buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, o su kitu tėvu. Pastarasis, faktiškai augindamas vaiką, turėjo teisę reikalauti priteisti išlaikymą vaikui. Nagrinėjamu atveju ieškovė pagal priešieškinį R. K. faktiškai savo nepilnamečio vaiko neaugina, vaikas gyvena su tėvu, su kuriuo teismo sprendimu gyvenamoji vieta ir buvo nustatyta. Dėl to R. K. reikalavimas priteisti išlaikymą vaikui atskirai nuo reikalavimo nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su ja šiuo metu yra teisiškai nepagrįstas. Faktiškai neaugindama vaiko, ji neturi ir teisinio pagrindo reikalauti išlaikymo vaikui priteisimo. Tačiau tuo atveju, jeigu Jungtinės Karalystės teismas nustatytų vaiko gyvenamąją vietą su mama R. K., pastaroji, reikšdama reikalavimą dėl išlaikymo vaikui priteisimo, galėtų remtis Išlaikymo reglamento 3 straipsnio b punktu ir ieškinį teikti pagal savo nuolatinės gyvenamosios vietos teismo jurisdikciją.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 143 straipsnio 3 dalimi, 315 straipsniu, 339 straipsniu,

nutaria:

nutraukti apeliacinį procesą pagal atsakovės R. K. atskirąjį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 24 d. nutarties.

Teisėja Kristina Domarkienė