- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-05
- Bylos Nr.
- eI-3961-331/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- K. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. K. (K. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. gegužės 22 d. sprendimu Nr. (15/4-17)7U-11 (el. b., b. l. 6–8) atsisakė išduoti (duomenys neskelbtini) piliečiui K. K. ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje.
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu (el. b., b. l. 1–4) kreipėsi į teismą ir prašo:
1) Panaikinti Migracijos departamento 2017 m. gegužės 22 d. sprendimą Nr. (15/4-17)7U-11;
2) Įpareigoti Migracijos departamentą 2017 m. kovo 24 d. pareiškėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateiktą prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje išnagrinėti ir naujo.
Paaiškino, kad skundžiamu sprendimu yra pažeidžiami bendrieji protingumo, teisingumo ir proporcingumo principai, bei Lietuvos Respublikos įsipareigojimai Europos Sąjungai, numatyti 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvoje 2003/109/EB „Dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso“ (toliau – ir Direktyva). Pareiškėjas paaiškina, kad net ir pripažinus atitinkamų Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) formalių „pažeidimų“ buvimą, tai niekaip negali įtakoti pareiškėjo teisės įgyti ilgalaikio Europos Sąjungos gyventojo statusą, remiantis ta aplinkybe, kad jis teisėtai ir nuolat pragyveno Lietuvos Respublikoje daugiau kaip penkerius metus. Direktyvos 4 straipsnis nenustato jokių papildomų sąlygų, ypač formalių, biurokratinių kliūčių, suvaržančių ar paneigiančių direktyvos preambulėje nurodytus tikslus. Šiuo atveju, pareiškėjas penkerius metus yra pragyvenęs Lietuvos Respublikos teritorijoje nuolat, ir visą šį laiką jis joje gyveno teisėtai. Direktyva nustato visiems trečiųjų šalių piliečiams vienodas teises visos ES šalyse narėse įgyti nuolatinio ES gyventojo statusą. Ginčijamu sprendimu yra nustatyta, jog pareiškėjas atitinka visas Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas sąlygas, įskaitant papildomas sąlygas: yra išlaikęs lietuvių kalbos egzaminą ir Lietuvos Respublikos konstitucijos pagrindų egzaminą. Direktyva nesuteikia teisės šias sąlygas sugriežtinti, ar kitaip apsunkinti trečiųjų šalių piliečių teisinį statusą. Vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsniu, Direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas, įgyvendindamas aptartas Direktyvos nuostatas, ir nustatydamas leidimo nuolat gyventi išdavimo tuo pagrindu, jog užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi, sąlygas, išimčių, apskaičiuojant užsieniečio pragyventą valstybės teritorijoje bendrą 5 metų laikotarpį, kai išduodamas leidimas būtent šiuo pagrindu, nenumatė. Todėl darytina išvada, kad Direktyva į nacionalinę teisę perkelta netinkamai, todėl sprendžiant ginčą teisme Direktyvoje numatytos išimtys taikytinos tiesiogiai.
Pareiškėjas per pastarųjų 5 metų laikotarpį buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje dėl darbinės veiklos (darbinių komandiruočių). Todėl laikytina, kad pareiškėjas visą laiką dirbo ir gyveno Lietuvoje. Pareiškėjo darbinės komandiruotės neturėtų būti laikomos išvykimu už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje prasme. Lietuvos Respublikos piliečiai tarnybinių komandiruočių metu nėra laikomi išvykę gyventi iš Lietuvos ir neprivalo deklaruoti išvykimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą patenkinti, palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
Atsakovė su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime (el. b., b. l. 24–29) paaiškino, kad aplinkybę, jog pareiškėjas per pastaruosius 5 metus buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos ribų ilgesniam laikotarpiui nei 10 mėnesių, patvirtina Valstybės sienos apsaugos tarnybos (toliau – ir VSAT) informacinėje sistemoje užfiksuoti pareiškėjo vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys bei VSAT duomenys, gauti bendradarbiaujant su Latvijos Respublikos, Estijos Respublikos, Lenkijos Respublikos kompetentingomis institucijomis. Vertinant, ar pareiškėjas, pragyveno Lietuvos Respublikoje Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytą laikotarpį ir ar per šį laikotarpį nebuvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 24 d. iki 2017 m. kovo 24 d. buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 456 dienas (t. y. daugiau nei 15 mėnesių). Kadangi pareiškėjas per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 10 mėnesių, tai, vadovaujantis Dokumentų Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimui gyventi Europos Sąjungoje gauti pateikimo ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimų gyventi Europos Sąjungoje užsieniečiams išdavimo, keitimo ir panaikinimo, pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio apskaičiavimo, taip pat fiktyvios santuokos sudarymo, fiktyvios registruotos partnerystės bei fiktyvaus įvaikinimo įvertinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – ir Aprašas) 38.2 punktu, jo pragyventas Lietuvos Respublikoje laikotarpis skaičiuojamas nuo paskutinio atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją po šio laikotarpio dienos. Ginčijamame sprendime pagrįstai teigiama, kad pareiškėjas nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų. Tiek pagal teisės aktų nuostatas, tiek pagal teismų praktiką VSAT informacinės sistemos duomenys pripažįstami patikimais įrodymais, o užsieniečio išvykimo už Lietuvos Respublikos ribų laikotarpio apskaičiavimas remiantis VSAT informacinės sistemos duomenimis – pagrįstu ir patikimu metodu. Tarp bylos šalių nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjas per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau nei 15 mėnesių.
Nei Įstatyme, nei Apraše nenustatytos išimtys, kurioms esant pragyvento Lietuvos Respublikoje laikotarpio nepertrauktų buvimo už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikotarpis, jeigu jis per 5 metų laikotarpį sudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Įstatymas nesuteikia diskrecijos vertinti ir Migracijos departamentui. Ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui ateityje kreiptis ir dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo, jei jis atitiks teisės aktų reikalavimus.
Dėl Direktyvos nuostatų taikymo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pasisakęs 2015 m. liepos 29 d. nutartyje analogiškoje administracinėje byloje Nr. eA-2512-858/2015, kad Direktyvoje numatytos išimtys yra ne įpareigojančios, o atvirkščiai, suteikiančios valstybėms narėms diskrecijos teisę savo nuožiūra, tačiau nustatytais atvejais, nukrypti nuo aptartų imperatyvių nepertraukiamų 6 mėnesių ar 10 mėnesių per penkerius metus terminų, t. y. šiuos terminus prailginti bei atitinkamų laikotarpių neįskaičiuoti į 5 metų laiką. Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas išimčių, apskaičiuojant užsieniečio pragyventą valstybės teritorijoje bendrą 5 metų laikotarpį, nenumatė. Nėra pagrindo pripažinti, kad aptariamu aspektu Direktyva į nacionalinę teisę perkelta netinkamai. Migracijos departamento manymu, šioje byloje turėtų būti vadovaujamasi nurodyta LVAT praktika. Išduodant leidimą nuolat gyventi užsieniečiams gali būti keliami aukštesni reikalavimai ir taikomos griežtesnės sąlygos nei išduodant laikiną leidimą gyventi, t. y. gali būti griežtai reikalaujama atitikti Įstatymo reikalavimus.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė pareiškėjo skundą atmesti jame išdėstytais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Šioje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. (15/4-17)7U-11, kuriuo atsisakyta išduoti K. K. Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas). Šio įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi. Taigi užsieniečiui leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas esant dviem sąlygoms: jis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus bei turėjo leidimą laikinai gyventi. To paties Įstatymo 53 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad užsienietis, kuriam išduodamas leidimas nuolat gyventi, turi atitikti šio Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose nustatytas sąlygas: 1) atitinka Šengeno sienų kodekse nustatytas atvykimo sąlygas; 2) turi galiojantį sveikatos draudimą patvirtinantį dokumentą, kai Lietuvos Respublikos įstatymų numatytais atvejais nėra apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, arba Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytais atvejais ir tvarka turi patvirtintą Lietuvos Respublikoje gyvenančio Lietuvos Respublikos piliečio arba užsieniečio įsipareigojimą apmokėti išlaidas už gyvenimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu jam suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas; 3) turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje įtvirtinta, jog leidimą nuolat gyventi išduodant užsieniečiui šio straipsnio 1 dalies 8 ir 8¹ punktuose nustatytais pagrindais, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už atitinkamai Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 6 mėnesius iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių. Jeigu užsienietis, kuris leidimą nuolat gyventi siekia gauti šio straipsnio 1 dalies 8¹ punkte nustatytu pagrindu, įrodo, kad buvo išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti, pragyvento laikotarpio nepertraukia buvimo už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikas, jeigu jis netrunka ilgiau kaip 12 mėnesių iš eilės ir iš viso per 5 metų laikotarpį nesudaro daugiau kaip 18 mėnesių.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Aprašo 38.2 papunktį, jeigu įvertinus Aprašo 37 punkte nurodytus duomenis ir informaciją nustatoma, kad užsienietis per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 10 mėnesių (t. y. laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje), tai užsieniečio pragyventas Lietuvos Respublikoje laikotarpis skaičiuojamas nuo paskutinio atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją po šio laikotarpio dienos. Kadangi pareiškėjas per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 10 mėnesių, tai, vadovaujantis Aprašo 38.2 papunkčiu, jo pragyventas Lietuvos Respublikoje laikotarpis skaičiuojamas nuo paskutinio atvykimo į Lietuvos Respublikos teritoriją po šio laikotarpio dienos.
Nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. kovo 24 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Vilniaus VPK Migracijos valdyba) pateikė prašymą išduoti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – Leidimas), nes Lietuvos Respublikoje be pertraukos pragyveno pastaruosius 5 metus turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su šiuo prašymu pateikė (duomenys neskelbtini) piliečio pasą (duomenys neskelbtini), galiojantį leidimą laikinai gyventi, pažymėjimus apie išlaikytus valstybinės kalbos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus LVP Nr. 006975, LVK Nr. 011694, AB SEB banko sąskaitos išrašą apie turimas lėšas; UAB „S-AUTO GROUP“ pažymas apie gautas pajamas ir komandiruočių sąrašus, PVM sąskaitas-faktūras, dokumentą, patvirtinantį sumokėtą teisės aktų nustatyto dydžio valstybės rinkliavą už prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimą. Gyvendamas Lietuvos Respublikoje nuo 2012 m. kovo 21 d. turėjo šiuos leidimus laikinai gyventi: Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2013 m. kovo 19 d.; (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2013 m. kovo 19 d. iki 2014 m. kovo 19 d.; Nr.(duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2014 m. kovo 19 d. iki 2015 m. kovo 17 d.; Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį nuo 2015 m. kovo 16 d. iki 2016 m. kovo 16 d.. Šiuo metu jo turimas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galioja nuo 2016 m. kovo 16 d. iki 2018 m. kovo 16 d.
Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, pateiktus dokumentus bei surinkęs kitą medžiagą, 2017 m. gegužės 22 d. sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje, konstatuodamas, kad pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 24 d. iki 2017 m. kovo 24 d. buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 456 dienas (t. y. daugiau nei 15 mėnesių), t. y. per 5 metų laikotarpį buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 10 mėnesių, todėl neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų.
Pareiškėjas nesutinka su šio sprendimo motyvais, teigdamas, kad per pastarųjų 5 metų laikotarpį buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje dėl darbinės veiklos (darbinių komandiruočių), tačiau visą laiką dirbo ir gyveno Lietuvoje, o darbinės komandiruotės neturėtų būti laikomos išvykimu už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje prasme.
Ginčo tarp proceso šalių dėl aplinkybės, jog pareiškėjas per pastaruosius 5 metus prieš prašymo išduoti leidimą nuolat gyventi pateikimą buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau nei 15 mėnesių, iš esmės byloje nėra. Byloje pateikti duomenys (pareiškėjo kelionės dokumentas, VSAT duomenys) aiškiai patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2012 m. kovo 24 d. iki 2017 m. kovo 24 d. buvo išvykęs už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų daugiau kaip 456 dienas (daugiau nei 15 mėnesių), tuo tarpu pagal Įstatymo 53 straipsnio 10 dalį maksimalus laikas bendrai praleistas už atitinkamos valstybės narės ribų per aptartą 5 metų laikotarpį yra 10 mėnesių (el. byla, b. l. 59–64, 134–140, 142–145, 147). Atsižvelgus į tai, teismas laiko, kad sprendime pagrįstai teigiama, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindo, nes nepragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastarųjų 5 metų. Aprašo 37.6 papunktyje aiškiai įtvirtinta nuostata, kad apskaičiuojant, ar užsienietis nebuvo išvykęs atitinkamai už Lietuvos Respublikos ar kitos Europos Sąjungos valstybės narės teritorijos ribų laikui, ilgesniam, negu nurodyta Įstatymo 53 straipsnio 10 dalyje, terminui, įvertinami vykimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną duomenys, užfiksuoti VSAT informacinėje sistemoje. Taigi tiek pagal teisės aktų nuostatas, tiek pagal teismų praktiką VSAT informacinės sistemos duomenys pripažįstami patikimais įrodymais, o užsieniečio išvykimo už Lietuvos Respublikos ribų laikotarpio apskaičiavimas remiantis VSAT informacinės sistemos duomenimis – pagrįstu ir patikimu metodu.
Pareiškėjo teigimu, pagal Direktyvos 4 straipsnio 3 dalį, valstybės narės gali, apskaičiuodamos užsieniečių buvimo valstybėje narėje laikotarpį, atsižvelgti į tarnybinių komandiruočių, įskaitant teikiant tarpvalstybines paslaugas, išvykų trukmę.
Teismas negali sutikti su šiais pareiškėjo teiginiais, nes Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 10 dalies norma įgyvendina 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso 4 straipsnio 3 dalies pirmos pastraipos, įtvirtinančios, kad buvimo už valstybės narės teritorijos laikas nepertraukia šio straipsnio 1 dalyje nurodyto laikotarpio (t. y. 5 metų laikotarpio teisėto ir nuolatinio gyvenimo valstybės narės teritorijoje prieš pat paduodant atitinkamą pareiškimą (Direktyvos 4 str. 1 d.) ir įskaičiuojamas į jį, jei tokia išvyka netrunka ilgiau nei šešis mėnesius iš eilės ir iš viso per šio straipsnio 1 dalyje nurodytą laikotarpį nesudaro daugiau kaip 10 mėnesių, nuostatą. Šis Direktyvos reikalavimas yra imperatyvus, nustatantis aiškią taisyklę, kaip turi būti skaičiuojamas teisėtas ir nuolatinis gyvenimo atitinkamos valstybės narės teritorijoje 5 metų laikotarpis. Teismas laiko, kad ypatingais ar išskirtiniais atvejais valstybės narės gali pagal savo nacionalinės teisės aktus leisti, jog 4 straipsnio 1 dalyje nurodyto laiko nepertrauktų ilgesnė išvykos trukmė, nei nurodyta pirmojoje pastraipoje. Tokiais atvejais valstybės narės, apskaičiuodamos 1 dalyje nurodytą laiką, neįskaičiuoja tokios išvykos trukmės. Atkreiptinas dėmesys, kad Direktyvos 4 straipsnio 3 dalies trečiojoje pastraipoje nustatyta, kad nukrypstant nuo antrosios pastraipos, valstybės narės gali, apskaičiuodamos visą 1 dalyje nurodytą laikotarpį, atsižvelgti į tarnybinių komandiruočių, įskaitant teikiant tarpvalstybines paslaugas, išvykų trukmę. Atsižvelgus į šias Europos Sąjungos teisės akto nuostatas, darytina išvada, kad Direktyvoje numatytos išimtys yra ne įpareigojančios, o suteikiančios valstybėms narėms diskrecijos teisę savo nuožiūra nukrypti nuo aptartų imperatyvių nepertraukiamų 6 mėnesių ar 10 mėnesių per penkerius metus terminų, t. y. šiuos terminus prailginti bei atitinkamų laikotarpių neįskaičiuoti į 5 metų laiką.
Todėl įstatymų leidėjas įgyvendindamas aptartas Direktyvos nuostatas ir nustatydamas leidimo nuolat gyventi išdavimo tuo pagrindu, jog užsienietis pragyveno Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus ir turėjo leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 53 str. 1 d. 8 p.), sąlygas, išimčių, apskaičiuojant užsieniečio pragyventą valstybės teritorijoje bendrą 5 metų laikotarpį, kai išduodamas leidimas būtent šiuo pagrindu, nenumatė. Taigi nėra pagrindo pripažinti, kad aptariamu aspektu Direktyva į nacionalinę teisę perkelta netinkamai. Dėl šios priežasties, taikomos būtent nacionalinės teisės normos, t. y. Įstatymo nuostatos, netaikant Direktyvoje numatytų išimčių. Vadinasi, nagrinėjamu atveju taikytinas Įstatyme įtvirtintas aiškus reikalavimas 5 metų nepertraukiamo pragyvento laikotarpio pripažinimui išduodant leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkto pagrindu neviršyti nebuvimo Lietuvos Respublikos teritorijoje 6 mėnesių iš eilės ar 10 mėnesių per 5 metus laikotarpių, nepriklausomai nuo nebuvimo priežasties.
Vadinasi pareiškėjui pateikus prašymą išduoti ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje padavimo momentu nebuvo įvykdyta viena iš Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytų sąlygų – pragyventi Lietuvos Respublikoje be pertraukos pastaruosius 5 metus, ir, nenustačius kitų Įstatyme įtvirtintų leidimo nuolat gyventi išdavimo pagrindų, Migracijos departamentas pagrįstai 2017 m. gegužės 22 d. sprendimu atsisakė tenkinti nurodytą pareiškėjo prašymą. Ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui prabuvus Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį bei esant kitoms atitinkamoms Įstatyme nustatytoms sąlygoms pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo.
Atsižvelgus į šias aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. gegužės 22 d. sprendimas Nr. (15/4-17)7U-11 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas skunde išdėstytais argumentais, skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p., 56 str.).
Teismui pripažinus, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą įpareigoti Migracijos departamentą išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994-04-19 sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997-12-19 sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 ? 87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 132 str., teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo K. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.