Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-06-28 sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti iš dalies, pripažinti negaliojančiais 2010-08-27 Turto pirkimo-pardavimo su atpirkimo teise sutarties (not. reg. Nr. 2590) IV skyriaus 1, 2, 4 punktus nuo jų sudarymo momento bei taikyti dvišalę restituciją, grąžinant ieškovų G. Z. ir L. Z. nuosavybėn butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini)), o iš ieškovų G. Z. ir L. Z. solidariai priteisti 63500 Lt atsakovui UAB „Sostinės kreditai“, atidedant šios sumos sumokėjimą šešiems mėnesiams; kitoje dalyje ieškinį atmesti; priteisti iš atsakovo UAB „Sostinės kreditai“ ieškovams G. Z. ir L. Z. 350 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisti valstybės naudai iš atsakovo UAB „Sostinės kreditai“ 250 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad 2010-08-27 sutartyje nėra nurodyta konkretaus gautų pinigų (paskolos) už parduodamą turtą naudojimo tikslo. Tokiu atveju pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką sutarties pobūdis vertintinas, atsižvelgiant į parduodamo turto pobūdį bei naudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-01 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2012). Teismas nustatė, kad ieškovai kreipėsi į atsakovą dėl jų gyvenamosios patalpos pardavimo ir paskolos gavimo. Už parduoto buto kainą ketino įsigyti kitą gyvenamąją patalpą ir grąžinti 63500 Lt paskolą atsakovui. Sutarties šalių tikroji valia buvo tokia, jog iš esmės ieškovai susitarė dėl paskolos gavimo, jos grąžinimą užtikrindami butu. Atsakovas yra juridinis asmuo, teikiantis atlygintinas paslaugas, tame tarpe paskolas. Atsižvelgiant į šias byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad sutarties pobūdis yra susijęs su vartojimo santykiais, todėl 2010-08-27 sutartis kvalifikuojama kaip vartojamoji. Vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-06-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Ieškovai nurodė, kad derybos dėl sutarties sąlygų nevyko, nes jie nėra teisiškai išprusę, nesuprato sutarties sudarymo pasekmių. LR CK 1.91 straipsnio 1 dalis numato, kad „<...>sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį“. Ieškovai įrodinėja, kad paskolą paėmė nenaudingomis aplinkybės, nes privalėjo grąžinti 10162 eurų paskolą Jungtinių Amerikos Valstijų ne pelno korporacijai Baltic – American Enterprise Fund. Teismas pažymėjo, jog šis ieškovų argumentas vertintinas kritiškai, nes iš sutarties IV skyriaus 1 punkto aišku, kad paskolos suma yra beveik dvigubai didesnė nei buvo reikalinga skolos grąžinimui. Kitokių sunkių susidėjusių aplinkybių, dėl kurių ieškovai privalėjo skolintis iš atsakovo sumą, viršijančią įsipareigojimus Jungtinių Amerikos Valstijų ne pelno korporacijai Baltic – American Enterprise Fund, ieškovai neįrodė (LR CPK 178 str., 185 str.). Teismas konstatavo, jog aplinkybė, kad ieškovai nemoka planuoti šeimos finansų ar tinkamai vykdyti skolinių įsipareigojimų, nesudaro pagrindo pripažinti, kad sutartis sudaryta dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Kiekvienas žmogus žino visuomenėje egzistuojančią normą, kad pasiskolinus pinigus reikia grąžinti per sutartą laiką. Tai yra norma žmogui, kurios supratimui nereikia aukštojo išsilavinimo, o protingumo principas reikalauja veikti atsakingai, įvertinti savo galimybes prieš skolinantis. Teismas nurodė, jog ieškovų atstovo argumentas, kad atsakovas turėjo patikrinti ieškovų galimybes grąžinti paskolą ir nesudaryti sutarties, taip pat nesudaro pagrindo pripažinti sutarties negaliojančia dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje ginčijama nekilnojamojo daikto perleidimo sutartis, o ne vartojimo kredito sutartis, o įstatyme numatytas reikalavimas, kaip gerus verslo papročius atitinkantis standartas, patikrinti vartojimo kredito gavėjo mokumą buvo numatytas jau po sutarties pasirašymo. Civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 str. 1 d.). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką nustačius, kad sandorio šalis suklydo dėl kito asmens tyčinių veiksmų (ar neveikimo), sandoris pripažįstamas negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-03-25 nutartis Nr. 3K-3-126/2011). Teismas nustatė, kad ieškovai patys kreipėsi į atsakovą dėl paskolos gavimo ir buto pardavimo (2 t., b.l. 48). Paskolos suma buvo perduota. Sutarties esmė, nors ir po jos pasirašymo, buvo paaiškinta (2 t., b.l.54). Ieškovai, susipažinę su buto pardavimo kaina, per visą sutartą turto atpirkimo laikotarpį nesikreipė į atsakovą dėl sutarties nuostatų pakeitimo. Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatavo, kad ieškovai neįrodė, jog dėl atsakovo tyčinių veiksmų, pasinaudojus jų padėtimi, pardavė turtą už 63500 Lt kainą. Teismas pažymėjo, kad teismui nekonstatavus tokio sandorio negaliojimo pagrindo įrodytu, tai nėra kliūtis bylą nagrinėjančiam teismui įvertinti nustatytas faktines aplinkybes pagal tai, ar jos atitinka ir ar yra pakankamos kuriam nors kitam iš įstatyme išvardytų sandorio negaliojimo teisinių pagrindų. Pagal CK 1.90 straipsnį suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminę reikšmę, kai suklysta dėl sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų, kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas žmogus, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas laikomas esminiu ir tuo atveju, kai viena šalis, neturėdama tikslo apgauti, suklaidino kitą šalį dėl sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų, kitų aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas žmogus, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-07-05 nutartis Nr. 3K-3-306/2007). Teismas pažymėjo, jog byloje nėra įrodyta, kad atsakovas, sudarydamas sutartį, turėjo tikslą apgauti ieškovus, t.y. nepaneigtas jo sąžiningumas. Į atsakovą ieškovai kreipėsi dėl kelių atlygintinų paslaugų gavimo. Visų susitarimo aspektų, tame tarpe ir apmokėjimo už paslaugas parduodant butą, teismui nepavyko išsiaiškinti, nes šalys jų iki galo sąmoningai ar nesąmoningai neatskleidė. Iš šalių paaiškinimų teismas suprato, kad ieškovai pakeitė savo ketinimus ir nusprendė buto nebeparduoti, tačiau iki pinigų grąžinimo termino pabaigos nesikreipė į atsakovą dėl sutarties sąlygų pakeitimo, t.y. termino paskolos grąžinimui pratęsimo. Teismo posėdžio metu ieškovai negalėjo suprantamai paaiškinti, kodėl sudarė tokios rūšies sutartį, painiojosi nurodydami aplinkybes, sakė, jog skubėjo, buvo susijaudinę, kodėl negalėjo paaiškinti (2 t, b.l. 54). Nurodė, jog susivokė pardavę butą už paskolos sumą po termino skolos grąžinimui pabaigos. Ieškovas G. Z. paaiškino, kad po sutarties pasirašymo paklausė atsakovo, kodėl buto pardavimo kaina yra nurodyta 63500 Lt, o ne rinkos kaina. Tačiau paaiškinus, kad butą pardavus jiems bus grąžinta likusi suma nuo paskolos padengimo, daugiau į atsakovą dėl sutarties sąlygų nesikreipė. Teismas padarė išvadą, kad sutartyje išreikštoji valia dėl turto pardavimo kainos neatitiko ieškovų vidinės valios ir ši sutarties nuostata, turinti valios trūkumų yra neteisėta, todėl yra niekinė ir negaliojanti. Neprotinga būtų manyti, kad ieškovai, žinodami buto vidutinę rinkos kainą, kuri yra nurodyta sutartyje vienu punktu aukščiau (sutarties III skyriaus 3 punktas), būtų susitarę dėl tris kartus mažesnės jo pardavimo kainos. Teismas padarė išvadą, kad ieškovai neįsigilino į pasirašomo dokumento esmę, nesuvokė pagal jį prisiimamų prievolių, suklysdami dėl šios sąlygos, nes skubėjo pasirašyti sutartį, neturėjo galimybės iš anksto susipažinti su siūlomomis sutarties nuostatomis, o notarė, pasirašant sutartį, neišaiškino pasekmių (2 t, b.l. 54). Tai, kad ieškovas G. Z. yra 2010-06-29 sudaręs paskolos sutartį, nesudaro pagrindo manyti, jog jis turi patirties ir išmanymo skolinantis pinigus (1 t, b.l. 166). Ieškovai dėl menko teisinio išprusimo suklydo ir, neįsigilinę į sutarties tekstą, neteisingai suvokė sandorio nuostatą dėl turto pardavimo kainos, o jos turinio išraiškos forma neatitiko jų tikrosios vidinės valios. Atsižvelgiant į tai, kad buvo susitarta parduoti jų vienintelę gyvenamąją patalpą už neprotingai mažą kainą, teismas padarė išvadą, kad toks ieškovų suklydimas turi esminės reikšmės, nes normaliai atidus asmuo panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis, ir tai sudaro pagrindą pripažinti sutarties IV skyriaus 1, 2, 4 punktus niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1.90 str. 1, 4 dalys, 1.95 str. 1 d.). Teismas atmetė ieškovų reikalavimą pripažinti visą sutartį negaliojančia. Įvertinęs abiejų šalių valią, teismas nustatė, kad viena šalis (ieškovai) siekė pasiskolinti, o kita – paskolinti (atsakovas) pinigų, t.y. šiuo aspektu sutartis neturi valios trūkumų ir yra teisėta. Byloje nėra duomenų, kad ieškovai būtų derėjęsi dėl kitokio pinigų grąžinimo termino. Atvirkščiai, bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovai kreipėsi į atsakovą ir dėl turto pardavimo. Turtas buvo įvertintas, surastas pirkėjas. Tai įrodo, kad ieškovai ketino greitu laiku parduoti butą ir grąžinti paskolą. Tai atitiko jų vidinę valią, išreikštą sutartyje. Vartotojui taip pat galioja sąžiningumo, sutarčių laikymosi principai. Atsižvelgiant į tai, kad teismas pripažino sutarties nuostatas dėl turto pardavimo už 63500 Lt ir perdavimo nuosavybėn niekiniais ir negaliojančiais, vadovaujantis CK 1.90 straipsnio 3 dalimi, taikoma restitucija. Kasacinis teismas savo nutartyse detalizuodamas restitucijos taikymo taisykles, yra pažymėjęs, kad, taikant restituciją konkrečiu atveju, turi būti įvertinama įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Teismas nustatė, kad dėl ginčo buto (unikalus Nr. 1099-1024-7016:0011) yra sudaryta hipotekos sutartis Nr. 01120110015059. Hipoteka – daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės esamo ar būsimo skolininko įsipareigojimo įvykdymas, įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Atsakovas jam suteiktos paskolos grąžinimą užtikrino trečiajam asmeniui ginčo butu, nes atsakovai nepasinaudojo teise atpirkti buto. Šalys iš dalies sutiko būti grąžinamos į padėtį, buvusią iki sandorio sudarymo. Ieškovai žino apie nekilnojamo turto įkeitimą. Ieškinyje nurodė, kad, gavę duomenis apie sutartinę hipoteką Nr. 01120110015059, ją ginčys, tačiau bylos nagrinėjimo metu tokio reikalavimo nepareiškė. Teismas pažymėjo, jog nors ieškovai yra vartotojai, tačiau teismas negali pažeisti dispozityvumo principo (CPK 13 straipsnis). Niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja savo iniciatyva, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Iš į bylą pateiktos hipotekos sutarties nenustatyta, kad ji būtų akivaizdžiai niekinė. Teismas, įvertindamas tai, kad atsakovui paskolos grąžinimo terminas baigiasi 2013-09-15 (1 t., b.l.145), t.y. paskola turi būti grąžinta per palyginus nedidelį laiko tarpą, o atsakovas yra įmonė, besiverčianti finansinių paslaugų teikimu, kuriai teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nėra reiškiami reikalavimai, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovai tebegyvena ginčo bute, kuris yra vienintelė jų gyvenamoji patalpa, ieškovai yra vartotojai, kurie teismo prašo taikyti restituciją natūra, taiko dalinę restituciją ir grąžina ieškovams turtą su suvaržymu (įkeitimu Kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“), kuris buvo atliktas po nuginčijamo sandorio sudarymo (CK 1.90 str., 6.204 str. 3 d., 6.223 str. 1 d.).