- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-25
- Bylos Nr.
- eA-1865-438/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04408-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Romanas Klišauskas (pirm.), Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys
- Trečiasis asmuo
- Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Pareiškėjas
- UAB „Bestauto“
- Atsakovas
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bestauto“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bestauto“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Panevėžio apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Bestauto“ (toliau – ir Bendrovė) su skundais (toliau abu kartu įvardijami skundu) kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 69-115; 2) panaikinti Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Panevėžio apskrities VMI) 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimą Nr. (42.59) FR0682-277; 3) panaikinti VMI 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 69-123; 4) atleisti Bendrovę nuo visų priskaičiuotų delspinigių, t. y. nuo 6 443,79 Eur pelno mokesčio (toliau – PM) delspinigių bei 23 116, 89 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) delspinigių.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad Panevėžio apskrities VMI 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. (42.59) FR0682-277 patvirtino patikrinimo aktą Nr. (42.59) FR0680-290, kuriuo pakartotinai trečią kartą atlikusi Bendrovės PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. ir PM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo pakartotinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., papildomai apskaičiavo mokėtiną į biudžetą 352 155 Lt (101 991,14 Eur) PVM bei 165 687 Lt (47 986,27 Eur) PM sumą. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat patvirtino priskaičiuotus delspinigius: 51 334 Eur PVM delspinigių, 11 105,86 Eur PM delspinigių bei paskyrė 30 597 Eur PVM baudą ir 14 396 Eur PM baudą. Nesutikdama su Panevėžio apskrities VMI 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimu Nr. (42.59) FR0682-277 dėl patikrinimo akto tvirtinimo bei trečią kartą pakartotinai patikrinimo metu apskaičiuotais mokesčiais, UAB „Betauto“ sprendimą apskundė centriniam mokesčių administratoriui, kuris 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 69-115 Panevėžio apskrities VMI sprendimą Nr. (42.59) FR0682-277 pakeitė ir vietoj nurodymo sumokėti 101 991,14 Eur PVM, 47 986,27 Eur PM, 30 597 Eur PVM baudą bei 14 396 Eur PM baudą, priėmė sprendimą nurodyti Bendrovei sumokėti 88 254,17 Eur PVM, 38 174,24 Eur PM, 26 476 Eur PVM baudą bei 11 452 Eur PM baudą. VMI sprendime nurodė, kad sutinka su pareiškėjo argumentais, jog Panevėžio apskrities VMI nepagrįstai į mokesčio bazės apskaičiavimą įtraukė pirkėjų kainas, kurios nežymiai skyrėsi nuo esančios pirkimo pardavimo sutartyje. VMI taip pat nurodė, kad turi būti eliminuojamas vienas pirkėjas, kurio 2013 m. įsigyto automobilio kaina skyrėsi 8,27 Lt, ir remdamasi tuo, perskaičiavo 2013 m. pardavimų sumą bei bendrą už 2013 m. mokėtiną PVM ir PM sumą. Sprendime VMI nurodė, kad iš 2013 m. automobilius įsigijusių 35 apklaustų automobilių pirkėjų 10 (vietoj 11) paaiškinimuose nurodė mokėję už automobilį daugiau, nei nurodyta Bendrovės išrašytuose automobilių pirkimo–pardavimo sutartyse ir, remdamasi tuo, perskaičiavo mokesčius, tačiau į kitus pareiškėjo skunde nurodytus argumentas nebuvo atsižvelgta. Bendrovės nuomone, VMI sprendimas, kuriuo buvo tik iš dalies pakeistas Panevėžio apskrities VMI sprendimas, yra nepagrįstas.
3. UAB „Bestauto“ teigė, kad mokesčių administratorius patikrinimo metu nepagrįstai vertino tik pardavimo kainą ir neanalizavo automobilių pirkimo kainos atitikties rinkos kainai bei automobilių pardavimo antkainio. Nurodė, kad toks mokesčių administratoriaus pasirinktas įvertinimo metodas, perskaičiuojant mokesčio bazę, yra nepagrįstas. Nors taikant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsnį ir perskaičiuojant mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, tačiau koks pasirinktas skaičiavimo būdas turi būti pagrįstas ekonomine logika. Bendrovės nuomone, mokėtinos prievolės dydis, apskaičiuotas perskaičiavus tik pardavimo kainą, neatitinka protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijų.
5. UAB „Bestauto“ pažymėjo, kad apskaičiuodamas mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius neturi diskrecijos teisės pasirinkti bet kokį apskaičiavimo modelį – vadovaujantis VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių (toliau – Taisyklės) 26 punktu, ekonominis modelis turi būti realus, taigi, kokį metodą, antkainio, savikainos, pardavimo kainos ar kitą metodą, ar galbūt kelis metodus, turi pasirinkti mokesčių administratorius, priklauso nuo individualios situacijos, nuo rinkos ir nuo kitų aplinkybių, kurias įvertinęs, mokesčių administratorius turi pagrįsti pasirinkto metodo realumą ir mokesčio bazės apskaičiavimo teisingumą. Pareiškėjo nuomone, pasirinktas pardavimo kainos skaičiavimo modelis, neperskaičiuojant automobilių įsigijimo kainos, neatitinka ekonominės logikos. Mokesčių administratorius nepagrindė, kodėl toks pasirinktas metodas leidžia tiksliai apskaičiuoti mokesčio bazę. Bendrovė teigė, kad mokesčių administratorius, vadovaudamasis iš esmės tais pačiais motyvais, dėl kurių perskaičiavo pardavimo kainas, galėjo perskaičiuoti ir pirkimo kainas.
Šalies argumentai
6. Pareiškėjas nurodė, kad atlikdamas antrąjį pakartotinį mokestinį patikrinimą, vietos mokesčių administratorius analizavo tą pačią informaciją, kuri buvo surinkta pirminių patikrinimų metu ir naujų duomenų nerinko. Iš 93 apklaustų automobilių pirkėjų, atsižvelgęs į Bendrovės pastabas, mokesčių administratorius į skaičiavimus įtraukė 22 atvejus, vietoj 24. Antrojo pakartotinio patikrinimo metu vietos mokesčių administratorius perskaičiavo mokesčio bazę, analizuodamas kiekvieno mokestinio laikotarpio duomenis atskirai ir skaičiavimus atliko atskirais mokestiniais laikotarpiais. Vidutinės kainos skaičiavimus jis grindė Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti 2007 m. liepos 4 d. nutarimu Nr. 6 „Dėl nekilnojamo ir kito kilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo 2007-08-01“ (toliau – Komisijos nutarimas), viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „Emprekis“ interneto puslapyje skelbiamomis vidutinėmis automobilių pardavimo kainomis bei apklaustų pirkėjų paaiškinimuose nurodytomis automobilių pirkimo kainomis. Remiantis šiais duomenimis, buvo atlikta automobilių pardavimo kainų analizė bei remiantis nustatyta vidutine automobilių pardavimo kaina, buvo perskaičiuota automobilių pardavimo kaina ir Bendrovės pajamos.
7. Pareiškėjas akcentavo, kad mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius automobilių pirkimo kainos nevertino, todėl Bendrovei papildomą mokesčio bazę nustatė tik perskaičiavęs jos pajamas, tačiau nevertino pareiškėjo automobilių savikainos. Nurodė, kad vadovaujantis mokesčių administratoriaus atliktais skaičiavimais, kai kuriais atvejais Bendrovė automobilius pardavė su 100 procentų marža ir daugiau, o tai prieštarauja ekonominei logikai. Pareiškėjo nuomone, toks pasirinktas mokesčių administratoriaus vertinimo metodas, kai vertinama tik pardavimo kaina, tačiau nevertinama pirkimo kaina, nėra teisingas ir neleidžia pasiekti realių rezultatų – remiantis šiuo metodu, mokestinės prievolės dydis nėra tikslus, jis neatspindi ekonominės realybės. Bendrovė pažymėjo, kad vidutinė 2012–2014 m. automobilių pardavimo marža pagal mokesčių administratoriaus skaičiavimus sudaro 48 procentus ir kelis kartus viršija rinkos vidurkį bei neatitinka ekonominė logikos.
8. UAB „Bestauto“ pažymėjo, kad visus automobilius pardavė pelningai ir nuostolio nepatyrė. Bendrovė automobilius pardavė su antkainiais, kurie svyravo nuo 10 iki 36 procentų, ir tik pavieniais atvejais antkainis sudarė 5 procentus ir mažiau. Pareiškėjas teigė, kad toks antkainis yra realus bei ekonomiškai pagrįstas. Aplinkybę, kad Bendrovės vidutinis automobilių pardavimo antkainis atitiko rinkos sąlygas, patvirtina ir paties mokesčių administratoriaus patikrinimo metu surinkta informacija apie palyginamuosius įmonių UAB „A“, UAB „B“, UAB „C“ ir UAB „D“ duomenis. Lyginamų įmonių pelningumas iki mokestinio patikrinimo buvo panašus į Bendrovės, o tai reiškia, kad pareiškėjo taikytas vidutinis antkainis atitiko rinkos sąlygas. Automobiliai buvo įsigyti ir parduoti beveik iš karto nuo įsigijimo, taigi, tiek įsigijimo, tiek pardavimo kainos ženkliai skirtis negalėjo. Be to, antkainis negali skirtis tiek, kad kelis kartus viršytų antkainį, vyraujantį rinkoje. UAB „Bestauto“ akcentavo, kad net jeigu mokesčių administratoriaus nuomone, ji automobilius galėjo parduoti brangiau, negu nurodyta sąskaitose faktūrose, tokiu atveju proporcingai turėtų būti perskaičiuojama ir automobilių įsigijimo kaina bei didinamos Bendrovės išlaidos tiek, kad antkainis atitiktų rinkos sąlygas. Pareiškėjas pažymėjo, kad pardavimo ir įsigijimo rinkos kainos negali skirtis kelis kartus, todėl koreguojant pardavimo kainą, privalo būti koreguojama ir įsigijimo kaina.
9. Bendrovė paaiškino, kad automobilius įsigijo iš įvairių šalių, t. y. iš Italijos, Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos ir panašiai. Nurodo, kad 2018 m. Italijos automobilių katalogas, kuriame yra nurodytos 2008–2017 m. pagamintų automobilių rinkos kainos, patvirtina, jog rinkos kaina ir kaina, už kurią Bendrovė įsigijo konkretų automobilį, skiriasi (pvz., 2011 m. automobilis „Citroen C3“, kuris Lietuvoje buvo parduotas 2013 m. gegužės 10 d., buvo įsigytas už 2 896,2 Eur, o jo rinkos kaina kataloge buvo 4 600 Eur; 2010 m. „Suzuki Jimny“, kuris Lietuvoje buvo parduotas 2013 m. birželio 14 d., buvo įsigytas už 4 100 Eur, o jo rinkos kaina kataloge – 7 100 Eur; 2010 m. automobilis „Audi A3“, kuris Lietuvoje buvo parduotas 2014 m. balandžio 23 d., buvo įsigytas už 2 650 Eur, o jo rinkos kaina kataloge – 4 900 Eur). Lyginant kainas, matyti, kad automobilių rinkos kaina ir įsigijimo kaina kartais skyrėsi beveik dvigubai.
10. Pareiškėjas pažymėjo, kad net jeigu mokesčių administratoriaus pasirinktas mokestinės bazės apskaičiavimo būdas, perskaičiuojant tik pardavimo kainą, būtų laikomas pagrįstu, pardavimo kainos vidurkio skaičiavimas, sumuojant VšĮ „Emprekis“ skelbiamas kainas, Komisijos nutarime skelbiamas kainas bei pirkėjų paaiškinimuose nurodytas kainas, neatitinka protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijų. Bendrovės nuomone, mokesčių administratorius, atlikdamas mokesčių mokėtojo kontrolės veiksmus ir atlikdamas vidutinės kainos skaičiavimus, privalėjo vadovautis galiojančiais teisės aktais ir vertinti tik patikimus šaltinius. Teigė, kad Komisijos nutarimas yra vienintelis oficialus viešas šaltinis, kuriuo, apskaičiuodamas kainą, mokesčių administratorius turėjo ir galėjo remtis.
11. UAB „Bestauto“ nuomone, VšĮ „Emprekis“ sudaryta duomenų bazė nėra tiksliausias kainų nustatymo šaltinis, kuriuo mokesčių administratorius gali remtis, nes vidutinė automobilio rinkos kaina apskaičiuojama tik pagal tam tikrus kriterijus, t. y. tik pagal markę, pagaminimo metus, modelį ir variklio dydį. Šis rodiklis parodo tik Lietuvoje parduotų automobilių kainos matematinį vidurkį, tačiau ekonominės realybės neatspindi. Pareiškėjas teigė, kad mokesčių administratorius savo poziciją turi pagrįsti aiškiais ir abejonių nekeliančiais įrodymais, tačiau VšĮ „Emprekis” skelbiama informacija nėra oficialus įrodymas, o jo nurodytos kainos yra tik orientacinės.
12. Bendrovė akcentavo, kad skaičiuodamas vidutinę automobilių pardavimo kainą, mokesčių administratorius taikė formulę, t. y. sudėjo Komisijos nutarime nurodytą kainą su VšĮ „Emprekis“ kaina ir pirkėjų paaiškinimuose nurodyta kaina bei išvedė proporciją. Mokesčių administratorius pasinaudojo keliais šaltiniais, tačiau pasirinktų šaltinių panaudojimas kompleksiškai neužtikrino teisingiausios kainos apskaičiavimo, priešingai VšĮ „Emprekis“ duomenų naudojimas iškreipė vidutinę pardavimo kainą. Pareiškėjas pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus vertintos VšĮ „Emprekis“ ir Komisijos nutarime apskaičiuotos kainos ženkliai skiriasi, kai kuriais atvejais keliais tūkstančiais, o kartais ir dvigubai. Kadangi tarp lyginamų viešų šaltinių kainų skirtumas ženkliai skiriasi, tai dar kartą patvirtina, kad VšĮ „Emprekis“ nurodytos kainos yra abejotinos, neatitinka ekonominės realybės ir tai nėra tinkamas šaltinis mokesčio bazei apskaičiuoti netiesiogiai.
Šalies argumentai
13. Pareiškėjas nurodė, kad mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu ne tik rėmėsi netinkamais šaltiniais ir atliko nepagrįstus skaičiavimus, tačiau nesivadovavo ir kitomis Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Mokestinių ginčų komisija) sprendime nurodytomis pastabomis, kuriomis remdamasi, ši komisija skundą grąžino nagrinėti pakartotinai. Bendrovė teigė, kad pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą, pakartotinio patikrinimo metu nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijaus, nes mokesčių administratorius nesiėmė veiksmų savo skaičiavimams tinkamai pagrįsti.
14. Pareiškėjas pažymėjo, kad mokesčių administratorius nurodė, jog iš skaičiavimų eliminuojami didžiausi atvejai, t. y. į skaičiavimus traukė tik tuos atvejus, kai apskaičiuotas automobilių kainų skirtumų svertinis vidurkis procentine išraiška sudarė iki 130 procentų, tačiau nepagrindė, kodėl 130 procentų yra tinkamas atskaitos taškas, o šių duomenų įtraukimas atspindi teisingą mokesčio bazės apskaičiavimą. Pareiškėjui neaišku, kodėl atskaitos taškas yra 130 procentų.
15. Bendrovės nuomone, pelningumą tiksliausia yra skaičiuoti antkainį dalinant iš savikainos, o ne bendrąjį pelną dalijant iš pardavimo pajamų, kaip darė mokesčių administratorius, nes remiantis pareiškėjo nurodytu skaičiavimo modeliu, galima išvesti procentą, kiek pirkimo kainos sudaro antkainis, o tai faktiškai ir yra įmonės pelningumas. Vadovaujantis šiais skaičiavimais, Bendrovės pelningumas 2012 m. buvo 9,28 procento, 2013 m. – 8,97 procento, o 2014 m. – 18.38 procento. Akcentavo, kad Lietuvos statistikos departamento paskelbtas vidutinis įmonių pelningumas buvo beveik toks pat, kaip ir Bendrovės. Nors pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus skaičiavimai, vertinant Bendrovės grynąjį pelningumą, šiek tiek skiriasi, tai akivaizdžiai rodo, kad UAB „Bestauto“ grynojo pelningumo rodiklis visais metais atitiko rinkos sąlygas ir šis rodiklis yra artimas šalies vidurkiui bei nėra išskirtinis šalies mastu.
16. UAB „Bestauto“ nurodė, kad jai nėra žinoma, kokios keturios įmonės buvo lyginamos, ar jos tikrai užsiėmė analogiška veikla ir ar tokios įmonės gali būti palyginamos, koks tokių įmonių veiklos mastas ir panašiai. Pažymėjo, kad mokesčių administratoriaus pateikti skaičiai, perskaičiavus nurodytų įmonių pelningumą po patikrinimo, nėra tinkamas įrodymas.
17. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apygardos prokuratūros 3-asis baudžiamojo persekiojimo skyrius atliko ikiteisminį tyrimą dėl galimų UAB „Bestauto“ nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausti ir davė parodymus 8 liudytojai, kurie iš Bendrovės pirko naudotus lengvuosius automobilius. Ikiteisminio tyrimo metu iš mokesčių administratoriaus minimų 24 atvejų 6 asmenys į apklausą neatvyko, o iš apklaustų 8 asmenų, 7 asmenų parodymai Vilniaus apygardos prokuratūros buvo pripažinti reikšmingais bylai. Bendrovės nuomone, būtent šiais 7 asmenų paaiškinimais mokesčių administratorius turėjo vadovautis, nes baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai yra patikimesni ir teisingesni – liudytojai baudžiamojoje byloje yra įspėjami apie baudžiamąją atsakomybę dėl melagingų parodymų davimo, todėl būtent šie parodymai yra objektyviai teisingiausi.
18. Bendrovė akcentavo, kad mokesčių administratorius nei pirminio nei pakartotinių patikrinimų metu jai nesuteikė teisės susipažinti su fizinių asmenų paaiškinimais.
19. UAB „Bestauto“ nuomone, mokesčių administratoriaus atlikti skaičiavimai, nustatant mokesčio bazę, neatitinka teisingumo kriterijaus, jie buvo atlikti remiantis nepatikimais šaltiniais, netaikant ekonominių modelių metodų, nevertinant jokių kitų įtaką turinčių aplinkybių, be to, ir kiti surinktos informacijos duomenys, apskaičiuojant Bendrovės pajamų dydį, buvo panaudoti neteisingai.
20. Bendrovė pažymėjo, kad vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, atsižvelgiant į užsitęsusias mokestinio patikrinimo procedūras, kurios trunka nuo 2015 m., taip pat atsižvelgiant į tai, kad buvo atlikti du pakartotiniai patikrinimai, t. y. iš viso mokesčių mokėtojo atžvilgiu buvo atliekamos trys mokestiniai patikrinimai dėl to paties patikrinimo dalyko, kurie buvo inicijuoti dėl to, kad mokesčių administratorius netinkamai pagrindė apskaičiuotą mokestinės prievolės dydį, taip pat atsižvelgiant į ilgą mokestinio ginčo trukmę dėl mokesčių administratoriaus kaltės bei į mokesčių mokėtojo geranorišką elgesį ir aktyvų bendradarbiavimą viso patikrinimo bei mokestinio ginčo metu, yra pagrindas ją atleisti nuo visų priskaičiuotų delspinigių, t. y. nuo 6 443,79 Eur PM delspinigių bei 23 116, 89 Eur PVM delspinigių sumos.
Žemesnės instancijos teismas
21. Teismo posėdyje pareiškėjo UAB „Bestauto“ atstovai palaikė Bendrovės skundą ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
22. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
23. Atsakovas paaiškino, kad automobilių pirkimo kainos buvo įvertintos. Pareiškėjas kiekvieną mėnesį teikė PVM deklaracijas, kuriuose buvo deklaruojami jo prekių įsigijimai iš Europos sąjungos PVM mokėtojų. Iš patikrinimo akto 3 priedo (UAB „Bestauto“ pelno (nuostolių) ataskaita už 2012–2014 m.) matyti, kad Bendrovės pardavimų savikaina (sąnaudos) 2012 m. sudarė: 2 770 062 Lt, 2013 m. – 9 361 903 Lt, o 2014 m. – 12 653 522 Lt. Patikrinimo metu skaičiuojant pareiškėjo bendrąjį pelningumą, rodikliai buvo paimti iš minėtų pelno nuostolio ataskaitų. VMI nuomone, atsižvelgus į tai, nėra pagrindo dar kartą atsižvelgti į Bendrovės automobilių pirkimo kainas (sąnaudas) ar jas perskaičiuoti. Iš pareiškėjo argumentų, kad analizuojamu atveju proporcingai turėtų būti perskaičiuojama ir automobilių įsigijimo kaina bei Bendrovės išlaidos didinamos tiek, kad antkainis atitiktų rinkos sąlygas, atsakovas sprendė, kad UAB „Bestauto“ kvestionuoja savo pačios anksčiau deklaruotų PVM deklaracijose įsigijimų pagrįstumą. VMI nuomone, Panevėžio apskrities VMI, nustačiusi, kad pareiškėjas sumažino pardavimo pajamas, pagrįstai mokesčių bazę netiesiogiai nustatė tik pardavimams. Atsakovas akcentavo, kad byloje nebuvo nustatyta, jog Bendrovės deklaruotos automobilių pirkimo kainos buvo kitokios, nei deklaruotos.
24. VMI pažymėjo, kad Panevėžio apskrities VMI pateikė įrodymus, kad įmonė neapskaitė dalies pajamų, į mokesčių deklaracijas įrašė nepatikimus, prieštaringus duomenis apie gautas pajamas, todėl pareiškėjas turėjo teikti priešingus įrodymus, o vien paaiškinimai apie galimus viešojo administravimo subjekto padarytus trūkumus įrodymų vertinimo kontekste nėra pagrįsti, kol nėra patvirtinti atitinkamais faktiniais duomenimis, o tokie iš esmės nebuvo pateikti. Atsakovas nurodė, kad abstraktūs pareiškėjo teiginiai, neva asmenų įsigijusių transporto priemones iš įmonės atsiliepimai yra neobjektyvūs, nėra pagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Teigė, kad Panevėžio apskrities VMI atliko išsamų įvertinimą, atsižvelgdama į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, t. y. mokesčių administratoriaus apskaičiuotos sumos yra pagrįstos. VMI nurodė, kad patikrinimo metu, siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, informacija buvo paimta iš keturių šaltinių: VšĮ „Emprekis“, Komisijos nutarimo, pirkėjų apklausos duomenų ir statistikos duomenų bei palyginamųjų įmonių pelningumo rodiklių. Atsakovas pažymėjo, kad išvados apie Bendrovės pažeidimo apimtį buvo suformuotos kompleksiškai patikrinus visus mokesčių administratoriaus pasirinktus informacijos šaltinius, kurie patvirtino pareiškėjo gautų pajamų iš automobilių prekybos neapskaitymą. Bendrovė, siekdama paneigti VšĮ „Emprekis“ skelbiamus duomenis, kuriais rėmėsi mokesčių administratorius, apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais ir teigdama, kad VšĮ „Emprekis“ ir Komisijos nutarime apskaičiuotos kainos labai skiriasi, nepateikė tai pagrindžiančių konkrečių individualių faktinių duomenų, atsižvelgiant į parduotos transporto priemonės ar priemonių techninius parametrus, būklę.
25. Atsakovas pažymėjo, kad Panevėžio apskrities VMI, pakartotinio patikrinimo metu įvertinusi aplinkybę, jog pareiškėjas prekiavo naudotais automobiliais, kurių įvairūs galimi defektai galėjo turėti įtakos jų pardavimo kainai (Bendrovė nepateikė jokių duomenų apie automobilių būklę), atsižvelgusi į tai, kad visuose skaičiavimui naudojamuose šaltiniuose nustatomos vidutinės kainos ir taikant protingumo bei, kiek galima, objektyvumo principą, iš skaičiavimų eliminavo didžiausius atvejus iki 130 procentų. Taigi, trečiasis suinteresuotas asmuo pasirinko 130 procentų atskaitos tašką, kuris šiuo atveju, nesant kitų objektyvių duomenų, kuriuos galimą būtų patikrinti, atitinka protingumo ir objektyvumo kriterijus.
26. VMI pažymėjo, kad patikrinimo metu Panevėžio apskrities VMI išanalizavo informaciją iš tokią pat ūkinę komercinę veiklą vykdančių mokesčių mokėtojų, kuriems buvo atlikti mokestiniai patikrinimai, jų metu dėl mažų pardavimo kainų buvo taikytas MAĮ 70 straipsnis ir papildomai nustatyta mokesčių bazė. Inspekcija pasirinko keturias uždarąsias akcinės bendroves, kurios automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimo veiklą vykdė panašioje geografinėje padėtyje (Panevėžio ir Utenos apskrityse). Panevėžio apskrities VMI pažymėjo, kad 2012–2013 m. laikotarpiu UAB „A“, UAB „B“, UAB „C“ ir UAB „D“ taip pat dirbo nuostolingai. Atsakovas nurodė kad nagrinėjamu atveju Panevėžio apskrities VMI pagrindė, jog palyginimui buvo parinktos bei įvertintos pakankamo palyginamumo įmonės. Teigė, kad Bendrovę ir atrinktas įmones siejo bent trys kriterijai. VMI su pareiškėjo argumentais, kad Panevėžio apskrities VMI neapibrėžė palyginamųjų įmonių vertinimo kriterijų, nesutiko.
27. Atsakovas akcentavo, kad MAĮ 70 straipsnyje yra apibrėžtas ir mokesčių administratoriui leistino elgesio (mokesčio sumą apskaičiuoti pagal įvertinimą) turinys, o būtent, šį apskaičiavimą jis turi atlikti atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją, o jų nepakankant – parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės apskaičiavimo kriterijus. Taisyklių 6.3 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius įvertinimą turi atlikti pasirinkdamas vertinimo būdą, kurį naudojant apskaičiuotas mokestinės prievolės dydis būtų kuo tikslesnis. Mokesčių administratoriaus pasirinkimas priklauso nuo to, kokie duomenys, informacijos šaltiniai turimi ir kuriais naudojantis atliktas vertinimas leistų pasiekti kuo realesnį rezultatą. Siekiant atlikti kuo tikslesnius skaičiavimus, mokesčių administratorius gali taikyti vieną arba kelis vertinimo metodus bei būdus. VMI pažymėjo, kad iš patikrinimo akto 3 puslapio matyti, jog ginčo atveju apskaičiuojant pareiškėjo mokesčių bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą buvo taikytas ekonominio modelio įvertinimo metodas (Taisyklių 6.3.6 punktas, IX skyrius), kurį naudojant, buvo atlikti skaičiavimai (realizavimo pajamų). Atsakovo nuomone, šis metodas garantavo tiksliausią mokestinės prievolės apskaičiavimą, nėra pagrindo teigti, kad pasirinktas metodas buvo neteisėtas ar nepagrįstas. Dėl galimos pardavimo kainos buvo remiamasi ne tik automobilių pirkėjų paaiškinimais, bet ir kituose šaltiniuose nurodyta informacija apie automobilių rinkos pardavimo kainas. Taikant šį metodą, buvo nustatyta pareiškėjo galima ūkinės veiklos apimtis, t. y. nustatytos kitos (didesnės), nei apskaitė ir deklaravo Bendrovė, už automobilių pardavimą gautos pajamos, nuo kurių nebuvo sumokėti mokesčiai.
Žemesnės instancijos teismas
29. Teismo posėdyje atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atstovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
II.
30. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Bestauto“ skundą atmetė kaip nepagrįstą.
31. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo byloje kilo dėl PVM ir PM apskaičiavimo teisėtumo bei pagrįstumo, t. y. ar mokesčių administratorius pagrįstai, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, konstatavo, kad Bendrovė, vykdydama automobilių pardavimo piliečiams veiklą, 2012–2014 m. savo buhalterinėje apskaitoje neapskaitė ir nedeklaravo visų gautų pajamų, ir ar pagrįstai mokesčių administratorius nuo šių pajamų pareiškėjui apskaičiavo mokėtiną PVM bei PM ir su jais susijusias sumas (delspinigius).
32. Išsamiai aptaręs faktines bylos aplinkybes, susijusias su Bendrovės atžvilgiu atliktais mokestiniais patikrinimais bei priimtais sprendimais, ir pacitavęs MAĮ 70 straipsnio 1 dalies bei Taisyklių 4.1–4.4, 6.1–6.4, 7 ir 25–30 punktų nuostatas, teismas pažymėjo, kad MAĮ 67 bei 70 straipsniuose ir Taisyklėse įtvirtintą teisinį reguliavimą sistemiškai aiškinant nagrinėjamos administracinės bylos kontekste, konstatuotina, kad Panevėžio apskrities VMI mokestinio patikrinimo metu privalėjo surinkti ir pareiškėjui pateikti pakankamai duomenų, įrodančių papildomai priskaičiuotų mokesčių apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą. Bendrovei, kuri nesutinka su jai papildomai paskaičiuotomis mokesčio sumomis, kyla pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius papildomus mokesčius apskaičiavo neteisingai. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius pagal savo įvertinimą pareiškėjui papildomai apskaičiuoti PM ir PVM už 2012–2014 m. galėjo tik nustatęs, jog jis nevykdė arba netinkamai vykdė pareigą 2012–2014 m. apskaičiuoti šį mokestį, netvarkė ir (arba) nesaugojo apskaitos ir kitų dokumentų, nebendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir dėl to Bendrovei mokėtino PM dydžio negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka. Teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagal savo įvertinimą apskaičiuodamas pareiškėjui papildomai mokėtino PM ir PVM už 2012–2014 m. dydį, galėjo taikyti Taisyklėse įtvirtintą ekonominių modelių vertinimo metodą, tačiau pasirinkdamas šį metodą, jis privalėjo atsižvelgti į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją, o pasirinktasis ekonominio vertinimo kriterijus turėjo atitikti protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Mokesčių administratorius pagal savo įvertinimą taikydamas ekonominių modelių metodą, apskaičiuodamas papildomai mokėtino mokesčio už 2012–2014 m. dydį, galėjo naudoti duomenis iš įvairių informacijos šaltinių, tačiau tokie šaltiniai turėjo būti parenkami taip, kad atspindėtų kuo tikslesnius skaičiavimams atlikti reikalingus rodiklius; surinktiems duomenims įvertinti turėjo būti parinktas realus ekonominis modelis, kurį naudodamas, mokesčių administratorius turėjo atlikti skaičiavimus, įvertindamas visas tiesioginę įtaką tokiems skaičiavimams turinčias aplinkybes.
33. Teismas pažymėjo, kad patikrinimo akte mokesčių administratorius konstatavo, jog UAB „Bestauto“, siekdama išvengti mokesčių, apskaitos dokumentuose sumažino realias transporto priemonių pardavimo kainas, neapskaitė ir nedeklaravo dalies pajamų už transporto priemonių pardavimą, todėl jos pajamas iš transporto priemonių pardavimo už tikrinamą laikotarpį apskaičiavo taikydamas MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Pakartotinio patikrinimo akte nustatyta, kad Bendrovė 2012–2013 m. veiklą vykdė nuostolingai, apyvartinėms lėšoms papildyti jos darbuotojai skolino pinigus, 2014 m. pabaigoje UAB „Bestauto“ savo darbuotojams buvo skolinga 3 981 182 Lt. Mokesčių administratorius iš įvairių informacinių šaltinių surinko informaciją apie pardavimo kainas, ją palygino su pareiškėjo nurodytomis kainomis PVM sąskaitose faktūrose ir nustatė, kad tokie atvejai nebuvo pavieniai, t. y. pelno siekianti Bendrovė buhalterinėje apskaitoje ir mokesčių deklaracijose per mažas pajamas deklaravo sistemingai. Mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad UAB „Bestauto“ parduotų automobilių kaina, nurodyta apskaitos dokumentuose, yra mažesnė už vidutinę rinkos kainą. Paaiškinimuose nurodytų automobilių kainos yra artimesnės Komisijos nutarime bei VšĮ „Emprekis“ paskelbtoms vidutinėms automobilių rinkos kainoms, nei Bendrovės automobilių pirkimo–pardavimo sutartyse įrašytoms kainoms. Pareiškėjas į mokesčių deklaracijas įrašė neteisingus duomenis, todėl jo buhalterinės apskaitos dokumentai neatspindi tikrojo įvykdytų ūkinių operacijų turinio. Tikrinamuoju laikotarpiu Bendrovė, pardavusi naudotus automobilius, išrašytose automobilių pirkimo–pardavimo sutartyse nurodė mažesnes pardavimo kainas, apskaitoje apskaitė mažesnes pajamas, taip iškreipė savo veiklos tikrąją ekonominę esmę ir į mokesčių deklaracijas įrašė nepatikimus bei prieštaringus duomenis apie gautas pajamas.
34. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas konstatavo, kad UAB „Bestauto“ netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius bei į mokesčio deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie savo pajamas, ir sprendė, kad mokesčių administratorius pagrįstai padarė išvadą, jog Bendrovė, siekdama išvengti mokesčių, sumažino tikrąją mokesčio bazę. Teismo nuomone, mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad jis mokesčio mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka, ir nusprendė mokesčius apskaičiuoti taikydamas mokesčių administratoriaus įvertinimą. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius tokias išvadas padarė išanalizavęs pareiškėjo buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytas eksportuotų transporto priemonių kainas, kurias palygino su VšĮ „Emprekis“ skelbiamomis autotransporto kainomis Lietuvoje, atsižvelgdamas į transporto priemonės markę, jo galingumo parametrus, pagaminimo metus. Nustatydamas kainas, jis taip pat įvertino automobilių nusidėvėjimą, o parduotų automobilių rinkos kainai nustatyti naudojosi Komisijos nutarimo nuostatomis, kuriose nurodyta, kad naudotų transporto priemonių vidutinė rinkos kaina apskaičiuojama taikant vidutinį transporto priemonės tipo vertės koeficientą, priklausomai nuo transporto priemonės senumo metais. Be to, mokesčių administratorius pasinaudojo gyventojų, pirkusių automobilius iš Bendrovės, apklausos duomenimis.
35. Teismas akcentavo, kad mokesčių administratorius grynojo pelningumo rodiklio nustatymui Bendrovės bendrąjį pelningumą paėmė iš jos pateiktų pelno nuostolio ataskaitų ir perskaičiavo bendrąjį pelningumą po atlikto pakartotinio mokestinio patikrinimo. Panevėžio apskrities VMI 2016 m. rugsėjo 16 d. kreipėsi į Lietuvos statistikos departamentą ir prašė pateikti informaciją apie 2012–2014 m. vidutinius statistinius pelningumo rodiklius Lietuvos įmonių (EVRK kodas 451900), užsiimančių naudotų automobilių, įsigytų iš Europos Sąjungos, mažmenine prekyba. Atsakovas buvo informuotas, kad tokių įmonių pelningumas 2012 m. buvo 11,1 procento (duomenis pateikė 138 įmonės), 2013 m. – 10,6 procento (duomenis pateikė 160 įmonių), 2014 m. – 11,9 procento (duomenis pateikė 172 įmonės).
36. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu pasirinkto keturias uždarąsias akcines bendroves ir atliko jų mokestinį patikrinimą. Nurodė, kad UAB „A“, UAB „B“, UAB „C“ ir UAB „D“ automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimo veiklą vykdė panašioje geografinėje padėtyje, 2012–2013 m. laikotarpiu šios bendrovės taip pat dirbo nuostolingai. Pakartotinio mokestinio patikrinimo metu buvo panaudoti Lietuvos statistikos departamento pateikti bei UAB „A“, UAB „B“, UAB „C“ ir UAB „D“ už 2012–2014 m. pateiktų pelno (nuostolių) ataskaitų duomenys, įvertinta iš UAB „A“, UAB „B“, UAB „C“ ir UAB „D“ gauta informacija dėl bendrojo pelningumo, kurias remiantis, buvo apskaičiuoti nurodytų įmonių bendrieji pelningumai, kurie buvo palyginti su UAB „Bestauto“ bendruoju pelningumu. Mokesčių administratorius nustatė, kad 2012–2014 m. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutinis įmonių pelningumas buvo 11,2 procento, vidutinis Panevėžio ir Utenos apskričių įmonių, iki mokestinių patikrinimų deklaruojamas pelningumas siekė 15,28 procento, o pareiškėjo – tik 7,88 procento. 2012–2014 m. po atliktų mokestinių patikrinimų vidutinis Panevėžio ir Utenos apskričių įmonių pelningumas pakilo iki 23,49 procento, o Bendrovės pelningumas – tik 13,15 procento. Teismas pažymėjo, kad bendrasis pelningumas nustatomas taip: bendrasis pelnas (pardavimo pajamos - pardavimo savikaina)/iš pardavimo pajamų ir padauginant iš 100. Būtent šia formule, apskaičiuodamas bendrąjį pelną, naudojosi mokesčių administratorius, o UAB „Bestauto“ naudojo formulę marža/savikaina padauginta iš 100.
37. Teismas pažymėjo, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jos Panevėžio apskrities VMI palyginimui atrinktas įmones ir pareiškėją siejo bent trys kriterijai: 1) jos vykdė tokią pačią veiklą kaip Bendrovė; 2) veiklą vykdė panašioje teritorijoje; 3) 2012–2013 m. dirbo nuostolingai. Nustatytos aplinkybės teismui sudarė pagrindą daryti išvadą, jog Panevėžio apskrities VMI pagrindė, kad palyginimui buvo parinktos bei įvertintos pakankamo palyginamumo įmonės. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pateikdamas išaiškinimus dėl analogijos metodo, kuris iš esmės tinka nagrinėjamam klausimui, yra pažymėjęs, kad analogijos metodui taikyti nėra reikšminga tai, jog nežymiai skyrėsi tirtų įmonių ir mokesčių mokėtojo verslo apimtis, darbuotojų skaičius, nes sunku surasti identiškas įmones. Svarbu – analogiška veikla tame pačiame rajone. Teismų praktikoje taip pat nėra reikalaujama identiškų veiklos sąlygų, o tai reiškia, jog yra priimtini nesutapimai dėl darbuotojų skaičiaus, apyvartos ir kitų rodiklių. Esminis momentas yra veiklos panašumas analogiškomis sąlygomis, be kita ko, apskaičiuojant mokesčius, pasitelkiant į pagalbą ir kitas reikšmingas aplinkybes.
38. Teismo nuomone, mokesčių administratoriaus pasirinkti šaltiniai pelno mokesčio bazei už 2012–2014 m. Bendrovės eksportuotas transporto priemones, įskaitant VšĮ „Emprekis“ duomenis, yra tinkami, o juose pateikiama informacija atspindi pakankamai tikslius, skaičiavimams atlikti reikalingus rodiklius. Teigė, kad mokesčių administratorius pakankamai išsamiai įvertino visą turimą informaciją, visus pareiškėjo pateiktus dokumentus, palygino UAB „Bestauto“ veiklos 2012–2014 m. apimtis pagal pareiškėjo pardavimų grupes, atsižvelgė į Lietuvos statistikos departamento nurodytus grynojo pelningumo rodiklius, Bendrovės patirtas sąnaudas, taikomus antkainius atskiroms pardavimų grupėms, išanalizavo pareiškėjo finansinę situaciją. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai duomenų, įrodančių, jog UAB „Bestauto“ eksportuotos 22 transporto priemonės buvo parduotos už didesnę kainą, nei nurodyta jos buhalterinės apskaitos dokumentuose, ir sutiko su mokesčių administratoriaus išvada, kad ginčo transporto priemonių kaina Bendrovės apskaitoje buvo sumažinta siekiant išvengti mokesčių.
39. Teismas atkreipė dėmesį, kad Bendrovė nurodė, jog atskirų automobilių kaina labai stipriai gali skirtis priklausomai nuo ridos, nusidėvėjimo, įrangos, spalvos ir kitų faktorių, kurių VšĮ „Emprekis“ duomenų bazė neįvertina, tačiau jokių įrodymų šioms aplinkybėms pagrįsti, t. y. kad parduotų 22 transporto priemonių būklė galėjo daryti įtaką buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytai žemai kainai, ji nepateikė. Teismas nurodė, kad VšĮ „Emprekis“ yra naudotų kelių transporto priemonių ir žemės ūkio technikos kainų šaltinis, kuris pagal tam tikras charakteristikas teikia naudotų kelių transporto priemonių vidutines rinkos kainas. Teismas sutiko, kad VšĮ „Emprekis“ skelbiamos kainos ne visada atspindi individualios transporto priemonės kainą, tačiau mokesčių administratoriui nėra paneigiama teisinė galimybė, pagrindžiant mokesčių mokėtojui papildomai apskaičiuotinus mokesčius, remtis šiais duomenimis, kaip vienu iš įrodymų šaltinių, o tai ir buvo padaryta. Teismas pažymėjo, kad VšĮ „Emprekis“ skelbiamos vidutinės automobilių rinkos kainos yra realiai mažesnės, o tai reiškia, kad mokesčių administratorius, nors ir priimdamas nepalankų sprendimą mokesčių mokėtojo atžvilgiu, rėmėsi jam palankiais viešai skelbiamais duomenimis. Pareiškėjas, siekdamas paneigti VšĮ „Emprekis“ skelbiamus duomenis, kuriais rėmėsi mokesčių administratorius, apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais. Teigdamas, kad atskirų automobilių kaina labai skiriasi, jis nepateikė tai pagrindžiančių konkrečių individualių faktinių duomenų (atsižvelgiant į eksportuotos transporto priemonės ar priemonių techninius parametrus, būklę). Atsižvelgus į tai, Bendrovės argumentai dėl šaltinio nepatikimumo buvo atmesti.
40. Teismas atkreipė dėmesį, kad mokesčių administratorius, spręsdamas, ar Bendrovės veikla atitinka rinkos sąlygas, pagrįstai eliminavo dalį transporto priemonių, kadangi jų pardavimas nesukėlė abejonių vidutinėmis rinkos kainomis, kuriomis jie buvo parduoti. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu surinko pakankamai duomenų, įrodančių, kad pareiškėjo eksportuotos transporto priemonės buvo parduotos už didesnę, nei apskaityta, kainą, pagrįstai konstatavo, kad Bendrovė, buhalterinėje apskaitoje sumažinusi transporto priemonių pardavimo kainą, netinkamai vykdė savo pareigas apskaičiuoti mokesčius. Nesant galimybės pareiškėjo pelno mokesčio mokestinės prievolės dydžio nustatyti įprastine, t. y. atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių administratorius pagrįstai taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, papildomai mokėtiną mokestį UAB „Bestauto“ apskaičiuodamas pagal savo įvertinimą.
41. Teismas pažymėjo, kad atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindus nustato MAĮ 141 straipsnio 1 dalis bei VMI viršininko 2004 m. liepos 26 d. įsakymu Nr. VA-144 patvirtintų Atleidimo nuo baudų, delspinigių ir palūkanų taisyklių (toliau – Atleidimo taisyklės) 7 punktas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos mokesčių įstatymai nenumato jokių kitų papildomų atleidimo nuo delspinigių ar baudų pagrindų, išskyrus nurodytus MAĮ ir minėtose taisyklėse. Teismas atkreipė dėmesį, kad MAĮ yra įtvirtintas baigtinis atleidimo nuo delspinigių ir baudų pagrindų sąrašas. Prašymas atleisti nuo delspinigių gali būti tenkinamas tik tada, jei yra nors viena aplinkybė, nustatyta ir įtvirtinta nurodytose teisės normose. Be to, teikiant tokį prašymą, turi būti kartu teikiami ir įrodymai, kurie patvirtintų esant atleidimo pagrindą. Teismo nuomone, byloje nėra duomenų, įrodančių, kad pareiškėjas nėra kaltas dėl padarytų pažeidimų ar kad mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčio mokėjimo klausimais. Bendrovė taip pat nepateikė įrodymų, jog delspinigius išieškoti nėra tikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
42. Teismas pažymėjo, kad UAB „Bestauto“ skunde nenurodė kitų pagrindų, kurie leistų ją atleisti nuo delspinigių, nėra pagrindo ir išvadai, kad Bendrovė galėtų būti atleista nuo delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1–4 punktų pagrindais. Nagrinėjamu atveju papildomai mokėtina mokesčių suma buvo apskaičiuota mokestinio patikrinimo metu, nustačius mokesčių įstatymų pažeidimus (apskaitoje apskaitė mažesnes pajamas, taip iškreipė savo veiklos tikrąją ekonominę esmę ir į mokesčių deklaracijas įrašė nepatikimus, prieštaringus duomenis apie gautais pajamas), dėl ko ir buvo padaryta žala valstybės biudžetui. Byloje taip pat nebuvo nustatytos aplinkybės, kurias būtų galima prilyginti force majeure (nenugalimos jėgos) ar kitomis nuo pareiškėjo valios nepriklausančioms aplinkybėms, kurių ji nenumatė ar negalėjo numatyti, taip pat tai, kad pažeidimas buvo padarytas dėl to, jog pareiškėjas vadovavosi kokiu nors apibendrintu kompetentingos institucijos išaiškinimu, ar jam buvo suteikta konsultacija, kuri jį būtų suklaidinusi. Atsižvelgęs į tai, kad MAĮ ir Atleidimo taisyklėse nurodytų atleidimo nuo delspinigių pagrindų nebuvo nustatyta, teismas sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dalį, kurioje buvo prašoma jį atleisti nuo visos apskaičiuotų delspinigių sumos.
43. Teismas pažymėjo, kad ginčijamuose sprendimuose yra nurodyti jų priėmimo teisiniai pagrindai, įvertintos tiek UAB „Bestauto“ nurodytos aplinkybės, tiek mokesčių administratoriaus surinkti duomenys, nurodyti motyvai, dėl kurių atsakovas nesutiko su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad ginčijami VMI 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr. 69-115, Panevėžio apskrities VMI 2018 m. rugpjūčio 16 d. sprendimas Nr. (42.59)FR0682-277 ir VMI 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimas Nr. 69-123 buvo priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl nėra pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti Bendrovės skunde nurodytais argumentais. Pripažinus ginčijamus sprendimus teisėtais ir pagrįstais, nėra pagrindo atleisti UAB ,,Bestauto“ nuo visų priskaičiuotų delspinigių.
III.
44. Pareiškėjas UAB „Bestauto“ apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Bendrovė taip pat prašo ginčijamus VMI ir Panevėžio apskrities VMI sprendimus panaikinti.
45. Išsamiai aptaręs faktines bylos aplinkybes ir apžvelgęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, pareiškėjas nurodo, kad teismas, atmesdamas jo skundą, iš esmės tik perrašė teisės aktų nuostatas bei byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nepateikė motyvuoto vertinimo dėl Bendrovės skunde nurodytų esminių aplinkybių. Teigia, kad teismas sprendime nepagrįstai nepateikė argumentų dėl: 1) UAB „Bestauto“ argumentų dėl pagrindo, apskaičiuojant mokesčio bazę, perskaičiuoti ne tik automobilių pardavimo, tačiau ir automobilių įsigijimo kainą; 2) Bendrovės teismui 2019 m. kovo 22 d. pateikto rašto, kuriame pareiškėjas išdėstė savo motyvus dėl šios bylos kontekste esminę reikšmę turinčių atsakovo pateiktų įrodymų, t. y. liudytojų paaiškinimų, kuriuose nėra nei aiškiai nurodytos transporto priemonių įsigijimo kainos arba ji artima dokumentuose nurodytai, bei nurodyta, kad automobiliai buvo su trūkumais, kurie lėmė jų kainą; 3) Bendrovės skunde nurodytų motyvų dėl VšĮ „Emprekis“ ir Komisijos nutarimo pagrindu apskaičiuotų kainų ženklaus skirtumo bei šių šaltinių konkurencijos, apskaičiuojant mokesčio bazę netiesiogiai.
46. UAB „Bestauto“ nuomone, pirmosios instancijos teismas nesilaikė procesinių normų reikalavimų, nes bylai reikšmingas faktines aplinkybes nustatė ir sprendimą priėmė iš esmės remdamasis tik skundžiamuose mokesčių administratoriaus sprendimuose nurodytomis išvadomis, ir dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Teismas iš esmės nemotyvavo savo pritarimo mokesčių administratoriaus nustatytoms aplinkybėms ir pateiktoms išvadoms, taip pat nesiaiškino Bendrovės tiek skunde, tiek teismo posėdyje, tiek teismui kartu su papildomai pateiktais paaiškinimai nurodytų argumentų pagrįstumo ir nenurodė, kodėl juos atmeta. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo neatliko ir savarankiškų teisinių išvadų byloje nepateikė, t. y. kilusio mokestinio ginčo iš esmės neišnagrinėjo. Teismas taip pat nevertino jam pateiktų įrodymų. Iš teismo sprendime nurodytų išvadų nėra aišku, kodėl prie jų buvo prieita, o toks nemotyvuotas teismo sprendimas negali būti laikomas pagrįstu bei teisėtu bei turi būti panaikintas.
Žemesnės instancijos teismas
47. Teismo padarytų materialiosios teisės normų pažeidimą Bendrovė grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui, ir nurodo, kad teismas jų iš esmės neanalizavo, o išvadas grindė lakoniškais teiginiais.
Šalies argumentai
48. Pareiškėjas akcentuoja, kad liudytojų paaiškinimai buvo pagrindinis šaltinis, kuriuo remdamasis, mokesčių administratorius priėmė sprendimą perskaičiuoti mokesčių bazę ir tuo pačiu vienas iš šaltinių, kuriuo remdamasis, jis skaičiavo vidutinės kainos vidurkį, todėl visi paaiškinimai turėjo būti tinkamai išanalizuoti. Bendrovė, neturėdama visos informacijos apie paaiškinimus, kuriais mokesčių administratorius rėmėsi, negalėjo tinkamai apginti savo pažeistų teisių, todėl mano, kad šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas privalėjo visapusiškai ir objektyviai ištirti bei pateikti savo motyvuotą vertinimą. Įvertinus atsakovo pateiktus liudytojų paaiškinimus, pareiškėjui kyla klausimas, kokiais kriterijais remdamasis, mokesčių administratorius nusprendė, kad pasirinkta kaina labiausiai atitinka tikrovę ir yra teisingiausia. Pažymi, kad didžioji dauguma paaiškinimų yra nekonkretūs, liudytojai galėdavo pasakyti tik apytikslę kainą, tikslių aplinkybių neatsimindavo, dokumentų nebuvo išsaugoję. Detaliai susipažinus su paaiškinimais bei liudytojų nurodytomis kainomis, matyti, kad mažiausiai 11 atvejų patvirtina, jog liudytojai nurodė labai panašią kainą su labai maža paklaida, kuri, atsižvelgiant į praėjusį laiko tarpą nuo automobilių įsigijimo, visiškai įprasta ir normali, nes pirkėjas gali neatsiminti tikslios kainos ir suklysti. Bendrovė pažymi, kad pirkėjai, nurodydami apytikslę kainą, beveik visais atvejais neišskyrė kitų su automobilio įsigijimu susijusių išlaidų, todėl tikėtina, kad paaiškinimuose nurodydami pirkimo kainą, ją galėjo nurodyti įskaitant registravimo išlaidų kainą. UAB „Bestauto“ atkreipia dėmesį, kad daugumoje paaiškinimų liudytojai labai konkrečiai aprašydavo įsigytų automobilių būklę, daužtumą, įvardindavo papildomo remonto išlaidas, todėl mokesčių administratoriui buvo žinoma apie automobilių būklę ir technines savybes. Kadangi automobilių techninė būklė daugeliu atveju buvo žinoma, mokesčių administratorius turėjo ir galėjo tai įvertinti, atlikdamas palyginimą su automobilių kainomis, nurodytomis kituose šaltiniuose (pvz., VšĮ „Emprekis“).
49. Bendrovė pažymi, kad iš teismo sprendimo jai nėra aišku, kokiais įrodymais remdamasis, jis padarė išvadą, jog atsakovo atrinktos įmonės atitiko nurodytus kriterijus – VMI neatskleidė nei įmonių pavadinimo, taip pat nepateikė kitų šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų.
50. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
51. VMI savo poziciją iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti jos atsiliepime į Bendrovės skundą. Pažymi, kad UAB „Bestauto“ skundas yra grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti atsakovui ir teismui. VMI nuomone, teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas, kadangi teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes ir įrodymus, tinkamai aiškino bei taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl pareiškėjo skundo nėra pagrindo tenkinti jo išdėstytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
52. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjui papildomai priskaičiuotų už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. 88254,17 EUR PVM, 38174,24 EUR PM, 26476 EUR PVM baudos, 11452 EUR PM baudos, 6 443,79 EUR PM bei 23 116, 89 EUR PVM delspinigių. Šie mokesčiai pareiškėjui, taikant MAĮ 70 straipsnio nuostatas, priskaičiuoti už tai, kad jis minėtu laikotarpiu automobilių pirkimo-pardavimo sutartyse ir PVM sąskaitose faktūrose nurodė mažesnes automobilių pardavimo kainas negu iš tikrųjų pardavė, tuo pačiu ir mokesčių deklaracijose nurodė mažesnes pajamas, taip nuslėpdamas dalį gautų pajamų, nuo kurių nesumokėjo į biudžetą minėtų mokesčių.
53. Pareiškėjas nesutikimą su šį ginčą nagrinėjusių institucijų sprendimais iš esmės grindžia tuo, kad mokesčių administratorius netinkamai pritaikė Taisyklėse numatytus metodus, suteikiančius teisę mokesčių administratoriui mokesčio bazę apskaičiuoti pagal jo įvertinimą, nes mokesčių administratorius perskaičiuodamas automobilių pardavimo kainą neperskaičiavo jų įsigijimo kainos; netinkamai įvertino asmenų, pirkusių automobilius parodymus dėl automobilių įsigijimo kainos; nustatydamas automobilių pardavimo rinkos kainą pasirinko netinkamus informacijos šaltinius ir pan.
54. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.“ Tai lemia, kad apeliaciniame skunde pateiktų argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo ir teisės normų taikymo turinys bei pobūdis, apibrėžia ir bylos, nagrinėjamos apeliacine tvarka, ribas.
56. Aptartas teisinis reglamentavimas reiškia, kad mokesčių administratoriui, tais atvejais, kai sandoris, t. y., jame fiksuotas veiksmas, sukeliantis atitinkamas mokestines teisinis pasekmes, atitinka Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, yra suteikta teisė neatsižvelgti į formalią šio sandorio išraišką bei nesiremti jame fiksuotomis mokestinėmis teisinėmis pasekmėmis, o atkurti tikrąsias teisiškai reikšmingas mokestines teisines aplinkybes, kurios buvo slepiamos šiuo sandoriu. Tačiau šių aplinkybių nustatymas yra neatsiejamai susijęs ir su įrodinėjimų taisyklių taikymu.
57. Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje, visų pirma, mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Kita vertus mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontraargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokių įrodymų, kurie suponuotų priešingą išvadą nei daro mokesčių administratorius. O tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimtinas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-648/2003, 2013 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-622/2013, 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1379/2014).
58. Byloje nagrinėjamu atveju, įrodinėjimo dalyku yra nustatymas aplinkybės – ar automobilių pirkimo-pardavimo sutartyse nurodyta automobilių pardavimo kaina yra teisinga, ar ne.
59. Byloje nustatyta, kad per 2012–2014 m. laikotarpį iš 93 apklaustų automobilių pirkėjų 22 paaiškinimuose nurodė mokėję už automobilį daugiau nei nurodyta pareiškėjo sudarytose su jais automobilių pirkimo-pardavimo sutartyse.
60. Šios aplinkybės patvirtina, kad mokesčių administratoriui egzistavo pagrįstas pagrindas manyti, kad minėtose automobilių pirkimo-pardavimo sutartyse yra neteisingai nurodytos automobilių pardavimo kainos ir pradėti šių, abejones keliančių, sandorių patikrinimą. Tai, kad pakanka pagrįstos abejonės, jog būtų galima mokesčių administratoriui pradėti tikrinti ir vertinti atitinkamą sandorį ar jų grupę yra ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant MAĮ 69 straipsnio 1 dalies dispoziciją (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-719/2007; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-250/2008 ir kt.).
61. Pagal MAĮ 66–72 straipsnių nuostatas mokėtino mokesčio dydžiai gali būti apskaičiuoti dvejopai: įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka mokėtino mokesčio dydžiai nustatomi, remiantis pirminiais ir tiesioginiais, turinčiais juridinę galią įrodymais. Paprastai tai yra buhalterinės apskaitos dokumentai, sandoriai ir pan.
62. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį „Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“
63. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1. mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2. to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos - nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.
64. Nagrinėjamu atveju automobilių pirkimo-pardavimo sandoriai ir PVM sąskaitos faktūros yra pirminiai, tiesioginiai ir leistini įrodymai, kuriais remiantis galima įprastine tvarka nustatyti mokesčio bazę bei apskaičiuoti mokėtinus mokesčius. Minėta, kad mokesčių administratorius turėjo surinkęs duomenų duodančių pagrįstą pagrindą abejonei dėl šiuose įrodymuose užfiksuotų aplinkybių tikrumo. Byloje kitų duomenų, kurie patvirtintų arba paneigtų šiuose įrodymuose užfiksuotų aplinkybių tikrumą, nesurinkta. Tokio pobūdžio įrodymų iš esmės nepateikė ir pareiškėjas, šiuo atveju jis teikia bendro pobūdžio teiginius, jų nepagrįsdamas kitais leistinais įrodymais. Tai lemia, kad pagal pagrįstas abejones keliančius pirminius, tiesioginius ir leistinus įrodymus mokėtino mokesčio dydžio nebuvo galima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka ir to padaryti nebuvo galima dėl pareiškėjo galimai netinkamai vykdytos pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka.
65. Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad mokesčių administratoriui egzistavo faktinės ir teisinės prielaidos bei sąlygos nagrinėjamų sandorių atžvilgiu taikyti MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, dėl ko priešingi šiuo klausimu pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai pripažįstami nepagrįstais bei atmetami.
66. MAĮ 70 straipsnyje, suteikiančiame mokesčių administratoriui teisę mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal jo įvertinimą, yra apibrėžtas ir šio mokesčių administratoriui leistino elgesio turinys, o būtent, šį apskaičiavimą jis turi atlikti „atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją“ , o jų nepakankant – „parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“
67. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad mokesčių administratorius mokesčius šiuo būdu gali apskaičiuoti dvejopai: taikydamas savo nustatytus įvertinimo metodus (nustatytus Taisyklėse), arba jų netaikydamas. Metodų nustatytų Taisyklėse jis gali netaikyti tuomet, kai disponuoja pakankama informacija, kuria remiantis gali atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas. O kai turima informacija yra nepakankama tokio pobūdžio skaičiavimams atlikti, jis mokėtinų mokesčių sumas gali apskaičiuoti remdamasis, ekonomikos - finansų srityje taikomais teorinio pobūdžio skaičiavimo būdais, kuriuos parenka, atsižvelgdamas į turimos informacijos kiekį, pobūdį, šaltinius ir pan. (Taisyklių 6.2.–6/3.;28–29).
68. Toks metodų nustatytų Taisyklėse pobūdis savo ruožtu lemia, kad jų taikymas, o tuo pačiu ir mokesčių, remiantis jais apskaičiavimas, yra susijęs su specialių žinių panaudojimu bei pritaikymu. Pagal įrodymų vertinimo taisykles, duomenys, kurie gauti panaudojus specialias žinias, kaip taisyklė, gali būti koreguojami, paneigiami ir pan., tik taip pat panaudojus bei pritaikius specialias žinias, arba kai nustatoma, kad šiems duomenims gauti buvo panaudoti netinkami tyrimo metodai, buvo pasinaudota neteisingais ar nepatikimais informacijos šaltiniais (ABTĮ 56 str. 2 d.; 60–62 str.).
69. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas šiai bylai aktualiais klausimais įrodymų, susijusių su specialių žinių ekonomikos – finansų srityje panaudojimu, teismui neteikia bei neprašo jų surinkti bylą nagrinėjant teisme. Savo nesutikimą su mokesčių administratoriaus atliktais paskaičiavimais pateikia kaip savo nuomonę bei samprotavimus, pagal kuriuos, jo teigimu, galėtų būti tiksliau apskaičiuojami mokesčiai.
70. Byloje nustatyta, kad apskaičiuojant pareiškėjo mokesčių bazę buvo taikytas ekonominio modelio įvertinimo metodas, kurį naudojant buvo atlikti realizavimo pajamų apskaičiavimai. Toks mokesčių apskaičiavimo būdas yra numatytas Taisyklių 6.3.6 punkte. Tai reiškia, kad toks mokėtinų mokesčių nustatymo (skaičiavimo) būdas yra leistinas teisės aktais.
71. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesutinka su šio metodo tinkamu pritaikymu ir teigia, kad mokesčių administratorius pritaikęs šį metodą, proporcingai turėjo perskaičiuoti ir automobilių įsigijimo kainą bei padidinti pareiškėjo išlaidas šiems automobiliams įsigyti tiek, kad antkainis atitiktų rinkos sąlygas. Tačiau nuorodų į atitinkamus teisės aktus, skaičiavimo metodikas ir pan., kurie reglamentuoja tokio metodo taikymo sąlygas ir tvarką, nepateikia. Kaip minėta, savo siūlomą mokėtinų mokesčių skaičiavimo būdą pateikia tik kaip savo nuomonę, kuri jo teigimu, būtų tikslesnė, teisingesnė, pagrįsta ekonomine logika ir pan.
72. Tas pats pasakytina ir dėl pareiškėjo teiginių, kad mokesčių administratoriaus pasirinkti informacijos šaltiniai yra neteisingi ir pan. Byloje nustatyta, kad informacija mokesčių bazei apskaičiuoti buvo paimta iš keturių šaltinių: VšĮ „Emprekis“, Komisijos privalomam registruoti turtui įvertinti 2007 m. liepos 4 d. nutarimo Nr. 6 „Dėl nekilnojamo ir kito kilnojamojo turto vidutinių rinkos kainų nustatymo 2007 m. rugpjūčio 1 d.”, pirkėjų apklausos duomenų ir statistikos duomenų bei palyginamųjų įmonių pelningumo rodiklių. Pareiškėjas savo teiginių, kad šie informacijos šaltiniai nėra patikimi taip pat nepagrindžia konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis, bei teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis tokių informacijos šaltinių panaudojimo sąlygas ir tvarką.
73. Apibendrinus darytina išvada, kad tokio pobūdžio įrodymų vertinimo prasme, aptarti pareiškėjo teiginiai yra neįrodyti, o tuo pačiu nepaneigia ir mokesčių administratoriaus išvadų dėl pareiškėjui mokėtinų mokesčių dydžių, gautų ekonominio modelio įvertinimo metodo pagalba.
74. Nepagrįsti ir tie pareiškėjo teiginiai, kuriais teigiama, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų ar nepakankamai motyvuotas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas pakankamai išsamiai išanalizavo bei atsakė į pagrindinius pareiškėjo argumentus, kuriais yra grindžiamas pareiškėjo reikalavimas panaikinti ginčijamus mokesčių administratoriaus sprendimus.
75. Kolegija sutinka ir su kita pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra teisinių prielaidų ir sąlygų pareiškėją atleisti nuo dalies ar visų jam priskaičiuotų delspinigių, nes mokesčių įstatymų pažeidimai padaryti dėl pareiškėjo kaltės, bandant nuslėpti mokesčius. Be to pareiškėjas, šiuo klausimu apeliaciniame skunde iš esmės ir nepateikia jokių teisinių argumentų, o prašo remtis protingumo ir teisingumo kriterijais, sprendžiant šį klausimą.
76. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Bestauto“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.