- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-01-03
- Bylos Nr.
- 2-43/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00371-2010-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Rimvydas Norkus, Algirdas Gailiūnas
- Atsakovas
- P. K., uždarajai akcinei bendrovei „Sekretas“, OÜ More Chartering, SIA „Vulcanus“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „MK Laivyba“, UAB "MK laivyba" „Serketas" OU More Chartering SIA „Vulcanus"
- Kategorijos
- 110.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Gailiūno, Kazio Kailiūno ir Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. K. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutarties, kuria atsisakyta tenkinti atsakovo prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, civilinėje byloje Nr. 2-294-125/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „MK Laivyba“ ieškinį atsakovams P. K., uždarajai akcinei bendrovei „Sekretas“, OÜ More Chartering, SIA „Vulcanus“, dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „MK Laivyba“ kreipėsi į teismą prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiomis tarp UAB „MK Laivyba“ ir OÜ More Chartering sudarytų sandorių dalis dėl paslaugų kainos dalies; 2) pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis UAB „MK Laivyba“ ir SIA „Vulcanus“ sudarytų sandorių dalis dėl paslaugų kainos dalies; 3) pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis UAB „Serketas“ ir OÜ More Chartering sudarytas sutartis pilna apimtimi; 4) priteisti iš atsakovų P. K. ir SIA „Vulcanus“ solidariai 57 928,37 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 5) priteisti iš atsakovų P. K. ir UAB „Sekretas“ solidariai 174 708,43 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 6) priteisti solidariai iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovas pirminiu ieškiniu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui P. K. priklausantį konkrečiai nurodytą nekilnojamąjį turtą, taip pat areštuoti atsakovui priklausančias UAB „Sekretas" akcijas, uždrausti disponuoti jomis bei įgyvendinti kitas akcininko turtines ir neturtines teises. Ieškovas nurodė, kad nuostolių suma yra didelė ir galbūt dar negalutinė, atsakovas padarė šiurkščius konkurencijos teisės pažeidimus, todėl netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Pirmosios instancijos teismas 2010 m. kovo 18 d. nutartimi ieškovo prašymą tenkino iš dalies ir ieškovo reikalavimų sumai areštavo atsakovui P. K. priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą bei turtines teises, o jų nesant ar esant nepakankamai - pinigines lėšas, esančias bankų atsiskaitomosiose sąskaitose, pas atsakovą ar trečiuosius asmenis.
2012 m. balandžio 24 d. teisme buvo gautas atsakovo P. K. prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Atsakovas prašė įpareigoti ieškovą pateikti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą, kurį sudaro 21 799,29 Lt. Nurodė, kad bendra jo areštuoto turto vertė yra 342 218 Lt, todėl pardavus areštuotą turtą ir sudarius banko indėlio sutartį gauta suma už palūkanas sudarytų 21 799,29 Lt. Kadangi atsakovas nuo 2010 m. kovo mėn. negali disponuoti savo turtu, todėl teigia patiriantis nuostolius, kurie sudaro 21 799,29 Lt.
Šalies argumentai
Ieškovas su atsakovo prašymu nesutiko. Nurodė, kad atsakovo turto yra areštuota tik 32 585,59 Lt sumai. Atsakovui priklausančio buto vertė nėra įtraukta į bendrą areštuotiną sumą, kadangi jis yra įkeistas bankui, tačiau minėtos aplinkybės atsakovas teismui nenurodė, be to, atsakovo įsiskolinimo bankui suma kelis kartus viršija buto rinkos kainą. Ieškovo teigimu, atsakovas neįrodė, jog realiai turėjo galimybę gauti 21 799,29 Lt sumą kaip palūkanas už banko indėlio sutartį, taip pat nepateikė duomenų, kurie įrodytų ketinimus parduoti areštuotą turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. gegužės 9 d. nutartimi atmetė atsakovo P. K. prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas nepateikė duomenų, įrodančių, jog jis realiai ketino realizuoti jam nuosavybės teise priklausantį turtą ir turėjo galimybę gauti 21 799,29 Lt dydžio palūkanas, todėl prašymo netenkino.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas P. K. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartį panaikinti ir priimti naują nutartį, kuria būtų tenkinamas atsakovo prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.
Ieškovo vertinimu, sprendžiant atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo klausimą, teismas nebūtinai turi turėti įrodymus, jog tam tikro dydžio nuostoliai ateityje tikrai atsiras, kadangi teismui pakanka įsitikinti vien tuo, kad susidariusioje situacijoje nuostoliai gali atsirasti, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino atsakovo prašymo vien tik dėl to, kad atsakovas neįrodė galimų nuostolių buvimo. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pateikti įrodymų apie ketinimą parduoti butą jis negali, kadangi butas yra areštuotas ir preliminarių sandorių sudarymas nėra galimas. Atsakovo teigimu, jo siekį parduoti turtą įrodo tai, kad atsakovas gyvena užsienyje ir realiai turtu nesinaudoja, todėl akivaizdu, kad atsakovas siekė turtą realizuoti, o už gautas lėšas ketino padengti dalį kredito ar gauti palūkanas pagal banko indėlio sutartį.
Ieškovas UAB „MK Laivyba“ prašo skundą atmesti ir palikti skundžiamą teismo nutartį nepakeistą. Ieškovo vertinimu, skundžiama teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, kadangi atsakovas neįrodė savo ketinimų parduoti turtą realumo bei galimybės gauti nurodomo dydžio palūkanas. Atsakovas, ieškovo teigimu, klaidina teismą, teigdamas, kad jo areštuoto turto vertė yra 342 218 Lt, nepateikia informacijos apie turimus kreditorinius įsipareigojimus, o nuostolių užtikrinimą naudoja kaip gynimąsi nuo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškovas pažymėjo, kad teismui atmetus ieškinį ir atsakovui įrodžius 21 799,29 Lt dydžio patirtus nuostolius, ieškovui atlyginti minėtą sumą nebūtų finansinių sunkumų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas atsakovo prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
CPK 146 straipsnio 1 dalis įtvirtina atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo institutą. Jei dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovas gali patirti nuostolių, būtina ne tik numatyti tokių nuostolių atlyginimo galimybę, bet ir užtikrinti, kad tokių nuostolių atlyginimas nepasunkėtų. Tuo tikslu CPK 146 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Atsakovo tikėtinų ir realiai prognozuotinų nuostolių atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei tik atsakovas įrodo, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo jam ateityje iš tiesų gali atsirasti nuostolių, t. y. tikėtinų nuostolių susidarymo mechanizmas turi būti a priori aiškus ir pagrįstas bei priežastiniu ryšiu susijęs su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis. Teismas, spręsdamas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, turi įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių rūšį, jų taikymo mastą, poveikį atsakovui, jo įprastinės veiklos pobūdį ir mastą, laikinųjų apsaugos priemonių padarinius ribojant veiklą, galimų nuostolių susidarymo mechanizmą, konkrečių būsimų nuostolių (jeigu apie juos yra duomenų) dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes.
Nagrinėjamu atveju Klaipėdos apygardos teismas sprendė, kad atsakovas nepagrindė nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, buvimo ar atsiradimo rizikos, todėl atmetė atsakovo prašymą. Atsakovas su pirmosios instancijos nutartimi nesutinka ir teigia, kad teismui nebūtina turi turėti įrodymus, jog tam tikro dydžio nuostoliai ateityje tikrai atsiras, kadangi teismui, sprendžiant klausimą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, pakanka įsitikinti, kad susidariusioje situacijoje nuostoliai gali atsirasti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad teismui nebūtina turėti įrodymų, jog tam tikro dydžio nuostoliai ateityje neišvengiamai atsiras, tačiau tai nereiškia, kad asmuo, prašantis nuostolių atlyginimo užtikrinimo, neturi pateikti nuostolių atsiradimo tikimybės pagrindimo ir pagrįsto, preliminaraus jų paskaičiavimo. Teismas, spręsdamas dėl būtinumo taikyti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, turi nustatyti dvi aplinkybes. Pirma, teismas turi pripažinti, kad yra reali nuostolių atsiradimo ateityje tikimybė arba, kad nuostoliai jau yra atsiradę. Antra, teismas turi nustatyti, kad dėl kokių nors ieškovo veiksmų ar kitų aplinkybių, atsakovo nuostolių atlyginimas ateityje (priėmus galutinį galimai ieškovui nepalankų teismo sprendimą) gali būti apsunkintas arba pasidarys nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1301/2010).
Siekiant užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą, Civilinio proceso kodekse yra įtvirtintas principas, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.). Įrodinėjimo pareigą civiliniame procese turi proceso šalys, o ne teismas. Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių gali patirti nuostolių, kaip minėta, gali pateikti teismui konkrečius duomenis apie tokių nuostolių atsiradimo galimumą bei jų preliminarų dydį. Nepateikus tokių duomenų, tenkinti atsakovo prašymo dėl nuostolių atlyginimo nėra pagrindo.
Nagrinėjamu atveju atsakovas nurodė, kad pardavus jo areštuotą turtą, kurio vertė, atsakovo teigimu, yra 342 218 Lt, jis turėjo galimybę gauti 21 799,29 Lt dydžio palūkanas, tačiau pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, jis negali turtu disponuoti, dėl ko patyrė minėto dydžio nuostolius. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad atsakovas nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tikimybę grindžia tik hipotetiniais teiginiais, tačiau nepateikia teismui įrodymų, bent iš dalies patvirtinančių realią tikimybę sudaryti jam priklausančio turto pardavimo sandorius, t. y. kad ketino parduoti areštuotą turtą, buvo suradęs potencialius pirkėjus tačiau sutarčių nepavyko sudaryti būtent dėl atsakovo atžvilgiu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių. Atsakovas nurodo, kad pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, preliminarių turto pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymas nebuvo galimas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad teikiant teismui prašymą dėl patirtų nuostolių, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo ir juos siejant su neįvykusiu turto pardavimu, atsakovas turi tikėtinai pagrįsti, kad tokius sandorius buvo siekiama sudaryti. Atsakovas nurodo, kad jo ketinimą parduoti turtą taip pat pagrindžia aplinkybė, jog jis realiai nesinaudoja areštuotu turtu, kadangi gyvena užsienyje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nesant duomenų apie ketinimą parduoti turtą, atsakovo nurodoma aplinkybė savaime nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovo ketinimus turto atžvilgiu.
Atsakovui prašant užtikrinti nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą, atsakovas turi pagrįsti ir prašomų užtikrinti nuostolių dydį. Atsakovas teigia, kad pardavęs turtą, kurio vertė atsakovo paskaičiavimu yra 342 218 Lt, jis galėjo gauti 21 799,29 Lt dydžio palūkanas, tačiau atsakovas neįrodo, kad pardavus areštuotą turtą, atsakovas būtų gavęs 342 218 Lt dydžio sumą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad antstolis vykdydamas Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. nutartį areštavo atsakovui priklausantį turtą, kuris įvertintas 33 787 Lt (t. 2, b.l. 74). Minėtą aplinkybę patvirtina antstolio raštas bei patvarkymas dėl aprašyto turto vertės (t. 2, b.l. 76-77), kurio atsakovas neginčijo, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo ja nesivadovauti. Antstolis taip pat areštavo ir atsakovui priklausantį butą, tačiau jo vertės į areštuotino turto masę neįtraukė, kadangi kaip patvirtina bylos medžiaga, jis yra įkeistas bankui siekiant užtikrinti 246 826 Lt dydžio kredito bankui grąžinimą, o vidutinė minėto buto rinkos vertė sudaro tik 86 800 Lt (t. 2, b.l. 83-85 ), todėl akivaizdu, kad pardavus įkeistą turtą, gautų lėšų nepakaktų užtikrinti net hipotekos kreditoriaus reikalavimui. Be to, atsakovas nurodė, kad jam priklausančio buto vertė yra 280 000 Lt. Teismas pažymi, kad nurodydamas buto vertę, atsakovas remiasi 2007 m. duomenimis (2007 m. rugpjūčio 20 d. sutartinės hipotekos sutartimi), o ne realia buto rinkos verte. Kadangi savalaikių duomenų apie buto vertę atsakovas nepateikė, teisėjų kolegija vadovaujasi VĮ „Registrų centro“ pateikta informacija apie vidutines rinkos vertes (t. 2, b.l. 85).
Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones buvo nustatyta, kad jos taikomos siekiant užtikrinti ieškovo reikalavimų 133 811,04 Lt dydžio sumai įvykdymo užtikrinimą, kadangi pagal CPK 145 straipsnio nuostatas, taikomų laikinųjų apsaugos priemonių suma neturi būti didesnė už ieškinio sumą, todėl atsakovo teiginiai, kad vykdant Klaipėdos apygardos teismo nutartį buvo areštuota atsakovo turto už 342 218 Lt vertę, yra nepagrįsti. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad atsakovas įrodė realią nuostolių atsiradimo ar buvimo tikimybę.
Kaip buvo minėta teismas, spręsdamas prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, taip pat turi nustatyti, kad dėl kokių nors ieškovo veiksmų ar kitų aplinkybių, atsakovo nuostolių atlyginimas ateityje (priėmus galutinį galimai ieškovui nepalankų teismo sprendimą) gali būti apsunkintas arba pasidarys nebeįmanomas. Teismui turi būti pateikti duomenys, pagal kuriuos būtų galima pagrįstai prognozuoti, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šalies patirtų nuostolių atlyginimas gali pasunkėti, pavyzdžiui, nuostoliai yra dideli, asmuo yra finansiškai nepajėgus jų padengti, neturi Lietuvoje turto, gali vengti atlyginti nuostolius ir pan. Taikant nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių atlyginimo užtikrinimo institutą iš esmės vadovaujamasi tais pačiais principais, kurias vadovaujamasi taikant laikinąsias apsaugos priemones. Spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas turi atsižvelgti į atsakovo teisinį statusą, nes atsakovo teisinis statusas gali būti veiksnys, lemiantis grėsmės, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nebuvimą. Sprendžiant dėl atsakovo nuostolių taikant laikinąsias apsaugos priemones atlyginimo užtikrinimo, tokios pat nuostatos taikomos ir vertinant ieškovo teisinį statusą. Šiuo atveju ieškovas yra juridinis asmuo, kuris, jo paties teigimu, vykdo ūkinę – komercinę veiklą, sudaro didelės vertės sandorius, gauna pelną, todėl teismui net ir netenkinus ieškovo ieškinio bei priteisus atsakovui jo patirtus nuotolius, ieškovui atlyginti nurodomo dydžio sumą nebūtų finansinių sunkumų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti ieškovo teiginių pagrįstumu bei pažymi, kad pagal formuojamą teismų praktiką, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo srityje, atsakovo prašoma užtikrinti 21 799,29 Lt suma, nelaikytina didele, todėl nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo taikyti nuostolių, galimų dėl taikomų laikinųjų apsaugos priemonių, atlyginimo užtikrinimo.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė nuostolių taikant laikinąsias apsaugos priemones atlyginimo užtikrinimą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, o atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo jos naikinti (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Netenkinti atskirojo skundo.
Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gegužės 9 d. nutartį palikti nepakeistą .