Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Alytaus PN neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto maitinimo (pagal religinius įsitikinimus), taip pat dėl to, jog pataisos namų bibliotekoje nėra knygų, susijusių su islamo religija.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 1996-01-24 nutarimas). Konstitucinis Teismas 1996-04-18 nutarime yra konstatavęs, jog visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas - tai demokratinės visuomenės pagrindas. Asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997-05-06 nutarimas).

Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims maitinimas organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis bei finansavimas nustatytas Lietuvos Respublikos ministro 2002-09-23 įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“.

Maisto produktų pirkimo, maisto gaminimo ir išdavimo tvarką asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės, kurių 5 ir 6 punktuose numatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija. Sudaromi valgiaraščiai: Valgiaraštis dirbantiems vyrams, Valgiaraštis nedirbantiems vyrams, Valgiaraštis dirbančioms moterims, Valgiaraštis nedirbančioms moterims, Valgiaraštis dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštis nedirbantiems vyrams (vegetarams) ir kt., kuriuos tvirtina Kalėjimų departamento direktorius. Minėtų taisyklių 7 punkte nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus.

Valgiaraščiai, pagal kuriuos ginčo laikotarpiu buvo maitinami suimtieji bei nuteistieji, buvo patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-04-28 įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog pareiškėjas dėl musulmoniško maitinimo kreipėsi į Alytaus PN su prašymu, į kurį 2017-03-23 raštu Nr. 363-421 buvo atsakyta, jog pareiškėjas turi galimybę maitintis pagal vegetarinį valgiaraštį, jei pateiks pataisos namams tokį prašymą (b. l. 4). Pareiškėjui buvo paaiškinta, jog į šį valgiaraštį nėra įtraukti kiaulienos produktai. Kaip nurodė atsakovės atstovas, pareiškėjas šio maitinimo atsisakė ir pasirinko maitintis pagal nedirbančiojo nuteistojo valgiaraštį, atsisakydamas mėsos (b. l. 46). Pareiškėjas skunde šios aplinkybės neneigia, nurodo, kad kitų rūšių mėsą perka už asmenines lėšas.

Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nesant jas paneigiančių duomenų, darytina išvada, kad Alytaus PN užtikrina nuteistiesiems pasirinkimo galimybę patiems nuspręsti, pagal kokį patvirtintą valgiaraštį jie būtų maitinami. Teisės aktai nenumato nuteistųjų maitinimo pagal valgiaraštį musulmonams, be to, į vegetarišką valgiaraštį įeina ir produktai iš žuvies. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes byloje nėra duomenų, jog analogiškoje situacijoje esantiems kitiems asmenims (musulmonams) buvo užtikrintas maitinimas pagal valgiaraštį musulmonams. Nenustačius, kad Alytaus PN pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamą mitybą, nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme. Tokia teismo išvada atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. 2018-01-17 LVAT nutartį administracinėje byloje A-306-442/2018).

Pareiškėjas taip pat nurodo, jog pataisos namų bibliotekoje nebuvo knygų apie islamo religiją, todėl jis turėjo šių knygų įsigyti už asmenines lėšas.

Bausmių vykdymo kodekso 93 straipsnyje yra įtvirtinta teisė nuteistiesiems už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti neribotą kiekį literatūros ir rašomųjų reikmenų, taip pat prenumeruoti laikraščius bei žurnalus. Teisę prenumeruoti nuteistiesiems laikraščius ir žurnalus turi ir jų sutuoktiniai, sugyventiniai bei artimieji giminaičiai, taip pat kiti fiziniai ir juridiniai asmenys. Jokiame teisės akte nėra numatyta pareiga laisvės atėmimo vietų bibliotekas aprūpinti knygomis, susijusiomis su islamo religija. Vis dėlto, pažymėtina, jog pareiškėjui kreipusis su pretenzija dėl minėtų knygų trūkumo, Alytaus PN administracija tokio pobūdžio literatūros įsigijo (b. l. 7, 57). Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu teigė, jog nupirkta literatūra nėra kokybiška, reprezentuoja neigiamą požiūrį į islamo religiją ir kt., tokie pareiškėjo argumentai laikytini subjektyvia jo paties nuomone, nepagrįsta jokiomis teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir išdėstytą teisinį reglamentavimą, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus šioje dalyje.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja

nusprendė:

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.