Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro R. S., nuteistųjų G. Z. ir E. D. apeliacinius skundus dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

G. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį (už 2012-01-29 vagystę iš R. J.) laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams,

pagal BK 178 straipsnio 4 dalį (už 2012-03-03 vagystę iš S. B.), areštu 20 (dvidešimčiai) parų,

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2012-03-13 veika prieš V. R.) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams,

pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (2012-03-13 veika prieš V. R.) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams,

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (2012-03-13 veika prieš V. R.) laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, paskirta 20 parų arešto bausmė pakeista į 20 (dvidešimties) dienų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, paskirtos bausmės dalinio bausmių sudėjimo ir apėmimo būdais (už 2012-03-13 veikas) subendrintos ir G. Z. subendrinta galutinė bausmė nustatyta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

G. Z. į bausmės laiką įskaitytas jo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2012 m. kovo 19 d. iki 2012 m. spalio 2 d.

E. D. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį (2012-03-13 veika prieš V. R.) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,

pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (2012-03-13 veika prieš V. R.) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams,

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (2012-03-13 veika prieš V. R.) laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė E. D. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalimi, prie šiuo nuosprendžiu E. D. paskirtos bausmės iš dalies pridėta 2012 m. kovo 2 d. Telšių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos bei neatliktos bausmės dalis ir galutinė subendrinta bausmė E. D. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

E. D. į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laikas nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2012 m. kovo 22 d.

V. Š. išteisintas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį (dėl 2012-03-13 veikų prieš V. R.) neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Iš G. Z. priteista R. S. 200 (du šimtai) litų nusikaltimu padarytai žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

n ustatė:

G. Z. nuteistas už tai, kad 2012 m. sausio 29 d., apie 19 val., išlauždamas duris įsibrovė į R. J. butą, adresu (duomenys neskelbtini), iš ten pagrobė skalbimo mašiną „Beko“, 900 Lt vertės, mikrobangų krosnelę „Vido“, 50 Lt vertės, ir dujų balioną, 50 Lt vertės, tuo R. J. padarydamas 1000 Lt turtinę žalą.

Be to, G. Z. nuteistas už tai, kad 2012 m. kovo 3 d. apie 20 val. 30 min., būdamas S. B. bute, adresu: (duomenys neskelbtini), iš R. S. piniginės pagrobė jos 200 Lt, tuo padarydamas jai 200 litų turtinę žalą.

Be to, G. Z. ir E. D. nuteisti už tai, kad 2012 m. kovo 13 d., apie 17 val. 20 min., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) kapinių teritorijoje, veikdami kartu, panaudodami fizinį smurtą prieš V. R., t. y. E. D. V. R. laikant už rankų, G. Z. kumščiu suduodant V. R. apie 10 smūgių į pilvą, krūtinę, šonus bei du kartus spiriant į kairę koją, pagrobė V. R. piniginę, 20 Lt vertės, su joje buvusiais 30 litų, V. R. asmens tapatybės kortele Nr. (duomenys neskelbtini), bei banko AB „(duomenys neskelbtini)“ V. R. išduota mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini).

V. Š. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. kovo 13 d. apie 17 val. 20 min., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) kapinių teritorijoje, veikdamas kartu su G. Z. ir E. D., panaudodami fizinį smurtą V. R. atžvilgiu, t. y. V. Š. ir E. D. V. R. laikant už rankų, G. Z. kumščiu suduodant V. R. apie 10 smūgių į pilvą, krūtinę, šonus bei du kartus spiriant į kairę koją, pagrobė V. R. piniginę už 20 Lt su joje buvusiais 30 litų, V. R. asmens tapatybės kortele Nr. (duomenys neskelbtini) bei banko AB „(duomenys neskelbtini)“ V. R. išduota mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini).

Teismas V. Š. pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį (dėl 2012-03-13 veikų prieš V. R.) išteisino neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

pagal BK 302 straipsnio 1 dalį – areštu 30 parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinti apimant ir galutinę subendrintą bausmę V. Š. paskirti 30 parų arešto.

Į bausmės laiką įskaityti laiką, V. Š. išbūtą laikiname sulaikyme BPK 140 straipsnio tvarka, t. y. dvi paras. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Prokuroro vertinimu, teismas teisingai nusprendė G. Z. ir E. D. pripažinti kaltais dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, teisingai įvertino tą aplinkybę, kad nukentėjusysis V. R., kuris atlikinėja realią laisvės atėmimo bausmę, bijodamas kaltinamojo G. Z., su kuriuo kartu buvo etapuojamas į teismo posėdžius ir iš jų, teisme davė neteisingus parodymus. Kad nukentėjusysis V. R. bijojo ne tik G. Z., bet ir kitų kaltinamųjų, t. y. E. D. ir V. Š., yra užfiksuota ir jo parodymuose, duotuose ikiteisminio tyrimo metu, kai V. R. dar buvo laisvėje. Tai matyti ir iš akistatų tarp jo ir E. D. bei V. Š. protokolų, šią aplinkybę patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausta ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja V. V..

Apeliantas atkreipia dėmesį, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pažymėta, jog, išklausęs nukentėjusiojo V. R. parodymus, duotus teismo posėdyje, kurio metu jis paaiškino, kad šiuo metu niekam pretenzijų nebeturi, viskas esą jam sugrąžinta, kad šiuo metu nieko nebeprisimena, o pagarsinus jo rašytinius parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pareiškė, kad duodamas parodymus buvo girtas, davė neteisingus parodymus, tyrėjai jam darė spaudimą, teismas atsižvelgia į tai, kad „byloje yra rašytinių įrodymų, jog V. R. yra etapuojamas su kaltinamuoju G. Z., yra duomenų, kad nukentėjusysis bijo kaltinamojo, todėl teisme duoda ne nuoseklius, o tik epizodinius parodymus, kaip teisingus V. R. parodymus pagarsino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir dalį jų išdėstė nuosprendyje.

Prokuroras pažymi, kad 2012-05-18 vykusios nukentėjusiojo V. R. apklausos metu šis taip pat nurodė: „Pamenu, kad vienam iš tų vaikinų skambino į telefoną, bet kiek pamenu, tai buvo po to, kai PIN kodą pasakiau“. Šių V. R. parodymų teismas nevertino, nors pats buvo pripažinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu V. R. duotus ir teismo posėdžio metu pagarsintus parodymus laiko teisingais.

Skunde taip pat nurodoma, kad 2012-04-25 vykusios akistatos tarp nukentėjusiojo V. R. ir įtariamojo G. Z. metu, V. R. taip pat buvo patvirtinęs, jog, kai G. Z. ištraukė piniginę, abu jaunuoliai, t. y. E. D. ir būtent V. Š., buvo kapinėse, ir, kai G. Z. sudavė jam smūgius, šie abu jaunuoliai laikė jį už rankų.

Anot apelianto, iš nuosprendžio neaišku, kodėl teismas, laikydamas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo V. R. duotus parodymus teisingais, priimdamas nuosprendį jais rėmėsi tik iš dalies, t. y. vertindamas tik G. Z. ir E. D. nusikalstamas veikas, bet nesirėmė vertindamas V. Š. atliktus veiksmus, nors pats nuosprendyje nurodė, kad teismo posėdžio metu nukentėjusiojo V. R. duoti parodymai, kurių metu jis teigė, kad nuėjus į kapines V. Š. suskambėjęs telefonas ir jis išėjęs iš kapinių, kad V. Š. po skambučio pasišalinęs ir atimamos piniginės nematęs, nėra teisingi ir tokią savo išvadą tinkamai motyvavo.

Prokuroro vertinimu, teismas, prieštaraudamas pats sau, padarė klaidingą išvadą, kad: „V. Š. nedalyvavo darant plėšimą ir pagrobiant dokumentą ir mokėjimo kortelę, nes V. Š. nuėjus į kapines ir dar nepradėjus plėšimo veiksmų, suskambėjo mobilaus ryšio telefonas ir jis, pakalbėjęs telefonu, iš kapinių išėjo. Būtent išėjo dar tuo metu, kai G. Z. nebuvo pradėjęs suduoti smūgių ir apieškoti nukentėjusiojo. Nors V. Š. padėjo G. Z. nuvesti V. R. į (duomenys neskelbtini) kapines, tačiau byloje nėra įrodymų, kad jis būtų žinojęs, kokiu tikslu V. R. yra ten vedamas. Be to, plėšimas ir dokumento bei mokėjimo kortelės pagrobimas buvo padaryti jau po to, kai V. Š. pats savo noru pasišalino iš kapinių ir darant kaltinime išvardintas nusikalstamas veikas jis jau nedalyvavo. Todėl teismas daro išvadą, kad V. Š. išteisintinas, nes byloje nėra įrodymų, kad V. Š. dalyvavo padarant nusikalstamas veikas (BPK 303 str. 5 d. 2 p.)“.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, prokuroro teigimu, akivaizdu, kad teismas nepašalino aiškių prieštaravimų ir dėl to kaltinamojo V. Š. atžvilgiu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą išteisinamąjį nuosprendį. Teismo išvada neatitinka bylos aplinkybių, nes nustatyta, kad V. Š. veikė bendrininkų grupėje su G. Z. ir E. D. darant nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje.

Apeliaciniais skundais nuteistasis G. Z. prašo pakeisti Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. nuosprendį: jį pagal BK 214 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto disponavimo V. R. elektronine mokėjimo priemone – banko „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimo kortele bei dėl jo asmens tapatybės kortelės pagrobimo išteisinti, ir, atsižvelgus į visas jo skunde išvardytas aplinkybes, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sušvelninti.

Skunde apeliantas pažymi, kad jis prisipažino įvykdęs R. J. turto vagystę ir S. B. pinigų vagystę, tačiau nurodo nesutinkantis su tuo, kad jam, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, paskirta bausmė – 20 parų arešto būtų pakeista į 20 parų laisvės atėmimo.

Taip pat nurodo manantis, kad jis buvo neteisingai pripažintas kaltu epizode dėl tos nukentėjusiojo V. R. plėšimo dalies, kur buvo apkaltintas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir BK 302 straipsnio 1 dalį, t. y. kad jis pagrobė asmens tapatybės kortelę bei banko „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimo kortelę ir jomis pasinaudojo jo. Teigia, jog pats nukentėjusysis V. R. nurodė, kad tą pačią dieną iš jo atimta piniginė su joje buvusia asmens tapatybės kortele bei banko mokėjimo kortele jam buvo grąžintos. V. R. jis pažinojo, todėl savanoriškai nunešė į nakvynės namus, kur gyveno V. R., piniginę su abiem kortelėmis, norėdamas šiuos daiktus grąžinti. Kadangi paties V. R. jis nerado, viską atidavė nakvynės namuose buvusiam jų bendram pažįstamam A. S.. Pažymi, kad šią aplinkybę patvirtino ir pats V. R., kuris teisme jam jokių pretenzijų neturėjo. Anot apelianto, esant tokioms aplinkybėms akivaizdu, kad jis neturėjo tikslo užvaldyti V. R. asmens tapatybės kortelės bei banko kortelės, jomis nedisponavo, taigi, pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį turi būti išteisintas.

Nuteistasis E. D. taip pat nurodo, kad 2012 m. kovo 13 d. (duomenys neskelbtini) mieste eidami gatve kartu su G. Z. ir V. Š. jie sutiko V. R.. Tada G. Z. ir V. R. kalbėjo apie skolos grąžinimą. Kadangi V. R. skolos negrąžino, G. Z. jam sudavė du smūgius kumščiu į veidą. G. Z. apkabino per pečius V. R. ir pasakęs V. Š., kad paimtų V. R. už parankės, nusivedė pastarąjį į (duomenys neskelbtini) kapines, o jis (E. D.) sekė jiems iš paskos. Nuėjus ten, V. Š. išėjo, o G. Z. apieškojo V. R. kišenes ir rado piniginę. Kadangi piniginėje esančių pinigų skolai grąžinti turbūt neužteko, G. Z. liepė V. R. pasakyti banko kortelės PIN kodą, kurį jis iš karto ir pasakė. V. R. prašė grąžinti piniginę, tačiau G. Z. atsisakė, ir tada jie visi ėjo link bankomato. Einant pro prekybos centrą „(duomenys neskelbtini)“, V. R. į jį įbėgo, o jie nuėjo toliau. Kiek paėjėjus, jis pasuko į (duomenys neskelbtini) gatvę, o G. Z. nuėjo tiesiai. Piniginė liko pas jį (G. Z.). Po valandos G. Z. jam paskambinęs pranešė, kad V. R. parašė pareiškimą.

Teismo posėdyje prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti. Nuteistieji G. Z. ir E. D. bei jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus patenkinti, o prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, išteisintasis V. Š., jo gynėja prašė prokuratūros skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuratūros ir nuteistojo G. Z. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Nuteistojo E. D. apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl G. Z., E. D. ir V. Š. kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas

Kaip jau minėta, skundais nuteistasis G. Z. prašo jį išteisinti pagal BK 214 straipsnio 1 dalį ir BK 302 straipsnio 1 dalį, nuteistasis E. D. teigia, kad jam inkriminuotų nusikalstamų veikų nepadarė ir prašo baudžiamąją bylą jam nutraukti, prokuroras prašo pripažinti V. Š. kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 302 straipsnio 1 dalį ir jį už minėtus nusikaltimus nuteisti.

Pažymima, kad pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Buvimas šalia nukentėjusiojo kitiems bendrininkams pagrobiant turtą taip pat laikomas grasinimu kaip plėšimo nusikaltimo sudėties požymiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130/2010).

BK 214 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė ir tam, kas neteisėtai įgijo vieną ar daugiau svetimų elektroninių mokėjimo priemonių, pagal BK 302 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką.

Nukentėjusysis V. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2012 m. kovo 13 d. apie 17.20 val. kaltinamieji G. Z., E. D. ir V. Š. jį nusivedė į (duomenys neskelbtini) kapines. G. Z. sudavė jam keletą smūgių į krūtinę, į pilvą ir pasakė: „Duok piniginę“. Jam piniginę padavus, G. Z. ją pavartė, pasižiūrėjo į vidų, ją pasiėmė ir nuėjo. Tuo metu, kai G. Z. iš jo reikalavo piniginės, dar buvo ir E. D.. Nuėjus į (duomenys neskelbtini) kapines V. Š. kažkas paskambino ir pastarasis išėjo. Piniginėje, kurią pasiėmė G. Z., buvo jo (V. R.) pasas, asmens tapatybės kortelė, dvi banko kortelės. G. Z. paklausus banko kortelės PIN kodo, jis pasakė neteisingą PIN kodą. Atsakydamas į teisėjos klausimą, nukentėjusysis nurodė, kad jis teismui duoda teisingus parodymus, o ikiteisminio tyrimo metu parodymus duodavo būdamas neblaivus. Taip pat parodė, kad jo piniginę „naršė“ G. Z., V. Š. iš kapinių išeinant, jo (V. R.) piniginė lyg ir nebuvo ištraukta. Teisėjai perskaičius V. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 70, 71, 72 b. l.), pastarasis paaiškino, kad apklausų pas tyrėją metu jis nuolat būdavo išgėręs, be to, tyrėja, surašydama jo parodymus, naudojosi tuo, kad jis buvo lygtinai paleistas iš laisvės atėmimo vietos ir jau turėjo dvi nuobaudas (2 t., 166–167 b. l.).

Siekiant objektyviai išsiaiškinti esmines aplinkybes, į teisiamąjį posėdį buvo iškviesta ir kaip liudytoja apklausta ikiteisminį tyrimą byloje atlikusi tyrėja V. V.. Ji parodė, kad atvykęs į apklausą V. R. pateikė reikiamus dokumentus ir atimtą piniginę, nuosekliai papasakojo pirmosios apklausos metu nurodytas aplinkybes, jis buvo blaivus, prieštaravimų tarp jo parodymų nebuvo. Po paskutinės akistatos V. R. pasakė: „Bijau grįžti į įkalinimo įstaigą, bijau įtariamųjų, esu pažeidęs lygtinio paleidimo sąlygas ir aš tų asmenų bijau“. V. R. netgi norėjo pakeisti parodymus, sakė: „Aš jų bijau, nes man grįžus į įkalinimo įstaigą, bus blogai“. Iš V. R. elgsenos ir jo žodžių buvo galima suprasti, kad jis bijo (2 t., 170 b. l.).

Abejoti tyrėjos parodymų teisingumu teisėjų kolegija neturi pagrindo, nes šiuos parodymus patvirtina paties nukentėjusiojo apklausos metu tyrėjai duoti parodymai, kad akistatų metu pamatęs vaikinus jis išsigando ir pabijojo pasakyti, kad abu vaikinai laikė jį už rankų, kai G. Z. jį mušė ir kad abu vaikinai buvo, kai G. Z. iš jo atėmė piniginę. Taip pat nukentėjusysis nurodė, kad, kiek jis pamena, vienam iš vaikinų kažkas paskambino jau po to, kai jis (V. R.) jau buvo pasakęs PIN kodą (1 t., 72 b. l.).

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu V. R. nuosekliai nurodė esmines įvykio aplinkybes, paaiškino, kad 2012 m. kovo 13 d. apie 17.20 val. jam einant (duomenys neskelbtini) gatve, ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), prie jo priėjo G. Z. ir dar du jam nepažįstami jaunuoliai, kurie jį paėmę už parankių pervedė per gatvę ir nusivedė į šalia esančias kapines. Tada G. Z. jam liepė atiduoti piniginę, o jam (V. R.) piniginę padavus, G. Z. ją apžiūrėjęs ir pamatęs, kad joje tėra 30 Lt, pasakęs, kad nieko nėra ir ištraukęs kortelę, liepė jam pasakyti PIN kodą. Jam atsisakius pasakyti PIN kodą, G. Z. pradėjo jį mušti. G. Z. jį mušė rankomis ir spyrė kojomis į įvairias kūno vietas, o G. Z. draugas jį laikė už parankių. Neištvėręs skausmo, jis (V. R.) pasakė neteisingą PIN kodą. Tada jam dar buvo suduoti smūgiai, paskui buvo pasakyta, kad jam teks kartu eiti iki bankomato, ir, jeigu PIN kodas bus neteisingas, jis vėl bus mušamas. Einant link arčiausio bankomato, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, praėjus parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, jis (V. R.) įbėgo į parduotuvę. Vyriškiai jo nesivijo (1 t., 70 b. l.). Papildomos apklausos metu V. R. patvirtino, kad jį mušė tik G. Z., o kiti du jaunuoliai jį tik laikė už rankų. G. Z. jam sudavė kumščiais į pilvą, krūtinę, šonus, iš viso jam buvo suduota apie 10 smūgių. G. Z. jam taip pat du kartus įspyrė į kairę koją, į šlaunį. Kadangi smūgiai buvo gana stiprūs, jam skaudėjo, todėl, siekdamas išvengti smūgių, pasakė neteisingą PIN kodą. Po kurio laiko, kai parašė pareiškimą policijai, t. y. 2012 m. kovo 13 d., apie 19.30 val., grįžus į nakvynės namus A. S. jam padavė piniginę, pasakė, kad ją atnešė „Z“. Jis (V. R.) suprato, kad piniginę atnešė G. Z.. Piniginėje buvo viskas, išskyrus 30 Lt, dėl kurių pagrobimo jis civilinio ieškinio nereiškia. Taip pat nurodė, kad jį už rankų laikiusių jaunuolių jis nepažįsta (1 t. 71 b. l.).

Minėtus nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Akistatos su E. D. metu V. R. nurodė, kad į kapines jį už rankų nuvedė G. Z. ir kitas vaikinas, o prieš jį sėdintis vaikinas (E. D.) ėjo iš paskos. Kol iš jo buvo atimta piniginė, buvo trise: G. Z. ir tie du vaikinai. Jo piniginę ištraukė ir smūgius sudavė G. Z., E. D. buvo šalia (1 t., 103–105 b. l.).

Nors akistatų su E. D. ir V. Š. metu V. R. parodė, kad tuo metu, kai G. Z. iš jo reikalavo PIN kodo, kapinėse buvo tik priešais jį sėdintis vaikinas (E. D.), o dėl V. Š. jis nepamena (1 t., 103–105, 144–145 b. l.), dar kartą atkreipiamas dėmesys, kad apklausos metu nukentėjusysis paaiškino, jog akistatų metu pamatęs vaikinus, jis pastarųjų išsigando. Be to, pastebėtina, kad akistatos su G. Z. metu V. R. analogiškai, kaip ir apklausų metu, patvirtino, kad su G. Z. buvę abu jaunuoliai paėmę jį už rankų pervedė per gatvę ir nuvedė į kapines. Kapinėse visą laiką buvo trise – G. Z. ir abu jaunuoliai. Tuo metu, kai G. Z. jam iš kišenės ištraukė piniginę, taip pat, kai reikalavo pasakyti PIN kodą, tie du jaunuoliai taip pat buvo. Kai G. Z., reikalaudamas pasakyti PIN kodą, sudavė jam smūgius, abu jaunuoliai jį laikė (1 t. 187–188 b. l.).

Iš byloje esančio daiktų, dokumentų pateikimo protokolo matyti, kad V. R. pateikė piniginę, asmens tapatybės kortelę, banko „(duomenys neskelbtini)“ mokėjimo kortelę, „Maxima“ nuolaidų kortelę „Ačiū“, Eurovaistinės nuolaidų kortelę „Medus“, elektroninės bankininkystės kortelę (1 t., 63 b. l.). Šie daiktai ir dokumentai buvo apžiūrėti ir grąžinti nukentėjusiajam V. R. (1 t., 64–66, 67 b. l.).

Teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti duomenys liudija, kad G. Z. savo kaltę pripažino, tačiau parodymus duoti atsisakė.

Iš nuteistojo E. D. parodymų matyti, kad 2012 m. kovo 13 d., apie 17 val., jiems sėdint autobusų stotelėje ir tuo metu pro šalį einant V. R., G. Z. pastarąjį pastūmė, pasakė: „Einam į (duomenys neskelbtini)“. V. R. per gatvę pervedė G. Z. ir V. Š.. Jis (E. D.) nukentėjusiajam nieko nedarė, tik ėjo iš paskos. G. Z. pasakė V. R.: „Duok piniginę“. Prieš tai, ne kapinėse, G. Z. V. R. pastūmė. V. R. padavus piniginę, G. Z. ją apžiūrėjo, patikrino, radęs banko kortelę G. Z. pasakė „pasakyk PIN kodą“. V. R. pasakė. Iš kapinių jiems trise, t. y. jam, G. Z. ir V. R. einant nusiimti pinigų, einant pro parduotuvę „(duomenys neskelbtini)“, V. R. į ją įbėgo ir pradėjo šaukti: „Banditai, žulikai“. Jis (E. D.) nuėjo gatve prie (duomenys neskelbtini) namo, o G. Z. pasuko link (duomenys neskelbtini) gatvės. Maždaug po valandos jam paskambinęs G. Z. pasakė, kad reikia atiduoti kortelę, nes V. R. parašė pareiškimą. G. Z. nunešė piniginę į nakvynės namus. Atsakydamas į prokuroro klausimą, E. D. paaiškino, kad V. Š. kartu su G. Z. pervedė V. R. per gatvę, tačiau prie kapinių vartelių jam kažkas paskambino ir V. Š. išėjo (2 t., 168 b. l.).

Aplinkybę, kad jis kartu su G. Z. nuvedė nukentėjusįjį iki (duomenys neskelbtini) kapinių, teisiamajame posėdyje pavirtino ir išteisintasis V. Š.. Jis taip pat parodė, kad kapinėse pabuvo keletą minučių, per tą laiką sėdėdami ant paminklo jie parūkė (2 t., 169 b. l.). Taigi, akivaizdu, kad nuteistojo E. D. ir išteisintojo V. Š. parodymai nesutampa – E. D. teigimu, V. Š. tik nuvedė V. R. iki kapinių vartelių ir išėjo, o, paties V. Š. teigimu, jis kartu su visais nuėjo į kapines, ten kurį laiką buvo, atsisėdęs spėjo parūkyti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie V. Š. parodymai iš esmės patvirtina nukentėjusiojo V. R. parodymus, kad V. Š. buvo kapinėse kartu su G. Z. ir kitu jaunuoliu (E. D.), taigi, matė, kaip G. Z. ištraukė jam (V. R.) iš kišenės piniginę, laikė jį tuo metu, kai G. Z. sudavė jam smūgius ir reikalavo pasakyti PIN kodą, t. y. kartu su nuteistaisiais G. Z. ir E. D. padarė jam inkriminuotus nusikaltimus. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo nepritarti prokuroro skundo argumentui, kad pirmosios instancijos teismas, V. R. parodymais nepagrįstai rėmėsi tik iš dalies, t. y. spręsdamas tik G. Z. ir E. D. kaltės klausimą.

BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo vykdytojas yra tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis pagrobė svetimą turtą. Tačiau įstatymas nereikalauja, kad tuo atveju, kai nusikalstamą veiką padaro keli asmenys kartu, visi jie atliktų veiksmus, kurie atitiktų visus nusikaltimo objektyviuosius požymius. Vykdytojai irgi gali būti pasiskirstę vaidmenimis ir atlikti tik dalį veiksmų, tačiau jų tyčia apima kitų vykdytojų veiksmus. Taip pat nusikaltimo vykdytojais gali būti ir tie bendrai veikiantys asmenys, kurie nors tiesiogiai neatlieka nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytų veiksmų, tuo pačiu metu būdami kartu su kitais vykdytojais nusikalstamos veikos darymo vietoje tiesiogiai jiems suteikia būtiną pagalbą.

Kolegija sprendžia, kad G. Z., E. D. ir V. Š. nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, padarė bendrininkų grupėje, visi veikė kaip vykdytojai (bendravykdytojai), nes kartu realizavo objektyviuosius minėtų nusikalstamų veikų požymius: G. Z., E. D. ir V. Š. nusivedė nukentėjusįjį V. R. į kapines, ten G. Z. pareikalavo atiduoti piniginę. V. R. atidavus piniginę, G. Z., matant E. D. ir V. Š., ją apžiūrėjo, radęs joje banko kortelę, liepė pasakyti jos PIN kodą, o pastarajam atsisakius, G. Z., E. D. ir V. Š. laikant V. R. už parankių, sudavė V. R. kumščiais apie 10 smūgių į pilvą, krūtinę, šonus, du kartus įspyrė į koją. Nors, nuteistojo E. D. teigimu, jis nusikalstamų veikų nepadarė, tačiau iš jo paties parodymų akivaizdu, kad jis dalyvavo darant visas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, kaip jis pats nurodė teisiamajame posėdyje, būdamas kartu su visais matė, kaip G. Z. pastūmė V. R., paėmė pastarojo piniginę, liepė pasakyti banko mokėjimo kortelės PIN kodą, taip pat kartu su visais ėjo link bankomato „nusiimti pinigų“. Tai, kad E. D. smūgių nukentėjusiajam nesudavė, pastarojo kaltės nepaneigia. Kaip jau minėta, buvimas šalia nukentėjusiojo kitiems bendrininkams pagrobiant turtą taip pat laikomas grasinimu kaip plėšimo nusikaltimo sudėties požymiu, be to, vykdytojai gali atlikti tik dalį veiksmų, tačiau jų tyčia apima kitų vykdytojų veiksmus.

Įvertinusi visus byloje esančius ir teismo ištirtus įrodymus kolegija daro išvadą, kad G. Z., E. D. ir V. Š. 2012 m. kovo 13 d., apie 17 val. 20 min., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) kapinių teritorijoje, veikdami kartu, panaudodami fizinį smurtą prieš V. R., t. y. E. D. ir V. Š. V. R. laikant už rankų, G. Z. kumščiu suduodant V. R. apie 10 smūgių į pilvą, krūtinę, šonus bei du kartus spiriant į kairę koją, pagrobė V. R. piniginę, 20 Lt vertės, su joje buvusiais 30 litų, V. R. asmens tapatybės kortele Nr. (duomenys neskelbtini), bei banko AB „(duomenys neskelbtini)“ V. R. išduota mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini).

Tai, kad G. Z. tą pačią dieną grąžino nukentėjusiajam piniginę su joje buvusia V. R. asmens tapatybės kortele, mokėjimo kortele ir nuolaidų kortelėmis, pastarojo kaltės nepaneigia. Plėšimas laikomas baigtu, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią. Byloje nustatyta, kad G. Z., E. D. ir V. Š. bendrais veiksmais užvaldė V. R. piniginę su jo asmens tapatybės kortele, mokėjimo kortele, ir visa tai G. Z. nukentėjusiajam grąžino tik po to, kai sužinojo, kad nukentėjusysis parašė pareiškimą policijai. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis konstatuoja, kad šiuo atveju nėra savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką. Pažymima, kad išvada dėl savanoriško atsisakymo turi būti pagrįsta šiomis aplinkybėmis: veika turi būti nutraukta rengimosi ar pasikėsinimo stadijoje (nagrinėjamu atveju veika buvo baigta); atsisakymas turi būti savanoriškas (G. Z. nusprendė grąžinti piniginę nukentėjusiajam po to, kai sužinojo, jog pastarasis pareiškimu kreipėsi į policiją); kiti vykdytojai turi būti informuoti apie asmens apsisprendimą ir suvokti, kad toliau dalyvauja padarant nusikaltimą ir jį pabaigia be kito bendravykdytojo pagalbos (šios sąlygos nagrinėjamu atveju taip pat nėra).

G. Z., E. D. ir V. Š. kaltę pagrobus V. R. piniginę ir neteisėtai įgijus banko „(duomenys neskelbtini)“ V. R. išduotą mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina ir apeliacinės instancijos teismui banko „(duomenys neskelbtini)“ pateikti duomenys, liudijantys, kad 2012 m. kovo 13 d., laiku tarp 17.39 val. ir 20.50 val., panaudojant V. R. išduotą mokėjimo kortelę „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini), net 9 kartus buvo bandyta išgryninti pinigines lėšas, kol dėl suvesto neteisingo PIN kodo naudojimasis sąskaita buvo užblokuotas (3 t., 56–57 b. l.). Iš banko „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų fotonuotraukų matyti, kad asmuo, minėtu laiku atlikęs banko operacijas, yra labai panašus į nuteistąjį G. Z. (3 t., 58–63 b. l.).

Kadangi byloje nustatyta, kad V. Š. kartu su G. Z. ir E. D. pagrobė V. R. piniginę, su joje buvusiais 30 litų, V. R. asmens tapatybės kortele ir banko AB „(duomenys neskelbtini)“ V. R. išduota mokėjimo kortele, konstatuojama, kad jo veika atitinka nusikalstamų veikų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, požymius.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. nuosprendžio dalis dėl V. Š. išteisinimo ir V. Š. naikinama ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant V. Š. kaltu nusikaltimų, numatytų BK 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, padarymu (BPK 329 straipsnio 2 punktas).

Dėl bausmės V. Š. skyrimo

Skirdama V. Š. bausmes už nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, vadovaujasi BK 55 straipsnio nuostatomis. Kolegija atsižvelgia į tai, kad V. Š. padarė tris apysunkius nusikaltimus, anksčiau nebuvo teistas (1 t., 150 b. l.), yra ne kartą baustas administracine tvarka (1 t., 152–157 b. l.), nedirba, mokosi (duomenys neskelbtini) suaugusiųjų mokykloje.

Įvertinusi minėtas aplinkybes, kolegija sprendžia, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus V. Š. už padarytus nusikaltimus arešto bausmes, savo dydžiu artimas šios bausmės, skiriamos už nusikaltimus, vidurkiui (vidurkis yra 52, 5 paros – BK 49 straipsnio 3 dalis). Paskirtos bausmės subendrintinos apimant, nes jos padarytos esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Į bausmės laiką V. Š. įskaitytinas sulaikymo laikas nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2012 m. kovo 22 d. (1 t., 130, 147 b. l.).

Dėl nuteistajam G. Z. paskirtos bausmės

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. Z. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į tai, kad G. Z. anksčiau teistas 10 kartų (2 t., 116 b. l.), naujas nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, taigi, pagal BK 27 straipsnio 1 dalį yra recidyvistas, o recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę (BK 56 straipsnio 1 dalis). Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad G. Z. ne kartą baustas administracine tvarka (2 t., 53–55 b. l.), nedirba. G. Z. atsakomybę lengvinančių aplinkybių dėl nusikalstamų veikų prieš V. R. teismas nenustatė, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamas veikas prieš V. R. pastarasis padarė veikdamas bendrininkų grupėje.

Skundu apeliuodamas į švelnesnę bausmę, G. Z. prašė atsižvelgti į tai, kad dėl kitų nusikalstamų veikų padarymo jis visiškai prisipažino ir gailėjosi, nė viena iš jų nėra priskiriamos prie sunkių nusikaltimų kategorijos, nukentėjusiajai R. J. pagrobti daiktai yra grąžinti, nukentėjusysis V. R. jam pretenzijų neturi, ir šias aplinkybes pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad G. Z. prisipažino kaltu pagrobęs R. J. turtą, sugrąžino pavogtus daiktus, ir šią aplinkybę pagrįstai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Dar kartą šias aplinkybes pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir šiuo pagrindu švelninti pastarajam už minėtą nusikaltimą paskirtą bausmę nėra pagrindo.

Iš skundžiamo nuosprendžio taip pat akivaizdu, kad teismas, skirdamas G. Z. bausmę už baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 178 straipsnio 4 dalyje, visiškai nepasisakė dėl G. Z. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sprendžia, kad dėl šios nusikalstamos veikos nuteistojo G. Z. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Tačiau bylos duomenys patvirtina, kad savo kaltę dėl pinigų, priklausančių R. S., vagystės iš S. B. buto, G. Z. pripažino visiškai ir nuoširdžiai gailėjosi nusikaltęs. Todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis pakeistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nuteistojo G. Z. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstant tai, kad jis prisipažino kaltu pagrobęs R. S. 200 Lt ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Tačiau, teisėjų kolegijos manymu, nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės pripažinimas šiuo atveju nėra pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę.

Kolegija sprendžia, kad įvertinęs išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus G. Z. už padarytus nusikaltimus laisvės atėmimo bausmes, o už baudžiamąjį nusižengimą – arešto bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantui paskirtos bausmės yra artimos BK 178 straipsnio 2 dalies, 180 straipsnio 1 dalies, 214 straipsnio 1 dalies, 302 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytiems laisvės atėmimo bausmių vidurkiams (šių bausmių vidurkiai yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų), taip pat arešto bausmės, skiriamos už baudžiamąjį nusižengimą, vidurkiui (šios bausmės vidurkis yra 27, 5 parų – BK 49 straipsnio 3 dalis). Taigi, paskirtos bausmės nėra aiškiai per griežtos. Už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos teisingai. Bendrindamas bausmes, teismas pagrįstai vadovavosi BK 65 straipsnyje įtvirtintomis bausmių keitimo taisyklėmis. Baudžiamasis įstatymas nagrinėjamu atveju nesuteikia teismui teisės paskirtas bausmes bendrinti nesivadovaujant BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, t. y. nekeičiant arešto bausmės laisvės atėmimo bausme.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota ir atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal BPK 305 straipsnio 3 dalies reikalavimus išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmiausia turi būti išdėstyta kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė. Teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, apžvalgoje, patvirtintoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 40, taip pat nurodyta, kad išteisinamojo nuosprendžio aprašomosios dalies pradžioje išdėstoma kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų nesilaikė – iš nuosprendžio nustatomosios dalies neaišku, kuo V. Š. buvo kaltinamas, pastarasis ir jo veiksmai visiškai neminimi. Teismas V. Š. pareikšto kaltinimo esmę nurodė tik motyvuojamojoje nuosprendžio dalyje išdėstydamas ir analizuodamas įrodymus dėl nusikaltimų prieš V. R.. Tačiau, kolegijos vertinimu, minėtas Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas nėra esminis ir nėra pagrindas naikinti skundžiamą nuosprendį.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, 331 straipsniu,

n usprendž i a:

Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. nuosprendį dalyje dėl V. Š. išteisinimo panaikinti ir dėl šios dalies priimti naują nuosprendį:

V. Š. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalį ir jį nuteisti areštu 40 (keturiasdešimčiai) parų,

V. Š. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 214 straipsnio 1 dalį ir jį nuteisti areštu 38 (trisdešimt aštuonioms) paroms,

V. Š. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 straipsnio 1 dalį ir jį nuteisti areštu 35 (trisdešimt penkioms) paroms.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes ir galutinę subendrintą bausmę V. Š. paskirti areštą 40 (keturiasdešimčiai) parų.

Bausmę paskirti atlikti areštinėje.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką V. Š. įskaityti sulaikymo laiką nuo 2012 m. kovo 20 d. iki 2012 m. kovo 22 d.

Telšių rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 2 d. nuosprendį pakeisti: pripažinti G. Z. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino kaltu iš S. B. buto pagrobęs R. S. 200 Lt ir nuoširdžiai gailisi.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo E. D. apeliacinį skundą atmesti.