Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimos Ribokaitės ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarosios akcinės bendrovės „VILMSTATA“ ir uždarosios akcinės bendrovės „Skolvalda“ ieškinį atsakovams M. K. ir uždarajai akcinei bendrovei „Veiksmo poilsinė“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, kredito unija „Magnus“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl byloje susiklosčiusių faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

Dėl UAB „Skolvalda“ įtraukimo į bylą bendraieške

17. Atsakovo M. K. teigimu, UAB „Skolvalda“ nebuvo užvedusi atsakovo atžvilgiu savarankiškos bylos, nesikreipė bendru ieškiniu į teismą su ieškove UAB „VILMSTATA“, į bylą įstojo jau pasibaigus pasirengimui bylos nagrinėjimui, o jos prašymas dėl įtraukimo į bylą neatitiko ieškinio formai ir turiniui keliamų reikalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas UAB „Skolvalda“ 2022 m. kovo 3 d. prašymą įtraukti į bylą bendraieške nepagrįstai patenkino. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas procesinį klausimą dėl UAB „Skolvalda“ įtraukimo į bylą bendraieške išsprendė tinkamai.

18. CPK įtvirtina atvejus, kuriems egzistuojant byloje gali būti taikomas privalomas ar neprivalomas procesinis bendrininkavimas. Vadovaujantis CPK 43 straipsnio 1 dalimi, ieškinys gali būti pareiškiamas bendrai kelių ieškovų arba keliems atsakovams, jeigu ieškinio dalykas yra bendrai pagal įstatymus jiems priklausančios teisės arba pareigos (privalomas bendrininkavimas) arba to paties pobūdžio reikalavimai arba įsipareigojimai, pagrįsti ta pačia medžiaga fakto ir teisės klausimais, kai kiekvienas iš reikalavimų atskirai galėtų būti atskiro ieškinio dalykas (neprivalomas bendrininkavimas). Kadangi CPK nėra reglamentuojama bendraieškio įstojimo į bylą procedūra, tai reiškia, kad jeigu egzistuoja vienas iš CPK 43 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų atvejų, kurio pagrindu byloje gali būti taikomas procesinis bendrininkavimas, asmens įstojimo į bylą tvarka turi atitikti bendruosius CPK įtvirtintus reikalavimus, kaip pavyzdžiui, CPK 115, 135 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus procesinių dokumentų turiniui ir formai.

19. Nagrinėjamu atveju UAB „Skolvalda“ 2022 m. kovo 3 d. prašyme nurodyti reikalavimai ir šių reikalavimų faktinis pagrindas sudarė prielaidas prašymą patenkinti ir įtraukti UAB „Skolvalda“ į bylą bendraieške. Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinis bendrininkavimas gali būti inicijuojamas ne tik civilinės bylos iškėlimo stadijoje, tačiau ir bylos nagrinėjimo metu, taip užtikrinant proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principų įgyvendinimą, todėl aplinkybė, jog UAB „Skolvalda“ kreipėsi į teismą ne kartu su UAB „VILMSTATA“ ieškiniu, o atskiru procesiniu dokumentu, neapribojo jos teisės būti įtrauktai į bylą bendraieške. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad pasirengimas bylos nagrinėjimui jau buvo baigtas, taip pat nesudarė kliūčių tenkinti prašymą dėl bendraieškės įtraukimo į bylą – nors pirmosios instancijos teismas 2022 sausio 30 d. nutartimi paskyrė bylą nagrinėti teismo posėdyje, 2022 m. kovo 3 d. gavęs UAB „Skolvalda“ prašymą dėl įtraukimo į bylą turėjo tokį prašymą spręsti (CPK 225 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Atkreiptinas dėmesys, kad bylos šalims 2022 m. kovo 3 d. išsiųstu lydraščiu pasiūlyta pateikti atsiliepimus į UAB „Skolvalda“ procesinį dokumentą, tačiau atsakovas M. K. tokia teise nepasinaudojo, todėl nėra pagrindo teigti, jog minėto prašymo pateikimo momentas būtų sukliudęs atsakovui įgyvendinti savo procesines teises.

20. Teisėjų kolegija sprendžia, kad UAB „Skolvalda“ 2022 m. kovo 3 d. prašymo forma ir turinys atitiko esminius ieškiniui keliamus reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai UAB „Skolvalda“ įtraukė į bylą bendraieške. Nurodytame prašyme UAB „Skolvalda“ nurodė teismui reiškiamą reikalavimą (ieškinio dalyką), aplinkybes, kuriomis šis reikalavimas yra grindžiamas (ieškinio pagrindą), pridėjo įrodymus, kuriais grindžia išdėstytas aplinkybes, taip pat nebuvo nustatyta formos ar turinio trūkumų, dėl kurių nebūtų galima suprasti ieškinio esmės ar juo siekiamo materialinio rezultato. Vien aplinkybė, kad UAB „Skolvalda“ 2022 m. kovo 3 d. procesinį dokumentą pavadino prašymu, o ne ieškiniu, nėra pagrindas teigti, jog šio asmens teisė kreiptis į teismą buvo realizuota netinkamai, nes formalūs procesinio dokumento trūkumai nėra kliūtis spręsti dėl tokiame dokumente nurodytų reikalavimų (CPK 115 straipsnio 4 dalis). Be to, atsakovas apeliaciniame skunde nedetalizavo, kaip pirmosios instancijos teismo išspręstas procesinis klausimas dėl UAB „Skolvalda“ įtraukimo bendraieške apskritai darytų įtaką teisingam bylos išnagrinėjimui (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

21. Apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad kitose nagrinėtose civilinėse bylose UAB „Skolvalda“ paduoti prašymai dėl įtraukimo į bylą bendraieške buvo netenkinti, nekeičia teisėjų kolegijos aukščiau pateikto vertinimo. Apeliaciniame skunde nurodomose civilinėse bylose (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-1471-1080/2022 ir Nr. e2-2330-918/2022) buvo pareikšti skirtingi nei nagrinėjamoje byloje materialiniai teisiniai reikalavimai, be to, apeliaciniame skunde nurodytoje Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-2330-918-2022 buvo spręstas ne nemokumo administratorės UAB „Skolvalda“, o atsakovo M. K. kreditorės I. K. įtraukimo į bylą bendraieške klausimas.

Dėl sąlygų CK 6.66 straipsnio taikymui

22. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialusis, su sutarčių laisvės principo ribomis susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikis nulemtas siekio užkirsti kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui savo teisėmis, taip užtikrinant įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų pareigų kreditoriui įvykdymą. Šio instituto paskirtis – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu mažinama kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116-313/2018).

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-338-969/2020).

24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja visos sąlygos pripažinti Sutartį negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad M. K. apeliaciniu skundu neginčijo pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Sutarties sudarymo metu egzistavusių kreditorių neabejotinų ir galiojančių reikalavimo teisių M. K. atžvilgiu, taip pat dėl skolininko pareigos sudaryti Sutartį (ne)buvimo, todėl teisėjų kolegija dėl šių sąlygų CK 6.66 straipsniui taikyti atskirai nepasisako.

Dėl vienerių metų ieškinio senaties termino (ne)praleidimo

25. Actio Pauliana pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį (CK 6.66 straipsnio 3 dalis).

26. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011).

27. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad UAB „VILMSTATA“ vienerių metų ieškinio senaties termino kreiptis į teismą nepraleido, o M. K. apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, jog apie Sutartį UAB „VILMSTATA“ galėjo (turėjo) žinoti iš viešo registro duomenų, 2019 m. balandžio 15 d. susitarimo sudarymo aplinkybių teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus.

28. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Sutarties įregistravimas viešame registre nelėmė vienerių metų ieškinio senaties termino pradžios. Ginčijama M. K. kreditorių teises pažeidžianti Sutartis sudaryta 2018 m. gruodžio 18 d., Nekilnojamojo turto registre duomenys apie Žemės sklypo 1 nuosavybės teisės perleidimą UAB „Veiksmo poilsinė“ išviešinti 2019 m. sausio 2 d., apie Žemės sklypo 2 nuosavybės teisės perleidimą – 2019 m. sausio 4 d. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad actio Pauliana pagrindu ginčijamos Sutarties išviešinimo viešame registre faktas savaime nelemia kreditoriaus sužinojimo apie jo teises pažeidžiantį skolininko sudarytą sandorį momento. Viena vertus, kreditorius neturi pareigos pagal įstatymą nuolat sekti bei domėtis sandoriais, kuriuos sudaro jo skolininkai (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-91/2013). Kita vertus, net ir sandorio fakto sužinojimas arba galimybės sužinoti turėjimas savaime yra nepakankamas, kad būtų pradėtas skaičiuoti ieškinio senaties terminas – informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2013).

29. UAB „VILMSTATA“, priešingai nei teigia atsakovas M. K. apeliaciniame skunde, neturėjo pareigos tikrinti viešo registro duomenų dėl M. K. sudaromų sutarčių. Tikrinti skolininko M. K. sudaromų sutarčių nebuvo pagrindo ir pagal susiklosčiusių paskolos teisinių santykių pobūdį. Apeliaciniame skunde nurodomą teiginį, kad UAB „VILMSTATA“ kilo pareiga pasidomėti atsakovo M. K. finansine padėtimi, nes 2019 m. balandžio 15 d. susitarimu (kuris sudarytas po ginčijamos Sutarties) buvo pratęsti M. K. paskolų grąžinimo terminai, teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą. Pažymėtina, kad 2019 m. balandžio 15 d. susitarimu UAB „VILMSTATA“ ir M. K. sulygo pratęsti terminą M. K. įsipareigojimų įvykdymui, geranoriškai ir abipusių nuolaidų būdu susitarti dėl 2017–2018 m. laikotarpiu sudarytų paskolos sutarčių vykdymo (2019 m. balandžio 15 d. susitarimo preambulė). Taigi 2019 m. balandžio 15 d. susitarimu skolininkas M. K. išreiškė siekį toliau vykdyti prisiimtus įsipareigojimus UAB „VILMSTATA“ atžvilgiu. Todėl dėl minėto susitarimo sudarymo ieškovei nekilo pareiga domėtis skolininko praeityje sudarytomis sutartimis ar vertinti jų teisėtumą.

30. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas ieškiniui actio Pauliana pagrindu pareikšti prasidėjo nuo 2021 m. vasario mėn., todėl UAB „VILMSTATA“, kreipdamasi į teismą 2021 m. kovo 3 d. ieškiniu, šio termino nepraleido. 2021 m. vasario 10 d. atsakovo M. K. atžvilgiu buvo pradėta vykdomoji byla pagal Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje byloje Nr. e2-1689-619/2021 priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo 1 195 485 Eur sumai. 2021 m. vasario 24 d. ieškovei UAB „VILMSTATA“ išsiųstas antstolės Nemiros Šiugždaitės-Stakeliūnės pranešimas dėl prisijungimo prie išieškojimo, kuriuo siūloma išreikšti sutikimą dėl 600 000 Eur ir susijusių sumų išieškojimo iš hipoteka įkeisto M. K. turto pagal notaro vykdomąjį įrašą. Taigi nuo 2021 m. vasario mėn. UAB „VILMSTATA“ galėjo ir turėjo būti žinoma, kad M. K. turto (lėšų) neužtenka turimiems įsipareigojimams įvykdyti, o šio asmens sudaryti sandoriai gali pažeisti kreditorių interesus. Atsakovas M. K. pirmosios instancijos teismui nepateikė įrodymų, o apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, paneigiančių, kad UAB „VILMSTATA“ sužinojo apie priverstine tvarka vykdomą išieškojimą iš M. K. turto anksčiau nei 2021 m. vasario mėn.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo

31. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).

32. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Kreditoriaus teisių pažeidimui priskirtini ir tokie atvejai, kai skolininkas parduoda turtą už mažesnę nei rinkos kainą, ir kreditorius dėl to negali išsiieškoti skolos arba galimybės ją išsiieškoti reikšmingai pasunkėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-611/2017). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad turto pardavimas mažesne nei rinkos kaina vertintinas kaip kreditorių teisių pažeidimas CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2010).

33. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas M. K. Sutartimi perleido nekilnojamąjį turtą už mažesnę nei rinkos kainą, todėl pablogino savo galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Pirmosios instancijos teismui tinkamai įvertinus kreditorių teisių pažeidimo sąlygos egzistavimą CK 6.66 straipsniui taikyti, teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė Žemės sklypo 2 rinkos kainą, nepasisakė dėl Žemės sklypo 1 rinkos vertės ar nepagrįstai konstatavo M. K. finansinės padėties pablogėjimą po Sutarties sudarymo.

34. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Sutartimi M. K. priklausęs nekilnojamasis turtas, be kita ko Žemės sklypas 2, parduotas už mažesnę nei rinkos kainą. Byloje neginčijama aplinkybė, kad Sutartimi M. K. UAB „Veiksmo poilsinė“ naudai perleido Žemės sklypą 1 už 7 000 Eur, o Žemės sklypą 2 už 5 000 Eur, bendra už perleidžiamą nekilnojamąjį turtą mokėtina suma pagal Sutartį sudarė 12 000 Eur. Ginčo šalims nesutariant dėl Žemės sklypo 2 rinkos vertės, pirmosios instancijos teismas 2021 m. liepos 5 d. nutartimi paskyrė nekilnojamojo turto vertės ekspertizę, pavesdamas teismo ekspertui atsakyti į klausimą, kokia buvo Žemės sklypo 2 rinkos vertė Sutarties sudarymo metu. Vadovaujantis teismo ekspertizės išvada, Žemės sklypo 2 rinkos vertė Sutarties sudarymo dieną buvo 29 000 Eur ir šia išvada pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi konstatuodamas Sutartimi perleisto Žemės sklypo 2 vertės neatitikimą (5 000 Eur) jo rinkos kainai (29 000 Eur).

35. Atsakovas M. K. nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nustatyta Žemės sklypo 2 rinkos verte iš esmės grindžia aplinkybe, kad teismas neįvertino, jog Sutarties sudarymo metu Žemės sklypas 2 buvo apsunkintas hipoteka ir tai mažino realią sklypo rinkos vertę. Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad pirkimo–pardavimo sutarties objektu esančio nekilnojamojo turto įkeitimas savaime nelemia mažesnės nei rinkos kaina šio turto vertės. Dėl tokio objekto vertės turi būti sprendžiama pagal visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, atsižvelgiama į susiklosčiusių įkeitimo teisinių santykių pobūdį. Nors pagal ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodytas aplinkybes matyti, kad ekspertizė atlikta, be kita ko, neatsižvelgiant į tai, ar ekspertizės objektas yra įkeistas, tačiau iš byloje esančių duomenų spręstina, jog Žemės sklypui 2 taikomas įkeitimas negalėjo turto vertės sumažinti iki Sutartyje numatytos pardavimo kainos. Atkreiptinas dėmesys, kad M. K. iki Sutarties sudarymo priklausęs Žemės sklypas 2 buvo įkeistas 2017 m. gruodžio 27 d. kredito sutarties pagrindu už UAB „Veiksmo poilsinė“ prisiimtus įsipareigojimus kredito unijai „Magnus“ (UAB „Veiksmo poilsinė“ suteiktas 85 000 Eur kreditas). Pažymėtina, kad pagal UAB „Veiksmo poilsinė“ pateiktą 2022 m. liepos 22 d. restruktūrizavimo planą (Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys; CPK 179 straipsnio 3 dalis) likusi skola hipotekos kreditoriui kredito unijai „Magnus“, kurios reikalavimui užtikrinti įkeistas Žemės sklypas 2, sudaro 21 136,35 Eur. Ginčijama Sutartimi Žemės sklypas 2 perleistas tai pačiai UAB „Veiksmo poilsinė“, kurios įsipareigojimams pagal nurodytą kredito sutartį užtikrinti Žemės sklypas 2 buvo įkeistas. Taigi svarbi ir ta aplinkybė, kad Žemės sklypui 2 taikomas įkeitimas iš esmės priklauso nuo Sutartimi šį sklypą įsigyjančios UAB „Veiksmo poilsinė“ įsipareigojimų trečiajam asmeniui (kredito unijai „Magnus“) įvykdymo (CK 4.198 straipsnio 3 dalis). Kitaip tariant UAB „Veiksmo poilsinė“ neigiamų padarinių dėl Žemės sklypui 2 taikomo įkeitimo patirti negalėjo, nes Žemės sklypas 2 buvo įkeistas jos pačios įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti. Vadinasi, nebuvo objektyvaus pagrindo Sutartimi perleisti Žemės sklypą 2 už kitokią (mažesnę) kainą, nei jo įprasta vertė rinkoje.

36. Teisėjų kolegija pastebi, kad aplinkybę, jog Sutartimi nustatyta Žemės sklypo 2 vertė buvo aiškiai per maža, patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Žemės sklypo 2 hipotekos sutartyje (kredito unijos „Magnus“ atsiliepimo priedas Nr. 2) nurodyta įkeičiamo Žemės sklypo 2 vertė (66 000 Eur) daugiau nei 13 kartų viršija Sutartimi nustatytą jo kainą (5 000 Eur). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad hipotekos kreditoriaus reikalavimas asmeniui, kuris savo daiktu užtikrino kito asmens įsipareigojimus, tvirtinamas tokio dydžio, kokia nurodyta hipotekos lakšte šio daikto vidutinė rinkos vertė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2012). Taigi Žemės sklypo 2 vertė, nustatyta Sutartimi, t. y. 5 000 Eur, reikšmingai neatitiko tikrosios jo rinkos kainos, ir atsakovas M. K. apeliaciniu skundu šios aplinkybės nepaneigė.

37. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė dėl Sutarties dalies, kuria perleistas Žemės sklypas 1. Nustatyta, kad Sutartimi Žemės sklypas 1 perleistas už 7 000 Eur, o Nekilnojamojo turto išraše nurodyta šio turto rinkos vertė – 7 460 Eur, byloje duomenų, paneigiančių šią vertę nebuvo pateikta. Taigi Žemės sklypas 1 parduotas už mažesnę nei rinkos, kaina. Kita vertus, Žemės sklypas 1 ir Žemės sklypas 2 sudarė bendrą Sutarties objektą, abu šie sklypai buvo parduoti UAB „Veiksmo poilsinė“ už bendrą 12 000 Eur kainą, Sutartyje buvo numatyta bendra abiejų nekilnojamojo turto objektų priėmimo–perdavimo, nuosavybės teisės perėjimo, apmokėjimo tvarka. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kreditorių teisių pažeidimą konstatavo dėl visos Sutarties apimties, nes actio Pauliana instituto taikymo kontekste ginčijamas sandoris vertintinas tokiomis sąlygomis, kokiomis jis buvo sudarytas, t. y. dėl abiejų nekilnojamojo turto objektų. Kadangi nustatyta, kad ne tik atskirų žemės sklypų, bet ir bendra Sutarties kaina neatitiko Sutarties objektu esančių nekilnojamojo turto objektų rinkos vertės, tokios aplinkybės pakankamos pripažinti Sutartį pažeidžiančia M. K. kreditorių teises visa apimtimi.

38. Nors atsakovas M. K. apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovės teisių įgyvendinimui Sutartis įtakos neturėjo, tokie atsakovo argumentai neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Sudarydamas Sutartį, M. K. už kelis kartus mažesnę nei rinkos kainą perleido trečiajam asmeniui nekilnojamąjį turtą, be kita ko, Žemės sklypą 2, kuris įkeistas kredito unijos „Magnus“ naudai (kredito unijos „Magnus“ atsiliepimo priedas Nr. 2). M. K. kreditorių teisių pažeidimas pasireiškė tuo, kad Sutarties sudarymo metu M. K. turėjo neįvykdytų prievolių kreditoriams (šios aplinkybės atsakovas neginčija), nepaisant to, Sutartimi perleido nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą už aiškiai mažesnę nei rinkos kainą UAB „Veiksmo poilsinė“ naudai, taip suteikiant galimybę kitai Sutarties šaliai (UAB „Veiksmo poilsinė“) įgyti daugiau turto, nei Sutartyje nurodyta jo vertė. Tokiais savo veiksmais M. K. nekilnojamojo turto rinkos vertės bei Sutartyje nurodytos nekilnojamojo turto vertės skirtumu sumažino turtą, į kurį gali būti nukreipti kreditorių reikalavimai.

Dėl atsakovų nesąžiningumo

39. Viena būtinųjų sąlygų nuginčyti sandorį actio Pauliana pagrindu, be kita ko, yra ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumas (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). Actio Pauliana taikymo prasme ginčijamų sandorių šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).

40. Pagal bendrąjį civilinės teisės principą sąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. asmuo laikomas sąžiningu tol, kol jo nesąžiningumas neįrodytas. Įstatyme nustatytos ir sąžiningumo prezumpcijos išimtys – nesąžiningumo prezumpcijos, t. y. aplinkybės, kurioms esant daroma prielaida, kad asmuo yra nesąžiningas. CK 6.67 straipsnyje nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, pagal kurią preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu įvykdymo, kurį pagal tą sandorį turėjo atlikti skolininkas, vertė žymiai viršija kitos sandorio šalies pateiktą įvykdymą (priešpriešinių įsipareigojimų disproporcija) (CK 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Vadovaujantis šia nuostata, sandorio šalių nesąžiningumas preziumuojamas ir tais atvejais, kai turtas perleidžiamas aiškiai mažesne už rinkos vertę kaina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2014).

41. Atsakovas M. K. apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą aplinkybę dėl Sutarties šalių nesąžiningumo, teigdamas, kad Sutartimi nekilnojamasis turtas perleistas už šio turto rinkos kainą, o aplinkybę, kad nekilnojamasis turtas perleistas susijusiam asmeniui, nulėmė verslo logika (UAB ,,Vytenio investicijos“ veikla buvo I. K. idėja).

42. Teisėjų kolegijai aukščiau pritarus (šios nutarties 31–39 punktai) pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad Sutartimi M. K. priklausęs nekilnojamasis turtas buvo perleistas už aiškiai mažesnę nei rinkos kainą, egzistuoja teisinės prielaidos preziumuoti Sutarties šalių nesąžiningumą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiais atvejais, kai trečiasis asmuo įsigyja iš skolininko turtą už gerokai mažesnę kainą nei reali šio turto rinkos vertė, laikytina, kad jis nebuvo pakankamai apdairus, nes priešingu atveju ši vertės neatitiktis jam galėjo būti žinoma, todėl negali būti pripažintas sąžiningu turto įgijėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-861/2002).

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas M. K. apeliaciniame skunde neginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, patvirtinančių, kad Sutartis buvo sudaryta ne rinkos sąlygomis, o su susijusiu asmeniu, papildomai pagrindžiančių Sutarties šalių nesąžiningumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad M. K. iki Sutarties sudarymo buvo kitos Sutarties šalies – UAB „Veiksmo poilsinė“, vienintelis akcininkas (laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 28 d. iki 2018 m. gegužės 29 d.), savo akcijas 2018 m. gegužės 29 d. prieš Sutarties sudarymą (2018 m. gruodžio 18 d.) perleidęs I. K., su kuria kartu gyveno (M. K. apeliacinis skundas, 9 lapas). Minėtos aplinkybės taip pat patvirtina, kad Sutarties šalims turėjo ir galėjo būti žinomos šio sandorio sudarymo aplinkybės, be kita ko, perleidžiamo nekilnojamojo turto rinkos vertė, o Sutarties šalių elgesys neatitiko sąžiningo asmens elgesio standarto.

44. Atsakovo M. K. apeliaciniame skunde cituojamos kitas civilines bylas nagrinėjančių teismų išvados dėl M. K. veiksmų (ne)sąžiningumo, aukščiau nurodytų teisėjų kolegijos išvadų nekeičia. Teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovo nurodomose bylose (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. e2-29332-534/2019, Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2A-1104-852/2020) klausimas dėl Sutarties (ne)galiojimo sprendžiamas nebuvo, šiose bylose vertinti kiti sandoriai, todėl nagrinėjamoje vadovautis nurodytose bylose pateiktomis išvadomis nėra teisinio pagrindo.

Dėl procesinės bylos baigties, bylinėjimosi išlaidų ir laikinųjų apsaugos priemonių

45. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią teisinę bei faktinę ginčo situaciją ir pagrįstai sprendė, jog egzistuoja visos CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos sąlygos pripažinti Sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu ir taikyti restituciją (atsakovas M. K. apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nurodytų argumentų dėl restitucijos taikymo neginčijo). Todėl atsakovo M. K. apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus atsakovo M. K. apeliacinį skundą, atsakovui M. K. bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalys). Tačiau bylinėjimosi išlaidos gali būti priteisiamos šalims, kurių naudai priimtas teismo sprendimas, t. y. ieškovei UAB „VILMSTATA“, apeliacinės instancijos teismui pateikusiai prašymą dėl 2 994,74 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovų.

47. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijos).

48. Pagrįsdama apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas ieškovė UAB „VILMSTATA“ pateikė 2022 m. birželio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. AMG2206_020, 2022 m. birželio 30 d. paslaugų teikimo ataskaitą, taip pat 2022 m. liepos 5 d., 2022 m. liepos 20 d., 2022 m. rugpjūčio 9 d. mokėjimo nurodymus, atitinkamai, 4 537,50 Eur, 3 000 Eur, 2 445 Eur sumoms. Iš pridedamos 2022 m. birželio 30 d. paslaugų teikimo ataskaitos matyti, kad visa prašoma priteisti 2 994,74 Eur bylinėjimosi išlaidų suma susidarė už atsiliepimo į M. K. apeliacinį skundą parengimo teisinę paslaugą.

49. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.11 papunkčiu, apskaičiuojant didžiausią priteistiną atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, yra taikomas 1,3 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Kadangi mokėjimas už suteiktas teisines paslaugas atliktas 2022 m. III ketvirtį, taikytinas 2022 m. I ketvirtį galiojęs vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris sudaro 1 729,9 Eur. Pritaikius minėtą koeficientą, didžiausia už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistina suma pagal Rekomendacijas sudaro 2 248,87 Eur (1 729,9 Eur x 1,3). Ieškovės UAB „VILMSTATA“ prašoma priteisti suma (2 994,74 Eur) už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą viršija pagal Rekomendacijas apskaičiuotą galimą priteisti sumą, todėl mažintina iki maksimalios pagal Rekomendacijas apskaičiuotos bylinėjimosi išlaidų sumos – 2 248,87 Eur. Kadangi bylinėjimosi išlaidos susidarė dėl vieno iš atsakovų procesinių veiksmų pateikus apeliacinį skundą, ieškovei UAB „VILMSTATA“ 2 248,87 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, priteisiamos iš atsakovo M. K..

50. Teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 8 d. nutartimi ieškovės UAB „VILMSTATA“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino iš dalies – UAB „VILMSTATA“ reikalavimų užtikrinimui areštavo atsakovei UAB „Veiksmo poilsinė“ priklausantį nekilnojamąjį turtą – Žemės sklypą 1 bei Žemės sklypą 2. Kadangi ieškovės UAB „Vilmstata“ ieškinys buvo patenkintas, o apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, vadovaujantis CPK 150 straipsnio 3 dalimi, laikinosios apsaugos priemonės lieka galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „VILMSTATA“ (juridinio asmens kodas 300044576) iš atsakovo M. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisti 2 248,87 Eur (du tūkstančius du šimtus keturiasdešimt aštuonis eurus ir 87 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.