- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-08-02
- Bylos Nr.
- 2A-369-340/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-00615-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- E. Z.
- Atsakovas
- V. Z.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo E. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. Z. ieškinį atsakovei V. Z. dėl prievolės pripažinimo įvykdyta.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl ieškovo lizingo bendrovei sumokėtų pinigų pagal automobilio lizingo sutartį priskyrimo prie vaiko išlaikymo ir išlaikymo skolos sumažinimo 4 188,91 Lt.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti, kad dalis išlaikymo dukrai E. Z. laikotarpiu nuo 2008-10-01 iki 2009-06-11 buvo teikiama vaiko poreikiams tenkinti naudojant automobilį NISSAN NOTE valst. Nr. (duomenys neskelbtini), už kurį ieškovas per minėtą laikotarpį lizingo bendrovei sumokėjo 9 081,18 Lt ir šiuo pagrindu anuliuoti 4 188,91 Lt išlaikymo įsiskolinimą išminusuojant šią sumą iš 9 081,18 Lt. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto 2009-12-02 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-6653-55/2009, kuris buvo pakeistas 2010-09-19 Vilniaus apygardos teismo sprendimu, iš ieškovo buvo priteistas išlaikymas nepilnametei dukteriai E. periodinėmis išmokomis po 700 Lt kas mėnesį bei priteistas išlaikymo įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2008 m spalio mėn. iki 2010 m. rugpjūčio. Bylos nagrinėjimo metu buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės – ieškovui buvo uždrausta naudotis jam išperkamosios nuomos teise priklausančiu automobiliu, motyvuojant, kad automobilis reikalingas V. Z. vaiko poreikių užtikrinimui. V. Z. naudojosi automobiliu nuo 2008-10-01 iki 2009-06-11; per šį laiką ieškovas sumokėjo lizingo bendrovei 9 091,18 Lt. Ieškovas mano, kad lizingo bendrovei sumokėta 9 091,18 Lt sumą V. Z. naudojo išskirtinai vaiko poreikių tenkinimui, todėl ji priskirtina prie išlaidų, susijusių su vaiko išlaikymu ir šios išlaidos kvalifikuotinos kaip teiktas vaikui išlaikymas.
Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 9 091,18 Lt buvo mokami UAB „Danske lizingas“, tikslu išsipirkti automobilį, o ne teikti išlaikymą dukrai. Laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos tikslu užtikrinant mažametės dukros teisių ir interesų apsaugą, o ne tikslu patenkinti pagrindinius vaiko poreikius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-07-01 sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo E. Z. 15,44 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą.
Teismas pažymėjo kad 2009-12-02 Vilniaus apylinkės teismas nustatė nepilnametės šalių dukros E. Z., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su atsakove, mergaitės motina, priteisė nepilnametės išlaikymui po 500 Lt kasmėnesinėmis periodinėmis išmokomis, nustatė ieškovo ir dukros E. bendravimo tvarką (civ. b. N2-6653-55/2009). Vilniaus apygardos teismas šį sprendimą pakeitė, 500 Lt išlaikymą padidino iki 700 Lt, sprendimą papildė, priteisdamas 2 800 Lt išlaikymo įsiskolinimą iš ieškovo nepilnametei dukrai. Ieškovas šią Vilniaus apygardos teismo nutartį apskundė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, LAT Vilniaus apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. LAT civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2010 nurodė, kad išlaikymą sudaro lėšos, kurios yra reikalingos vaikui tinkamai aprūpinti: mitybai, drabužiams, sveikatos priežiūrai, mokymo, auklėjimo ir laisvalaikio reikmėms. Į lėšas, susijusias su laisvalaikio ir poilsio užtikrinimu, įtraukiamos lėšos, kurios skiriamos smulkiems buitiniams sandoriams sudaryti, t. y. kišenpinigiai; proginės ir kitos papildomos išlaidos, skirtingai nei kišenpinigiai, nelaikytinos teikto išlaikymo sudedamąja dalimi, t. y. jos į išlaikymą neįskaičiuojamos. Teismas, atsižvelgdamas į šį LAT išaiškinimą, kokios lėšos priskirtinos prie išlaikymo teikimo lėšų, padarė išvadą, kad ieškovo sumokėtos lėšos 4 188,91 Lt UAB „Danske lizingas“ nelaikytinos nei kišenpinigiais, nei kita forma vaikui teiktu išlaikymu, todėl nelaikytinos tomis lėšomis, kurios galėtų būti kvalifikuojamos kaip teiktas išlaikymas. Atsakovė neneigia, kad ieškinyje nurodytu laikotarpiu naudojosi automobiliu NISSAN NOTE, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sutikimą naudotis automobiliu davė pats ieškovas (civ. b. 2A-297-538/2010). Ši aplinkybė vertinta, kaip šalių tarpusavio susitarimas, juolab, kad šalys kurį laiką vedė bendrą ūkį, gyveno santuokinį gyvenimą, turi nepilnametę dukrą. Teismas sutiko su atsakovės atsiliepimo teiginiu, kad ieškovui ir atsakovei gyvenant kartu, ieškovas sudarė su lizingo bendrove finansinio lizingo sutartį tikslu išsipirkti automobilį, o ne išlaikyti savo dukrą E.. Netenkintas ieškovo ieškinys ir dėl šių motyvų. Jeigu atsakovės naudojimasis automobiliu yra laikytinas kaip ieškovo teiktas išlaikymas dukrai, tai teismas sprendė, kad ieškovo teiginys dėl skolos išlaikymo užskaitymo šioje byloje nėra teisiškai pagrįstas. Tėvams gyvenant skyrium, tam iš tėvų, su kuriuo gyvena nepilnametis vaikas, tenka ir kasdieninė vaiko priežiūra, rūpinimasis, kurio paprastai nekompensuoja išlaikymo priteisimas. Taigi, tas iš tėvų, su kuriuo vaikas negyvena, turi prisidėti prie vaiko auginimo ir neapsiriboti vien tik pinigine išraiška, t. y. priteistu išlaikymo mokėjimu. Ieškovas nepagrindė nei prašymo užskaityti pagrįstumo, nei užskaitymo dydžio pagrįstumo, nepaneigtas atsakovės teiginys, jog ji 7 000 Lt sumokėjo lizingo bendrovei, ieškovui sudarius lizingo sutartį.
III. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-07-01 sprendimą panaikinti ir ginčo klausimą išspęsti iš esmės.
Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė eilę Civilinio proceso kodekso nuostatų, kas sudaro apeliacijos pagrindą, neužtikrino tinkamo teisminio proceso (CPK 329 str.). Procesinių normų pažeidimas sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą (CPK 270 str. 4 d. 3 p.). Apeliantas nurodo, kad ieškinio reikalavimas dėl lizingo bendrovei sumokėtų pinigų priskyrimo prie vaiko išlaikymo ir išlaikymo skolos sumažinimo 4 188,91 Lt yra kildinamas iš to, kad tas pats ir tos pačios sudėties pirmosios instancijos teismas ankstesniais procesiniais sprendimais civilinėje byloje Nr. 2-6653-55/2009 yra konstatavęs būtinumą vaiko poreikių tenkinimo užtikrinimui, suteikiant atsakovei teisę naudotis ieškovo lizinguojamu automobiliu, apribojant ieškovo disponavimo automobiliu teises. Dėl šios priežasties teismas taikė laikinąsias apsaugos priemones – uždraudė ieškovui naudotis automobiliu; neturėdamas teisės naudotis automobiliu, ieškovas vis tiek privalėjo mokėti įmokas lizingo bendrovei. Tokiu būdu tos pačios sudėties teismas skundžiamame sprendime daro priešingą išvadą, kad automobilio naudojimas negali būti vaiko išlaikymo teikimu ir kad leidimą naudoti automobilį davė pats ieškovas. Prievolę teikti vaiko išlaikymą, išskirtinai vaiko interesams ir poreikiams tenkinti naudojant automobilį NISSAN NOTE, įtvirtino pats teismas nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tačiau skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje teismas konstatavo, kad jis nekildina šios prievolės iš tokio juridinio fakto, dėl ko prievolė galėtų būti vertinamam kaip teiktas išlaikymas bei užskaityta. Tokios teismo prieštaringos išvados kelia pagrįstų abejonių dėl teismo išvadų teisėtumo, pažeidžia CK 1.5 str. įtvirtintus principus. Teismas ignoravo ieškovo nurodytą ieškinio pagrindą, nevertino jo nurodytų aplinkybių bei pateiktų įrodymų, nepasisakė dėl jų ir nepateikė argumentų, dėl kokių priežasčių jos nėra vertinamos ar atmetamos, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, pažeisdamas visą eilę procesinių nuostatų; teismas ignoravo ieškovo nurodytą aplinkybę, kad tas pats teismas nurodė teikti vaikui išlaikymą duodant naudotis transporto priemone, už kurią tėvas lizingo kompanijai mokėjo kur kas didesnes pinigines sumas nei dienpinigiai ar kišenpinigiai. Teismas be pagrindo nurodė, kad atsakovė naudojosi automobiliu šalių susitarimu. Teismas kaip motyvą netenkinti prašymo užskaityti teiktą išlaikymą mini aplinkybę, kuri nesusijusi su teisiniu santykiu – dėl ieškovės pervestų sumų. Objektyviai vertinant skundžiamą teismo sprendimą yra akivaizdu, kad jis yra priimtas pažeidžiant procesines teisės nuostatas. Teismas taikęs procesinės prievartos priemones vaiko interesams užtikrinti, negalėjo už tą patį laikotarpį skaičiuoti vaiko įsiskolinimą, bet jeigu priskaičiavo, tai būtų logiška minusuoti sumą už automobilio, naudoto vaiko interesams, nuomą.
Atsiliepimo atsakovė nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
Apeliacinis skundas atmetamas.
Pagal CPK 320 str. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė šalių santykius reglamentuojančias teisės normas, nepadarė esminių procesinių pažeidimų; absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu (CPK 185, 263 str.).
Apelianto nurodytas apeliacijos pagrindas – CPK normų pažeidimas, tačiau šis pagrindas nėra detalizuotas; apeliantas mini, kad teismas pažeidę „eilę CPK nuostatų“, kad akivaizdu, jog sprendimas priimtas pažeidžiant procesinės teisės nuostatas, neatitinka sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, tačiau nedetalizuoja, kokios CPK nuostatos buvo pažeistos, kodėl teismo sprendimas neatitinka sprendimo turiniui keliamų reikalavimų. Pažymėtina, kad procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl to pažeidimo galėjo būti neteisingai išspęsta byla (CPK 329 str. 1 d.); iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas ar nutartis negali būti panaikinamas vien formaliais pagrindais (CPK 328 str.). Apeliacinės instancijos teismas iš esmės visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo ieškovo lizingo bendrovei sumokėtas pinigų sumas pagal automobilio lizingo sutartį priskirti prie vaiko išlaikymo išlaidų ir sumažinti 4 188,91 Lt išlaikymo skolą, taigi apelianto samprotavimai, kad teismas pažeidė civilinio proceso nuostatas, netinkamai išdėstė sprendimo motyvus, pažeidė logikos dėsnius nesudaro pagrindo iš esmės teisingam sprendimui panaikinti.
Byloje nustatyta, kad 9 091,18 Lt ieškovas sumokėjo pagal sutartį su UAB „Danske lizingas“, vykdydamas savo įsipareigojimus pagal finansinio lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) už laikotarpį nuo 2008-10-01 iki 2009-06-11. Pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudoti už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje numatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jeigu sutartis nenumato ko kita (CK 6.567 str. 1 d.); t. y. kiekviena ieškovo sumokėta įmoka pagal lizingo sutartį susideda iš sumos, skirtos lizinguojamo turto vertės dengimui bei lizingo davėjo palūkanų už suteiktą finansavimą (b.l. 5). Taigi, nors atsakovė naudojosi ieškovo lizinguojamu automobiliu nuo 2008-10-01 iki 2009-06-11 teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu, tai nereiškia, kad ji ar šalių mažametė dukra tokiu būdu gavo kokių nors paslaugų ar kitokių gėrybių už 9 091,18 Lt, ar įsigijo teisę į nuosavybės dalį automobilyje po visos lizingo sutartyje nurodytos sumos sumokėjimo. Nurodyti ieškovo pinigai buvo sumokėti lizingo davėjui, po lizingo sutarties įvykdymo jie bus nukreipti dalies lizinguojamo automobilio vertės padengimui, dalis jų (palūkanos) yra lizingo davėjo pelnas, numatytas šalių sutartyje. Taigi ieškovas savo sumokėtų pagal lizingo sutartį pinigų neprarado, o atsakovė ir šalių nepilnametis vaikas jų neįsigijo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo priskirti lizingo bendrovei sumokėtus pinigus prie vaiko išlaikymo ir sumažinti išlaikymo skolą.
Apeliantas, nesutikdamas su teismo nutartyje dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo pasirinkta apsaugos priemonių rūšimi, galėjo teismo nutartį apskųsti (CPK 151 str.) arba prašyti pakeisti teismo pasirinkta laikinąją apsaugos priemone (CPK 148 str.), tačiau nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad apeliantas butų išnaudojęs nurodytas procesines priemones savo teisei naudotis lizinguojamu automobiliu apginti. Teismo nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių nurodytas automobilio perdavimo naudotis atsakovei motyvas (automobilis reikalingas atsakovei nepilnamečio vaiko poreikių tenkinimui) neturi įtakos ieškovo sumokėtos pagal lizingo sutartį sumos paskirties pakeitimui, todėl nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo.
Faktas, kad apeliantas turėjo išlaikymo skolą, nustatytas įsiteisėjusiais teismo sprendimais ir šioje byloje negali būti revizuojamas; apelianto argumentas, kad teismas taikęs procesinės prievartos priemones vaiko interesams užtikrinti, negalėjo už tą patį laikotarpį skaičiuoti vaiko įsiskolinimą, atmetamas. Apelianto argumentas, kad būtų logiška minusuoti sumą už automobilio, naudoto vaiko interesams, nuomą iš išlaikymo skolos sumos nagrinėjamos bylos kontekste atmetamas, nes apeliantas be pagrindo tapatina įmokas pagal finansinio lizingo sutartį su automobilio nuomos mokesčiu.
Apelianto motyvai, kad jis nebuvo davęs sutikimo atsakovei naudotis jo lizinguojamu automobiliu neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje; byloje nėra ginčo, kad atsakovė naudojosi automobiliu teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindu, t. y. teisėtai. Ar atsakovė buvo sumokėjusi bankui 7 000 Lt už lizinguojamą automobilį, neturi reikšmės nagrinėjamoje byloje.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, o apeliacinio skundo argumentai ir motyvai jų nepaneigė. Dėl to nėra pagrindo apeliacinio skundo motyvais panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (CPK 263, 329-330 str.).
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos sutinkamai su Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ apeliacinės instancijos teisme nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutarė:
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. liepos 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.