Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Jolitos Rasiukevičienės ir Halinos Zaikauskaitės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. O. M. skundą dėl sprendimo panaikinimo atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. O. M. (toliau - pareiškėja) padavė teismui skundą ir patikslintą skundą (b.l. 29-33), kuriame prašo panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT, atsakovas) 2016-06-17 sprendimą Nr. ISS-1948-(7.5) “Dėl prašymo nagrinėjimo”. Patikslintas skundas priimtas teismo 2016-12-12 nutartimi (b.l. 38).

Patikslintame skunde paaiškina, kad skundžia sprendimą, kuriuo pareiškėjai atsakyta į jos 2016-05-20 prašymą.

Su NŽT sprendimu nesutinka. Nurodo, kad pareiškėja kreipėsi į atsakovą su prašymu grąžinti jos tėvo M. M. 15 ha žemę (duomenys neskelbtini) tuo pagrindu, kad valstybė valdo tėvo žemę be teisėto pagrindo, nes niekada nebuvo tos žemės savininkė. Atsakovas atmetė prašymą grąžinti žemę. Pareiškėjos argumentai yra tokie: atsakovas niekada jai nenurodė, kada ir kokiu teisėtu pagrindu žemė tapo valstybės nuosavybė; melas yra tai, kad M. M. žemė tapo valstybės nuosavybe todėl, kad Vyriausybė priskyrė M. M. žemę naudotis Lietuvos veterinarijos akademijai (toliau – LVA), (Vyriausybės 2001-03-08 nutarimu Nr. 266, pasak pareiškėjos, ta žemė nepriskirta naudoti LVA); nesutinka, kad LVA priskirtoje žemėje, viso 815 ha, yra M. M. nuosavybės teise valdyta žemė; valstybės pareigūnai neturėjo teisės paskirti M. M. žemės naudotis LVA, nes M. M. žemė nebuvo valstybinė, kadangi dar nebuvo išnagrinėtas 1991-10-28 prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo; pareiškėja mano, kad atsakovas privalo nurodyti, kas ir kokiu teisėtu pagrindu ištįsą dešimtmetį, kol žemė pateko LVA žinion, naudojosi M. M. žeme ir kodėl žemė nebuvo grąžinta patenkinant pareiškėjos brolio J. V. M. 1991 m. paduotą prašymą; teigia, kad atsakovas iškraipo 2008-05-20 Konstitucinio Teismo nutarimą, kuriuo konstatuota, kad teisės aktai, kuriais žemė perduota LVA, neprieštarauja Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui (Atkūrimo įstatymas), nes Konstitucinis Teismas nurodytame nutarime visai nesvarstė klausimo, ar konkretūs žemės sklypai, tame tarpe ir M. M. 15 ha žemės sklypas, teisėtai priskirti LVA; valstybinė žemės nuosavybės teisė nebuvo įregistruota VĮ Registrų centre, atsakovas pateikė tik 1997-01-18 Registrų centro išrašą, iš kurio matyti, kad žemės plotas, į kurį įtraukta ir M. M. žemė, neteisėtai įregistruotas kaip Lietuvos Respublikos nuosavybė, taigi M. M. žemė tapo valstybės nuosavybė ne nuo 2001-03-08 Vyriausybės nutarimo Nr. 266 priėmimo; atsakovas nepaneigė, kad M. M. žemė neteisėtai buvo paversta valstybės nuosavybe, nes atsakovo atstovas nenurodė, kodėl per įstatyme nustatytą terminą neišnagrinėjo 1991 m. prašymo atstatyti nuosavybės teisę (tuo metu buvo nustatytas terminas – per 3 mėnesius išnagrinėti tokius prašymus); nesutinka su atsakovo teiginiais, kad nuosavybės teisės į M. M. žemę yra atkurtos, nes 1991 m. galiojęs įstatymas numatė nuosavybės teisės atsttatymą tik natūra arba ekvivalentine natūra, kitoks nuosavybės teisių atstatymo būdas nebuvo numatytas; Kauno apskrities viršininko administracija 2006-10-26 priėmė sprendimą Nr. 52/11965, kuriuo nusprendė pareiškėjos broliui atkurti nuosavybės teises į jam tenkančią M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini), tačiau sprendimas neįvykdytas ir žemė broliui negrąžinta, be to, tos žemės tuo metu jau ir nebuvo; pareiškėja teigia, kad ir ji turi reikalavimo teisę į žemę, kadangi prašymą atkurti nuosavybės teisę padavė jos broils, įstatymas nereikalavo, kad kiekvienas pretendentas paduotų atskirą prašymą, o brolis buvo prašyme nurodęs ir kitus pretendentus. Pareiškėja kategoriškai nesutinka su jokiais NŽT argumentais, teigia, kad tai melas ir reikalauja, kad teismas tai pripažintų.

Paaiškina, kad Vyriausybės 1991-12-09 nutarimu Nr. 540, 1992-02-27 nutarimu Nr. 134, 1992-05-14 nutarimu Nr. 584, 2001-03-08 nutarimu Nr. 266 Lietuvos veterinarijos akademijai paskirtas 815 ha žemės plotas, į kurį pateko ir buvusio savininko M. M. iki nacinalizacijos valdytas žemės plotas (15 ha). Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktą tokia žemė priskirta valstybės išperkamai žemei ir piliečiams natūra negrąžinama. Remiasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi. Paaiškina, kad Kauno apskrities viršininko 2006-10-26 sprendimu Nr. 52/11965 pareiškėjos broliui J. V. M. paskirta piniginė kompanesacija, tokiu būdu nuosavybės teisė atkurta pinigais, kurie nebuvo išmokėti, nes asmuo nepateikė reikiamų duomenų apie banko sąskaitą. Nuosavybės teisė atkurta visa apimtimi, už visą M. M. valdytą žemę. Nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-2325-142/09 pagal pareiškėjo J. V. M. skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės. Teismo sprendimu buvo konstatuota, kad nuosavybės teisė buvo atkurta, sprendimai nenuginčyti nei dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais, nei dėl žemės priskyrimo LVA perduotai žemei. Remiasi Konstutucinio Teismo 2008-05-20 nutarimu.

Teismo posėdyje NŽT atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdį pranešta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Skundas netenkinamas.

Ginčas yra kilęs dėl NŽT 2016-06-17 sprendimo, kuriuo atsakyta į pareiškėjos 2016-05-20 prašymą (b.l. 6-8 - pareiškėjos prašymas). Pareiškėja 2016-05-20 prašymu (toliau – Prašymas) kreipėsi į NŽT. Iš esmės pareiškėjos prašyme buvo keliami panašūs klausimai kaip ir išdėstyti skunde teismui. Tik Prašyme pareiškėja pripažino, kad M. M. žemė įėjo į LVA mokomojo bandymų ūkio valdomą teritoriją, o skunde teismui dėl šios aplinkybės pareiškėja reiškia abejones, nes nurodo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad LVA perduotame žemės plote buvo ir M. M. nuosavybės teise valdyta žemė. Toliau prašyme nurodyta, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, šis ūkis kaip ir kolūkiai buvo panaikintas. Pareiškėja Prašyme nurodo, kad jos brolis 1991-10-28 padavė prašymą atstatyti nuosavybės teisę į išlikusią M. M. žemę. Prašyme asmuo nurodė, kad teisę į nuosavybės teisių atkūrimą turėjo ir mama Salomėja Meilutienė ir pareiškėja. Prašyme pareiškėja nurodo, kad žemė iki šiol nėra sugrąžinta, nors tuo pačiu nurodo Kauno apskrities viršininko administracijos 2006-10-26 sprendimą atkurti nuosavybės teises J. V. M. į M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini). Pareiškėja Prašyme nurodo, kad nuosavybės teisė buvo atkurta pinigais, taip pat nurodo, kad Registrų centras atsisakė registruoti nuosavybės teisę į žemę jos brolio vardu. Prašyme pareiškėja teigia, kad nuosavybės teisės pinigais neatkuriamos. Remiasi 1991 m. galiojusiomis įstatymo nuostatomis. Pareiškėja Prašyme teigia, kad LVA galėjo būti perduota tik valstybinė žemė, iš prašymo turinio ir iš pareiškėjos rašytinių paaiškinimų teismui, daroma išvada, kad pareiškėja M. M. priklausiusios žemės nepriskiria valstybinei žemei, laiko ją tėvo M. M. nuosavybe (nes 1991 m. buvo paduotas prašymas atstatyti nuosavybę, o kol jis neišnagrinėtas, žemė negalėjo būti priskirta valstybinei), todėl Prašyme ji nurodo, kad Kauno apskrities viršininko administracijos pareigūnai neteisėtai tą žemę priskyrė valstybinei ir perdavė naudotis LVA. Nurodo, kad jos broliui neteisėtai atkurta nuosavybės teisė pinigais, mano, kad žemė iki šiol yra neteisėtai valdoma valstybės, o iš tiesų ji privalo būti sugrąžinta pareiškėjai ir jos broliui. Tokį prašymą ji ir pateikė NŽT.

Skundžiamu NŽT sprendimu (b.l. 2-5) atsakoma į šį prašymą. Visų pirma, iš skundžiamo sprendimo daroma išvada, kad tokius ir panašius prašymus pareiškėja teikė jau ne kartą (pirmiau juos teikė 2012-07-17 ir 2014-05-17), į juos jau buvo atsakyta NŽT 2012-09-27 ir 2014-06-20 raštais. Pareiškėja teismui nenurodė, kad ji tuos raštus būtų nuginčijusi teismuose. Tačiau NŽT sprendime nurodyta, kad pareiškėja dar vieną NŽT 2014-12-09 raštą Nr. ISS-(7.5)-3097 skundė Vilniaus apygardos administracininiam teismui, kuris 2015-04-10 sprendimu (administracinė byla Nr. I-5811-463/2015) pareiškėjos skundą atmetė, sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2016-05-10 nutartį (administracinė byla Nr. A-440-261/2016), kuria atmestas pareiškėjos apeliacinis skundas.

Toliau skundžiamame rašte pareiškėjai nurodomas nuosavybės teisių į M. M. priklausiusią žemę atkūrimo procesas, tame tarpe ir tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas pareiškėjos atžvilgiu nebuvo vykdomas, nes ne ji padavė 1991 m. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, o jos brolis, kuris nurodė, kad toje žemėje pageidauja ūkininkauti.

Taip pat skundžiamame sprendime nurodomas Vyriausybės 2001-03-08 nutarimas Nr. 266, kuriuo buvo keičiamas Vyriausybės 1998-08-13 nutarimas Nr. 1026, paaiškinta, kad šiuo nutarimu M. M. iki nacionalizacijos valdyta žemė perduota Lietuvos veterinarijos akademijai, šiuo metu Lietuvos sveikatos mokslų universitetui. Taip pat atkreipiamas pareiškėjos dėmesys į Konstitucinio Teismo 2008-05 20 nutarimą, kuriuo konstatuota, kad minėtas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijai.

Toliau sprendime yra paaiškinimas apie Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas ir jų taikymą M. M. žemei, kurią jis valdė iki nacionalizacijos. Taip pat sprendime yra paaiškinimas, jog pareiškėjos broliui nuosavybės teisė yra atkurta Kauno apskrities viršininko 2006-10-26 sprendimu Nr. 52/11965 už žemę atlyginant pinigais, viso už 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško. Pareiškėjai paaiškinama, kad tokie sprendimai gali būti skundžiami tik tiesiogiai teismui, tai nustatyta Žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje ir Atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje.

Įvertinus pareiškėjos Prašymo NŽT turinį, teismas daro išvadą, kad NŽT tinkamai išnagrinėjo šį prašymą ir tinkamai paaiškino pareiškėjai, kad esant nenuginčytam Kauno apskrities viršininko 2006-10-26 sprendimui, kuriuo nuosavybės teisė į pareiškėjos nurodytą žemę, priklausiusią jos tėvui M. M., yra pilnutinai atkurta, nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra pasibaigęs. Pareiškėja dar nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų metu įstatyme nustatytais terminais galėjo ginčyti tiek tarpinius sprendimus, tiek galutinį 2006 m. sprendimą, tačiau šia savo teise nesinaudojo. Todėl šiuo metu nėra galimybės įvertinti visų pareiškėjos keliamų klausimų, ar tikrai M. M. žemės sklypas pateko į Vyriausybės nutarimu LVA priskirtos žemės plotą, ar nuosavybės teisė turėjo būti atkuriama visiems pretendentams, kuriuos pareiškėjos brolis buvo nurodęs savo prašyme ir kitų, nes šie klausimai esamoje situacijoje jau neturi jokios teisinės reikšmės. Pareiškėjai tik primenama, jog tiek 1991 m. įstatymas, tiek Atkūrimo įstatymas, numatė įvairius nuosavybės teisių atkūrimo būdus, sąlygas bei tvarkas, natūra nusoavybės teisė galėjo būti atkuriama tik esant šiuose įstatymuose nurodytoms sąlygoms, todėl pareiškėja nepagrįstai teigia, kad nuosavybės teisė pagal prašymus paduotus 1991 m. turėjo būti atkurta tik natūra. Taip pat nepagrįstai pareiškėja teigia, kad žemė, kuri buvo nacionalizuota 1940 m., po Nepriklausomybės atkūrimo vėl tapo buvusių savininkų nuosavybė. Nurodyti įstatymai taip šio klausimo niekada nereglamentavo. Šiais įstatymais Lietuvos valstybė įsipareigojo kiek įmanoma, esant atitinkamoms sąlygoms, atlyginti asmenims už nacionalizuotą žemę tiek, kiek numatė minėti įstatymai ir jų pagrindu priimti kiti teisės aktai. Nagrinėjamu atveju nuosavybės teisė buvo atkurta, sprendimas nenuginčytas, todėl pareiškėjos prašymas NŽT išnagrinėtas tinkamai, pateiktas išsamus, pagrįstas ir teisėtas atsakymas, kuris negali būti pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu vadovaujantis pareiškėjos nurodomais ar kokiais nors kitais argumentais. Kita vertus, net ir nuginčijus tokį atsakymą į pareiškėjos prašymą, jokie nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjai klausimai negalės būti sprendžiami esant nenuginčytam 2006 m. sprendimui dėl nuosavybės teisių atkūrimo pinigais asmeniui, kuris ir buvo padavęs prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, kitą bylos medžiagą, kuri patvirtina NŽT sprendime nurodytas aplinkybes, daroma išvada, jog skundas yra nepagrįstas ir turi būti atmestas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjos A. O. M. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.