- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2010-02-11
- Bylos Nr.
- 1A-56-174-2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Eduardas Maškevičius, Zigmas Pocius
- Nuteistasis
- N. Š.
Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėjas Eugenijus Antanauskas Baudž. byla Nr. 1A–56-174/2010 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.; 1.1.8.1. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nutartis
2010 m. vasario 11 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. Š. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009-11-11 nuosprendžio, kuriuo N. Š. , asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas dvejų metų ir aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009-01-27 nuosprendžiu paskirta bei Kauno apygardos teismo 2009-04-07 nuosprendžiu pakeista bausme, jas iš dalies sudedant, ir nustatyta galutinė trejų metų laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose.
N. N. Š. suimti. Bausmės pradžia nustatyta nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Į atliktos bausmės laiką įskaitytas pagal Lazdijų rajono apylinkės teismo 2009-01-27 nuosprendį, kuris pakeistas Kauno apygardos teismo 2009-04-07 nuosprendžiu, atliktos bausmės laikas.
Priteista iš N. Š. 646,72 Lt UAB „Šiaulių technika“ naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
N. Š. nuteistas už tai, kad 2008-09-20, laikotarpiu nuo 00.00 val. iki 03.45 val., pro langą įsibrovė į viešbučio „Linėja“, esančio Taikos g. 18, Neringoje, restorano patalpas, kurias tuo metu nuomojo UAB „Šiaulių technika“, ir iš restorano salės pagrobė ant sienos buvusį pritvirtintą 2 500 Lt likutinės vertės televizorių „PLAZMA LG 42PC1RV“, 107 cm įstrižainės, priklausantį UAB„Šiaulių technika“; iš baro pagrobė 114,82 Lt vertės alkoholinio gėrimo „Hennesy“ 0,7 litro talpos butelį, iš kasos aparato pagrobė vieną 100 litų vertės banknotą, bei suradęs restorano patalpose paslėptą tarnybinių patalpų – sandėlio – raktą, juo atrakino ir įsibrovė į sandėlį, iš kurio pagrobė 5 bendros 240,50 Lt vertės 0,7 litro talpos butelius alkoholinio gėrimo (brendžio) „TORES 10 Y“, 43,20 Lt vertės 0,7 litro talpos l butelį alkoholinio gėrimo (brendžio) „TORES 5Y“, 3 bendros 148,20 Lt vertės l litro talpos butelius degtinės „ABSOLUT“.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis N. Š. prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl netinkamo nusikalstamos veikos kvalifikavimo, neteisingai paskirtos bausmės ir be pagrindo priteisto UAB „Šiaulių technika“ naudai 646,72 Lt civilinio ieškinio. Teigia, kad teismas neįvertino visų faktinių bylos aplinkybių, tinkamai nesivadovavo BK 54 straipsnio 1–3, 7 dalių nuostatomis, pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) reikalavimus neapklausęs visų liudytojų. Ikiteisminio tyrimo pareigūnams jis padėjo išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką, tai yra apklausiamas kaip liudytojas nurodė asmenį, kuriam pardavė pagrobtą televizorių, kuris yra grąžintas „Šiaulių technikai“, tačiau teismas be pagrindo į tai neatsižvelgė. Apelianto teigimu, be jo prisipažinimo ir nuoseklių parodymų nebūtų atskleistos nusikalstamos veikos aplinkybės.
Aiškindamas padarytos nusikalstamos veikos motyvus nurodo, kad jis dirbo Nidoje „Šiaulių technikos“ nuomojamose patalpose – viešbučio „Linėja“ restorane – barmenu–padavėju. Tarp jo ir tuometinės restorano direktorės V. M. buvo kilęs konfliktas dėl per didelio darbo krūvio, nesąžiningo elgesio su darbuotojais ir atsiskaitymo už darbą. Jis nusprendė išeiti iš darbo ir paprašė darbdavio kuo skubiau sumokėti 1 000 Lt atlyginimą už 14 darbo dienų, nurodydamas, kad pinigai jam skubiai reikalingi sumokėti mokesčius už komunalinius patarnavimus, buto nuomą bei išvykai dirbti į Ispaniją. Tačiau direktorė atlyginimo nesumokėjo, kaip ir kitiems restorano darbuotojams, nusprendusiems savo noru išeiti iš darbo. Apie tai jam pasakojo buvę restorano darbuotojai. Negavęs atlyginimo nusprendė, jog bus teisus iš restorano pasiimdamas alkoholinių gėrimų ir televizorių kaip kompensaciją dėl nesumokėto atlyginimo, tai ir padarė, prieš tai apie šį savo ketinimą pranešęs restorano direktorei girdint kitiems restorano darbuotojams, iš jų ir V. F. , tačiau jie teisme nebuvo apklausti. Nuteistasis tvirtina, kad į restoraną jis neįsibrovė ir jokių daiktų nesugadino, į jį pateko pro virtuvės langą, kuris visada būdavo paliekamas atidarytas. Tokiu būdu patekęs į restoraną paėmė UAB „Šiaulių technika“ priklausančius daiktus – televizorių ir alkoholinius gėrimus, o išėjo per tarnybines duris. Kadangi jis į restorano patalpas neįsibrovė, o daiktus iš restorano pasiėmė kaip kompensaciją dėl nesumokėto atlyginimo, jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti kaip savavaldžiavimas, tai yra pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, o ne pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Apeliantas teigia tik vėliau supratęs, kad pasielgė neteisingai, dėl to labai gailisi, prašo paskirti švelnesnę bausmę, taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 4, 6 punktus, taip pat panaikinti nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio priteisimo, nes daiktai grąžinti savininkui.
Nuteistojo gynėja prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo
Kolegija nustato, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus ištyrė bei įvertino tinkamai ir apeliantą N. Š. pagrįstai nuteisė pagal BK 178 straipsnio 2 dalį už tai, kad jis įsibrovęs į svetimą patalpą – viešbučio „Linėja“ restoraną – pagrobė svetimą turtą. Apelianto nuteisimas dėl vagystės įsibraunant į restorano patalpas pagrįstas byloje surinktais įrodymais.
Byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis N. Š. į restorano „Linėja“ patalpas pateko pro virtuvės langą ir pagrobė iš restorano televizorių „PLAZMA LG 42PC1RV, iš baro – alkoholinių gėrimų, iš kasos aparato – 100 litų vertės kupiūrą bei suradęs restorano patalpose paslėptą tarnybinių patalpų – sandėlio – raktą, juo atrakino ir įsibrovė į sandėlį ir pagrobė alkoholinių gėrimų.
Nuteistojo N. Š. teiginys, jog jo nusikalstama veika turėjo būti kvalifikuota ne pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįstas.
Teismų praktikoje vagysčių ir plėšimo baudžiamosiose bylose pateikiamos patalpos, saugyklos (įrenginio) bei saugomos teritorijos (apibrėžto žemės ar vandens ploto) definicijos – tai objektai, specialiai įrengti ar skirti nuolatiniam ar laikinam materialių vertybių saugojimui (nuo vagystės, sunaikinimo, stichinių jėgų ir pan.), saugomi fizinėmis, mechaninėmis, specialiomis elektrinėmis ar elektroninėmis apsaugos priemonėmis (saugykla – seifai, konteineriai, refrižeratoriai, kasos aparato pinigų stalčiai, kt.). Patalpa – tai uždara erdvė, statinys, paprastai turintis stogą ir specialų įėjimą, skirtas žmonėms laikinai ar nuolat gyventi ir dirbti arba materialinėms vertybėms laikyti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką įsibrovimu laikomi ir tie atvejai, kai kaltininkas į patalpą patenka laisvai ir pagrobia turtą iš atitinkamų vietų, į kurias pašaliniams asmenims patekti draudžiama ar patekimas yra ribojamas (pvz., tarnybinių patalpų, vitrinų, daiktų saugyklų ir pan.). Be to, įsibrovimas yra ne tik tada, kai įveikiamos kliūtys, bet ir tais atvejais, kai į objektus neteisėtai patenkama be kliūčių (kasacinės nutartys Nr. 2K-116/2007, 2K-153/2007).
Žemesnės instancijos teismas
Nors N. Š. dirbo viešbučio „Linėja“ restorane, tačiau nusikaltimo padarymo metu jis nebebuvo restorano darbuotojas ir neturėjo teisės į jį patekti, be to, į restorano patalpas įsibrovė pro virtuvės langą nakties metu, taigi akivaizdu, kad jis neteisėtai, kaip pašalinis asmuo, pateko į šias patalpas ir veikdamas tiesiogine tyčia pagrobė svetimą turtą.
Apeliantas neneigia, jog pagrobė daiktus iš restorano į jį patekęs pro virtuvės langą, tačiau tvirtina, kad tokie jo veiksmai neturėtų būti vertinami kaip įsibrovimas į patalpas, nes jis kaip restorano darbuotojas žinojo, kad restorano virtuvės langas dažniausiai būdavo paliekamas atidarytas, tokiu būdu patekdamas į patalpas jokio turto nesugadino. Tačiau su šiuo apelianto skundo argumentu sutikti negalima. Pats apeliantas neneigia į restoraną patekęs pro virtuvės langą, ir šie jo veiksmai pagrįstai įvertinti kaip vagystę kvalifikuojantis požymis – įsibrovimas į patalpą. Akivaizdu, kad patekimas į svetimas patalpas pro atidarytą langą yra neteisėtas, ir to pakanka BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytam įsibrovimo požymiui konstatuoti. N. Š. neteisėtai, kaip pašalinis asmuo, nakties metu pateko į restoraną ir veikdamas tiesiogine tyčia pagrobė svetimą turtą. Esant šioms aplinkybėms N. Š. padaryta nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog jis patekdamas į restoraną kaip buvęs darbuotojas jokio turto nesugadino, neturi reikšmės padarytos nusikalstamos veikos kvalifikacijai bei nešalina pastarojo atsakomybės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje. Dėl svetimo turto sugadinimo kaltinimai jam ir nebuvo pareikšti, dėl to jis nubaustas nebuvo.
Nustačius, kad nuteistojo N. Š. padaryta nusikalstama veika atitinka visus BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, atmestinas kaip nepagrįstas apelianto apeliacinio skundo argumentas, kad šie jo veiksmai turėjo būti kvalifikuojami kaip savavaldžiavimas dėl to, kad jis iš restorano pagrobė daiktus kaip kompensaciją dėl nesumokėto 1 000 Lt atlyginimo už 14 darbo dienų. Pažymėtina ir tai, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog N. Š. viešbučio „Linėja“ restorane barmenu–padavėju dirbo tik savaitę laiko – nuo 2008-09-08 iki 2008-09-19 (t. 1, b. l. 31; 36), tačiau apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis negavo atlyginimo už 14 darbo dienų, tačiau duomenų apie negautą atlyginimą nepateikė. Taigi akivaizdu, kad apeliantas N. Š. , prašydamas perkvalifikuoti jo veiką iš sunkesnio nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje (apysunkis nusikaltimas – BK 11 straipsnio 4 dalis), į lengvesnį nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 1 dalyje (nesunkus nusikaltimas – BK 11 straipsnio 3 dalis), siekia palengvinti savo teisinę padėtį. Be to, apeliantas teigia, kad jam buvo nesumokėta 1000 Lt suma, tačiau jo pagrobtų daiktų vertė yra žymiai didesnė.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo
Teismui pripažįstant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę būtina nustatyti, pirma, kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir, antra, jo nuoširdų gailėjimąsi. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai jis savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, pripažįsta esmines jam inkriminuotos veikos aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes (pavyzdžiui, atsiprašo nukentėjusiojo asmens, atlygina jam padarytą žalą ir pan.).
Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad N. Š. prisipažino dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo, tačiau pagrįstai nepripažino nuteistajam atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad N. Š. davė nenuoseklius parodymus apie padarytą nusikalstamą veiką, tai yra 2009-02-18 apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu neigė įvykdęs vagystę (t. 1, b. l. 69–70), tuo tarpu 2009-08-13 apklausiamas kaip įtariamasis prisipažino įsibrovęs į viešbučio „Linėja“ restorano patalpas ir pagrobęs daiktus (t. 1, b. l. 104–106), vėlesnės – 2009-09-25 – apklausos metu paneigė savo 2009-08-13 duotus parodymus, teisminio bylos nagrinėjimo metu prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką (t. 1, b. l. 172), jis nepripažino tik tų aplinkybių, kurias pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo ir nusikalstamos veikos aprašymo. Šie duomenys rodo, kad N. Š. keitė parodymus dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, tokiu būdu, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo pareigūnams ne padėdamas, o apsunkindamas bylos tyrimą. Tokiomis aplinkybėmis teismas neturėjo pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi – ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktų taikymo
Apeliantas prašo nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė dėl labai sunkios turtinės padėties, tai yra apeliaciniame skunde nurodė, jog restorano, kuriame jis dirbo, direktorė nesumokėjo jam atlyginimo, o jam skubiai buvo reikalingi pinigai sumokėti buto nuomos, komunalinius mokesčius bei išvykti dirbti į Ispaniją. Tačiau ir šis apelianto prašymas negali būti tenkinamas.
Beviltiška kaltininko padėtis visuomet yra fakto klausimas, kurį teismas kiekvieną kartą nustato atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu nustatomos objektyviai susiklosčiusios kaltininko gyvenimo aplinkybės, psichologinė būsena dėl šių aplinkybių, asmens suvokimas, ar galėjo jis išvengti nusikalstamos veikos padarymo ir pan. Nusikalstama veika, padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties, yra tokia aplinkybė, kuri apibūdina ne tik objektyvias nusikalstamos veikos prielaidas, bet ir jos subjektą. Nuteistasis tvirtina esant susiklosčius tokiai objektyviai išorinio gyvenimo aplinkybei, kuri padarė tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui, tai yra vadovaudamasis savo vertybinėmis orientacijomis jis taip vertina konkrečiai jam susidariusią gyvenimo situaciją, kad išeitį rado tik padarydamas nusikalstamą veiką.
Nesant duomenų apie labai sunkią turtinę arba beviltišką nuteistojo padėtį, nėra pagrindo nustatyti N. Š. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punkte, tai yra, kad jis nusikalstamą veiką padarė dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos padėties. Pirmosios instancijos teismo sprendime tokios aplinkybės, tai yra, kad nuteistasis N. Š. nusikalstamą veiką padarė dėl labai sunkios turtinės padėties, nenustatytos, jų nenurodė ir pats nuteistasis. Apelianto nurodyta aplinkybė, kad restorano, kuriame jis dirbo, direktorė nesumokėjo jam atlyginimo, negali būti pagrindu taikyti nuteistajam BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Pats N. Š. 2009-02-18 ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas parodė: „2008-09-19 aš dieną aš dar buvau pas direktorę, parašiau jai pareiškimą dėl atleidimo iš darbo, ji atsiskaitė su manimi už darbą.“ (t. 1, b. l. 70). Tuo tarpu teisminio bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, taip pat ir apeliaciniame skunde nurodė, kad savo noru parašė pareiškimą dėl atleidimo iš darbo, nes norėjo išvykti dirbti į užsienį, bei nurodė, kad direktorė žadėjo atsiskaityti per dvi savaites (t. 1, b. l. 172–173). Tuo tarpu apie labai sunkią turtinę arba beviltišką savo padėtį jis neužsiminė, o vagystę restorane įvykdė kitą dieną po to, kai išėjo iš darbo. Akivaizdu, kad dėl atlyginimo sumokėjimo nuteistasis davė skirtingus parodymus, tai yra iš pradžių teigė, kad restorano direktorė su juo atsiskaitė, vėliau tvirtino, kad žadėjo atsiskaityti per dvi savaites. Taigi esant nuteistojo parodymų prieštaravimams dėl šios aplinkybės, akivaizdu, jog pastarasis siekia palengvinti savo teisinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms akivaizdu, kad nebuvo ir nusikalstamos veikos provokavimo požymių, tai yra, jog viešbučio „Linėja“ restorano direktorės V. M. elgesys (esą atlyginimo N. Š. nesumokėjimas, kai jis pateikė pareiškimą atleisti jį iš darbo) nebuvo provokuojantis.
Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktą atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstama situacija, kai kaltininko nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys. Provokuojančiu elgesiu laikytinas toks nukentėjusiojo elgesys, kai šis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali pasireikšti įžeidimu, smurtu ar kitokiais tyčiniais veiksmais prieš kaltininką ar jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad restorano, kuriame dirbo nuteistasis, direktorė, iš karto nesumokėdama pastarajam atlyginimo, būtų išprovokavusi N. Š. padaryti nusikaltimą. Nenustačius tokių aplinkybių byloje, taip pat nėra pagrindo tenkinti ir nuteistojo N. Š. prašymą nustatyti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.
Dėl paskirtos bausmės
Pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė nuteistajam N. Š. atitinka BK 54 straipsnio reikalavimus. Nuteistojo N. Š. apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl aiškiai per griežtos bausmės paskyrimo nepagrįsti. Skirdamas bausmę nuteistajam, apylinkės teismas tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę bei į bausmės tikslus.
Apeliantas N. Š. padarė vieną tyčinį nusikaltimą, kuris priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis). Nuteistasis N. Š. anksčiau aštuonis kartus teistas už analogiškas nusikalstamas veikas, teistumas jam nėra išnykęs. Tai rodo jo negatyvų požiūrį į visuomenę, nenorą laikytis įstatymų ir polinkį į nusikalstamų veikų darymą. Nuteistojo N. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. Įvertinęs BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių reikšmę, teismas N. Š. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, savo dydžiu artimą straipsnio sankcijoje numatytam laivės atėmimo bausmės vidurkiui.
Skirdamas bausmę teismas privalo atsižvelgti ne tik į BK VIII skyriaus reikalavimus, bet ir į bausmės paskirtį, todėl teismas kaskart turi nustatyti, ar parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis bus pakankamai efektyvūs norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, ar tokiu būdu asmuo bus pakankamai nubaustas, ar jam bus atimta ar apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 straipsnio 2 dalis).
Apylinkės teismas teisingai parinko N. Š. bausmės rūšį. Parinkdamas laisvės atėmimo bausmę teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis N. Š. anksčiau aštuonis kartus buvo teistas taip pat už nusikalstamas veikas nuosavybei, naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, teismas, vadovaudamasis bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, BK 56 straipsnio 1 dalies nuostatomis, N. Š. už
padarytą nusikalstamą veiką pagrįstai parinko BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – terminuotą laisvės atėmimą. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas nuteistajam N. Š. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą BK 178 straipsnio 2 dalies sankcijoje nustatytam šios bausmės vidurkiui.
Pirmosios instancijos teismas savo sprendime bausmės skyrimo požiūriu baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Nuosprendyje pateikti išsamūs bausmės individualizavimo motyvai, todėl baudžiamojo proceso įstatymas šiuo požiūriu taip pat nepažeistas. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad švelninti nuteistajam N. Š. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.
Apeliantas nepagrįstai teigia, kad neva be pagrindo priteistas civilinis ieškinys, nes pagrobti daiktai grąžinti. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „Šiaulių technika“ buvo grąžintas televizorius „PLAZMA LG 42PC1RV“ (t. 1, b. l. 96), ir jo vertė buvo išskaičiuota iš ieškinio sumos. Duomenų apie tai, kad buvo grąžinti kiti pagrobti daiktai, byloje nėra, todėl teismas pagrįstai priteisė iš nuteistojo 646,72 Lt civilinį ieškinį „Šiaulių technikai“.
Nuteistasis N. Š. apeliaciniame skunde tvirtina, jog teismas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimus neapklausęs liudytojų. Tačiau ir šis apelianto skundo argumentas yra nepagrįstas, nes pats nuteistasis sutiko, jog teismas bylą išnagrinėtų nedalyvaujant liudytojai V. F. (t. 1, b. l. 174).
Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apelianto apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo N. Š. apeliacinį skundą atmesti.