Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Tomas Ridikas, veikdamas Vilniaus apygardos teismo vardu,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-13586-1115/2024, pagal ieškovo M. K. ieškinį atsakovei O. K. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų, su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų išsprendimo, išvadą teikianti institucija - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju, absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).

Dėl papildomų įrodymų prijungimo

2. Ieškovas kartu su atskiruoju skundu pateikė Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 6 d. atskiruoju skundu skundžiamą nutartį. Taip pat su atskiru prašymu 2024 m. spalio 1 d. – Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus 2024 m. rugsėjo 16 d. nutarimą pripažinti nukentėjusiuoju (ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini)). Nurodo, jog pateiktas nutarimas paneigia skundžiamoje nutartyje išdėstytus teiginius apie tai, kad ieškovas nėra patyręs atsakovės smurto.

3. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018).

4. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia ieškovo kartu su atskiruoju skundu pateiktos nutarties neprijungti prie bylos, nes tai yra skundžiama nutartis, kuri pasiekiama teismų informacinėje sistemoje LITEKO. Tačiau atsižvelgiant į šeimos kategorijos bylose egzistuojantį viešąjį interesą ir aktyvų teismo vaidmenį imantis priemonių išsiaiškinti reikšmingas aplinkybes, susijusias su ieškinio priėmimu byloje, pateiktą nutarimą, apeliacinės instancijos teismas nutaria priimti ir vertinti kartu su byloje esančiais duomenimis tiek, kiek jis turės įtakos skundžiamos nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl ginčo esmės

5. Apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, kadangi ieškovas nepasinaudojo privalomąja mediacija, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

6. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų. Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis kiekvienam suinteresuotam asmeniui suteikia teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Ši teisė negali būti paneigiama (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. liepos 2 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai), tačiau gali būti nustatoma speciali jos įgyvendinimo tvarka, pavyzdžiui, teisės aktais gali būti reglamentuota ikiteisminė ginčų sprendimo tvarka. Tam tikrais atvejais galimybė kreiptis į teismą atsiranda tada, jei suinteresuotas asmuo laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kuri gali būti nustatyta įstatyme (CPK 22 straipsnio 1 dalis) ir kurios nesilaikymas lemia tam tikrus teisinius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2017).

7. CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, įtvirtintas vienas iš atsisakymo priimti ieškinį pagrindų: teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio ginčų sprendimo ne teisme tvarkos. Teisė kreiptis į teismą yra realizuojama CPK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų yra susijusi su tuo, kad tuo atveju, kai konkreti specialaus įstatymo norma nustato tam tikroms bylų kategorijoms išankstinę privalomą ginčų sprendimo ne teisme tvarką, asmuo gali kreiptis į teismą ir ginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus tik tuomet, kai jis pasinaudoja išankstine ginčo nagrinėjimo tvarka (CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

8. Pagal Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punktą privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šeimos ginčus, nagrinėjamus ginčo teisena CPK nustatyta tvarka, išskyrus minėtame punkte aptartus smurto artimoje aplinkoje atvejus. Vadovaujantis Mediacijos įstatymo 21 straipsnio nuostatomis, privalomąją mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu arba viena iš ginčo šalių. Abiem šiais atvejais, t. y. tiek kai mediaciją inicijuoja ginčo šalys bendru sutarimu, tiek kai mediaciją inicijuoja viena iš ginčo šalių, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai paduodamas prašymas dėl mediatoriaus skyrimo Mediacijos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka arba toks prašymas paduodamas pasirinktam mediatoriui, įrašytam į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą, Mediacijos įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka. Ginčo šalies prašyme turi būti nurodyta kitos ginčo šalies vardas, pavardė, ginčo dalykas, gyvenamosios vietos ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas, o kai kita ginčo šalis yra juridinis asmuo – juridinio asmens pavadinimas, buveinės ar kitos dokumentų įteikimo vietos adresas (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 2, 3 dalys). Tuo atveju, kai privalomąją mediaciją inicijuoja tik viena iš ginčo šalių, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos Mediacijos įstatymo 14 straipsnyje nustatyta tvarka skiria mediatorių iš Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašo; paskirtas mediatorius ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo paskyrimo dienos arba mediatorius, į kurį ginčo šalis kreipiasi tiesiogiai, gavęs 14 straipsnio 3 dalyje nurodytą ginčo šalies prašymą, ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jo gavimo dienos išsiunčia kitai ginčo šaliai pranešimą apie gautą prašymą, nurodydamas, kad ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos, o tuo atveju, kai pranešimas siunčiamas kitai ginčo šaliai, gyvenančiai kitoje valstybėje, – per trisdešimt dienų nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi būti gautas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 4 dalis). Jeigu per keturiolika dienų nuo 14 straipsnio 4 dalyje nurodyto pranešimo išsiuntimo dienos, o tuo atveju, kai 14 straipsnio 4 dalyje nurodytas pranešimas siunčiamas kitai ginčo šaliai, gyvenančiai kitoje valstybėje, – per trisdešimt dienų nuo 14 straipsnio 4 dalyje nurodyto pranešimo išsiuntimo dienos negaunamas kitos ginčo šalies sutikimas dėl mediacijos vykdymo, laikoma, kad kita ginčo šalis nesutiko pasinaudoti privalomąja mediacija; šiais atvejais privalomąją mediaciją inicijavusi ginčo šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo išsprendimo ir yra laikoma, kad ginčo šalis įgyvendino įstatymuose nustatytą reikalavimą pasinaudoti privalomąja mediacija (Mediacijos įstatymo 21 straipsnio 5 dalis).

9. Kreipiantis į teismą su ieškiniu dėl civilinės bylos iškėlimo dėl ginčų, kuriems nustatyta privalomoji neteisminė mediacija, teismui kartu su ieškiniu turėtų būti pateikiami rašytiniai įrodymai, kad ginčo šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja neteismine mediacija. Įrodymu, jog šalis (šalys) pasinaudojo privalomąja mediacija, yra atitinkama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos arba mediatoriaus, į kurį šalys kreipėsi, parengta pažyma ar panašaus pobūdžio dokumentas, patvirtinantis šalies realizuotą prievolę pasinaudoti privalomąja mediacija. Mediacijos paslaugas gali teikti tik mediatorius, įrašytas į Lietuvos Respublikos mediatorių sąrašą (Mediacijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis).

10. Šioje byloje skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį tuo pagrindu, jog laikė, kad ieškinyje nurodomos aplinkybės dėl atsakovės smurtavimo yra susiję su jos smurtavimu prieš šalių nepilnametį vaiką, o privalomosios mediacijos netaikymo išimtimi gali naudotis tik smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo, kuris ketina inicijuoti šeimos ginčo sprendimą teisme.

11. Apeliantas, nesutikdamas su skundžiama nutartimi, atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai interpretavo smurto artimoje aplinkoje ir smurtą artimoje aplinkoje patyrusio asmens sąvokas, be to, priimta nutartis, jo manymu, neatitinka teisingumo, sąžiningumo bei proporcingumo principų. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su šiais atskirojo skundo argumentais.

12. Pagal Mediacijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, civilinio ginčo šalis – civiliniame ginče dalyvaujantis asmuo, kurio teisėms ir pareigoms turi įtakos ginčo išsprendimas. Civilinis ginčas – ginčas, kuris yra ar gali būti nagrinėjamas civilinio proceso tvarka bendrosios kompetencijos teisme (Mediacijos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis).

13. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškovo nepilnamečio vaiko procesinė padėtis ir procesinių teisių įgyvendinimas šeimos bylose turi ypatumų. Nepilnamečio vaiko teisę į išlaikymą įgyvendina jo atstovai pagal įstatymą, t. y. tėvai, vienas iš jų, ar kiti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) CK 3.194 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys, ar kiti įstatymų nustatyti asmenys (CPK 38 straipsnio 2, 4 dalys). Nepriklausomai nuo to, kad šeimos bylose, kuriose reikalavimas dėl išlaikymo vaikui pareiškiamas kartu su kitais reikalavimais, kaip ieškovas dažniausiai nurodomas ieškinį pareiškęs vienas iš tėvų, kartu su kitais reikalavimais įgyvendinantis ir vaiko teisę į išlaikymą (CK 3.59 straipsnis), tačiau pats išlaikymas priklauso ir turi būti priteisiamas vaikui, o ne ieškinį pareiškusiam tėvui (motinai), nes nepilnamečiai vaikai yra išlaikymo teisinio santykio dalyviai, o tėvai procese veikia kaip savo vaikų atstovai pagal įstatymą. Teisė gauti išlaikymą yra nepilnamečio vaiko, todėl materialine teisine prasme ieškovas yra nepilnametis vaikas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2010). Be to, įstatyme (CK 3.164, 3.177 straipsniai) nustatyta, kad sprendžiant bet kokį su vaiku susijusį klausimą, vaikas, sugebantis suformuoti savo pažiūras, turi būti išklausytas, o teismas, nagrinėdamas ginčus dėl vaikų, privalo išklausyti vaiką, sugebantį išreikšti savo pažiūras, ir išsiaiškinti vaiko norus. Šis reikalavimas taikytinas kai yra sprendžiamas tėvų tarpusavio ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-114/2013).

14. Ieškovas su ieškiniu pateikė duomenis, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2-ajame veiklos skyriuje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį dėl atsakovės galimo fizinio smurtavimo prieš šalių nepilnametę dukrą, 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu nepilnametė šioje byloje pripažinta nukentėjusiąja (Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus 2024 m. rugsėjo 5 d. nutarimas dėl atsisakymo leisti nepilnamečio nukentėjusiojo tėvams dalyvauti procese kaip įstatyminiams atstovams; 2024 m. rugsėjo 5 d. Nr. CBP-10559).

15. Nagrinėjamu atveju ginčo pagal ieškovo (nepilnamečio vaiko įstatyminio atstovo) pareikštą ieškinį dalyje dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jam turtu priteisimo dalyviu laikytina ir šalių nepilnametė dukra, kurios teisėms ir pareigoms ginčo išsprendimas turės įtakos (Mediacijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Šalių nepilnametė dukra yra pripažinti nukentėjusiąja ikiteisminiame tyrime dėl galimo smurto artimoje aplinkoje (BK 140 straipsnio 2 dalis), vykdomame atsakovės (galimos smurtautojos) atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės atitinka Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą išimtį, kuomet privalomoji mediacija nėra taikoma, todėl šiuo atveju nėra CPK 137 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyto teisinio pagrindo atsisakyti priimti ieškovo ieškinį dėl privalomosios mediacijos nesilaikymo. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad po skundžiamos nutarties priėmimo 2024 m. rugsėjo 16 d. nutarimu ieškovas ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat yra pripažintas nukentėjusiuoju (2024 m. spalio 2 d. Nr. DOK-22385).

16. Įvertinus ieškovo jau su ieškiniu pateiktus duomenis, matyti, jog yra inicijuotas ikiteisminis tyrimas dėl smurto artimoje aplinkoje. Dėl šios priežasties netaikyti įstatyme nustatytos išimties ir reikalauti, kad ieškovas inicijuotų mediaciją, ypač šiuo metu, kai ir pats ieškovas yra pripažintas nukentėjusiuoju, būtų neekonomiška ir netikslinga, be to, svarbu ir tai, jog mediacijos procesas nėra savitikslis – jis skirtas tam, kad šalims būtų sudarytos galimybės išspręsti ginčą taikiu būdu. Manytina, jog tokioje situacijoje, kai tiek šalių nepilnametė dukra, tiek pats ieškovas yra galimai patyrę smurtą artimoje aplinkoje, rezultatyvus mediacijos procesas mažai tikėtinas, todėl formalus reikalavimas taikyti mediaciją tokioje situacijoje yra netikslingas ir neperspektyvus.

Dėl procesinės bylos baigties

17. Atsižvelgęs į tai, kad išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis dėl netinkamo bylos aplinkybių vertinimo ir netinkamo Mediacijos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatų bei procesinės teisės normų, reglamentuojančių ieškinio priėmimą, aiškinimo bei taikymo, naikintina, o ieškinio priėmimo klausimas perduotinas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 338–339 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. rugsėjo 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.