Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017-02-14 nuosprendžio, kuriuo D. P. išteisintas nepadarius veikos, turinčios Lietuvos Respublikos BK 243 straipsnyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. P. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 243 str. tuo, kad jis vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, tai yra, Šiaulių apylinkės teismo 2016-02-04 nutartimi paskyrus D. P. baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL (188 eurų) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per šešis mėnesius, laikotarpiu nuo 2016-02-22 iki 2016-12-20 vengė įmokėti šią 5 MGL (188 eurų) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Šiaulių apylinkės teismas D. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 243 str. išteisino nepadarius veikos, turinčios Lietuvos Respublikos BK 243 str. numatyto baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Teismo posėdyje prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017-02-14 nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti D. P. kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 243 str. ir paskirti jam 21 MGL baudą. Išteisintasis D. P. ir jo gynėjas advokatas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti ir palikti Šiaulių apylinkės teismo 2017-02-14 nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo arba baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti.

Apeliacinio skundu prokurorė, nesutikdama su D. P. išteisinimu pagal Lietuvos Respublikos BK 243 str., iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytas išvadas. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, ir patikrinusi skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2017-02-14 nuosprendį, daro išvadą, kad Šiaulių apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, padarė teisingą išvadą, kad D. P. nepadarė veikos, turinčios baudžiamojo nusižengimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 243 str., požymių, ir pagrįstai D. P. atžvilgiu priėmė išteisinamąjį nuosprendį.

Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 3 d. nuostatas teismas išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl kaltinamojo išteisinimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šiuos reikalavimus įvykdė. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog skundžiamame nuosprendyje teismas išdėstė kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl D. P. išteisinimo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, savo išvadas dėl D. P. nekaltumo, išdėstytas išteisinamajame nuosprendyje, pagrindė išsamia, visapusiška bei nešališka byloje surinktų įrodymų visumos analize bei vertinimu. Teismo išvados motyvuotos, padarytos atsižvelgus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės teisingo sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Vien tai, kad šiuo atveju prokurorei nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Šiaulių apskrities vyriausiajame policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono PK buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) D. P. atžvilgiu pagal nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d., požymius. 2016-01-21 Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimu nutarta nutraukti ikiteisminį tyrimą, prašant šį nutarimą patvirtinti Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo bei prašant atleisti D. P. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 40 straipsniu, pagal laidavimą, nustatant vienerių metų laidavimo terminą be užstato, ir prašant, remiantis Lietuvos Respublikos BK 67 str. 1 d., 2 d. 6 p., 71 str., paskirti D. P. baudžiamojo poveikio priemonę - 5 MGL įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per 6 mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo dienos (7-10 b. l.). Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2016-02-04 nutartimi patvirtintas Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2016-01-21 nutarimas atleisti D. P. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d., padarymo pagal laidavimą ir ikiteisminį tyrimą nutraukti, paskiriant D. P. baudžiamojo poveikio priemonę - 5 MGL įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant ją sumokėti per 6 mėnesius nuo nutarties įsiteisėjimo dienos (11-12, 45-46 b. l.). Šiaulių apylinkės teismo 2016-02-04 nutartis įsiteisėjo 2016-02-22, todėl D. P. 5 MGL įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą turėjo sumokėti iki 2016-08-22. Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. P. 5 MGL įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą sumokėjo 2016-12-20 (43 b. l.).

Lietuvos Respublikos BK 74 str. 2 d. nustatyta, jog asmeniui, kuris vengia įvykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą), teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali paskirti bausmę pagal šio kodekso 243 str. Lietuvos Respublikos BK 243 str. numato baudžiamąją atsakomybę už vengimą atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą). Šio baudžiamojo nusižengimo sudėtis formali, todėl jis laikomas baigtu, kai atliekami patys veiksmai (neveikimas), kurie įvertinami kaip vengimas. Lietuvos Respublikos BK 243 str. nurodytų baudžiamųjų nusižengimų subjektyvieji požymiai pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta jam paskirtų bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių pobūdį, jų sukeliamus suvaržymus, apribojimus, įsipareigojimus ir pan., suvokia savo pareigas, bausmių ar baudžiamojo poveikio priemonių atlikimo tvarką, žino, kokie padariniai kyla už nevykdymą, kartu kaltininkas supranta, kad nėra aplinkybių, trukdančių jam įgyvendinti baudžiamojo įstatymo reikalavimus, suvokia, kad juos pažeidžia ir, viską suvokdamas, nori taip elgtis – vengti atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę. Teismo paskirtų su laisvės atėmimu nesusijusių bausmių arba baudžiamojo poveikio priemonių atlikimo vengimo tikslai įstatymo dispozicijoje nėra nurodyti, tačiau pagal pažeidimų esmę, jų padarymo kaltės turinį bei kitas aplinkybes galima spręsti, kad kaltininkas savo veika siekia išvengti (ar apskritai, ar kurį laiką) jų atlikimo.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ištiesinamąjį nuosprendį, nuosprendyje išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, išsamiai juos išanalizavo ir visete su kitais įrodymais įvertino D. P. parodymus, duotus teisiamojo posėdžio metu, rašytinę bylos medžiagą –Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės 2016-01-21 nutarime, Šiaulių apylinkės teismo 2016-02-04 nutartyje, Šiaulių apylinkės teisme 2016-11-21 gautame rašte iš Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, 2016-02-05 Šiaulių apylinkės teismo lydraštyje Nr. (duomenys neskelbtini), 2016-12-21 Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos rašte Nr. (duomenys neskelbtini), mokėjimo nurodyme Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotas aplinkybes bei kitą byloje esančią rašytinę medžiagą, ir, vadovaudamasis šių įrodymų, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja, visuma, padarė pagrįstą išvadą, kad nėra galimybės spręsti, jog D. P., suvokdamas baudžiamojo poveikio priemonės atlikimo tvarką, suvokdamas padarinius, galinčius kilti dėl baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymo, savo sąmoningais tyčiniais veiksmais siekė išvengti sumokėti įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad D. P. padarė Lietuvos Respublikos BK 243 str. numatytą baudžiamąjį nusižengimą ir dėsto tai patvirtinančius įrodymus. Tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje surinktus įrodymus atskirai ir siedama į visumą, neturi pagrindo sutikti su prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Pažymėtina, kad vengimu atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – sumokėti įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą - paprastai pripažįstami atvejai, kai kaltininkas turimomis santaupomis, turtu ar gaunamomis pajamomis turi galimybę ją sumokėti, tačiau sąmoningai to nedaro, kai be pateisinamų priežasčių nedirba arba dirba nelegaliai sąmoningai siekdamas nuslėpti pajamas, kai be pateisinamų priežasčių nesiekia įsidarbinti, kad gautų pajamas ir galėtų įvykdyti šią baudžiamojo poveikio priemonę, ir pan. Teisėjų kolegijos nuomone, D. P. sąmoningai neatliko jokių nusikalstamų veiksmų, sudarančių pagrindą teigti, kad jis vengė vykdyti piniginio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonę. Iš bylos duomenų matyti, kad D. P. žinojo, jog per 6 mėn. nuo Šiaulių apylinkės teismo 2016-02-04 nutarties įsiteisėjimo dienos reikia sumokėti 5 MGL įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, pastaruosius 8 m. oficialiai dirba, gauna darbo užmokestį, vykdo individualią veiklą, gauna pajamas (31 b. l.). Pasak D. P., įmokos iki nustatyto termino pabaigos nesumokėjo, nes iš pradžių įmoką sumokėti neturėjo finansinių galimybių – jo vadovaujamoje įmonėje buvo labai sunkus laikotarpis, buvo nestabilios pajamos, klientai buvo nemokūs, pirmiausia reikėjo sumokėti atlyginimus darbuotojams, sumokėti įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą nebuvo lėšų, o vėliau apie būtinumą sumokėti įmoką iki 2016-08-22 jis užmiršo. Jam nebuvo išaiškintos baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymo pasekmės, jokio priminimo, kad reikia sumokėti įmoką, jis taip pat negavo. Jeigu jam būtų priminta apie būtinybę sumokėti įmoką, būtų ją iš karto sumokėjęs. Kai jam paskambino iš policijos komisariato ir paprašė atvykti, jis prisiminė nesumokėjęs įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, todėl įmoką iš karto sumokėjo ir nuvykęs į policijos komisariatą kvitą pateikė tyrėjai (69-72 b. l.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad vengimu reikėtų pripažinti tik tuos atvejus, kai asmuo nevykdo arba netinkamai vykdo jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę tik po bausmę vykdančios institucijos įspėjimo. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame pirmosios instancijos nuosprendyje, nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad D. P. buvo tinkamai išaiškinta baudžiamojo poveikio priemonės – įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – prasmė, D. P. nebuvo įspėtas apie gresiančią atsakomybę už baudžiamojo poveikio priemonės nevykdymą ir jam nebuvo priminta apie pareigą sumokėti paskirtą įmoką. Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad D. P. jam paskirtos įmokos į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą laiku, t. y. iki 2016-08-22 nesumokėjo, siekdamas išvengti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės atlikimo. Kaip jau minėta, D. P. 2016-12-20 (43 b. l.) sumokėjo 5 MGL įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas D. P. kaltės klausimu padarė teisingas ir pagrįstas išvadas ir pagrįstai išteisino jį pagal Lietuvos Respublikos BK 243 str. Prokurorės apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti išteisinimo teisėtumu, pagrįstumu ir daryti dėl D. P. kaltės klausimo priešingas išvadas negu tos, kurias padarė pirmosios instancijos teismas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nemato objektyvaus pagrindo tenkinti prokurorės apeliacinio skundo reikalavimo ir, vadovaujantis prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, D. P. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 243 str. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, patikrinusi juos tyrimo ir vertinimo aspektu, daro išvadą, kad D. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 243 str. išteisintas pagrįstai, kadangi nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 str. 5 d. 1 p.), todėl naikinti pirmosios instancijos teismo priimtą nuosprendį ar jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Jolantos Steponavičiūtės apeliacinį skundą atmesti.