Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Ernestos Montvidienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. V., O. Š., T. M., A. M. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo: A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirtas laisvės atėmimas 2 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta 2016 m. gegužės 2 d. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2016 m. liepos 15 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu, ir A. V. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra nuo 2016 m. lapkričio 23 d.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, 63 straipsnio 9 dalimi, A. V. į atliktą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2015-02-25 9.10 val. iki 2015-02-26 14.30 val. (dvi dienos) ir visa laisvės atėmimo bausmė, atlikta pagal 2016 m. gegužės 2 d. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendį, pakeistą 2016 m. liepos 15 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu.

O. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta 2015 m. gruodžio 1 d. Akmenės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, ir O. Š. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 8 punktu, 10 punktu, 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 70 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas O. Š. atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant pradėti dirbti arba mokytis ir per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą ar mokslą, per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, ir skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 50 valandų trukmės nemokamus darbus sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant juos atlikti per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, O. Š. į atliktą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2015 m. vasario 25 d. iki 2015 m. vasario 27 d. ir suėmimo laikas nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2015 m. kovo 18 d.

T. M. pripažintas kaltu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams; pripažintas kaltu pagal BK 289 straipsnį ir jam paskirtas laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir T. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, subendrinta bausmė apėmimo būdu subendrinta su bausme, paskirta 2016 m. sausio 19 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, bei, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis 2016 m. gegužės 9 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ir 2016 m. rugsėjo 6 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, ir T. M. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir 26 MGL dydžio (979 eurų) bauda, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose, 26 MGL dydžio (979 eurų) baudą įpareigojant sumokėti per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, laisvės atėmimo bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra nuo 2016 m. lapkričio 23 d.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, T. M. į atliktą bausmę įskaitytas suėmimo laikas nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2015 m. kovo 17 d. ir visas bausmės, atliktos pagal 2016 m. gegužės 9 d. Mažeikių rajono apylinkės teismo nuosprendį, laikas, laikino sulaikymo laikas nuo 2015 m. kovo 17 d. iki 2015 m. kovo 19 d. (dvi dienos) ir suėmimo laikas nuo 2016 m. sausio 10 d. iki 2016 m. lapkričio 23 d.

A. M. pripažinti kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirtas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, 8 punktu, 10 punktu, 67 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 70 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti mokslą arba pradėti dirbti, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, ir skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 50 valandų trukmės nemokamus darbus sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose, įpareigojant juos atlikti per penkis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, A. M. į atliktą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2015 m. kovo 3 d. 9.30 val. iki 2015 m. kovo 4 d. 14.35 val. (dvi dienos).

Nukentėjusiosios V. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš A. V., O. Š., A. M. ir T. M. solidariai 200 EUR (du šimtus eurų) nukentėjusiajai V. B. neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. V., O. Š., T. M., A. M. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupėje, bendrais tyčiniais veiksmais, iš anksto susitarę, turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, įvykdė plėšimą, o būtent 2015 m. sausio 11 d. apie 13.45 val. A. M. ir T. M. išspyrus duris, kurių vertė 30 eurų, ir tokiu būdu įsibrovus į J. B. gyvenamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Kuršėnuose, po ko A. V., O. Š. ir A. M. stovint koridoriuje bei stebint situaciją, o T. M. parodžius netikrą policijos pareigūno pažymėjimą su nuotrauka ir prisistačius policijos pareigūnu, tai yra, pasisavinus policijos pareigūno vardą, bei grasinant daiktu, panašiu į pistoletą, T. M. reikalavo cigarečių, tačiau negavęs ko prašo, pagrobė V. B. priklausančius mobilaus ryšio telefoną „IPHONE 5“, 500 eurų vertės ir nešiojamą kompiuterį Samsung, 200 eurų vertės, taip užvaldė V. B. priklausantį turtą, padarydami nukentėjusiajai V. B. 700 eurų turtinę žalą.

2. Be to, T. M. nuteistas už tai, kad pasisavino valstybės tarnautojo vardą, o būtent 2015 m. sausio 11 d. apie 13.45 val., įsibrovęs į J. B. gyvenamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), Kuršėnuose, siekdamas apgaulės būdu iš nukentėjusiosios atimti neva neteisėtai namuose laikomas cigaretes, prisistatė esąs policijos pareigūnas, rodė nenustatytomis aplinkybėmis padarytą netikrą policijos pareigūno pažymėjimą su savo nuotrauka ir neteisėtai apžiūrinėjo gyvenamąsias patalpas, tikslu surasti ir paimti cigaretes, tokiu būdu neteisėtai pasisavino valstybės tarnautojo asmens vardą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai, proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. M. prašo taikyti jo atžvilgiu BK 75 str. nuostatas ir bet kokius įpareigojimus, sušvelninant bausmę, taikant BK 65 str., 77 str. 67 str., 66 str., 70 str.

3.1. Skunde apeliantas teigia, kad jis turi gyvenamąją vietą, mažametį sūnų, kuriam teikia išlaikymą, vykdė individualią veiklą, serga depresija, vartoja vaistus, todėl mano, jog paskirta bausmė yra per didelė. Pasak apelianto, teismas neatsižvelgė į daugelį lengvinančių aplinkybių, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, vienintelis palaikė civilinį ieškinį. Taip pat skunde nuteistasis atkreipia dėmesį, kad jis ir taip jau beveik vienerius metus yra izoliuotas nuo visuomenės, suprato padaręs didelę klaidą, yra pasiryžęs pasikeisti, gyventi dorą gyvenimą, dirbti, rūpintis savo vaiku.

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo taikyti jo atžvilgiu BK 75 str. nuostatas ir bet kokius įpareigojimus, sušvelninti bausmę, taikant BK 63 str. 2 d., 54 str. 1 d., 2 d. 3 p., 3 d., 59 str. 1 d. 2 p., 4–6 p., 11 p., 12 p., 2 d., 3 d., 61 str. 4 d., 62 str. 1–3 d., 77 str., 67 str. 2 d. 5 p., 65 str. 1 d., 66 str., 70 str.

4.1. Skundu apeliantas prašo atsižvelgti į tai, kad jis kaltę pripažino iš dalies, kad anksčiau nebuvo teistas, dirba, yra vedęs, turi šeimą, be atlygio užsiiminėjo sportine veikla su vaikais, mokėsi profesijos. Nuteistasis žada daugiau nenusikalsti, stengtis atlyginti padarytą žalą.

5. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. M. ir jo gynėjas advokatas Ramūnas Dobrovolskis prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nuosprendį ir A. M. už padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 str. 2 d., paskirti trumpesnę laisvės atėmimo bausmę, bausmės vykdyma atidedant 1 (vieneriems) metams. Taip pat prašo panaikinti (pakeisti) teismo A. M. skirtą įpareigojimą neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo į baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, o kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

5.1. Skunde atkreipiamas dėmesys, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

5.2. Pažymima, kad teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam A. M., atsižvelgė į tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, atlygino nukentėjusiajai J. B. padarytą turtinę žalą, kad A. M. neteistas, mokosi, charakterizuojamas teigiamai. Pasak apeliantų, teismas paskyrė griežtą laisvės atėmimo bausmę, ir ją atidėjo ilgam 2 metų laikotarpiui, kas neatitinka teisingumo ir protingumo principų. Taip pat skunde akcentuojama, kad A. M. dar teisminio nagrinėjimo metu vienas atlygino nukentėjusiajai J. B. padarytą turtinę žalą ir nors Šiaulių apylinkės teismas nukentėjusiosios V. B. civilinį ieškinį patenkino dalinai ir priteisė iš A. V., O. Š., A. M. ir T. M. solidariai 200 Eur (du šimtus eurų) nukentėjusiajai V. B. neturtinei žalai atlyginti, nuteistasis A. M. vienas dar iki nuosprendžio įsiteisėjimo atlygino visą priteistą žalą.

5.3. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, kad A. M. teismo teisiamas pirmą kartą, yra gan jauno amžiaus, charakterizuojamas tik teigiamai, praeityje neturėjęs jokių administracinių nuobaudų, nebuvo atliekami jo atžvilgiu jokie ikiteisminiai tyrimai, nuteistasis yra Šiaulių rajono jaunimo centro savanoris dalyvavęs ir rengęs veiklas bei projektus susijusias su savanoryste. Nuteistasis A. M. profesionaliai sportuoja du kartus per dieną, šešis kartus per savaitę vyksta iš Kuršėnų į Šiaulius, kiekvieną mėnesį po du, tris karstus dalyvauja varžybose ne tik Lietuvoje bet ir kituose valstybėse, todėl pastarajam, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 8 punktu, paskirtas įpareigojimas neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidinio yra perteklinis ir sunkiai įvykdomas. Dėl to apeliantai teigia, kad A. M. nustatytas minėtas įpareigojimas turi būti pakeistas kitu, paskiriant baudžiamojo poveikio priemonę – įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kurią galėtų sumokėti per 6 mėnesius.

6. Apeliaciniu skundu nuteistasis O. Š. prašo panaikinti jo atžvilgiu priimtą Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

6.1. Skunde apeliantas nurodo, kad jo kaltės nusikaltimo padaryme nepatvirtina jokie byloje ištirti įrodymai – jis plėšime kartu su kitais asmenimis nedalyvavo, į nukentėjusiosios butą įėjęs nebuvo, apie tarimąsi su juo dėl nusikaltimo niekas nepatvirtino.

6.2. Be to, teigia, kad teismo išvada, kad jis (O. Š.) ir kiti nuteistieji žinojo kelionės tikslą, nes policijos pareigūnams nesakė, iš kur gavo mobilųjį telefoną, nepagrįsta jokiais įrodymais ir yra tik prielaida, tuo labiau, kad nuosprendyje nepasisakyta, kodėl tada nenuteistas ir vairuotojas, atvežęs juos automobiliu į Kuršėnus. Pasak apelianto, jis važiavo kartu su kitais nuteistaisiais į Kuršėnus, paėmė jam nuteistojo T. M. duotą telefoną, tačiau apie rengiamą plėšimą ir dalyvavimą jame nieko nežinojo. Nuteistasis skunde akcentuoja, kad nukentėjusieji ir nuteistieji A. M., T. M. ir A. V. vienodai nurodė, kad į nukentėjusiųjų butą buvo įėję tik trys asmenys – kiti nuteistieji.

6.3. Apibendrindamas apeliantas teigia, kad teismo išvados apie jo dalyvavimą plėšime yra grįstos tik prielaidomis, todėl skundžiamas nuosprendis jo atžvilgu turi būti panaikintas.

7. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistieji A. V., prašė pritaikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnį, O. Š., A. M. ir T. M., kaip ir jų gynėjai advokatai M. Švažas, A. Zakrasas, R. Dobrovolskis ir M. Šatas, prašė tenkinti kiekvieno jų apeliacinius skundus juose išdėstytais motyvais, o prokuroras prašė visus apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

8. Apeliaciniai skundai atmetami.

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, ištyrusi ir susipažinusi su byloje esančiais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai visų keturių apeliantų – O. Š., T. M., A. M. ir A. V., atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir pripažino juos kaltais bendrininkų grupėje įvykdžius kvalifikuotą plėšimą pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji T. M., A. V., A. M. ir jo gynėjas, atitinkamai argumentuodami, prašo švelninti nuteistųjų teisinę padėtį, o nuteistasis O. Š. skunde teigia, kad jis jam inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje nedalyvavo, apie jos rengimą nežinojo, įvykio vietoje (bute esančiame (duomenys neskelbtini), Kuršėnuose) išvis nebuvo, o teismo nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Dėl to O. Š. mano, kad jis turėtų būti išteisintas. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal kiekvieno apeliacinio skundo argumentus bendrai ir atskirai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl O. Š. apeliacinio skundo argumentų

10. Kaip minėta O. Š., ginčydamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, nesutinka su jame pateiktu įrodymų vertinimu ir teigia, kad teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių. Apeliaciniame skunde teigiama, kad O. Š. dalyvavimą nusikaltimo padaryme paneigia visų kitų šioje byloje nuteistųjų – A. V., A. M., T. M., parodymai, o kitų jo kaltės įrodymų byloje nėra. Kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais ir konstatuoja, jog apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų. Iš bylos nagrinėjimo proceso pirmosios instancijos teisme, skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad apylinkės teismas rėmėsi visuma surinktų įrodymų, neteikdamas prioriteto nei vienai įrodymų rūšiai. Kai kurie nuteistųjų A. M., T. M. ir A. V. parodymai, kuriuos O. Š. itin akcentuoja savo skunde, nelaikytini neginčijamais ir absoliučiai patvirtinančiais O. Š. versiją, nes dėl asmens kaltės sprendžiama įvertinus įrodymų visetą, o ne atskirus įrodymus. Pažymėtina, kad tai, jog nuteistųjų (A. M., T. M. ir A. V.) parodymai viso proceso metu nebuvo vienodi, tačiau nebuvo ir iš esmės prieštaringi – labiau papildantys vienas kitą, todėl įvertinus juos visumoje su kitais įrodymais (nukentėjusiųjų V. B., J. B. parodymais ir kt.), pavyko atkurti tikrąsias įvykio aplinkybes ir nustatyti objektyvią tiesą byloje. Kita vertus, byloje nenustatyta, kad plėšimo metu nuteistieji A. M., T. M., A. V. ir O. Š. visą laiką vienas kitą būtų stebėję, kai kurias aplinkybes vieni nuteistieji matė, o kitų negalėjo matyti (arba neprisimena dėl girtumo) dėl objektyvių priežasčių, pavyzdžiui nuteistieji T. M. ir A. M. buvo aktyvesni nusikaltimo padaryme, jie išlaužė buto duris, buvo giliau įėję į butą ir ieškojo kontrabandinių cigarečių, kai tuo metu A. V. ir O. Š. buvo mažiau aktyvūs, giliau į butą įsiveržę nebuvo. Todėl logiška, kad kai kurių aplinkybių nukentėjusiosios V. B., J. B. galėjo nepastebėti (pvz. teigė, kad į butą buvo įėję tik trys asmenys), galėjo neįsidėmėti ar, tiesiog, neprisiminti. Kartu pažymėtina, kad nuteistieji, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės ar sušvelninti savo teisinę padėtį, įvairiose baudžiamojo proceso stadijose gali klaidinti teismą, duoti melagingus parodymus ar išvis parodymų neduoti, nerizikuodami už tai būti patrauktais baudžiamojon atsakomybėn, nes taip baudžiamajame procese yra užtikrinama kaltinamųjų teisė į gynybą.

11. BPK 301 straipsnio 1 dalies norma reikalauja, kad nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Šios normos esmė yra ta, kad teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais įrodymais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 straipsnis 1 dalies 3 punktas), ištirti rašytinius įrodymus. Priešingai nei teigiama skunde, apylinkės teismas savo sprendimą grindė ne prielaidomis, o byloje surinktais įrodymais, kuriuos vertindamas BPK 20 straipsnio 2, 3, 5 dalių reikalavimų nepažeidė ir, vadovaudamasis įstatymu, įvertino visus, t. y. tiek kaltinančius, tiek teisinančius ar abejonių keliančius įrodymus, duomenis patikrino atsižvelgę į visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos jų patikimumui. Aukštesnės instancijos teismas iš esmės pritaria apylinkės teismo atliktam įrodymų tyrimui, vertinimui, todėl dar sykį detaliai aptarinėti tuos pačius įrodymus šioje nutartyje nėra būtinybės, nes skundžiamo nuosprendžio turinys žinomas ir apeliantui.

11.1. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamasis įvykio aplinkybes, taip pat atliko įrodymų tyrimą šioje baudžiamojoje byloje ir dar sykį teismo posėdyje apklausė visus nuteistuosius, šalindamas prieštaravimus, tyrė ir sulygino ikiteisminio tyrimo metu nuteistųjų duotus parodymus, kurie, kolegijos įsitikinimu, neabejotinai paneigia O. Š. keliamas versijas, kad jis nusikaltimo padaryme nedalyvavo, kad apie rengiamą nusikaltimą nieko nežinojo, kad apie daiktų pagrobimą iš nukentėjusiųjų nežinojo, ir kartu patvirtina, kad visi keturi nuteistieji A. M., T. M., A. V. ir O. Š. bendrininkų grupėje, bendrais tyčiniais veiksmais, iš anksto susitarę, turėdami tikslą užvaldyti svetimą turtą, įvykdė plėšimą įsibrovę į patalpą.

12. Teisiamajame posėdyje nuteistasis A. M. pripažino, jog 2015 m. sausio 11 d. jis T. M. pasiūlė važiuoti į Kuršėnus ir ,,pasiimti ar atimti“ kontrabandines cigaretes iš ,,taško“, kur pats anksčiau buvo pirkęs (4 t., b. l. 49–50). Pasak A. M., T. M. susitarė dėl automobilio ir Ventoje sutiko O. Š., kuris jau sėdėjo automobilyje, po to dar pasiėmė A. V. važiuoti kartu. Nors A. M. teisiamajame posėdyje teigė, kad apie planuojamą nusikaltimą tarėsi tik su T. M., tačiau apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje neneigė ir savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų (2 t., b. l. 184–187). Ikiteisminio tyrimo metu A. M. nurodė, kad nuvykus į Kuršėnus, automobilį, kuriuo atvyko, paliko atokiau – kitoje vietoje, ir ėjo prie to namo, kurį jis žinojo ir todėl rodė kelią bendrininkams. Pasak A. M., eidami keliu iki to namo, kur turėjo įsibrauti į butą, visi keturi aptarinėjo veiksmų planą, o būtent, kad jis (A. M.) vienas pasibels į buto duris ir paprašys cigarečių, kai moteris atidarys buto duris ir paduos jam cigaretes, tada likę trys bendrininkai pribėgs, paguldys jį ant žemės, įsiverž į butą kaip policijos pareigūnai ir ieško bute cigarečių. Tačiau, kaip nustatyta, įvykiai susiklostė ne pagal planą. Buto durų nukentėjusiosios neatidarė, cigarečių A. M. nepadavė, todėl T. M. spyrė į duris, tačiau jų neišlaužė, tada į duris spyrė A. M. ir jas išlaužė, T. M. įbėgo į vidų ir pasakė ,,policija“, pradėjo viską tikrinti, ieškojo cigarečių, A. V. stovėjo jam (A. M.) už nugaros, o kur tuo metu buvo O. Š. nematė. Nepaisant to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje A. M. nurodė – kadangi cigarečių jie nerado, jis, A. V. ir O. Š. grįžo į automobilį, o po to grįžo T. M. su visais daiktais (dvejais mobiliaisiais telefonais ir vienu kompiuteriu). Tai patvirtina, kad O. Š. buvo kartu su kitais bendrininkai, o ne atskirai. Nors teisiamajame posėdyje T. M. teigė, kad plėšimą įvykdė tik su A. M., kad A. V. ir O. Š. tame nedalyvavo ir nieko nežinojo, kur pastarieji buvo plėšimo metu nežino (4 t., b. l. 48–49), tačiau apeliacinės instancijos teisme patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo metu geriau prisiminė įvykio aplinkybes. Ikiteisminio tyrimo metu T. M. nurodė, kad ,,...ėjom visi keturi į butą <...> Viduje pamačiau dvi moteris <...> aš klausinėjau ,,kaip dėl skolos, dėl cigarečių“...“ (2 t., b. l. 123–124). Viso baudžiamojo proceso metu apklausiamas A. V. neneigė, kad suprato, jog daro nusikaltimą, patvirtino, jog buvo įėjęs į butą ir matė, kaip buvo išlaužtos buto durys, kaip T. M. pagrobė kompiuterį, kad vienas iš pagrobtų telefonų buvo perduotas jam. Apklausiamas A. V. apeliacinės instancijos teisme, be kita ko, nurodė, kad jau automobilyje buvo kalbama apie skolos atsiėmimą ir pan., tai rodo, kad dar iki atvykstant į Kuršėnus buvo kuriamas planas įvykdyti nusikalstamą veiką ir tame O. Š. dalyvavo. Nors A. V. negalėjo nurodyti, kur tiksliai buvo O. Š., kai T. M., jis ir A. M. buvo įėję į butą, tačiau apeliacinės instancijos teisme A. V., kaip ir A. M., patvirtino, jog į automobilį grįžo kartu su O. Š., o tai dar sykį paneigia pastarojo versiją, kad jis (O. Š.) nebuvo priėjęs prie namo, kad buvo nuėjęs prie fermų nusišlapinti ir parūkyti. Dar viena svarbi aplinkybė, kurios neneigia nei O. Š., yra ta, kad T. M. plėšimo metu pagrobęs du mobiliuosius telefonus ir vieną kompiuterį – abu telefonus automobilyje padavė O. Š., kuris padalino pagrobtą turtą – vieną telefoną perdavė A. V., o kitą pasiliko sau.

13. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, ir tai, kas išdėstyta šios nutarties 12 punkte, suponuoja vienareikšmę išvadą, kad O. Š. nuo pat pradžių žinojo apie planuojamą įvykdyti nusikalstamą veiką – dalyvavo ją planuojant, buvo įvykio vietoje ir, nors kažkokių aktyvių veiksmų neatliko, savo dalyvavimu visiškai pritarė visiems bendrininkų atliekamiems veiksmams ir po to pasidalino su jais pagrobtą turtą. Įrodymų viseto pagrindu nustatytos teisiškai veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, kvalifikavimui reikšmingos aplinkybės, atkurta įvykių seka atskleidžia ir subjektyviosios pusės požymius O. Š. veikoje – veikimą tiesiogine tyčia.

14. Atsakant į kitus O. Š. skundo argumentus, pažymėtina, kad nusikalstamas bendrininkavimas įmanomas įvairiose nusikalstamos veikos darymo stadijose, tarp jų ir prisijungiant prie daromos nusikalstamos veikos, dėl kurios bendrininkai iš anksto nebuvo susitarę. Bendrininkavimo atveju nusikalstamos veikos vykdytoju laikomas asmuo, kuris įgyvendino bent dalį bendrai daromos nusikalstamos veikos objektyviosios pusės požymių. Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais atskleista įvykių seka patvirtina visų keturių, tarp jų ir O. Š., nusikaltime dalyvavusių asmenų bendrininkavimo požymį. Pirmiausia, byloje nustatyta, kad A. M. ir T. M. iš anksto susitarė padaryti nusikalstamą veiką, susirado bendrininkus – A. V. ir O. Š., visi kartu nuvyko į įvykio vietą, aptarė ir suderino veiksmų planą, pasiskirstė vaidmenimis, tačiau plano nuosekliai įgyvendinti nepavyko, tačiau bendrininkai vis tiek savo nusikalstamos veikos nenutraukė, elgdamiesi pagal susiklosčiusias aplinkybes toliau siekė vieningo tikslo – užvaldyti svetimą turtą, o jį užvaldę – pasidalino tarpusavy. Todėl A. V., O. Š., A. M. ir T. M. pagrįstai yra pripažinti kaltais ne dėl to, ką buvo suplanavę, o dėl to, ką realiai įvykdė ir kokius padarinius sukėlė. Visi – A. V., O. Š., A. M. ir T. M. betarpiškai įgyvendino visus (T. M.) arba dalį (A. V., O. Š., A. M.) BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymių, vadinasi, visi yra nusikaltimo vykdytojai, nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje.

15. Tai, kas išdėstyta šios nutarties 10–14 punktuose, paneigia O. Š. keliamas versijas ir kartu patvirtina pastarojo kaltę nusikaltimo padaryme, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį O. Š. apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

16. Nuteistasis O. Š. savo skunde, be kita ko, kelia liudytojo K. Č. (vairuotojas, atvežęs bendrininkus į Kuršėnus) baudžiamosios atsakomybės klausimą. Atsakant į tokius teiginius pažymėtina, kad ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo atliekamas, byla teisme nagrinėjama dėl keturių asmenų – A. V., O. Š., A. M. ir T. M., kaltinamų nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, padarymu, dėl kurių ir buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Dėl to, kas paminėta, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio teisinio pagrindo spręsti dėl liudytojo K. Č. kaltės nusikaltimo padaryme.

17. BK 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas laisvės atėmimo bausmę nuteistajam O. Š. už padarytą sunkų nusikaltimą, nustatydamas jos terminą, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistąjį apibūdinančius duomenis, į tai, kad jo vaidmuo nusikaltimo padaryme nebuvo pagrindinis, į jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir tai, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kolegijos nuomone, apylinkės teismo O. Š. dviejų metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas dar ir atidėtas (BK 75 straipsnis), kai už tokį nusikaltimą įstatymas numato laisvės atėmimą ik 7 metų, nėra aiškiai per griežta, baudžiamoji atsakomybė tinkamai individualizuota, todėl keisti nuosprendį ir šioje dalyje nėra pagrindo.

Dėl nuteistųjų T. M. ir A. V. skundų argumentų

18. Nuteistieji T. M. ir A. V. savo apeliaciniais skundais prašo bet kokiu būdu švelninti jų teisinę padėtį – taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį nuostatas ir paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, arba pripažinti daugumą atsakomybę lengvinančių aplinkybių (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 4–6 punktai, 11 punktas, 12 punktas, 2 dalis, 3 dalis) ir sumažinti paskirtą bausmę (BK 61 straipsnio 4 dalis), arba pritaikyti bausmių apėmimo principą (BK 63 straipsnio 2 dalis), arba, pritaikius BK 75 str. nuostatas, bausmės vykdymą atidėti paskiriant atitinkamas baudžiamojo poveikio priemones (BK 67 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 70 straipsnis). Tokie apeliantų prašymai daugiau deklaratyvūs, neargumentuoti ir, nepaisant to, yra nepagrįsti.

19. Spręsdamas dėl T. M. ir A. V. taikytinos atsakomybės (bausmės) už padarytas nusikalstamas veikas, apylinkės teismas, iš esmės, vadovavosi BK 54 straipsniu, kuris reglamentuoja bausmės skyrimo pagrindus, ir BK 41 straipsnio 2 dalimi įtvirtintais bausmės skyrimo tikslais. Vertindamas šios bylos aplinkybes, teismas atsižvelgė ne tik į tai, kad nuteistiesiems skiriama bausmė atitiktų įstatymo reikalavimus, bet atsižvelgė ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, o skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę, nes visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą konkrečioje baudžiamojoje byloje, yra vienodai svarbios tiek vertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, tiek ir visas apskritai.

20. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatęs, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą, bausmę. Minėtos nuostatos taikymas yra susijęs su tokiomis išimtinėmis aplinkybėmis, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog straipsnio sankcijoje numatytas bausmės paskyrimas konkrečiam asmeniui už konkrečios nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šioje byloje tokių aplinkybių nėra nustatyta, jų savo skunduose nenurodė nei T. M., nei A. V., todėl taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas nėra teisinio pagrindo.

21. T. M. anksčiau teismo teistas buvo teistas net 11 kartų ir dvi naujas nusikalstamas veikas, iš kurių vienas sunkus tyčinis nusikaltimas, padarė neišnykus teistumui, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, būdamas recidyvistu (BK 27 straipsnis), baustas administracine tvarka. Maža to, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo, T. M. atžvilgiu buvo priimti dar trys Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d., 2016 m. gegužės 9 d., 2016 m. rugsėjo 6 d. apkaltinamieji nuosprendžiai (5 t., b. l. 39–75). Nors byloje yra duomenys, patvirtinantys T. M. teiginius, kad nuo 2014-01-06 vykdė individualią veiklą, yra išsituokęs, turi mažametį vaiką, kad 2013-05-09–2013-05-10 gydėsi Mažeikių ligoninės psichiatrijos skyriuje, tačiau visa tai, kaip nustatyta, T. M. jokio teigiamo, prevencinio poveikio nedaro ir jo kaltės nusikaltimų padaryme nemenkina – jis toliau dėsningai pažeidinėja baudžiamuosius įstatymus.

22. Priešingai nei teigiama skunde, A. V. vieną tyčinį sunkų smurtinį nusikaltimą (BK 180 straipsnio 2 dalis; 11 straipsnio 5 dalis) sunkinančiomis aplinkybėmis įvykdė būdamas du kartus teistas (Joniškio rajono apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 28 d. nuosprendis; Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 26 d. nuosprendis), teistumui neišnykus, pagal BK 27 straipsnio 1 dalį laikomas recidyvistu, būdamas baustas administracine tvarka ir turėdamas galiojančių administracinių nuobaudų. Vien tai, kas paminėta, rodo didesnį A. V. asmens pavojingumą, byloja apie jo polinkį pažeidinėti statymus, ignoruojant visuotinai priimtinas elgesio normas, kai jo daromos nusikalstamos veikos vis sunkėja, o su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės neturi A. V. jokio teigiamo poveikio. Maža to, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo A. V. Akmenės rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu, pakeistu Šiaulių apygardos teismo 2016 m. liepos 15 d. nuosprendžiu, pripažintas kaltu ir nuteistas už 2014 m. gruodžio 18 d. – 2015 m. sausio 18 d. padarytas nusikalstamas veikas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirta subendrinta reali laisvės atėmimo bausmė 4 metams (5 t., b. l. 1–21). A. V. skunde nurodytos aplinkybės, kad jis dirbo (šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę), turi šeimą, kad be atlygio užsiiminėjo sportine veikla – treniravo vaikus, mokėsi, kaip rodo tai, kas jau aptarta ir nustatyta šioje baudžiamojoje byloje, jokio teigiamo, prevencinio poveikio apeliantui nedaro ir jo kaltės inkriminuoto sunkaus nusikaltimo padaryme nemenkina. Apelianto deklaruojami pažadai ateities perspektyvoje negali būti prielaida švelninti jo teisinę padėtį konkrečiu atveju.

23. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu teisingus parodymus savo noru, o jei nusikalstamą veiką padarė su bendrininkais, ir bendrininkų padarytos nusikalstamos veikos atkleidimas. Norint konstatuoti minėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo, grąžina pagrobtą daiktą ir pan.).

24. Nuteistojo A. V. dalinis kaltės pripažinimas, o nuteistojo T. M. deklaratyvus kaltės pripažinimas, neduodant parodymų ir dėl bendrininkų A. V., O. Š.) padarytų nusikalstamų veikų, neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinio, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė A. V. ir T. M. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tačiau kolegija pritaria apylinkės teismo nustatytai A. V. ir T. M. atsakomybę sunkinančiai aplinkybei – kad jie nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kurios neginčija ir šie apeliantai.

25. Teisėjų kolegija neturi galimybės plačiau pasisakyti dėl A. V. apeliaciniame skunde deklaratyviai paminėtų kitų atsakomybę lengvinančių aplinkybių (pvz. nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties; veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės; veiką padarė prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas asmuo ir kt.), nes byloje tokios faktinės aplinkybės nenustatytos, o apeliaciniame skunde neargumentuota, kodėl jos turėtų būti nustatytos.

26. BK 62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, jeigu be to, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, teismas nustato ir tai, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, taip pat visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą. Vadinasi, teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatomis, kaltininkui paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę gali tik nustatęs nurodytų sąlygų bei aplinkybių visumą. Tuo tarpu iš bylos medžiagos matyti, kad A. V. ir T. M. buvo nustatyti ir sulaikyti policijos pareigūnų pastangomis, o ne patys savu noru atvyko ir apie padarytą nusikalstamą veiką pranešė valstybės institucijoms ar jų tarnautojams. Be to, nėra nustatyta nei viena A. V. ir T. M. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, todėl spręsti apie jų teisinės padėties švelninimą BK 62 straipsnio 2 dalies pagrindu, taip pat nėra teisinio pagrindo. Taigi šioje baudžiamojoje byloje nėra BK 62 straipsnio 1–2 dalyse nurodytų sąlygų visumos, kad teismui būtų pagrindas svarstyti švelnesnių, negu įstatymo numatytų, bausmių skyrimą nuteistiesiems.

27. BK 75 str. 1 d. nurodyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, kurią galima taikyti tik byloje esant įstatymo nurodytoms trims laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam sąlygoms ir teismui padarius motyvuotą išvadą, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai konkrečiam nuteistam asmeniui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tam teismas turi atsižvelgti į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir kitas bylos aplinkybes. Spręsdamas šį klausimą teismas privalo įvertinti visas aplinkybes, lemiančias nusikalstamos veikos pavojingumą (nusikaltimo padarymo būdą, įrankius ir priemones, laiką, vietą, pasekmių sunkumą, kaltės formą, tikslą ir motyvą), apibūdinančias kaltininko asmenybę (ankstesnius nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, polinkį į girtavimą, narkotinių ar kitų svaiginamųjų priemonių vartojimą, vertybinę orientaciją, požiūrį į darbą, asmens charakteristiką ir pan.), elgesį po nusikaltimo padarymo (atvykimą ir prisipažinimą, gailėjimąsi, padėjimą išaiškinti nusikaltimą ir kitus bendrininkus, žalos atlyginimą ir pan.). Šie duomenys turi sudaryti prielaidas daryti išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo. Teismas taip pat turi įvertinti ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiktų kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013, 2K-201/2014). Esant formaliems pagrindams pagal nusikalstamos veikos kategoriją, kaip ir konkrečiu A. V. ir T. M. atveju, esminė taikymo sąlyga yra teismo išvada, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismas šią išvadą gali suformuluoti pagal visų BK 41 str. nuostatų kontekstą, t. y. turi būti įvertinta: ar taip asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veikų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Pirmosios instancijos teismas svarstė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo klausimą ir nusprendė skirti A. V. ir T. M. realias laisvės atėmimo bausmes.

28. Dėl to, kas nurodyta šios nutarties 21–27 punktuose apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, dar sykį pažymėdama, kad T. M. ir A. V., būdami teisti, teistumui neišnykus, o T. M. dar ir bausmės vykdymo atidėjimo metu, sunkinančiomis aplinkybėmis – bendrininkų grupėje, padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, o T. M. dar idealiojoje sutaptyje padarė ir nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 289 straipsnyje, nesant jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių – daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai T. M. ir A. V. atžvilgiu būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nuteistiesiems A. V. ir T. M. paskirtų laisvės atėmimo bausmių atidėjimas prieštarautų ir bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis), pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų.

29. Kadangi nuspręsta netaikyti BK 75 straipsnio nuostatų nuteistųjų T. M. ir A. V. atžvilgiu, nėra sąlygų nei pagrindų spręsti dėl jiems skirtinų baudžiamojo poveikio priemonių (pvz. nemokami darbai), kaip skundais siūlo apeliantai.

Dėl nuteistojo A. M. ir jo gynėjo advokato R. Dobrovolskio skundo argumentų

30. BK 54 straipsnio nuostatos reikalauja, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgtų į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę bei į bylos aplinkybes, lengvinančias ir sunkinančias atsakomybę.

31. Teismas, paskirdamas A. M. BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos bausmės vidurkio nesiekiančią laisvės atėmimo bausmę ir atidėdamas pastarosios vykdymą vidutiniam terminui (2 metams), skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas įpareigojimus, atsižvelgė į nustatytas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, kad atlygino nukentėjusiajai J. B. padarytą žalą, kad teisiamas pirmą kartą, kad mokosi ir charakterizuojamas teigiamai. Apeliaciniame skunde iš esmės nenurodyta jokių naujų aplinkybių, kurios nebūtų žinomos pirmosios instancijos teismui ar kurios būtų reikšmingos sprendžiant dėl A. M. taikytinų įpareigojimų konkrečiu atveju.

32. Tiek baudžiamojo poveikio priemonėmis, tiek skiriant kaltininkui įstatyme numatytus draudimus ir įpareigojimus siekiama tų pačių tikslų, kaip ir skiriant bausmę. Vadovaudamasis teisine sąmone teismas turi tinkamai pritaikyti įstatymą konkrečiam atvejui, siekti, kad paskirtoji bausmė ar baudžiamojo poveikio priemonė, draudimas, įpareigojimas būtų teisingi ir kad būtų pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti tikslai. Viena iš teisingų poveikio priemonių parinkimo sąlygų yra kaltininko asmenybės įvertinimas. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą bei parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, baudžiamojo poveikio priemonę, skiriant kaltininkui įstatyme numatytus draudimus ir įpareigojimus, teismas kreipia dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginė kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio pasekmė.

33. Išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, nusikaltimo padarymo aplinkybes, A. M. asmenybę, matyti, kad A. M. su bendrininkais įvykdytas kvalifikuotas plėšimas buvo sąmoningas iš anksto kruopščiai ruoštas ir apgalvotas veiksmas, kurį iniciavo A. M. ir kartu su kitu bendrininku T. M. buvo aktyviausias nusikaltimo padaryme. Tačiau A. M. pirmosios instancijos teismas realios laisvės atėmimo bausmės neskyrė, nustatė jam draudimus ir įpareigojimus, kaip minėta, paskyrė jam baudžiamojo poveikio priemonę. Svarstant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir sprendžiant dėl draudimų, įpareigojimų, baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo, rūšies atsižvelgiama į visas bylos aplinkybes, ne tik tas, kurias akcentuoja apeliantas, kurios galim būti vertinamos palankiai kaltininkui.

34. Apeliantai teismu pateikė ne vieną rekomendaciją iš įvairių įstaigų, savanorystės sutartį, pažymėjimus apie A. M. savanoriavimą, dalyvavimą įvairiuose sporto renginiuose ir pan. (5 t., b. l. 131–143), kas A. M. apibūdina iš esmės teigiamai ir byloje apie jo tam tikrus teigiamus socialinius ryšius. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, kad A. M. nesutinka su jam nustatytu įpareigojimu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, siūlydamas vietoj to skirti jam baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, nes, pasak apeliantų, nustatytas įpareigojimas trukdys A. M. sportinei ir savanorystės veiklai, yra perteklinis ir sunkiai įgyvendinamas. Atsakant į tokius argumentus pažymėtina, kad atsižvelgus į nusikaltimo sunkumą, pavojingumą – nei kaltininko sportinė veikla, nei jo savanorystė, nei teigiamas charakterizavimas, visuomeninė veikla, paprastai, nelaikytinos tomis aplinkybėmis, galėsiančiomis nulemti kaltininko intereso prioritetą visuomenės intereso atžvilgiu. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo A. M. paskirti draudimai, įpareigojimai ir baudžiamojo poveikio priemonė, koreliuoja su siekiamu tikslu – kad taikomos priemonės darytų maksimalų poveikį baudžiamuosius įstatymus pažeidusiam asmeniui. Poveikis, kurio siekiama kontroliuoti A. M. išvykimą iš gyvenamosios vietos, konkrečiu atveju, laikytinas adekvačiu A. M. teisių ir laisvių suvaržymu. Kadangi draudimas išvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų nėra absoliutus (išvykti galima gavus nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimą), nelaikytina, kad tai užkirs kelią A. M. puoselėti savo teigiamus socialinius ryšius (kad kaltininkas neteks galimybės treniruoti kitus, sportuoti, savanoriauti, mokytis, dirbti, įgyti specialybę ir pan.).

35. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta 30–34 punktuose, kolegija sprendžia, kad teismas nuosprendyje nurodytais motyvais pagrįstai A. M. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri nelaikytina aiškiai per griežta, nustatė, kolegijos nuomone, proporcingą bausmės vykdymo atidėjimo terminą, kai padarytas sunkus nusikaltimas, kurio trumpinti taip pat nėra pagrindo. Atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą 2 metams, A. M. teismo nustatyti draudimai ir įpareigojimai, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, kolegijos nuomone, yra proporcingi konkrečiu atveju ir leidžia daryti išvadą, kad taip bus pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, todėl keisti skundžiamą nuosprendį, kaip prašoma apeliaciniame skunde, nėra pagrindo.

36. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiajai V. B. iš visų nuteistųjų – A. V., O. Š., A. M. ir T. M., solidariai buvo priteistas 200 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Iš teismui pateikto mokėjimo pavedimo kopijos matyti, kad A. M. 2016-12-06 atlygino visą teismo priteistą žalą V. B. (5 t., b. l. 130). Be abejonės, šios aplinkybės rodo pozityvią A. M. nuostatą nukentėjusiosios atžvilgiu. Tačiau teismo nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajai savaime negali būti prielaida lengvinti nuteistojo A. M. teisinę padėtį ir keisti nuosprendį, nes teismo sprendimas atlyginti nusikaltimu padarytą neturtinę žalą nuo nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui – yra privalomas vykdyti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistųjų A. V., O. Š., T. M., A. M. ir jo gynėjo advokato Ramūno Dobrovolskio apeliacinius skundus atmesti.