Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2014-03-26 · Administracinė byla Nr. P-602-6-14

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-02-27Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-07-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. P-602-6-14Nutartis · 2014-03-26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2014-11-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-03-26
Bylos Nr.
P-602-6-14
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03375-2012-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Audrius Bakaveckas (pirm.), Veslava Ruskan (pran.), Arūnas Sutkevičius
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Pareiškėjas
E. Ž.
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P602-6/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03375-2012-6Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2014 m. kovo 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1502/2013 pagal pareiškėjo E. Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas E. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. gruodžio 20 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija) 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 1D-8518(11) ir įpareigoti atsakovą išmokėti 13 538,26 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatų taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. kovo mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio.

Skunde (b. l. 1-4) pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija, taikydama 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnio nuostatas, mokėjo jam sumažintą valstybinę pensiją. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijai.

Šalies argumentai

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime (b. l. 31-32) nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime išaiškino, jog Konstitucinio Teismo nutarimo teisinė galia nukreipta į ateitį. Taigi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas galioja į ateitį ir negali būti taikomas ginčijamam sprendimui. Be to, įstatymų leidėjas nenustatė, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma retroaktyviai, todėl ministerijos sprendimai dėl pareiškėjo pensijos atitiko tiek iki Konstitucinio Teismo nutarimo, tiek ir po jo buvusį teisinį reguliavimą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 13 538,26 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (b. l. 42-47).

Teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, nurodė, kad pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas, remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu, reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principo pažeidimą, todėl toks pensijos sumažinimas nepateisinamas. Pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2012 m. gruodžio 27 d., t. y. nepraleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas teises. Iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimas perskaičiuoti pareiškėjo valstybinę pensiją, teismo įsitikinimu, nėra galutinis, todėl laikytinas neįvykdytu, o aplinkybė, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., nepaneigia pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį. Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2012 m. gruodžio 11 d. pažymos Nr. 11D(P)-6134 ir skundžiamo sprendimo duomenys rodo, kad pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo neišmokėta 13 538,26 Lt valstybinės pensijos. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 suformuota praktika, ši suma priteista iš Lietuvos valstybės. Kita vertus, nagrinėdama pareiškėjo prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies išmokėjimo ir priimdama 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 1D-8518(11), Vidaus reikalų ministerija vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką, todėl, pirmosios instancijos teismo įsitikinimu, jį atmetė pagrįstai.

II.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, 2013 m. kovo 13 d. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (b. l. 51-52) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas buvo nukeltas 2012 m. rugsėjo 21 d. Iki jo paskelbimo įstatyminis valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrindas – Laikinojo įstatymo 5 straipsnis – neteko galios Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d.Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Tai reiškia, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas iki jo priėmimo susiklosčiusiems teisiniams santykiams.Pirmosios instancijos teismas suklydo apskaičiuodamas priteistiną sumą, t. y. neatsižvelgė į faktą, kad kai kuriais mėnesiais pareiškėjas neturėjo draudžiamųjų pajamų, todėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatytas ribojimas jam nebuvo taikomas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba 2013 m. kovo 25 d. prašymu prisidėjo prie atsakovo apeliacinio skundo (b. l. 55-56).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 24 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisidėjimą prie apeliacinio skundo tenkino iš dalies.

Pakeitė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstė taip:

„Pareiškėjo E. Ž. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui E. Ž. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 8 741,76 Lt (aštuonis tūkstančius septynis šimtus keturiasdešimt vieną litą ir septyniasdešimt šešis centus) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.“

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad byloje vyksta ginčas dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per 2010–2012 m. laikotarpį pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendė, kad Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo Nr. 1D-8518(11) ir Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 11 d. pažymos Nr. 11D(P)-6134 duomenys rodo, kad Vidaus reikalų ministerija, pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalį būdama įgaliota skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybines pensijas, 2010 m. gruodžio – 2011 m. liepos mėnesiais, 2011 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais, 2012 m. balandžio – rugpjūčio mėnesiais pareiškėjui mokėjo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri buvo dar kartą perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime (oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.) konstatavo, kad teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Remiantis šiuo ir kitais motyvais teismas pripažino, kad: Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija; Žin., 2010, Nr. 23-1070) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. spalio 26 d. redakcija Žin., 2010, Nr. 132-6717) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Kadangi šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo teisinius santykius, išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovu bylose dėl sumažintos valstybinės pensijos mokėjimo turi būti Lietuvos valstybė.

Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos administracinės bylos faktines aplinkybes, pripažino pagrįstu atsakovo apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo pareiškėjui priteistinos valstybinės pensijos sumą. Vadovaujantis byloje esančia Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. gruodžio 11 d. pažyma Nr. 11D(P)-6134 (b. l. 30) nustatyta, kad atsakovui vykdant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, vėliau pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai, reikalavimus per 2010 m. gruodžio 1 d. – 2012 m. rugpjūčio 31 d. laikotarpį (išskyrus 2011 m. rugpjūčio, gruodžio mėnesį, 2012 m. sausio, vasario, kovo mėnesį) E. Ž. negavo 8 741,76 Lt jam priklausančios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (ginčui aktualiais laikotarpiais pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį perskaičiuotų išmokų suma siekė 16 707 Lt, o faktiškai pareiškėjui išmokėta – 7 965,24 Lt). Teismas sprendė, kad ši skaičiavimo klaida sudaro pagrindą keisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimą nustatant atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, įpareigojimą pareiškėjui išmokėti 8 741,76 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija darė išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. sprendimo apskųstoji dalis teisės taikymo aspektu atitinka išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje, be kita ko, išsamiai pasisakyta atsakovo apeliaciniame skunde keliamu Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo laike klausimu, suformuotą praktiką. Tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi nagrinėdamas analogiškas bylas (pvz., 2013 m. balandžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-771/2013, 2013 m. gegužės 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-269/2013, 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-850/2013, 2013 m. birželio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1413/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija nematė objektyvių priežasčių nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių, todėl kitus apeliacinio skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

III.

Atsakovas 2013 m. rugpjūčio 29 d. (pagal pašto spaudą ant voko) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostata, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, ar nutartį. Pareiškėjas teigia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priteista suma neatitinka skundo tenkinimo pagrindo – dėl skaičiavimo klaidos priteista 8741,76 Lt, nors priklausė 2061,27 Lt.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 13 538,28 Lt (sprendimo 5 lape nurodytas apskaičiavimas: 21 503,50 – 7 965,24 Lt). Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad 2012 m. gruodžio 11 d. pažymos Nr. 11D(P)-6134 apie pensijos dydį 5 stulpelyje (perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį) sumos, kurias žymi dvi žvaigždutės, buvo realiai išmokėtos, nes pensija už tuos mėnesius neperskaičiuota pagal 5 straipsnį (nebuvo draudžiamųjų pajamų). Todėl žvaigždutėmis pažymėtas sumas pirmosios instancijos teismas turėjo atimti net ir pagal skundo patenkinimo pagrindą. Tenkindamas apeliacinį skundą iš dalies, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atėmė tas žvaigždutėmis pažymėtas sumas, kurios buvo išmokėtos už 2011 m. 8, 12, 2012 m. 1-3, 9, 10 mėnesius. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neatėmė sumų už analogiškus 2010 m. 2-11 mėnesius.

Nurodo, kad priteisdamas sumas, kurias pareiškėjas jau gavo, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 7 straipsnio 1 ir 2 dalis ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

2014 m. vasario 18 d. gauti papildomi duomenys, be kita ko, 2013 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimas „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimo mirus E. Ž.“, kuriuo nutrauktas E. Ž. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas nuo 2013 m. birželio 1 d., ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriaus Mirties liudijimo Nr. 620 kopija, pagal kurią matyti, kad E. Ž. (duomenys neskelbtini) mirė.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje P63-159/2010).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog proceso atnaujinimas nėra įprastinė teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kuriai esant teismo procesinio sprendimo peržiūrėjimui pakanka asmens nesutikimo dėl tokio procesinio sprendimo (pvz., apeliacija). Proceso atnaujinimas yra ekstraordinarinė proceso stadija, kurios metu peržiūrimi įsiteisėję teismo sprendimai, kreiptis dėl proceso atnaujinimo galima tik esant įstatyme nustatytiems pagrindams. Proceso atnaujinimas galimas bylose, užbaigtose nagrinėti dėl ginčo esmės įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu. Atnaujinti procesą galima tik įstatymo nustatyta tvarka ir terminais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateiktas 2013 m. rugpjūčio 29 d. (pagal pašto spaudą ant voko), o galutinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1502/2013 priimta ir paskelbta 2013 m. liepos 24 d. Taigi konstatuotina, kad įstatyme įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas šiuo atveju nebuvo praleistas.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Atsakovas pateikė prašymą atnaujinti procesą, grindžiamą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu (procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį).

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010, 2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo E. Ž. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 13 538,26 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Sprendimas buvo apskųstas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. liepos 24 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą ir trečiojo suinteresuoto asmens prisidėjimą prie apeliacinio skundo tenkino iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė – priteisė pareiškėjui 8 741,76 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką.

Nagrinėjant prašymą dėl proceso atnaujinimo, buvo gauti papildomi duomenys, pagal kuriuos matyti, kad 2013 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija priėmė sprendimą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo nutraukimo mirus E. Ž.“, kuriuo nutraukė E. Ž. pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą nuo 2013 m. birželio 1 d.

Aplinkybė, jog E. Ž. buvo miręs bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, nebuvo žinoma. Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija neinformavo teismo apie pareiškėjo mirtį, nors dar 2013 m. birželio 18 d. priėmė sprendimą nutraukti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimą mirus E. Ž.

Remiantis Panevėžio miesto savivaldybės administracijos civilinės metrikacijos skyriaus Mirties liudijimo Nr. 620 kopija, buvo nustatyta, jog E. Ž. mirė (duomenys neskelbtini). Po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties priėmimo paaiškėjo, kad nagrinėjant administracinę bylą Nr. A502-1502/2013 pareiškėju buvęs asmuo, apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo metu buvo miręs ir nebuvo išspręstas klausimas dėl pareiškėjo pakeitimo jo teisių perėmėju. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta nesant byloje vienos iš šalių, ginčas išspręstas, pritaikius materialinės teisės normas dėl valstybinės pensijos priteisimo, nesant vienos iš proceso šalių.

ABTĮ 48 straipsnio 1 dalis nustato, kad ginčo (administracinės bylos) šalys yra pareiškėjas ir atsakovas. Pagal ABTĮ 55 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai viena iš proceso šalių pasitraukia iš bylos (asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga, institucijos ar organizacijos reorganizavimas arba likvidavimas, reikalavimo perleidimas), procesas toliau negali vykti, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl teisių perėmimo arba byla nutraukiama nelikus vienos iš bylos šalių.

Apibendrinant konstatuotina, kad kadangi bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, byloje nebuvo vienos iš ginčo šalių – pareiškėjo, ginčo dėl valstybinės pensijos išsprendimas nesant vienos iš ginčo šalių negali būti laikomas teisingu materialinės teisės normos taikymu, todėl procesas byloje turi būti atnaujintas (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.). Procesas šioje byloje atnaujintinas atsižvelgiant į tai, kad proceso atnaujinimo instituto vienas iš tikslų yra tai, kad neliktų galioti neteisėti ir nepagrįsti teismo sprendimai.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytų aplinkybių – būtent dėl klaidingo pensijos paskaičiavimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, nes iš atsakovo pateiktų dokumentų paaiškėjo, kad procesas byloje turėtų būti atnaujintas atsakovo nurodytu teisiniu pagrindu, tačiau dėl kitų aplinkybių. Minėta, kad ginčo administracinė byla gali būti nagrinėjama, kai byloje yra dvi ginčo šalys – fizinis arba juridinis asmuo ir viešojo administravimo institucija (nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublika, atstovaujama viešojo administravimo institucijos), šalių byloje buvimas yra viena iš procesinių prielaidų, kurioms esant procesas teisme gali vykti (ABTĮ 48 str., 22 str., 23 str., 37 str., 101 str., 103 str.). Teismas bet kurioje proceso stadijoje ex officio privalo tikrinti, ar yra procesinės prielaidos, kurioms esant gali vykti teismo procesas. Tik esant procesinėms prielaidoms, gali vykti teismo procesas, gali būti sprendžiamas klausimas dėl materialinės teisės normų taikymo ir ginčas gali būti sprendžiamas iš esmės priimant teismo sprendimą.

Atnaujinus byloje procesą, kurį buvo prašoma atnaujinti dėl apeliacine tvarka priimtos nutarties, byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (ABTĮ 159 str. 2 d., 160 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašymą atnaujinti procesą tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1502/2013 pagal pareiškėjo E. Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Atnaujintą bylą perduoti nagrinėti apeliacinės instancijos teismui – Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAudrius BakaveckasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius