Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Tomo Zdanavičiaus, teisėjų Ričardo Gilio ir Sigito Bagdonavičiaus, sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei, dalyvaujant prokurorei Valdemarai Chodorcevičienei, asmeniui, kurio atžvilgiu byla nutraukta - S. L., jo gynėjai advokatei Lidijai Blinkevičienei, išteisintajam V. S. bei jo gynėjai advokatei Rimai Keblienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kurio atžvilgiu byla nutraukta - S. L. įgaliotojo atstovo V. I. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2011-05-18 nuosprendžio, kuriuo V. S. išteisintas dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 str. 1 d., neįrodžius, kad jis padarė šią veiką. S. L. atžvilgiu baudžiamoji byla (priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas) pagal V. S. priešpriešinį kaltinimą dėl BK 154 str. 1 d., 2 d. numatytų veikų padarymo nutraukta, neįrodžius, kad S. L. padarė šią veiką. S. L. civilinis ieškinys V. S. dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. šioje byloje S. L. buvo kaltinamas tuo, kad 2010 m. gegužės 7 d., apie 8.30 val., ant Spalviškių–Parovėjos–Juodžionių kelio, t. y. viešoje vietoje, sudavė S. L. du smūgius rankos kumščiu į veidą, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

S. L. šioje byloje priešpriešiniu V. S. kaltinimu buvo kaltinamas tuo, kad jis per visuomenės informavimo priemones, o būtent 2010-07-31, 2010-08-05 ir 2010-08-07 leidiniuose – Biržų krašto laikraštyje „Šiaurės rytai“ ir šio laikraščio internatiniame puslapyje bei pateikdamas Biržų rajono apylinkės teismui 2010-07-12 pareiškimą „Dėl baudžiamojo proceso prieš V. S. pradėjimo privataus kaltinimo tvarka“, bei apie tai papasakodamas 2010-05-07 J. D., D. R., 2010-05-11 O. D., bei 2010-08-18 papildomai D. R., paskleidė apie V. S. tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią jį paniekinti bei galinčią pakirsti pasitikėjimą juo, o būtent, kad jis (V. S.) 2010 m. gegužės 7 d., apie 8.30 val., ant Spalviškių–Parovėjos–Juodžionių kelio, t. y. viešoje vietoje, tariamai sudavė S. L. du smūgius rankos kumščiu į veidą, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Pastaroji S. L. paskleista informacija neatitinka tikrovės ir yra melaginga.

Skundu S. L. įgaliotasis atstovas V. I. prašo panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2011-05-18 nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti teismui. Nurodo, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl V. S. nekaltumo pagal nurodytą straipsnį neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismo išvados grindžiamos prielaidomis bei spėjimais, nuosprendis nėra įtikinamas ir kelia abejonių. Pirmosios instancijos teismas neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertino visų baudžiamosios bylos įrodymų, dėl to nepagrįstai ir neteisėtai išteisino V. S., ir taip padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 str. 5 d. ir BPK 242 str. 1 d. pažeidimus. Nurodo, kad kiekvienas asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeistos, gali kreiptis į teismą. Prokuroras privalo būti aktyvus gindamas valstybės, visuomenės ir asmenų, o tam tikrais atvejais ir atskirų fizinių asmenų, ypač vaikų, neveiksnių ar ribotai veiksnių asmenų galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus. Baudžiamojo proceso kodekse, reglamentuojant privataus kaltinimo institutą, paliekama galimybė ir prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, palaikyti valstybinį kaltinimą. Jei tokių pagrindų nebūtų numatyta, kiltų grėsmė, kad nukentėjusiojo teisė kreiptis į teismą būtų tik formali, kaip šioje byloje. Nurodo, kad nuosprendyje teismo išdėstytos išvados neįrodo V. S. nekaltumo, o tik patvirtina, kad nebuvo surinkta pakankamai įrodymų jo kaltei nustatyti, todėl nuosprendis keistinas, suteikiant galimybę prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, palaikyti valstybinį kaltinimą.

Teismo posėdyje nagrinėjant bylą apeliacine tvarka asmuo, kurio atžvilgiu byla nutraukta –S. L. bei jo gynėja advokatė L. Blinkevičienė prašė apeliacinį skundą tenkinti. S. L. įgaliotasis atstovas V. I. paskutiniame posėdyje nedalyvavo, nes iš jo atimta licencija teikti teisines paslaugas.

Prokurorė V. Chodorcevičienė prašė apeliacinį skundą, pakeičiant jo rezoliucinę dalį, tenkinti, V. S. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir jam paskirti 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Išteisintasis V. S. bei jo gynėja advokatė R. Keblienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

BPK 320 str. 3 d. apibrėžia bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas: teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių apeliaciniai skundai buvo paduoti.

Apeliaciniu skundu ginčijama nuosprendžio dalis, kuria V. S. išteisintas pagal BK 140 str. 1 d., dėl nežymaus S. L. sveikatos sutrikdymo, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Išanalizavusi bylos medžiagą bei atlikusi papildomą įrodymų tyrimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog byloje nesurinkta V. S. kaltę dėl BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo patvirtinančių duomenų, todėl jis pagrįstai išteisintas, neįrodžius, kad dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

Apeliacinio skundo prašymas bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui yra nepagrįstas. Pagal BPK 326 str. 1 d. 4 p. nuosprendis panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti teismui, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles, arba kai apeliacinės instancijos teisme paaiškėja, kad nuteistasis veikos padarymo metu sirgo ar iki nuosprendžio priėmimo pirmosios instancijos teisme susirgo psichikos liga ir jam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant bylą Biržų rajono apylinkės teisme bylos teismingumo taisyklės nebuvo pažeistos, o taip pat nenustatyta, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas.

Apeliaciniame skunde taip pat formuojamas prašymas – pakeisti nuosprendį, suteikiant galimybę prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, palaikyti valstybinį kaltinimą. Šis prašymas motyvuojamas tuo, kad nukentėjęs asmuo, šiuo atveju S. L., pats negali tinkamai ginti savo interesų. Kolegija konstatuoja, kad ir šis apeliacinio skundo prašymas yra nepagrįstas. BPK 407 str. numatytos veikos, dėl kurių procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka. Viena iš tokių veikų, dėl kurios procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka, numatyta BK 140 str. 1 d. Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad gavus nukentėjusiojo S. L. pareiškimą, 2010-05-07 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 str. 1 d. Biržų rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2010 m. birželio 30 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas BPK 3 str. 1 d. 1 p. pagrindu – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokuroro nutarime konstatuota, kad tarpusavio konflikto dėl asmeninių priežasčių metu S. L. sukeltas fizinis skausmas galimai atitinka BK 140 str. numatytos veikos sudėtį, dėl kurios ikiteisminis tyrimas neatliekamas. Nukentėjusiajam S. L. išaiškinta teisė kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka, ką pastarasis ir padarė. 2010-07-12 su pareiškimu kreipėsi į Biržų rajono apylinkės teismą dėl baudžiamojo proceso pradėjimo privataus kaltinimo tvarka V. S. pagal BK 140 str. 1 d. Pagal BPK 409 str. 1 d., jeigu šio kodekso 407 str. nurodytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų, prokuroras, nesvarbu, ar yra nukentėjusiojo skundas arba jo teisėto atstovo pareiškimas, dėl šių veikų privalo pradėti baudžiamąjį procesą. Baudžiamojo proceso kodekse nenustatyta, kokia forma turi būti išreikštas prokuroro reikalavimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad sprendimas turi būti motyvuotas, pagrindžiantis bent vienos BPK 409 str. 1 d. nurodytos aplinkybės buvimą, paprastai yra priimamas nutarimas (BPK 30 straipsnis). To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės paaiškėja privataus kaltinimo bylos proceso metu, iki įrodymų tyrimo pradžios, prokuroras privalo pateikti teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje palaikys valstybinį kaltinimą. Šiuo atveju byla perduodama prokurorui. Taigi šioje byloje procesas bendra tvarka galėjo būti atliekamas tik pagal prokuroro motyvuotą nutarimą tęsti pradėtą baudžiamąjį procesą arba prokurorui iki įrodymų tyrimo pradžios pateikus teismui rašytinį pareiškimą, kad šioje byloje bus palaikomas valstybinis kaltinimas, esant bent vienai iš BPK 409 str. 1 d. nurodytų aplinkybių. Tokio prokuroro reikalavimo, išdėstyto nutarime, byloje nėra. Taip pat byloje nėra ir prokuroro rašytinio pareiškimo teismui. Tuo tarpu iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad S. L., kaip nukentėjusiajam, pirmosios instancijos teisme atstovavo jo įgaliotasis atstovas V. I., o jo, kaip kaltinamojo teises (pagal V. S. priešpriešinį kaltinimą), gynė advokatas J. P. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme nei nukentėjusysis, nei jo įgaliotasis atstovas ar gynėjas advokatas neprašė bylos perduoti prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, palaikyti valstybinį kaltinimą. Taigi atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeistos ar kaip nors kitaip suvaržytos S. L. teisės.

Apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, netinkamai ir šališkai vertino įrodymus, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl V. S. nekaltumo neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nuosprendis yra grindžiamos tik prielaidomis ir spėjimais, nėra įtikinamas ir kelia abejonių, atmetami kaip nepagrįsti. Kolegija pažymi, kad įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Bendra įrodymų vertinimo teisme samprata pateikta BPK 20 str. 5 d. BPK 20 str. 5 d. įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apylinkės teismas teisingai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus. Priimtas išteisinamasis nuosprendis ir jame aprašytos aplinkybės byloja, kad apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pakankamą dėmesį skyrė parodymų vertinimui, atliko parodymų analizę, tarpusavyje lygindamas parodymus bei gretindamas juos su kita bylos medžiaga, ir visiškai pagrįstai konstatavo, kad byloje nesurinkta V. S. kaltę dėl BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo patvirtinančių duomenų. Nepažeisti ir BPK 305 str. 1 d. 2 p. numatyti reikalavimai: nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų, kuriais teismas grindė savo nuosprendį, teisėtumu. Kaip jau minėta, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, su jomis sutinka.

BK 140 str. 1 d. numatyta, kad baudžiamoji atsakomybė atsiranda tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Iš byloje esančio S. L. 2010 m. liepos 12 d. pateikto privataus kaltinimo skundo matyti, kad jis V. S. kaltino tuo, jog 2010 m. gegužės 7 d., apie 8.30 val., ant Spalviškių–Parovėjos–Juodžionių kelio, t. y. viešoje vietoje, jis jam sudavė du smūgius rankos kumščiu į veidą, taip padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą. Byloje buvo apklausta nemažai liudytojų, atlikti kiti veiksmai, tačiau jais remiantis negalima kategoriškai teigti, jog V. S. kaltė dėl jam pareikšto kaltinimo pasitvirtino. V. S. pripažįsta tą aplinkybę, kad jis tuo metu su V. L. buvo susitikęs, tačiau nepripažįsta S. L. atžvilgiu vartojęs smurtą. V. S. parodė, kad tą dieną važiuodamas į savo fermas, prie kurių gyvena S. L., pamatė einantį S. L. Sustojęs prie jo paklausė, kodėl jis vėl vaikšto po fermų teritoriją, nes yra kelias vedantis ne per fermas. Jau anksčiau S. L. už tai buvo įspėjęs, kad nevaikščiotų po tvarkomas fermas. Prieš S. L. jokio smurto nevartojo, smūgių jam nesudavė. S. L. jokio pykčio nejaučia, tačiau konfliktiški santykiai yra su kaimyne J. V. bei V. M. Mano, kad jie galėjo daryti įtaką S. L., tokiu būdu siekdami jam atkeršyti. Byloje iš tiesų nustatyti konfliktiški santykiai tarp S. L. ir V. S. bei V. S. su J. V. ir V. M. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs tarp minėtų asmenų susiklosčiusius konfliktiškus santykius, pagrįstai į tai atsižvelgė vertindamas jų parodymus.

Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo S. L. parodymų įvertinimu. Teismas pagrįstai nurodė, kad paties S. L. 2010-05-07 nurodyta įvykio eiga nebuvo nuosekli viso baudžiamojo proceso metu. 2010-05-07 pareiškime S. L. nurodė, kad V. S. jį sumušė pasakęs, jog tai daro už tai, kad jis „susidėjęs su Morkūnais“, vagia „gazolį“, akumuliatorius, neša juos Morkūnams. Su V. S. buvo D. D., kuris turėjo rankose „montiruotę“. V. S. sudavęs smūgius nuvažiavo (baudžiamoji byla Nr. 54-1-00200-10, b. l. 5). Ikiteisminio tyrimo metu S. L. jau nurodo, kad V. S. jį sumušė nenurodęs jokios priežasties. Po pirmo smūgio jam pargriuvus, V. S. pakėlė jį už gerklės, sakydamas „ko tu važinėji po mano kelią“, sudavė dar vieną smūgį. D. D., išlipęs iš automobilio, sakė „duok aš jį pribaigsiu“. Jam einant, V. S. važiavo iš paskos ir išlipęs sudavė dar vieną smūgį į nugarą (baudžiamoji byla Nr. 54-1-00200-10, b. l. 10). Med. specialistui atliekant jo apžiūrą S. L. nurodė, kad V. S. jam du kartus sudavė į galvos sritį, po ko jis nukrito ant žemės, po smūgių sudavimo neteko sąmonės (baudžiamoji byla Nr. 54-1-00200-10, b. l. 16). Teisme S. L. nurodė vėl kitokias smūgių jam sudavimo aplinkybes, paaiškino, kad V. S. jį mušė už tai, kad vaikščiojo po jo teritoriją, nurodė, kad nežino, kas buvo V. S. automobilyje. S. L. teigimu, po pirmo smūgio jam nukritus į melioracijos griovį, V. S. jį pakėlė už krūtinės (ikiteisminio tyrimo metu nurodė už gerklės) ir trenkė antrą kartą. Lyg buvo praradęs sąmonę, tačiau nepamena, ar po pirmo smūgio ar po antro. Jam einant į namus V. S. automobiliu važiavo iš paskos. Po to V. S., išlipęs iš automobilio, trenkė jam per sprandą (ikiteisminio tyrimo metu nurodė į nugarą). Pirmosios instancijos teismas S. L. parodymus vertino atsižvelgęs į 2011-02-01 teismo psichiatrijos ekspertizės akto Nr. 88TPK-11/2011 išvadą, kad S. L. turi psichikos sutrikimą. Išvadą byloje davęs ekspertas teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kad S. L. yra nusistatęs prieš tam tikrus asmenis, jis gali fantazuoti arba būti įkalbėtas kitų asmenų elgtis vienaip ar kitaip. Tokiam žmogui artimi žmonės gali daryti įtaką, įkalbėti jį kažką sakyti. Tą aplinkybę, kad S. L. linkęs fantazuoti teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir išteisintasis V. S. bei liudytojai S. J., J. D., D. R., V. M.. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 87 TPK -129/2011 nurodyta (atlikta bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme), kad S. L., atsižvelgiant į jo individualius psichologinius ypatumus, galėjo suprasti faktines įvykio aplinkybes, teisingai suvokti su juo atliktų konkrečių veiksmų faktinį pobūdį ir duoti parodymus, tačiau jo menki intelektiniai gebėjimai neleidžia pilnavertiškai atlikti priežastinės–pasekminės įvykių analizės, rasti ryšius, yra siauras gebėjimas numatyti poelgių pasekmes. Ekspertizės metu nenustatyta, kad S. L. būdingas padidintas polinkis fantazuoti. Tačiau ekspertizės išvadoje nurodyta, kad S. L. yra gana patiklus, pasiduodantis įtakai. Taigi aptartame kontekste matyti, kad negalima atmesti V. S. versijos, jog V. L. jį apkalba dėl asmeninio nusistatymo, konfliktiškų santykių ar gali būti įtakotas kitų asmenų.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su apylinkės teismo galimai S. L. parodymus patvirtinančių liudytojų J. V., V. M., S. L., J. L. parodymų įvertinimu. Teismas pagrįstai minėtų liudytojų parodymais nesirėmė bei juos atmetė konstatavęs, kad jie yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Liudytojai J. V., V. M. teisme parodė, kad po įvykio S. L. buvo sužalotas paakys, nosis. Kad S. L. buvo sužalota nosis teisme parodė ir liudytoja J. L.. Tačiau tokių sužalojimų S. L. nustatyta nebuvo. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 553/10(05) nurodyta, kad S. L. sumušta galva ir tai patvirtina minkštųjų audinių paburkimas dešinėje kaktos pusėje. Policijos pareigūnas S. J., kuris gavęs budėtojo pranešimą apie sužalotą S. L. ir iš karto nuvykęs į J. V. ir V. M. namus, pas kuriuos buvo S. L., teisme parodė, kad akivaizdžių S. L. sužalojimų tuo metu nebuvo. Netikėti tokiais liudytojo S. J. parodymais kolegija neturi pagrindo, nes juos jis patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme, be to, jie atitinka ir specialisto išvadą. Kaip liudytojas apklaustas S. L. brolis S. L. teisme parodė, kad apie įvykį jam pranešė J. V., tuo tarpu J. L. parodė, kad skambino pats Saulius, ji girdėjo pokalbį, nes buvo įjungta laisvų rankų įranga. S. L. parodė, kad atvažiavęs pas J. V., pas kurią buvo S. L., pastaroji buvo namuose, tuo tarpu kartu su S. L. atvykusi J. L. parodė, kad J. V. tuo metu namuose nebuvo. Kaip liudytojas apklaustas V. M. teisme parodė, kad S. L. pas jį atvežė jo brolis S. L., tuo tarpu pats S. L., liudytojai S. L., J. V., J. L. parodė, kad S. L. pas J. V. atvažiavo pats. Kaip liudytoja apklausta J. V. parodė, kad V. I. paskambino V. M., tačiau pats kaip liudytojas apklaustas V. M. tokių aplinkybių nenurodė. Pastarojo teigimu, jis nežino, kas skambino V. I.. Be to, liudytojas V. M. teisme tvirtino, kad S. L. jam sakė, jog su V. S. kartu važiavęs D. D. iš mašinos išlipęs nebuvo, kai tuo tarpu pats S. L. ikiteisminiame tyrime nurodė, jog D. D. buvo išlipęs iš automobilio. Taigi, kaip matyti, ne tik tarp minėtų liudytojų parodymų yra pakankamai daug esminių prieštaravimų ir neatitikimų, bet minėtų liudytojų parodymai nesutampa ir su paties S. L. parodymais. Be to, nė vienas iš jų nebuvo įvykio vietoje ir paties įvykio nematė, o teisme perpasakojo tik S. L. jiems pasakytus žodžius, kad jį sumušė V. S.. Atsižvelgęs į V. S. su J. V. ir V. M. konfliktiškus santykius, taip pat į tai, kad liudytojas S. L. yra S. L. brolis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad minėti liudytojai ir liudytoja J. L. (S. L. žmona) yra suinteresuoti bylos baigtimi. Kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti paminėtų liudytojų parodymų.

Vertindamas liudytojo G. V., kuris teisme tvirtino tiesiogiai matęs, kaip V. S. sumušė S. L., parodymų objektyvumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į šio liudytojo atsiradimo procese laiką bei aplinkybes. Liudytojas S. L. teismo posėdyje nurodė, kad apie liudytoją G. V. sužinojo praėjus 2 savaitėms po įvykio, ką teisme patvirtino ir pats G. V. Tačiau atliekant ikiteisminį tyrimą (buvo atliekamas beveik du mėnesius) apie šį liudytoją tyrėjams nebuvo pranešta, G. V. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nebuvo. Šis liudytojas tarp prašomų apklausti liudytojų nebuvo nurodytas ir kreipiantis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Apie liudytoją G. V. S. L. įgaliotasis atstovas V. I. teismui pranešė tik praėjus daugiau kaip 5 mėnesiams po įvykio. Vertindamas liudytojo G. V. parodymus, kad jis tiesiogiai matė, kaip V. S. sumušė S. L., teismas pagrįstai nurodė, kad jie prieštarauja paties S. L. parodymams – liudytojas teismo posėdyje nurodė skirtingą nei S. L. įvykio vietą (nurodė, kad įvykis buvo kitoje sankryžos kelio pusėje). Nurodė, kad V. S. automobilis atvažiavo nuo Parovėjos pusės, kai tuo tarpu S. L. tvirtino, kad V. S. atvažiavo nuo Juodžionių pusės. S. L. tvirtino, kad V. S. sudavė jam du smūgius, o G. V. teismo posėdyje nurodė, kad matė, kaip S. L. buvo suduotas smūgis, po ko jis atsikėlė ir toliau nuvažiavo dviračiu. Taigi atsižvelgiant į tai, kad G. V. parodymai procese atsirado ne iš karto po to, kai tapo žinoma apie minėtą liudytoją, o žymiai vėliau, taip pat į tai, kad minėto liudytojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesutampa su paties S. L. parodymais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai liudytojo G. V. parodymus vertino kritiškai bei juos atmetė kaip abejotinus ir prieštaringus.

Vertindamas V. S. parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad jie iš esmės buvo nuoseklūs viso proceso metu. Kaip jau minėta, V. S. nuo pat tyrimo pradžios, neneigdamas, kad įvykio dieną buvo sutikęs S. L., tvirtino, jog nevartojo prieš jį smurto. Byloje nėra jokių duomenų, kad kaip ikiteisminio tyrimo metu nurodė S. L., įvykio dieną kartu su V. S. būtų buvęs D. D. Pats kaip liudytojas apklaustas D. D. parodė, kad tą dieną jis buvo savo ūkyje, su V. S. susitikęs nebuvo. Teisminio bylos tyrimo metu buvo nustatyta, kad įvykio dieną V. S. fermų komplekse dirbo daug žmonių – B. L., V. V., D. J., S. V., V. S. Nė vienas iš minėtų liudytojų apklaustas teisme nepatvirtino, kad matė kokį nors konfliktą tarp S. L. ir V. S. Teismo posėdyje buvo pagarsinti liudytojo S. G. (liudytojas miręs) ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, iš kurių matyti, kad pastarasis buvo įvykio vietoje, tačiau jokių V. S. smurtinių veiksmų prieš S. L. nematė. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių pagrindų, dėl kurių minėti liudytojai būtų suinteresuoti duoti apie įvykį klaidinančius parodymus. Nors specialisto išvadoje konstatuotas S. L. padarytas sužalojimas (S. L. apžiūrėtas praėjus daugiau kaip 4 valandoms po įvykio), nurodyta, kad jis galėjo būti padaryti tiek vienu, tiek keliais smūgiais, tačiau tai patvirtina tik patį sužalojimo faktą, o ne nurodo sužalojimus padariusį asmenį. Kolegija, atsižvelgusi į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien tik S. L. nenuosekliais bei abejotinais parodymais, kurių iš esmės nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai, negalima. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bet kurioje baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių. Šiuo atveju buvo atliktas išsamus įrodymų tyrimas, išnaudotos visos išsamaus bylos aplinkybių išnagrinėjimo galimybės, bet nepavyko pašalinti abejonių ir prieštaravimų. Kadangi apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, o šiuo atveju byloje nesurinkta įrodymų, neabejotinai patvirtinančių V. S. dalyvavimą BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padaryme, jis teisėtai ir pagrįstai išteisintas. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2011-05-18 nuosprendžio dalies, kuria V. S. išteisintas pagal BK 140 str. 1 d. dėl nežymaus S. L. sveikatos sutrikdymo, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką, ir priimti V. S. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį.

Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Biržų rajono apylinkės teismas pagrįstai išteisino V. S. pagal BK 140 str. 1 d., neįrodžius, kad jis padarė šią nusikalstamą veiką, naikinti skundžiamo nuosprendžio dėl apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

S. L. įgaliotojo atstovo V. I. apeliacinį skundą atmesti.