Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Nijolė Žalnieriūnienė, dalyvaujant atsakovės atstovei Danguolei Kurčikovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. Č. skundą atsakovui Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad dirba Lietuvos viešosios policijos rinktinėje „Vytis“ (toliau - Rinktinė) postiniu. Taikant Valstybės tarnybos įstatymo (toliau - VTĮ) 23 str. 2 dalį, pareiškėjui nuo 2007-08-01 iki 2008-10-01 buvo neišmokėta 2234,96 Lt priedų ir priemokų suma. Konstitucinio Teismo (KT) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu minėtas teisinis reguliavimas buvo pripažintas neteisėtu. Asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas priklausantis darbo užmokestis (KT 2004-12-13 nutarimas). Reikalavimas priteisti darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto kalte (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) 2005-12-21 nutartis Nr. A-1-638/2005). Darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti už atliktą darbą (LVAT 2010-06-07 nutartis Nr. A-662-1735/2010). Pareiškėjo teigimu, valstybės tarnautojo reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas 3 metų senaties terminas (Darbo kodekso (DK) 27 str.). Ginčijami sprendimai laikomi neįvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau - KTĮ) 72 str. 4 dalies prasme, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT nutartis A-8-648/06, A-12-219/2004, A-1-638/2005, A-662-1735/2010) (b.l. 1-2).

Paaiškina, kad Rinktinė, pareiškėjui apskaičiuodama priedų ir priemokų sumą, veikė teisėtai, t.y. taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, kurie turi būti taikomi tol, kol KT nekonstatuos, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Todėl Rinktinės veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų ar kaltės. Atsakovės teigimu, J. Č. tariamai neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė už laikotarpį nuo 2004-01-01 iki 2008-09-30.

Pagal teisės aktus biudžeto formavimas priklauso ne Rinktinės, bet Vyriausybės kompetencijai. Todėl vienintelis tinkamas atsakovas yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-02-21 nutartis Nr. 3K-P-187/2007). Vadovaujantis Biudžeto sandaros įstatymo 32 straipsniu, 70 proc. ribojimo lėšos buvo grąžintos į biudžetą kaip sutaupytos. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl nepriemokos priteisimo iš Rinktinės, turėtų išspręsti klausimą dėl Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vyriausybės, įpareigojimo skirti tam reikalingus asignavimus, kaip tai buvo daroma 2006-07-14 Vyriausybės nutarimu Nr. 720.

Atsakovės manymu, nėra pagrindo jos atžvilgiu taikyti teisinę atsakomybę pagal Civilinio kodekso (CK) 6.271 straipsnio nuostatas.

Vadovaujantis DK 298 straipsniu, pareiškėjui turėtų būti priteisiamos sumos ne daugiau kaip už 3 metus – 675,87 Lt už laikotarpį nuo 2007-06-01 iki 2008-12-31, o pareiškėjo reikalavimui priteisti 1559,09 Lt nepriemoką už laikotarpį nuo 2004-01-01 iki 2007-05-31 atsakovas prašo taikyti senaties terminą (b.l. 12-17).

Atsakovės atstovė, bylą nagrinėjant teisme, skundą iš dalies pripažino, prašė reikalavimui taikyti ieškinio senatį bei DK 298 str., patenkinus skundą – jo vykdymą atidėti vieneriems metams. Papildomai paaiškino, jog 1691, 80 Lt suma 2010-03-03 dienos pažymoje (b.l. 4) grafoje „Priemoka už nesumokėtus viršvalandžius 2004m.“ yra įrašyta per klaidą, ji turėjo būti nurodyta grafoje „Mažinimo koeficientas“, nes ši suma 2006m. rugpjūčio mėnesį buvo išmokėta vykdant Vyriausybės 2006-07-14 nutarimą Nr. 720 bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2006-03-24 nurodymą Nr. 5-S-2295 ir su ginču nieko bendro neturi.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Faktinės bylos aplinkybės.

LVAT 2012-05-18 nutartyje Nr. A-822-1805/2011, kuria grąžino bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, konstatavo, kad iš pareiškėjo ir atsakovo pateiktų pažymų apie pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį nėra aišku, kodėl nepriemoka už 2004 m., 2005 m., 2006 m. buvo perskaičiuota 2007 m. ir kokią įtaką šis perskaičiavimas daro DK 298 straipsnio taikymui. LVAT taip pat kilo abejonių dėl tikslios senaties termino eigos pradžios, nuo kurios priklauso ir pareiškėjui priteistinos sumos dydis. LVAT padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, galbūt neteisingai apskaičiavo pareiškėjai priteistiną sumą. Šiam klausimui išspręsti tikslinga surinkti daugiau įrodymų (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.). Iš naujo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme įvertintinas pažymų, kuriomis vadovaujantis apskaičiuotinas pareiškėjui neišmokėtas darbo užmokestis, duomenų tikslumas ir objektyvumas (b.l. 46-50).

Į bylą surinkti rašytiniai įrodymai, inter alia gauti papildomai, patvirtina, kad atsakovės (tuomet – Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyrius) vadovas 2007-06-27 įsakymu Nr. 120-TE-182 pavedė Finansų poskyriui apmokėti valstybės tarnautojams už jų viršvalandinį darbą (b.l. 56). Anot šio įsakymo priedų, J. Č. 2004 m. vasario mėnesį perdirbo 3 val., kovo-birželio mėn. – 88,4 val., liepos-spalio mėn. – 29,4 val., iš viso 2004 metais - 120,8 val.; 2005 m. kovo-birželio mėn. – 22 val., lapkričio-gruodžio mėn. – 79 val., iš viso 2005 metais – 101 val.; 2006m. liepos-spalio mėn. – 4 val., iš viso nuo 2004-01-01 iki 2007-05-01 – 225,8 val. (b.l.57-58).

Iš į bylą pateiktų pažymų apie pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (2010-03-03 Nr. 142-PAZ1-1004, 2010-07-01 Nr. 142-PAZ1-1229 ir 2010-07-01 Nr. 142-PAZ1-1230 (b.l. 4,18-19)) matyti, jog pareiškėjui 2004-2006 metais tam tikri priedai bei priemokos buvo apskaičiuojami ir sumokėti, tačiau iš viso nefiksuotas priemokų už viršvalandinį darbą apskaičiavimas ir sumokėjimas, nors, kaip jau buvo minėta, nuo 2004-01-01 iki 2007-05-01 pareiškėjas perdirbo 225,8 val.

Pareiškėjui 2007m. rugpjūčio mėnesį buvo priskaičiuota 1691,80 Lt dydžio priemoka kompensuojant už viršvalandžius, dirbtus 2004 metais, tačiau dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo neišmokėta 755, 65 Lt priemokos;

pareiškėjui 2007m. rugpjūčio mėnesį buvo priskaičiuota 213,19 Lt dydžio priemoka kompensuojant už viršvalandžius, dirbtus 2005 metais, tačiau dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo neišmokėta 146,34 Lt priemokos;

pareiškėjui 2007m. rugsėjo mėnesį buvo priskaičiuota 831,23 Lt dydžio priemoka kompensuojant už viršvalandžius, dirbtus 2006 metais, tačiau dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo neišmokėta 658,10 Lt priemokos;

pareiškėjui 2007m. spalio mėnesį buvo priskaičiuota 232,31 Lt dydžio priemoka už viršvalandžius, dirbtus 2007m spalio mėnesį, tačiau dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo neišmokėta 146,03 Lt priemokos;

pareiškėjui per 2008 metus buvo priskaičiuota 2032,57 Lt dydžio priemoka už viršvalandžius, dirbtus 2008m., tačiau dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo neišmokėta 529,84 Lt priemokos.

Teisės aktų, taikytinų sprendžiant ginčą, analizė.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo (VTĮ) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis VTĮ 4 str. 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

VTĮ 23 str. 1 dalyje (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos.

VTĮ (2002-04-23 redakcija Nr. IX-856) 25 str. 1 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą.

Pagal VTĮ 26 str. 3 dalį (2002-04-23 redakcija Nr.IX-856) vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

2008 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu (2007-06-07 redakcija Nr.XI-53 ) buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau - Statutas) 38 str. 1 dalyje inter alia nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu (1 p). <...> Statuto 38 str. 5 dalyje nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos.

Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 priėmė nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. KT pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, KT konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus "Darbo užmokestis" straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks KT sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principui.

LVAT 2005 m. gruodžio mėn. 21 d. nutartyje byloje Nr. A-1-638-05 (Administracinių teismų praktika Nr.8) išaiškino, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ KTĮ 72 str. 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ KTĮ 72 str. 4 dalies prasme. Konstitucijos 107 str. 1 dalies ir KTĮ 72 str. 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t.y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.

Pagal tokią LVAT poziciją pareiškėjai teisę į teisminę gynybą įgyja jiems pradėjus mokėti nepilną darbo užmokestį ir kreipimosi į teismą trukmę riboja tik ieškinio senatis, o ne aplinkybė, ar jie į teismą kreipėsi iki KT nutarimo, ar jau jį paskelbus. Tokios pozicijos teisingumą patvirtina ir KT 2011 m. spalio 25 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriame KT konstatavo, kad įvairūs įstatymai, poįstatyminiai teisės aktai reguliuoja santykius, susijusius su sprendimų (taip pat administravimo subjektų, teismų sprendimų) vykdymu, šių teisės aktų nuostatas vykdymo procese taiko teismai ir kitos teisę taikančios institucijos. Tai, ar KTĮ 72 str. 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau yra įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismai ir kitos teisę taikančios institucijos, taikydamos atitinkamas su sprendimo vykdymu susijusius santykius reglamentuojančias įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintas teisės normas. KT nesprendžia teisės aktų taikymo klausimų, tokius klausimus sprendžia institucija, turinti įgaliojimus taikyti teisės aktus. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2011-11-14 nutartyje (adm. byla Nr. A5-1831/2011), inter alia įvertinusi ir KT 2011-10-25 nutarimo teiginius, konstatavo, kad Konstitucijos 30 str. 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (KT 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigia, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (KT 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas). Pabrėžė, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi - asmuo net ir per įstatyme nustatytą terminą kreipęsis į teismą dėl inter alia iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai tokių teisių apginti teisme negalėtų. Apibendrinusi tai, kas paminėta anksčiau, teisėjų kolegija konstatavo, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą, apmokėjime už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc.

Dėl laiko, už kurį gali būti priteista darbo užmokesčio nepriemoka.

LVAT 2010-01-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A143–57/2010 pasisakydamas dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, pažymėjo, kad šio klausimo išsprendimą iš esmės nulemia aukščiau aptartas DK 298 straipsnio taikymas. Tai yra pakankamas pagrindas pripažinti pagrįstu pareiškėjo reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo už laikotarpį nuo 2005 m. kovo 12 d. iki 2008 m. kovo 12 d., t.y. už trejus kalendorinius metus, juos skaičiuojant atgal nuo 2008 m. kovo 12 d. (pareiškėjo skunde nurodytos paskutinės laikotarpio, už kurį jis prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, dienos).

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti nepriemoką už laikotarpį nuo 2007-08-01 iki 2008-10-01. Skaičiuojant atgal nuo 2008 m. rugsėjo mėn. (kai buvo neišmokėta paskutinė nepriemoka, b.l. 18), pareiškėjui priklausytų sumos nuo 2005 m. rugsėjo mėn. iki 2008 m. rugsėjo mėn. Tad maksimali 3 metų trukmė šiuo atveju neviršyta. Tačiau egzistuoja ir kitas reikalavimų patenkinimą ribojantis veiksnys – ieškinio senatis.

Dėl senaties termino taikymo.

Atsakovė prašo taikyti ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimo daliai priteisti 1559,09 Lt už laikotarpį nuo 2004-01-01 iki 2007-05-31 (b.l.12-13).

Teismas tokį prašymą pripažįsta nepagrįstu, nes atsakovė neišanalizavo nepriemokų susidarymo bei dalies jų likvidavimo chronologijos ir neišmokėjimo priežasčių, todėl netinkamai aiškina ir taiko teisės normas dėl skundo padavimo senaties.

LAT 2002 m. gruodžio mėn. 20 d. Teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalgoje Nr. A2-39 (Teismų praktika 18) išaiškino, kad pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal CK 1.127 str. 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia arba turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma tada, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 str. 1 d.). Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti arba ginčijami. Kadangi vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą. Savo teiginiams pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (2002 m. CPK 178 str.). Pripažinus, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi įvertinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo.

J. Č. į teismą skundu kreipėsi 2010-06-19 dieną (b.l.1).

Aptariamu atveju, pagal pačios atsakovės į bylą pateiktus įrodymus (b.l. 57), atsakovei prievolė pirmą kartą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui priemoką už viršvalandžius atsirado 2004 m. vasario mėnesį, nes pareiškėjas vasario mėnesį perdirbo 3 val., antrą kartą – 2004 m. birželio mėnesį, nes pareiškėjas kovo-birželio mėn. perdirbo 88,4 val., trečią kartą – 2004 m. spalio mėn., nes pareiškėjas liepos-spalio mėn. perdirbo 29,4 val. ir t.t.

Todėl senaties termino eiga dėl pareiškėjui priemokos už 2004 m. vasario mėn. visiško neišmokėjimo prasidėjo 2004 m. kovo 11 dieną (darbo užmokestis už kiekvieną einamą mėnesį turi būti išmokėtas iki sekančio mėnesio 10 dienos) ir, taikant DK 27 straipsnį, baigėsi 2007 m. kovo 10 d., tad dėl šios nepriemokos yra suėjusi senatis.

Senaties termino eiga dėl priemokos už 2004 m. kovo-birželio mėn. visiško neišmokėjimo prasidėjo 2004 m. liepos 11 dieną ir baigėsi 2007 m. liepos 10 d., tad dėl šios nepriemokos irgi yra suėjusi senatis.

Senaties termino eiga dėl priemokos už 2004 m. liepos-spalio mėn. visiško neišmokėjimo prasidėjo 2004 m. lapkričio 11 dieną ir baigėsi 2007 m. lapkričio 10 d., tad dėl šios nepriemokos irgi yra suėjusi senatis.

Senaties termino eiga dėl priemokos už 2005 m. kovo-birželio mėn. visiško neišmokėjimo prasidėjo 2005 m. liepos 11 dieną ir baigėsi 2008 m. liepos 10 d., tad dėl šios nepriemokos irgi yra suėjusi senatis.

Senaties termino eiga dėl priemokos už 2005 m. lapkričio-gruodžio mėn.- 2006 m. sausio-vasario mėn. visiško neišmokėjimo prasidėjo 2006 m. kovo 11 dieną ir baigėsi 2009 m. kovo 10 d., tad ir dėl šios nepriemokos irgi yra suėjusi senatis.

Senaties termino eiga dėl priemokos už 2006 m. liepos-spalio mėn. visiško neišmokėjimo prasidėjo 2006 m. lapkričio 11 dieną ir baigėsi 2009 m. lapkričio 10 d., tad dėl šios nepriemokos irgi yra suėjusi senatis.

Tačiau, kaip jau buvo minėta, atsakovė savo iniciatyva, pradedant 2007 m. rugpjūčio mėnesiu, pradėjo likviduoti pareiškėjui priemokų už viršvalandžius įsiskolinimą, susidariusį nuo 2004 metų, bet dėl įstatyme numatyto ribojimo priemokas išmokėjo nepilnai, tuo pažeisdama jos valstybės tarnautojų Konstitucijos ginamas teises, todėl, teismo nuomone, šiems valstybės tarnautojams, inter alia pareiškėjui, vėl atsirado teisė reikalauti išmokėti neišmokėtą nepriemokų dalį (Civilinio kodekso 1.130 str. 2 dalis: ieškinio senaties terminą taip pat nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę) ir dėl šios priežasties vėl iš naujo prasidėjo senaties termino eiga.

Minėta, jog pareiškėjui 2007 m. rugpjūčio mėnesį buvo priskaičiuota 1691,80 Lt dydžio priemoka kompensuojant už viršvalandžius, dirbtus 2004 metais, tačiau dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo neišmokėta 755, 65 Lt priemokos. Ši nepriemoka turėjo būti išmokėta iki 2007 m. rugsėjo 10 dienos, tad senaties termino eiga šiam reikalavimui prasidėjo 2007 m. rugsėjo 11 dieną, baigėsi 2010 m. rugsėjo 10 dieną. Minėta, jog skundas teismui pateiktas 2010-06-19 dieną, t.y. nepraleidus senaties termino.

Pareiškėjui 2007m. rugpjūčio mėnesį buvo priskaičiuota 213,19 Lt dydžio priemoka kompensuojant už viršvalandžius, dirbtus 2005 metais, tačiau dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo neišmokėta 146,34 Lt priemokos. Ši nepriemoka taip pat turėjo būti išmokėta iki 2007 m. rugsėjo 10 dienos, tad senaties termino eiga šiam reikalavimui prasidėjo 2007 m. rugsėjo 11 dieną, baigėsi 2010 m. rugsėjo 10 dieną. Skundas teismui pateiktas 2010-06-19 dieną, t.y. nepraleidus senaties termino.

Pareiškėjui 2007m. rugsėjo mėnesį buvo priskaičiuota 831,23 Lt dydžio priemoka kompensuojant už viršvalandžius, dirbtus 2006 metais, tačiau dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo neišmokėta 658,10 Lt priemokos. Ši nepriemoka turėjo būti išmokėta iki 2007 m. spalio 10 dienos, tad senaties termino eiga šiam reikalavimui prasidėjo 2007 m. spalio 11 dieną, baigėsi 2010 m. spalio 10 dieną. Skundas teismui pateiktas 2010-06-19 dieną, t.y. nepraleidus senaties termino.

Pareiškėjui 2007 m. spalio mėnesį buvo priskaičiuota 232,31 Lt dydžio priemoka už viršvalandžius, dirbtus 2007m spalio mėnesį, tačiau dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo neišmokėta 146,03 Lt priemokos. Ši nepriemoka turėjo būti išmokėta iki 2007 m. lapkričio 10 dienos, tad senaties termino eiga šiam reikalavimui prasidėjo 2007 m. lapkričio 11 dieną, baigėsi 2010 m. lapkričio 10 dieną. Skundas teismui pateiktas 2010-06-19 dieną, t.y. nepraleidus senaties termino.

Pareiškėjui per 2008 metus buvo priskaičiuota 2032,57 Lt dydžio priemoka už viršvalandžius, dirbtus 2008 metais, tačiau dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo neišmokėta 529,84 Lt priemokos. Skundas teismui pateiktas 2010-06-19 dieną, t.y. aiškiai nepraleidus senaties termino.

Išvardintų nepriemokų suma sudaro skundu teismui reikalaujamą sumą - 2234,96 Lt.

Dėl tinkamo atsakovo.

Atsakovė mano, jog tinkamas atsakovas šioje byloje būtų Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, ir kad nėra pagrindo jos atžvilgiu taikyti teisinę atsakomybę pagal Civilinio kodekso (CK) 6.271 straipsnio nuostatas. Teismas atkreipia dėmesį, jog skundo reikalavimo teisinis pagrindas nėra (CK) 6.271 straipsnis, reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kuomet atsakovu pagal ABTĮ 15 str. 1 d. 3 punktą bei 18 str. 1 d. 4 punktą yra traukiama Lietuvos valstybė, šioje byloje nėra reiškiamas. LVAT savo sprendimuose ne kartą yra pasisakęs (pvz. nutartis adm. byloje Nr. A-662-1735/2010), jog ginčuose dėl darbo užmokesčio nepriemokos atsakovu turi būti traukiamas pareiškėjo – valstybės tarnautojo ar statutinio pareigūno – darbdavys.

Dėl sprendimo vykdymo atidėjimo

LVAT, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, 2012-05-18 nutartimi Nr. A-822-1805/2011 konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams, kadangi pagal LVAT praktiką (2011-09-15 nutartis Nr. A-261-3291/2011, 2011-03-24 nutartis Nr. A-62-508/2011) į bylą nėra pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjo skundo tenkinimas reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Be to, pareiškėjo skundas teisme nagrinėjamas daugiau nei du metai, todėl sprendimo vykdymą atidėti dar metams būtų neteisinga ir nesąžininga (ABTĮ 4 str.)

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., teisėja

nusprendė:

pareiškėjo J. Č. skundą patenkinti.

Iš Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ J. Č. priteisti 2234,96 (du tūkstančius du šimtus trisdešimt keturis Lt 96 ct) darbo užmokesčio nepriemokos.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.