Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2020-02-12 · Administracinė byla Nr. I1-540-422/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. I-a instancijaSprendimas · 2020-02-12Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-09-22Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-02-12
Bylos Nr.
I1-540-422/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-02206-2019-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Janina Vitunskienė (pirm.)
Pareiškėjas
D. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybė
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I1-540-422/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02206-2019-6Procesinio sprendimo kategorijos: 20.5.1; (S) 55.1.1
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 12 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė,sekretoriaujant teismo posėdžių sekretorei Henrikai Žibutytei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. Š. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. Š. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN, atsakovės atstovas, pataisos namai), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1–15).

Atsiliepimas

Pareiškėjas skunde ir atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 54-60) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2017-06-20 iki 2018-11-13 buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpose bei kamerose. Teigė, kad bendrabučio tipo patalpose nuolat trūko gyvenamojo ploto, visose patalpose neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukai. Pažymėjo, kad į dušą tekdavo eiti per lauką, net žiemos metu. Dušuose nebuvo pertvarų, todėl kiti nuteistieji galėjo matyti pareiškėją besimaudantį. Be to, duše trūko asmeninės erdvės, vandens maišytuvai buvo nereguliuojami, o tai sukėlė didelių nepatogumų. Nurodė, kad nebuvo įrengtų sėdimų klozetų, o tualeto kabinos atskirtos tik skardine sienele, todėl nebuvo užtikrintas privatumas.

ir neužtikrino privatumo. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, neužtekdavo vietos pasivaikščioti ir pasportuoti. Pažymėjo, kad ant gyvenamųjų patalpų langų buvo uždėtos labai tankios grotos, todėl į patalpas nepatekdavo natūrali dienos šviesa. Nebuvo sudarytos sąlygos privačiai pasinaudoti taksofonu, kadangi aparatų įrengta per mažai, nuolat susidarydavo eilė, todėl pareiškėjo pokalbius visuomet girdėdavo kiti nuteistieji ir pareigūnai. Kalinimo sąlygas blogino ir tai, kad nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, kuriame būtų galima pailsėti, žiūrėti televizorių ir užsiimti kita veikla. Dėl tokių atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, neigiamais dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu. Prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 19-25) ir papildomuose paaiškinimuose (b. l. 62-63) nurodė, jog minimali ploto norma, tenkanti vienam asmeniui gyvenamosiose patalpose, pažeista nebuvo, be to, pareiškėjas galėjo laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pataisos namuose pagal nuteistųjų prašymus yra sudaromi skambinimo telefonu grafikai kiekvienam būriui. Teisės aktuose nereglamentuojama, kokioje patalpoje turi būti įrengtas taksofono aparatas bei koks turi būti jų kiekis. Aliarmo mygtukų įrengimas yra numatytas tik kamerų tipo patalpose, tačiau jose pareiškėjas nebuvo kalinamas. Pataisos įstaigos neturi pareigos dušų ragelių atskirti pertvaromis, tokių reikalavimų teisės aktai nenumato. Dušuose veikia visi vandens maišytuvai, vandens temperatūra reguliuojama. Tualetai yra įrengti atskirose kabinose, o pisuarai atskirti pertvaromis. Pareiškėjo gyvenamosiose patalpose grotų iš vidinės pusės ant langų nebuvo įrengta, tačiau teisės aktuose nenumatyta draudimo tokias grotas įrengti. Teisės aktai taip pat nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio. Nors laisvalaikio kambariai neįrengti, nėra jokių duomenų, kad tai sukėlė pareiškėjui kokių nors neigiamų pasekmių. Pareiškėjas dėl ginčo dalyko nesikreipė nei į pataisos namų administraciją, nei į Psichologinę tarnybą. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti, nėra jokių duomenų apie realiai jam kilusią neturtinę žalą ar neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo atlyginti neturtinę žalą, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2017-06-20 iki 2018-11-13.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnai) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Dėl gyvenamojo ploto

Pareiškėjas nurodo, kad jis buvo kalinamas Pravieniškių PN bendrabučio tipo patalpose neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto.

Ginčo laikotarpiu galiojusių Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui.

Atsakovės atstovas pateikė duomenis (b. l. 28, 31), jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas šiose patalpose: 3 būrio 3 brigadoje, kurios plotas – 51,41 kv. m, joje buvo įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,2 kv. m ploto; 3 būrio 2 brigadoje, kurios plotas – 66,56 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui teko 3,1 kv. m ploto. Nors pareiškėjas teigė, jog jam teko mažiau nei 3,1 kv. m ploto, savo argumentus išdėstė abstrakčiai. Nurodė, jog jo gyvenamosiose patalpose buvo iki 21 nuteistojo, tačiau nedetalizavo tikslaus nuteistųjų skaičiaus konkrečioje patalpoje. Be to, pareiškėjo nurodomas nuteistųjų skaičius sutampa su atsakovės atstovo nurodomu skaičiumi 3 būrio 2 brigadoje. Teismo vertinimu, tokie abstraktūs skundo argumentai nepaneigia atsakovės atstovo pateiktų duomenų apie ginčo patalpų plotą ir miegamųjų vietų skaičių. Jokių savo teiginius pagrindžiančių objektyvių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo nusiskundimas dėl per mažo gyvenamojo ploto laikytinas nepagrįstu.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl skunde nurodomos aplinkybės, jog dalį patalpos ploto užėmė baldai, teismas pažymi, kad, vadovaujantis naujausia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tačiau nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03), 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03), 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareiškėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje.

Pareiškėjas taip pat skundėsi, jog pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, todėl vienam asmeniui tekdavo tik 1,5 kv. m ploto, tačiau teisės aktuose nėra reglamentuojama minimalaus ploto norma, turinti tekti vienam nuteistajam pasivaikščiojimo metu. Atsižvelgiant į tai, šis pareiškėjo argumentas atmestinas.

Dėl pareigūnų iškvietimo mygtukų

Pagal ginčo laikotarpiu galiojusių Vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punktą, kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus tik tokiu atveju, kai nuteistieji šiose patalpose yra užrakinami. Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas nurodė ir pareiškėjas neneigė, kad pareiškėjo gyvenamosios patalpos nebuvo rakinamos (b. l. 21), todėl pataisos namai neturėjo pareigos šiose patalpose įrengti pareigūnų iškvietimo mygtuko. Be to, vadovaujantis LVAT praktika (2019-03-27 nutartis byloje Nr. A-3124-756/2019), vien aplinkybės, jog nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nustatymas savaime nebūtų pakankamas pagrindas konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą ir neturtinės žalos atsiradimą. Pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kada ir dėl kokių aplinkybių jam buvo iškilusi grėsmė, dėl kurios jam būtų reikėję pasinaudoti signalizacijos mygtuku, kurio patalpoje tuo metu nebuvo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo šią pareiškėjo skundo dalį pripažinti pagrįsta.

Dėl tualetų įrengimo

Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo įrengtų sėdimų klozetų, o kabinos, atskirtos tik skardine sienele, neužtikrino privatumo.

Atsakovės atstovas nurodo, kad tualetai, kuriais naudojosi pareiškėjas, buvo įrengti atskirose kabinose, tačiau nepateikė tai patvirtinančių duomenų. Pats pareiškėjas teigė, jog tualetai buvo atskirti pertvaromis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį laisvės atėmimo bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose ir naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų. Nors pareiškėjui galėjo būti suteiktas nevisiškas privatumas naudojantis tualetu, tačiau, priešingai, nei kamerose, tualetais šioje patalpoje naudojosi visi asmenys. Kaip matyti, šios aplinkybės nėra tapačios aplinkybėms, į kurias atsižvelgdamas EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2002-07-15 sprendimą byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007-11-15 sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012-05-10 sprendimą byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05), t. y. pažeidimas pripažįstamas tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje.

Įvertinus tai, jog unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms pripažinti (žr., pvz., LVAT 2018-05-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).

Nors pareiškėjas skundėsi, jog tualetai yra tupimi, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose atskirai ir aiškiai nurodyta, jog tualetas gali būti ir tupimas. Darytina išvada, jog teisės aktuose nėra imperatyviai nustatyta, kad tualetas turi būti sėdimas, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas.

Dėl laisvalaikio kambario

Pareiškėjas teigia, kad pataisos namuose nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-06 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys. Atsakovės atstovas pripažino, kad Pravieniškių PN 2-ame sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems nėra įrengti, todėl šis pažeidimas pripažintinas nustatytu, dėl to pareiškėjas galėjo patirti papildomų nepatogumų.

Dėl langų grotų

Pareiškėjas pažymėjo, kad ant gyvenamųjų patalpų langų buvo uždėtos labai tankios grotos, todėl į patalpas nepatekdavo natūrali dienos šviesa.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 punkte nustatyta, kad lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai.

Atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjo gyvenamosiose patalpose grotos neįrengtos, tačiau jokių duomenų apie langų įrengimą (neįrengimą) į bylą nepateikė, o tai iš esmės leistų tikėti pareiškėjo nurodyta aplinkybe dėl netinkamo grotų įrengimo, taip pat konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad dėl to pareiškėjas kreipėsi į atsakovės atstovą ar kitas kompetentingas institucijas, o šie į jo prašymus nereagavo, be to, Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 nėra reglamentuotas natūralaus apšvietimo koeficientas. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie pareiškėjui realiai kilusias neigiamas pasekmes. Dėl nurodytų priežasčių šie pareiškėjo argumentai nelaikytini pakankamais atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos atsiradimo konstatavimui.

Dėl privatumo naudojantis telefonu

Pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos privačiai pasinaudoti taksofonu, kadangi aparatų įrengta per mažai, nuolat susidarydavo eilė, todėl pareiškėjo pokalbius visuomet girdėdavo kiti nuteistieji ir pareigūnai.

Pagal Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnyje ir Vidaus tvarkos taisyklių 127 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, nuteistasis, naudodamasis specialiąja teise paskambinti telefonu, privalo laikytis Bausmių vykdymo kodekso ir Vidaus tvarkos taisyklių nustatytos skambinimo telefonu tvarkos, o pataisos įstaigos pareigūnams kyla pareiga kontroliuoti, kad nuteistasis laikytųsi nustatytos tvarkos ir, nustačius, kad jos nesilaikoma, suteikta teisė nutraukti telefoninį pokalbį apie tai tarnybiniu pranešimu informuojant įstaigos vadovą (žr. LVAT 2017-04-18 nutartį byloje Nr. A-423-146/2017). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nusiskundimai, jog jį pokalbio metu stebėdavo pareigūnas, yra iš esmės nepagrįsti.

Teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas, kad telefonų aparatai pataisos įstaigose būtų izoliuojami. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl privatumo ribojimo pokalbių telefonu metu pareiškėjas nerealizavo savo teisės skambinti telefonu, taip pat nenustatyta, kad dėl to jis yra kreipęsis į pataisos namų administraciją. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad galimas teisės į privatumą neužtikrinimas buvo toks intensyvus, kad būtų realiai sukliudęs pareiškėjui palaikyti telefonu socialinius, šeiminius ryšius. Be to, pareiškėjo skundo argumentai, kad jo pokalbius galėjo girdėti, yra hipotetiniai. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, konkrečiai kada ir kokie asmenys (nuteistieji ar pareigūnai) pareiškėjui trukdė naudotis telefonu, klausėsi jo pokalbių, nenurodė, kad pažeidimai lėmė ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad Pravieniškių PN siekė išskirti pareiškėją iš kitų įstaigoje laikomų asmenų ar jam pakenkti. Tokiu atveju, teismo vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos ar kad pareiškėjui atsirado reikšmingų ar nepataisomų neigiamų pasekmių.

neturtinių padarinių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šis skundo reikalavimas yra nepagrįstas ir atmestinas.

Dėl dušų

Pareiškėjas skundėsi, kad į dušą tekdavo eiti per lauką, o duše trūko vietos, tačiau teisės aktuose nėra reglamentuojama, kokiose pataisos įstaigos patalpose ir kokiu atstumu nuo miegamųjų patalpų turi būti įrengta dušinė, taip pat nereglamentuojamas minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas dušo patalpoje, todėl šie pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.

Pareiškėjas teigė, kad dušinėje neveikė vandens maišytuvai, tačiau byloje nėra duomenų, kad dėl šios aplinkybės jis būtų išreiškęs pastabą pataisos namų administracijai, juolab jog atsakovės atstovas nurodė, kad, gavus informaciją apie gedimus, jie nedelsiant šalinami.

Skunde teigiama, kad dušuose nebuvo pertvarų, todėl kiti nuteistieji galėjo matyti pareiškėją besimaudantį. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjo gyvenamųjų patalpų dušinėje pertvaros nebuvo įrengtos.

LVAT praktikoje yra ne kartą konstatuota, jog nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Taigi, tam tikrais atvejais neatmestina, kad, nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2016-10-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016).

Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos buvo itin prastos, pareiškėjas nesiskundė, kad apskritai neturėjo galimybės naudotis dušu ir karštu vandeniu, todėl privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas savaime nelaikytinas aplinkybe, sudarančia pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Nesant vienos iš būtinų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų ar neveikimo, neturtinės žalos priteisimas nėra galimas (žr. LVAT 2020-01-08 nutartį byloje Nr. A-887-624/2020).

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu nesudarė galimybės pasinaudoti laisvalaikio kambariu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sutinka, kad dėl tokių netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų. LVAT praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (LVAT administracinė byla Nr.A143-1966/2008, administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje ( EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir LVAT bylose (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006-10-10 sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).

Šiame kontekste pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog pareiškėjo patirti nepatogumai dėl laisvalaikio kambario neįrengimo buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė taip, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Teismas pažymi, jog byloje nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo patalpose, todėl turėjo judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijoje, galėjo vaikščioti lauke, mankštintis, užsiimti kita leistina veikla. Byloje nekonstatuotas ir patalpų perpildymas, todėl pareiškėjas laiką galėjo leisti ir savo miegamojoje patalpoje, nepatirdamas nepatogumų dėl erdvės trūkumo.

Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į gydytojus ar į psichologą (b.l.29) dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų pasekmių. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl ginčo dalyko.

Teismas, atsižvelgdamas į šios individualios bylos aplinkybes, į tai, kad pažeidimas buvo mažareikšmis ir nesukėlė jokių ilgiau trukusių pasekmių, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl tokių neteisėtų veiksmų sutriko pareiškėjo psichinė ar fizinė sveikata, konstatuoja, kad teismo sprendimu pripažintas Pravieniškių PN pareigūnų minėtų veiksmų neteisėtumas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju neturtinė žala nebuvo tokia didelė, kad ją būtų būtina įvertinti pinigais. Tokia teismo išvada atitinka LVAT formuojamą praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. LVAT 2019-09-25 nutartį byloje Nr. A-2352-662/2019).

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturi juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo D. Š. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo D. Š. teisė pasinaudoti laisvalaikio kambariu laikotarpiu nuo 2017-06-20 iki 2018-11-13 buvo pažeista.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Janina Vitunskienė