Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Šalies argumentai

Pareiškėja AB „Lietuvos draudimas“ skunde, kurį patikslino 2012-07-05, prašo teismo priteisti 23 097.95 Lt išmoką iš privalomojo sveikatos draudimo fondo, kuri turėtų būti išmokėta V. K. ir buvo apmokėta AB „Lietuvos draudimas“ lėšomis. Nurodo, kad 2008-12-26 tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir V. K. buvo sudaryta kompleksinio kelionių draudimo sutartis (poliso Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Kelionių draudimo sutartis), kuria V. K. ir V. K. vykstant į Europą, Aziją ir Afriką nuo 2008-12-27 iki 2009-01-02 buvo apdrausti draudimo sąlygų A variantu (Medicininių išlaidų ir repatriacijos draudimo sąlyga) draudimo suma – 100 000 eurų. Draudimo sutarties galiojimo metu Šveicarijos Konfederacijoje (toliau – ir Šveicarija) įvyko draudiminis įvykis, dėl kurio pagal draudimo sutartį pareiškėja išmokėjo 41 109.21 Lt, iš jų: 33 338.90 Lt už būtinosios pagalbos suteikimą gydymo įstaigai „(duomenys neskelbtini)“ Šveicarijoje ir 7 770.31 Lt už gydymo išlaidas ir repatriaciją tiesiogiai V. K., t. y. pareiškėja apmokėjo visas V. K. patirtas medicinines ir repatriacijos išlaidas, tiek tas, kurias įsipareigoja kompensuoti pagal Kelionių draudimo sutartį bei kurios kompensuotinos iš privalomojo socialinio draudimo fondo biudžeto. Išmokėjusi draudimo išmoką, pareiškėja 2009-04-23 kreipėsi į Teritorinę ligonių kasą prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir TLK) su pretenzija dėl patirtų išlaidų už V. K. suteiktas medicinines paslaugas atlyginimo. Pagal Kompleksinių kelionių draudimo taisyklių (duomenys neskelbtini) (2008-07-30 redakcija, galioja nuo 2008-10-06) (toliau – ir Taisyklės), II dalies IX skyriaus nuostatų „Draudimo išmokos ir jų mokėjimo tvarka“ 5 punktą atlyginant medicinines išlaidas, pirmiausia yra taikoma privalomojo sveikatos draudimo sistema. Draudikas pagal šių draudimo taisyklių sąlygas kompensuoja tas gydymo išlaidas, kurių neprivalo kompensuoti arba faktiškai per teisės aktų nustatytus terminus nekompensuoja privalomojo draudimo sistema. Tuo atveju, jeigu draudikas pagal šių draudimo taisyklių sąlygas kompensuoja gydymo išlaidas, kurias privalėjo padengti, tačiau nepadengė privalomojo sveikatos draudimo sistema, draudikas įgyja teisę išmokėtas sumas išsireikalauti iš privalomojo sveikatos draudimo sistemos. Ši sutartinė nuostata remiantis CK 6.101 str. 1 d. laikytina reikalavimo perleidimo susitarimu pagal kurį V. K. savo reikalavimo teisę į privalomojo socialinio draudimo fondą perleidžia AB „Lietuvos draudimas“. Pažymėjo, kad ši sąlyga aiškiai nurodo, kad AB „Lietuvos draudimas“ prisiima prievolę apmokėti tik tas išlaidas už suteiktas medicininės pagalbos paslaugas, kurių neprivalo padengti Valstybinė ligonių kasa iš privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto. Todėl pareiškėja įgijo teisę pasinaudoti Valstybinės ligonių kasos (toliau – ir VLK) direktoriaus 2006-04-11 įsakymu Nr. 1K-57 nustatyta tvarka ir pateikus atitinkamus dokumentus gauti išmoką dėl draudiminio įvykio, kuri V. K. turi būti kompensuojama iš privalomojo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF), kadangi reikalavimo perleidimo pagrindu į prievolę dėl patirtų išlaidų atlyginimo (kurios sudaro PSDF draudiminę išmoką) tarp valstybės (VLK, PSDF) ir V. K., vietoj V. K. įstojo pareiškėja. VLK 2009-05-14 raštu pretenziją tenkinti atsisakė remdamasi ES Tarybos (EEB) Reglamento 1408/71nuostatomis. Taip pat VLK nurodė, kad Draudimo įstatymas valstybinio socialinio draudimo santykiams netaikomas. Nesutinka su tokia atsakovės pozicija, kadangi VLK direktoriaus 2006-04-11 įsakymo Nr. 1K-57 nuostatų II dalies 7 punktas patvirtina kito asmens (t. y. asmens, kuris apmokėjo už apdraustajam suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas) teisę gauti išmoką. Mano, kad VLK atsisakymas prieštarauja ES teisės aktams, draudžiantiems paslaugų teikimo ir (ar) gavimo laisvės apribojimus, kadangi apriboja asmens teisę pasirinkti jam priimtiniausią būdą gauti sveikatos priežiūros paslaugas kitoje valstybėje narėje, šių paslaugų organizatoriumi ir administratoriumi pasirenkant privačią draudimo bendrovę. Taip pat nurodo, kad nereikalauja iš atsakovės priteisti tos patirtų išlaidų dalies, kuri V. K. nebūtų kompensuota tuo atveju, jei ji nebūtų papildomai apsidraudusi Kompleksiniu kelionių draudimu, t. y. išlaidų už viešbutį, vaistus nuo skausmo, privataus gydytojo konsultaciją pusiau privačias/privačias paslaugas. Taip pat nurodo, kad Kelionių draudimo sutartis neapima medicinos pagalbos, kompensuotinos PSDF lėšomis, sutartis sudaroma tam, kad draudėjas būtų užtikrintas, kad net ir tuo atveju jei kelionės metu patirtų tam tikrą sužalojimą, įvyktų nelaimingas atsitikimas, būtų prarastas draudėjo turtas ar įvyktų kiti netikėtumai jo atostogos nebūtų visiškai sugadintos, tai pagrindžia tiek pati kelionių draudimo sąvoka (ne sveikatos draudimas), tiek sutarta draudimo paslaugų apimtis. Taigi, už nustatytą kainą AB „Lietuvos draudimas“ įsigyja V. K. riziką, susijusią tiek su galimomis medicininėmis išlaidomis, tiek su repatriacija, kartu suteikdamas organizacines paslaugas, įskaitant ir dokumentų tvarkymą, logistiką ir panašias paslaugas. VLK internetiniame tinklapyje pateiktoje informacijoje apie būtinąją medicininę pagalbą Europos Sąjungos šalyse nurodoma, kad laikinai išvykstantiems į Europos Sąjungos (toliau - ES), Europos Ekonominės Erdvės (toliau - EEE) šalis nares bei Šveicariją apdraustieji valstybiniu sveikatos draudimu asmenys, turi teise gauti būtinosios medicinos pagalbos paslaugas, o šių paslaugų išlaidas kompensuos valstybinis sveikatos draudimas. Sąlygos minėtai būtinajai medicininei pagalbai ir jos kompensavimui yra: turėti privalomojo sveikatos draudimo faktą patvirtinantį dokumentą, Europos sveikatos draudimo kortelę, ar ją laikinai pakeičiantį sertifikatą ir asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Taip pat nurodyta, kad ši teisė neapima už valstybinės sveikatos sistemos ribų teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų, už kurias turite mokėti patys, taip pat paciento priemokų (mokesčių) ir neužtikrina transportavimo išlaidų kompensavimo, jei dėl nelaimingo atsitikimo ar ligos užsienyje teks vykti namo. Komisijos internetiniame puslapyje pateikiamoje informacijoje apie išlaidas ir nenumatyto gydymo ES, EEE ir Šveicarijoje kompensavimą nurodyta, kad Europos sveikatos draudimo kortele be kita ko taip pat nepadengiamos repatriacijos, gelbėjimo kalnuose arba pavogtos nuosavybės išlaidos, todėl šiai rizikai padengti rekomenduojama apsidrausti kelionės draudimu. Būtent šios asmens išlaidos ir yra atlyginamos draudiko, jei iki kelionės asmuo pasirūpino kelionės draudimu. Taigi, jei asmuo yra draustas ir privalomuoju socialiniu draudimu, ir papildomai apsidraudęs savanoriškuoju sveikatos draudimu, atlyginamos visos pagrįstos išlaidos, tačiau jos atlyginamos dviejų skirtingų subjektų atitinkama apimtimi - iš privalomojo draudimo biudžeto atlyginamos konkrečios paslaugos, už kurių teikimą apmokama iš PSDF biudžeto, kurios tokios pačios ligos ar sužalojimo atveju būtų nemokamai atliekamos Lietuvoje, tuo tarpu draudikas, su kuriuo sudaryta kelionių draudimo sutartis su medicininių išlaidų ir repatriacijos draudimo sąlyga, Taisyklėse nustatyta apimtimi, atlygina visas kitas draudėjo realiai patirtas išlaidas. Šiuo atveju, teikdama kelionių draudimo paslaugą AB „Lietuvos draudimas“ atlygino visas draudėjos V. K. patirtas išlaidas, susijusias su draudžiamuoju įvykiu tokiu būdu pagal draudimo sutarties Taisyklių II dalies IX skyriaus 5 punktą ir CK 6.101 str. įgijo reikalavimo teisę į išlaidų, kurios turėtų būti padengtos iš PSDF biudžeto įvykus draudžiamajam įvykiui (prireikus skubios medicininės pagalbos Šveicarijoje) atlyginimą. Nesutinka su atsakovės pozicija, kad toks reikalavimo teisės perleidimas prieštarauja Lietuvos įstatymų nuostatoms ir Reglamentuose Nr. 1408/71 ir Nr. 574/72 nustatytoms procedūroms, kadangi prieštaravimui atsirasti turi būti imperatyvios teisės aktų nuostatos, kurios būtų kliūtimi reikalavimo perleidimo susitarimui sudaryti, tuo tarpu tokių teisės normų VLK nenurodo. Be to, reikalavimo teisės perleidimas, priešingai nei teigia atsakovė, užtikrina aiškų ir skaidrų minėtuose teisės aktuose nustatytų procedūrų įgyvendinimą, kadangi tokiu atveju aiškiai apibrėžiama išlaidų dalis, kurią draudikas privalo išmokėti draudėjui ir kurią, draudėjo sutikimu, gali išsiieškoti iš privalomojo draudimo sistemos, į kurią draudėjas įgijo reikalavimo teisę mokėdamas nustatytas įmokas. Taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau – ir Sveikatos draudimo įstatymas) 3 str. numato Lietuvoje egzistuojančias draudimo rūšis - privalomąjį ir papildomąjį (savanorišką). Šio įstatymo 2 str. 5 ir 6 dalys apibrėžia privalomojo ir papildomojo (savanoriško) sveikatos draudimų sąvokas. Remiantis šiomis įstatymo nuostatomis akivaizdu, kad kelionių draudimas, su medicininių išlaidų ir repatriacijos draudimo sąlyga, yra papildomas (savanoriškas) sveikatos draudimas. Atsižvelgiant į šios draudimo rūšies pavadinimą, akivaizdu, kad jis yra papildomas, pridedamas, antrinis, t. y. prie pagrindinio esantis, o ne alternatyvus draudimas. Taigi, asmuo gali būti apsidraudęs tiek privalomuoju socialiniu, tiek papildomu draudimu ir papildomas draudimas nepanaikina privalomojo, taip pat privalomojo draudimo draudėjo pareigų. Tai patvirtina ir minėtame Europos Komisijos internetiniame puslapyje pateikti patarimai, kad siekiant išvengti didelių išlaidų nelaimės kelionės metu atveju siūloma apsidrausti papildomu draudimu kelionių rizikai padengti. 2006-04-11 įsakymo Nr. 1K-57 nuostatų II dalies 7 punktas nustato galimybę kitiems asmenims, nei pats apdraustasis gauti išmoką tuo atveju, jei šis asmuo apmokėjo apdraustojo išlaidas už jam suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas. Mano, kad esant draudėjos V. K. susitarimui, nustatytam Taisyklių II dalies IX skyriaus 5 punkte, draudikas įgyja teisę išmokėtas sumas išsireikalauti iš privalomojo sveikatos draudimo sistemos. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad kaip nurodo atsiliepime, neva, V. K. pasirinko kuriuo „polisu“ pasinaudoti pateikdama būtent Kelionių draudimo polisą, o ne EDS kortelę, kad tokia kortelė apskritai V. K. buvo išduota ir galiojo draudžiamojo įvykio metu. Draudimo sutartimi aiškiai ir nedviprasmiškai sulygus dėl draudimo apimties ir identifikavus išlaidas, kurias įsipareigoja apmokėti draudikas, draudėjas negali vienašališkai pakeisti draudimo teisinių santykių. Nesupranta VLK pozicijos, kad draudikas negali būti kitas asmuo, nei pats apdraustasis, kuris galėtų gauti išmoką tuo atveju, jei šis asmuo apmokėjo apdraustojo išlaidas už jam suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas. VLK nepateikė jokių teisės aktų nuostatų ar kitokių išaiškinimų, kurie leistų patvirtinti, jog ši teisės aktuose nustatyta galimybė yra ribojama kokiais nors kriterijais. VKL konstatuoja, kad V. K. neturėdama EDS kortelės galėjo pati susimokėti už paslaugas ir vėliau pateikti sąskaitą VLK, tačiau nepaaiškina kodėl pareiškėjai apmokėjus už paslaugas, kartu sutariant dėl šių lėšų išsireikalavimo iš VLK, tokiu būdu suteikiant draudėjui papildomą naudą, ši suma nėra atlyginama iš VLK. Pažymėjo, kad ligoninės tinklapyje (adresu: (duomenys neskelbtini)) nurodoma, jog gydymo išlaidos privalomuoju draudimu apsidraudusiems asmenims kompensuojamos, o sumas, kurios viršija valstybės kompensuojamą dalį, pacientai turi primokėti patys. Vadinasi ši ligoninė priklauso Šveicarijos socialinei sveikatos draudimo sistemai ir tik išlaidos viršijančios kompensuojamąsias (atskiros palatos, papildomos procedūros, papildomos paslaugos) mokamos konkretaus paciento. Tai patvirtina ir į bylą pateiktos „(duomenys neskelbtini)“ ligoninės sąskaita, kurioje jos teiktos paslaugos skiriamos ir į standartinio dydžio paros ir atvejo sumas ir pusiau privačias/privačias paslaugas, kurių, kaip minėta pareiškėja nereikalauja atlyginti. Mano, kad VLK veiksmai dėl atsisakymo apmokėti apdraustosios V. K. išlaidas pažeidžia Konstitucijos viršenybės (o kartu ir teisės viršenybės) principą, kuris neatsiejamai susijęs su teisinės valstybės principu, yra universalus konstitucinis principas, juo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Šie principai taikytini viešosios valdžios institucijų veiklai ir suponuoja jų prievolę veikti ex lege, t. y. pagal galiojančią teisę.

Taip pat pažymėjo, kad atsakovė nurodo administracinių teismų praktiką (nutartis adm. byloje Nr. A438-490/2010), tačiau toje byloje nagrinėtos faktinės aplinkybės skiriasi. Draudikas ir draudėjas nebuvo sudarę susitarimo dėl reikalavimo teisės perleidimo, taigi draudikas minėtoje byloje savo teisę susigrąžinti draudimo išmoką kildino iš trečiojo asmens teisės įvykdyti prievolę, tuo tarpu pareiškėja ir V. K. susitarė dėl reikalavimo į VLK perleidimo, tokiu būdu V. K. išvengė lėšų atgavimo ir administravimo procedūros (gavo vieną iš Kelionių draudimo sutarties suteikiamų naudų draudėjui). Būtent dėl šios priežasties šioje byloje pareiškėja savo reikalavimą grindžia 2006-04-11 įsakymo Nr. 1K-57 nuostatų II dalies 7 punktu, kuris nustato galimybę kitiems asmenims, nei pats apdraustasis, gauti išmoką tuo atveju, jei šis asmuo apmokėjo apdraustojo išlaidas už jam suteiktas būtinosios medicinos pagalbos paslaugas. Minėtoje LVAT byloje nebuvo nagrinėta Draudimo priežiūros komisijos (dabar - Lietuvos bankas) pozicija dėl sveikatos draudimo standartinių sutarčių sąlygų, susijusių su medicininės pagalbos išlaidų, patirtų būnant kitoje ES valstybėje narėje atlyginimu. Būtent ši pozicija buvo pagrindas pareiškėjai modifikuoti Kelionių draudimo sutarčių sąlygas. Draudimo priežiūros komisija aiškiai nurodė draudikams, kad savanoriškojo draudimo papildomas pobūdis lemia, kad draudėjas, sudarydamas savanoriškojo draudimo sutartį su draudiku, tikisi papildomų paslaugų, kurias jam gali suteikti draudikas ir kurios negarantuojamos valstybės kaip privalomas minimumas. Taigi, pirmiausia turėtų būti taikoma privalomojo draudimo teikiama apsauga ir tik tiek, kiek ji nepadengia išlaidų ar apskritai dėl tam tikrų priežasčių negali būti taikoma (pvz. jeigu pačiam asmeniui tektų mokėti išlaidas), asmens turėtas medicinines išlaidas turėtų kompensuoti draudikas, su kuriuo sudaryta savanoriškojo draudimo sutartis tokia apimtimi, kiek joje numatyta. LVAT konstatavo, kad pareiškėjas draudimo išmokų draudėjui klausimus turėjo spręsti, vadovaudamasis privatinės teisės normomis, t. y. su draudėju. Pažymėjo, kad šioje byloje nagrinėtinos Kelionių draudimo taisyklės visiškai kitaip apibrėžia draudimo apsaugos ribas ir draudiko pareigas. Pagal Taisyklių II dalies IX skyriaus nuostatų „Draudimo išmokos ir jų mokėjimo tvarka“ 5 punktą draudikas pagal šių draudimo taisyklių sąlygas kompensuoja tas draudimo išmokas, kurių neprivalo kompensuoti arba faktiškai per teisės aktų nustatytus terminus nekompensuoja privalomojo socialinio draudimo sistema. Tuo atveju, jeigu draudikas pagal šių draudimo taisyklių sąlygas kompensuoja gydymo išlaidas, kurias privalėjo padengti, tačiau nepadengė privalomojo sveikatos draudimo sistema, draudikas įgyja teisę išmokėtas sumas išreikalauti iš privalomojo sveikatos draudimo sistemos. Aiškinant šias nuostatas sistemiškai su Draudimo priežiūros komisijos pozicija, matyti, kad šiuo atveju pareiškėja apmokėjo išlaidas, kurias turėjo padengti VLK, taigi tarp AB „Lietuvos draudimas“ ir V. K. susiklostė ne draudimo teisiniai santykiai, o reikalavimo perleidimo santykiai, kadangi AB „Lietuvos draudimas“ apmokėjo išlaidas, kurias V. K. turėtų kompensuoti VLK ir kurios pagal sudarytą sutartį nėra laikytinos draudimo išmoka, tuo tarpu V. K. perleido savo reikalavimo teisę į VLK draudikui.

Pažymėjo, kad VLK praktika ir teisės aktų aiškinimas prieštarauja ES principams ir Sutarčių nuostatoms. Taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su 1971-06-14 Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, 3 str. 1 d. ir 72 str., taip pat 1999-06-21 Liuksemburge pasirašyto Europos bendrijos bei jos valstybių narių ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl laisvo asmenų judėjimo išaiškinimu. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, medicinos veiklai taikomas Sutarties 57 str. (Smits ir Peerbooms 53 punktą), taip pat Europos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintas ES piliečio teisės į sveikatos apsaugą principas, kurių taikymo apimtis svarbi nustatant VLK veiksmų teisėtumą, atsisakant apmokėti išlaidas, kurios buvo patirtos PSD mokėtojo Šveicarijoje remiantis reglamento Nr. 1408/71 nuostatomis. Būtinybę kreiptis į ESTT dėl išaiškinimo pareiškėja grindžia paslaugų teikimo laisvės principu ir ESTT praktika, kuri aiškiai nustato draudimą apriboti sveikatos paslaugų teikimą ir (ar) gavimą kitoje ES ar EEE valstybėje iš Šveicarijoje. Šiuo atveju VLK praktika ir teisės aktų taikymas, kuris apriboja apdrausto asmens galimybę naudotis privačios draudimo kompanijos paslaugomis, siekiant gauti paslaugas, numatytas Sveikatos draudimo įstatyme ES ar EEE valstybėje ar Šveicarijoje prieštarauja ES Sutarčių nuostatoms ir pažeidžia ES bendruosius teisės principus, laisvę teikti paslaugas ir teisę į sveikatos apsaugą. Pagal ESTT formuojamą praktiką kiekvienas savo valstybėje narėje apdraustas asmuo viešnagės kitoje valstybėje narėje metu, turi teisę gauti sveikatos priežiūros paslaugas, jei viešnagės metu suserga ir pagal sveikatos būklę yra būtina neatidėliotina medicinos pagalba. Šis teisės į sveikatos apsaugą principas taip pat įtvirtintas ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, kuriai suteikiama tokia pati teisinė galia kaip ir Sutartims. K. ir D. bylose ESTT laikėsi nuomonės, kad ypatingas medicinos paslaugų pobūdis neišskiria jų iš laisvo paslaugų judėjimo principo taikymo, vadinasi nagrinėjant VLK veiksmus ir teisės aktų taikymą analizuotina ar VLK nepažeidžia paslaugų judėjimo laisvės, apribodama paslaugos gavėjo galimybę įgyvendinti savo teisę jam priimtiniausiu būdu (patikint sutartiniu pagrindu šios paslaugos organizavimą ir administravimą bei lėšų gavimą iš PSDF trečiajam asmeniui - šiuo atveju AB „Lietuvos draudimas“). Sprendimo Smits ir Peerbooms 54 ir 55 punktuose ESTT nusprendė, jog tai, kad taikytini teisės aktai priskirtini socialinio draudimo sričiai ir sveikatos draudimo srityje konkrečiai numato išmokas natūra, o ne pinigais, neeliminuoja nagrinėjamo gydymo iš Sutarties garantuojamos laisvės teikti paslaugas taikymo srities. Pagrindinėse bylose už kitoje nei draudimo valstybėje narėje suteiktą gydymą pacientas tikrai tiesiogiai apmokėjo gydžiusiam gydytojui ar įstaigai, kurioje buvo suteiktas gydymas. Vanbraekel byloje pacientui buvo suteikta ne tik teisė gauti gydymą kitoje valstybėje narėje, bet ir teisė į tiesioginę išmoką, jei kitoje valstybėje narėje suteiktas gydymas yra pigesnis nei toks gydymas kainuoja valstybėje narėje, kurioje pacientas nuolat gyvena. Toks ESTT išaiškinimas reiškia, kad valstybiniai socialinio draudimo fondai veikia kaip ir kiti draudimo subjektai, tai reiškia, kad asmeniui mokant draudimo įmokas, įvykus draudžiamajam įvykiui PSDF privalo išmokėti draudimo išmoką, o administraciniai apribojimai yra nepagrįsti ir prieštarauja ES teisės aktams. ESTT yra pažymėjęs, kad vien ekonominio pobūdžio sumetimai negali pateisinti pagrindinio laisvės teikti paslaugas principo apribojimo, taigi VLK veiksmai atsisakant išmokėti draudimo išmoką prieštarauja ES teisės normoms, įskaitant laisvę teikti paslaugas ir teisę į sveikatos apsaugą. Taip pat pažymėjo, kad ESTT kaip teisminės institucijos funkcija yra ne konkrečių bylų sprendimas ir precedentų kūrimas. ESTT aiškina ES teisę, kad užtikrintų jos vienodą taikymą visose ES šalyse. Todėl ESTT bylose esančios teisės aiškinimo taisyklės yra aktualios ir taikytinos ne tik analogiškose bylose, tačiau ir visais atvejais, kai ginčo santykius reguliuoja tam tikras, ESTT praktikoje jau išaiškintas teisės aktas (b. l. 73-79, 120-127).

Šalies argumentai

Pareiškėja AB „Lietuvos draudimas“ prašo priteisti dalį – 23097.95 Lt – jos išmokėtos draudimo išmokos, kuri V. K. turėtų būti kompensuojama iš privalomojo sveikatos draudimo fondo ir kurią VLK atsisako išmokėti AB „Lietuvos draudimas“, kuriai teisė į minėtą kompensaciją perėjo Kompleksinių kelionių draudimo taisyklių (duomenys neskelbtini) II dalies 5 p. pagrindu, motyvuodama tuo, kad Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1408/71 „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, persikeliamiems Bendrijoje“ bei Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 574/72 „Dėl Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 „Dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutarti dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, persikeliamiems Bendrijoje“ įgyvendinimo“ bei jų pagrindu priimti teisės aktai nenumato, kad VLK, būdama viešojo administravimo subjektas, galėtų draudikui, pagal savanoriškojo draudimo sutarties nuostatas atlyginusiam apraustojo, kuris, be to, buvo apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu, kitoje ES šalyje ar Norvegijoje patirtas išlaidas už asmens sveikatos priežiūros paslaugas.