Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. P. ir A. P. ieškinį atsakovei L. V. dėl testamento nuginčijimo, trečiasis asmuo - Vilniaus miesto 33 notarų biuro notarė Pranė Jaskovaitė.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovės atstovė apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, ieškovai ir jų atstovė prašė atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimti ir ištirti nauji įrodymai - VSDFV raštas „Dėl pensijos mokėjimo J. P.“ (b.l. 210, t.2), ieškovų atstovės prašymas Migracijos departamento direktoriui ir atsakymas į jį - Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos Pasų poskyrio raštas „Dėl Lietuvos Respublikos piliečio paso išdavimo J. P.“ (b.l.224-225, t.2), prašymo išduoti pasą kopija (b.l. 235, t.2), 2002 m. vasario 27 d. J. P. įgaliojimo atsakovei kopija (b.l. 238, t.2), teismo psichiatrijos ekspertizės aktas Nr.85TPK-130/2011 (b.l. 263-267, t.2), pareiškimas apie palikimo priėmimą, 2002 m. vasario 27 d. J. P. įgaliojimo atsakovei nuorašas (b.l. 34-35, t.3), prašymo išduoti pasą originalas (b.l. 40, t.3), globos namų „Senevita“ lankytojų žurnalo kopija, informacija iš internetinių puslapių www.pasveik.lt ir www.infolex.lt (b.l. 48-92, t.3), liudytojo Gintaro Ferdinando Kaubrio parodymai. Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovės L. V. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus bei motyvus, ištyrusi bei įvertinusi byloje esančius įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas nesudaro pakankamo pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimui pakeisti ar panaikinti.

Ieškovai V. P. ir A. P., būdami testatoriaus J. P. sūnūs ir vadovaudamiesi CK 1.89 bei 5.17 straipsniais, prašė teismo pripažinti negaliojančiu J. P. 2003 m. liepos 29 d. sudarytą testamentą, kaip sudarytą savo veiksmų reikšmės negalėjusio valdyti ir suprasti fizinio asmens. Ieškovai tokį prašymą grindė tuo, jog testatorius dėl Alzheimerio ligos, demencijos bei kitų sveikatos sutrikimų negalėjo sveikai protauti, orientuotis aplinkoje ir laike, atpažinti žmonių, todėl tiek iki testamento sudarymo, tiek ir testamento sudarymo metu (2003 m. liepos 29 d.) negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, negalėjo išreikšti savo valios nei dėl paties testamento sudarymo, nei dėl jo turinio. Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino ir pripažino negaliojančiu J. P. 2003 m. liepos 29 d. surašytą oficialųjį testamentą, kuriuo jis visą savo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, turtines ir neturtines teises paliko savo dukrai (atsakovei) L. V.. Teismas padarė išvadą, jog testatorius J. P., sudarydamas testamentą, dėl Alzhaimerio ligos ir demencijos sergant Alzhaimerio liga, buvo būsenos, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ar negalėjo jų valdyti, todėl testamentą pripažino su valios trūkumais ir negaliojančiu. Atsakovė su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka, apeliaciniame skunde iš esmės keldama netinkamo įrodymų vertinimo klausimą, tačiau teisėjų kolegija apeliantės argumentus atmeta, kadangi byloje esančių įrodymų visetas iš esmės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, jog testatorius dėl savo sveiktos būklės testamento sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, pagrįstumą.

Civilinės bylos duomenys tvirtina, jog byloje buvo atliktos dvi pomirtinės J. P. teismo psichiatrijos ekspertizės: pirmoji atlikta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, antroji – apeliacinėje instancijoje. 2008 m. atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr.59U-23 (b.l. 196-199, t.1) teismo ekspertas Arūnas Galinis pateikė išvadą, jog 2003 m. liepos 29 d. testamento sudarymo metu palikėjas J. P. sirgo vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga; nėra pakankamai objektyvių duomenų, leidžiančių kategoriškai teigti, kad J. P. 2003 m. liepos 29 d. sirgo demencija, sergant vėlai prasidėjusia Alzheimerio liga; kategoriškai teigti, kad J. P. 2003 m. liepos 29 d. testamento sudarymo metu galėjo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, teismo ekspertas negalėjo. Eksperto išvada teismui neprivaloma ir vertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 218 str.). Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai paminėtą eksperto išvadą pripažino kaip netiesioginį įrodymą, kadangi ji pagal savo turinį yra tikėtina, o ne kategoriška. Tokią savo poziciją teismas pagrindė teismo sprendime nurodyta kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-20/2007), o atsakovė, apeliaciniame skunde teigdama, kad šis įrodymas nepagrįstai buvo vertinamas kaip netiesioginis įrodymas, nepateikė jokių argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, ekspertizės akte Nr.59U-23 pateiktą eksperto išvadą vertinęs kaip netiesioginį įrodymą kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtos 2011 m. birželio 7 d. teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr.85TPK-130/2011 (b.l. 263-267, t.2) teismo psichiatras ekspertas Darius Tamašauskas pateikė išvadą, kad J. P. nuo 1999 m. buvo stebėti organiniai asmenybės ir elgesio sutrikimai, būsenos su lengvu pažintinės veiklos pakenkimu, nesiekiančiu demencijos lygio, sąlygoti galvos smegenų aterosklerozinių kraujotakos sutrikimų, kas netrukdė jam testamento sudarymo metu (2003 m. liepos 29 d.) suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti; užfiksuoti MMSE tyrimo rezultatai bei Barthel indekso svyravimai 1999-2003 m. laikotarpiu atspindi pažintinių funkcijų sutrikimus, sąlygotus galvos smegenų kraujotakos sutrikimų, kurių ilgalaikė pasekmė palaipsniui besivystanti kraujagyslinė demencija, o ne Alzheimerio ligos sukelta demencija, kaip pažymima medicininėje dokumentacijoje; nuo 1999 m. iki testamento sudarymo (2003 m. liepos 29 d.) dėl galvos smegenų kraujagyslių aterosklerozės su kraujotakos sutrikimu J. P. palaipsniui vystėsi organiniai asmenybės ir elgesio sutrikimai bei būsenos su lengvu pažintinės veiklos pakenkimu, nesiekiančiu demencijos lygio; ligos eiga buvo ne ryškiai progresuojanti, bet svyruojanti su pablogėjimo ir pagerėjimo laikotarpiais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vieningą teismų praktiką ekspertizės vertinimo klausimu, yra ne kartą pasisakęs, kad eksperto išvada teismui neprivaloma; ji vertinama pagal tokias pačias taisykles kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės; teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas; konkretūs faktiniai duomenys, gauti ekspertinio tyrimo metu, gali būti įvertinti kritiškai, t.y. atmetami kaip įrodymas, jeigu yra duomenų dėl jų nepagrįstumo, nepatikimumo ar kitokio ydingumo, o pagrindas kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį gali būti, jeigu ekspertizės akto turinys prieštaringas, išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas nedarytas arba atliktas neišsamiai, kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų, taip pat ekspertizės akto duomenys (vertinant su kitais įrodymais) gali būti atmetami kaip įrodymai tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams, nes ekspertizės akto duomenys neturi išankstinės galios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-54/2009). Teisėjų kolegija teismo psichiatro eksperto Dariaus Tamašausko išvadą teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr.85TPK-130/2011 vertina kritiškai ir ją, kaip įrodymą, atmeta, nes ji prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams ir jos pagrįstumas byloje iš esmės yra paneigtas.

Civilinės bylos duomenys tvirtina, kad J. P. 2003 m. kovo 31 d., atlikus ekspertizę, buvo išduotas neterminuotas invalidumo pažymėjimas (b.l. 77, t.1), kuriame nurodyta, kad „reikalinga nuolatinė pagalba kito asmens“. Iš šios komisijos posėdžio protokolo matyti, kad J. P. nustatyta diagnozė – demencija, sergant Alzhaimerio liga (b.l. 176-177, 182-184, t.1). Iš neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos 2009 m. spalio 20 d. rašto Nr.R-7522 matyti, kad J. P. invalidumo nustatymo komisijoje dalyvavo: komisijos primininkas – psichiatras, nariai – gydytoja psichiatrė ir gydytoja psichoterapeutė. Atsižvelgiant į tai, kad daugiau pusė komisijos narių buvo gydytojai psichiatrai, nėra pagrindo abejoti jų padarytomis išvadomis ir tų išvadų pagrindu išduotu I grupės invalidumo pažymėjimu. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2005 m. spalio 21 d. įsiteisėjusiu sprendimu (prijungta byla Nr.2-6910-529/2005; b.l. 31) pripažino J. P. neveiksniu. Iš toje byloje atliktos teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto (prijungta byla Nr.2-6910-529/2005; b.l. 19-20) matyti, kad „J. P. atmintis pastebimai pradėjo silpti maždaug prieš 6 metus (...). Būsenai blogėjant tiriamasis tapo dezorientuotas, dezadaptavosi buityje, pastaruosius trejus metus nuolat prižiūrimas namiškių“ ir buvo konstatuota demencija sergant vėlai prasidėjusia Alzhaimerio liga. Ši ekspertizė buvo atlikta dar gyvam esant testatoriui, todėl jos duomenys laikytini objektyvesniais. Iš VšĮ Vilkpėdės ligoninės epikrizės, surašytos 2005 m. birželio 30 d. (b.l. 93, t.1), matyti, kad prieš trejus metus (t.y. apie 2002 m. viduryje) pastebėtas atminties pablogėjimas, nustatyta diagnozė – Alzhaimerio liga, paliepimus vykdo ne visada, nesupranta komandų. Iš VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro 2005 m. sausio 10 d. epikrizės (b.l. 100, t.1) matyti, kad, atsakovės teigimu, nuo 2000 metų, diagnozavus Alzhaimerio ligą būsena nuolat blogėja silpsta atmintis. Gydytojas nustatė psichinę būseną – „mąstymas neproduktyvus, pokalbio metu nutyla, bando suvokti prasmę, tačiau stereotipiškai pakartoja tą patį atsakymą“. Iš tos pačios įstaigos 2005 m. rugpjūčio mėnesio epikrizės (b. l. 101, t.1) matyti, kad testatoriui yra visiškai sutrikusi fiksacinė atmintis, negali įsiminti savo palatos, tualeto, nustatyta diagnozė – sunkaus laipsnio demencija, sergant vėlai prasidėjusia Alzhaimerio liga. Iš VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos konsultacijų poliklinikos kortelės Nr.51150/2000 m. matyti, kad J. P. nuo 2000 m. rugsėjo buvo diagnozuota Alzhaimerio liga ir demencija sergant Alzhaimerio liga, jis neprisimena einamųjų įvykių, buvo gydomas nuolat. 2002 m. sausio 15 d. gydytojo įraše matyti, kad „būklė blogėjanti – atminties sutrikimas progresuoja“, 2002 m. gruodžio 18 d. – „būklė blogėja – neprisimena ar valgė, gali išeiti laukan nuogas“, 2003 m. rugsėjo 9 d. – „būklė progresuoja, blogėja atmintis“. Iš toje kortelėje esančio Protinės būklės mini tyrimo (MMSE), atlikto 2003 m. spalio 9 d., matyti, kad J. P. yra vidutinio sunkumo pažinimo sutrikimas. Iš J. P. ambulatorinėje kortelėje Nr.S172 esančio 1999 m. lapkričio 3 d. epikrizės rašto matyti, kad psichiatras nurodė, jog „reikėtų galvoti apie Alzhaimerio demenciją“. Iš toje pačioje kortelėje esančio gydytojos apžiūros aprašymo matyti, kad 2000 m. rugsėjo 6 d. gydytoja nustatė: „labai bloga atmintis, pats išspręsti problemų negali. (...) Alzhaimerio liga“. Toje pačioje kortelėje 2003 m. kovo 31 d. įraše nurodyta, kad „psichiatro rekomenduota forminti socialinę globą, spręsti dėl invalidumo grupės“, „skundžiasi bloga atmintimi, kurtumu, negalėjimu pačiam apsitarnauti“, „nuo 1998 m.: neranda savo daiktų, užmiršta išjungti elektros prietaisus, dujinę viryklę, neranda kelio namo, dezorientuotas laike ir erdvėje (...)“. Toje pačioje kortelėje 2003 m. vasario 18 d. gydytojas diagnozavo „Alzhaimerio liga. Demencija, sergant Alzhaimerio liga“. Apeliacinės instancijos teisme liudytoju apklaustas Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Neurologijos centro gydytojas neurologas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas Gintaras Ferdinandas Kaubrys parodė, jog „J. P. pas šį gydytoją gydėsi 1999 m., jam buvo diagnozuota Alzheimerio liga, tuo metu buvo lengva demencija; Alzheimerio liga yra tipiška, blogyn einanti liga, ja sergantis žmogus kiekvienais metais iš 30 balų praranda po 3-4 MMSA testo balus ir po poros metų pasiekia vidutinio gilumo demenciją; J. P. Alzheimerio liga nustatyta 1999 m. spalio mėnesio pabaigoje, todėl 2003 metais reikia atmesti 9 balus, išeina 14 balų; kai asmuo pasiekia MMSA testo 15 balų, jau yra vidutinio gilumo demencijos vidurys ir toks žmogus paprastai nesugeba atpažinti artimų žmonių; už rimtą J. P. kraujagyslinį susirgimą, kuris buvo konstatuotas eksperto išvadoje, nėra jokio rimto argumento, nes pas J. P. nebuvo jokių insulto požymių, J. P. neabejotinai sirgo Alzheimerio liga“.

Teismas, civilinėje byloje įvertindamas įrodymus, turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-54/2009). Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad J. P. jau nuo 1999 metų sirgo nepagydoma ir progresuojančia Alzheimerio liga, o nuo 2000 metų jam diagnozuota demencija. Testatoriaus J. P. atminties susilpnėjimas ir nesupratimas vykdomų komandų buvo pastebėtas dar iki testamento sudarymo, o praėjus dviem mėnesiams po testamento sudarymo J. P. MMSE testu nustatytas vidutinio sunkumo pažinimo sutrikimas, 2005 metų viduryje testatoriui buvo diagnozuota sunkaus laipsnio demencija. Kaip jau minėta, teismo psichiatro eksperto Dariaus Tamašausko išvadą teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr.85TPK-130/2011 kolegija vertina kritiškai ir ją, kaip įrodymą, atmeta, nes ji prieštarauja kitiems bylos įrodymams, patvirtinantiems, jog J. P. sirgo Alzheimerio liga, ir šios išvados pagrįstumas byloje iš esmės buvo paneigtas liudytojo Gintaro Ferdinando Kaubrio parodymais, kurie (liudytojo parodymai) iš esmės patvirtino kitus bylos duomenis ir kuriais netikėti teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visetas patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, kad J. P., 2003 m. liepos 29 d. sudarydamas testamentą, dėl Alzhaimerio ligos ir demencijos sergant Alzhaimerio liga buvo būsenos, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ar negalėjo jų valdyti, pagrįstumą. Byloje nustačius aplinkybę, kad J. P. (testatorius) 2003 m. liepos 29 d. testamento sudarymo ir pasirašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų esmės (reikšmės) ir savarankiškai juos valdyti, teisėjų kolegija daro išvadą, jog, sudarant 2003 m. liepos 29 d. testamentą, nebuvo išreikšta tikroji testatoriaus J. P. valia. Tai buvo pakankamas ir pagrįstas pagrindas pirmosios instancijos teismui šį testamentą pripažinti negaliojančiu (CK 5.16 str. 2 d., 1.89 str.).

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Vadovaujantis šia nuostata, pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą, patenkinęs ieškovų ieškinį, jų turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovės, todėl apeliantės argumentai, kad teismas nepagrįstai iš jos ieškovams priteisė bylinėjimosi išlaidas, atmestini.

Motyvuojamoji dalis

Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Apeliacinės instancijos teisme priimti ir ištirti nauji įrodymai pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą tik patvirtino, o nepaneigė.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovės priteistina valstybei 40 Lt (b.l. 208, t.2; b.l. 108, t.3) pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovės L. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 40 Lt (keturiasdešimt litų) pašto išlaidų.