Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Meilučio, Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko,

nuteistosios K. P., gynėjai advokatei Dianai Ingridai Vinklerytei, nuteistosios A. V. gynėjai advokatei Ramutei Budrytei, nuteistosios J. A. gynėjui advokatui Tomui L. Petkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. V., K. P. ir J. A. apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2025 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. V. pripažinta kalta, padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje, 140 straipsnio 1 dalyje ir, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus, paskirta galutinė subendrinta bausmė – 1 (vienerių) metų 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros. Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi A. V. paskirti įpareigojimai: 1) dalyvauti elgesio pataisos programoje, kurią atlikti per 6 mėnesius nuo probacijos pradžios; 2) dirbti, nedirbant registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo, kurį vykdyti visu laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpiu. Pagal BK 48 straipsnio 4 dalį nustatytas draudimas vartoti psichiką veikiančias medžiagas, kurį vykdyti visu laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpiu.

J. A. pripažinta kalta, padarius nusikaltimus, numatytus BK 138 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnyje, ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtas bausmes subendrinus, jai paskirta galutinė subendrinta bausmė – 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimas be intensyvios priežiūros. Paskirta BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyti įpareigojimai: 1) dalyvauti elgesio pataisos programoje, kurią atlikti per 6 mėnesius nuo probacijos pradžios; 2) dirbti, nedirbant registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos darbo, kurį vykdyti visu laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpiu. Paskirtas BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatytas draudimą vartoti psichiką veikiančias medžiagas, kurį vykdyti visu laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpiu.

Priteista ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos naudai solidariai iš A. V., K. P., J. A., 373,41 Eur.(trijų šimtų septyniasdešimt trijų eurų 41 Euro ct) turtinės žalos atlyginimas, nustatant, kad ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos banko sąskaitą LT21 7300 0100 0248 4333 AB „Swedbank“, banko kodas 73000.

Nukentėjusiosios S. G. civilinis ieškinys turtinei ir neturtinei žalai atlyginti tenkintas iš dalies, bei jai iš A. V., K. P., J. A., solidariai priteista 2810,09 Eur (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų dešimt eurų 9 ct.) turtinės žalos atlyginimas bei 6 000 Eur (šešių tūkstančių eurų) neturtinės žalos atlyginimas.

Priteista nukentėjusiajai S. G.: iš A. V., 1700 Eur (vienas tūkstantis septyni šimtai eurų); iš K. P. – 1000 Eur (vienas tūkstantis eurų) ir J. A., – 1000 Eur ( vienas tūkstantis eurų) nukentėjusiosios atstovavimo advokato išlaidos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistųjų A. V., K. P. ir J. A. apeliaciniai skundai atmetami.

9. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Skundžiamu nuosprendžiu A. V. taip pat pripažinta kalta ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir dėl nukentėjusiosios L. M. sveikatos sutrikdymo, tačiau ši nuosprendžio dalis apeliacine tvarka neapskųsta, todėl, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, patikrina bylą apeliacinių skundų ribose. Apygardos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį peržiūri atsižvelgdamas į paduotų apeliacinių skundų ribas ir įvertinęs, kad visuose skunduose ginčijamas teismo nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas ir tai grindžiama iš esmės tais pačiais argumentais, dėl visų apeliacinių skundų pasisako bendrai.

12. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog įrodymo procese svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016). Tad, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Būtent bylą nagrinėjantis teismas turi kompetenciją nuspręsti, kurie byloje esantys duomenys atitinka leistinumo kriterijus, kurie iš jų turi įrodomąją vertę, ar jie patikimi, ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose.

13. Taip pat svarbu pažymėti, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patvirtinti arba paneigti tiriamas versijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-88-628/2018, 2K-219-489/2018, 2K-147-697/2020 ir kt.). Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, 2K-343-719/2018). Nusikaltimą padariusio asmens kaltės įrodinėjimui netiesioginiais įrodymais keliamas reikalavimas, kad šiais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje turi būti sujungti nuoseklia ir logiška grandine (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-511/2019).

14. Šio išaiškinimo kontekste teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvadomis, kad nors byloje, apart nukentėjusiosios S. G. ir jos sutuoktinio R. G. parodymų, nėra nustatyta kitų faktų, tiesiogiai patvirtinančių apeliantes atlikus kaltinime nurodytus neteisėtus veiksmus, nuteistųjų kaltę šiuo atveju pagrindžia kompleksiškai įvertintų, tarpusavyje palygintų ir sujungtų į nuoseklią ir logišką grandinę įrodymų visetas. Pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus vertino ne kiekvieną atskirai, kaip tiesiogiai patvirtinantį ar paneigiantį A. V., K. P. ir J. A. kaltę, o visų kitų bylos įrodymų visumos kontekste, taigi, vadovavosi ne tik pagrindinėmis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, bet ir teismų praktikoje suformuotu išaiškinimu. Visi byloje surinkti įrodymai skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo buvo įvertinti nešališkai, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, juos palyginant tarpusavyje bei kitų byloje esančių duomenų kontekste. Skundžiamame nuosprendyje aiškiai ir motyvuotai išdėstyti argumentai, kodėl vienus įrodymus teismas laiko patikimais ir jais remiasi, o kitus vertina kritiškai. O skunde nurodytos aplinkybės, kad nuteistosios joms inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepadarė, kad surinkti įrodymai nepatvirtina jų kaltės, yra vertinamos kaip jų gynybos versija. Pažymima, kad skunduose aukštesniajam teismui išdėstyti iš esmės tapatūs argumentai, kuriais savo nekaltumą apeliantės grindė ir bylos nagrinėjime pirmosios instancijos teisme metu, ir į kuriuos pirmosios instancijos teismas išsamiai ir argumentuotai atsakė. Naujų įrodymų ar duomenų, kurie leistų daryti kitokią išvadą, apeliaciniuose skunduose nenurodyta.

20. Vertinant nukentėjusiosios parodymų atitikimą byloje nustatytų aplinkybių visumos kontekste, bei siekiant išsiaiškinti ne tik paties jos sumušimo fakto, bet ir tarp jos ir apeliančių kilusio konflikto priežasties, svarbu pažymėti, kad ir pačios nukentėjusiosios parodymai nelaikytini visiški nuoširdžiais ir štai dėl ko. Nors, kaip jau buvo aptarta aukščiau, S. G. parodymai dėl paties jos sumušimo fakto laikytini teisingais, tačiau viso bylos tyrimo metu neigė kaltinamųjų ir liudytojų nurodytas aplinkybes apie tai, kad ji prie vaišių stalo ir kitose pokylio vietose pati pradėjo konfliktuoti su kaltinamosiomis, jas įžeidinėjo, vadino necenzūriniais žodžiais, tačiau tuo pačiu tvirtino, kad prieš ją smurtavo nepažįstamos merginos, ir negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių jos taip pasielgė. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apylinkės teismas detaliai išanalizavo kiekvieno įvykio vietoje buvusio ir liudytojais apklausto asmens parodymus bei išsakytas pozicijas apie S. G. bei A. V., L. A. ir K. P. bendravimą, todėl teisėjų kolegija pakartotinai to nedaro, tik pažymi esmines aplinkybes.

23. Tokiais atvejais, kai kaltininkas ir nukentėjusysis bei juos palaikantys asmenys pateikia skirtingas nusikalstamos veikos padarymo versijas, jų parodymų patikimumas patikrinamas sistemiškai analizuojant įvykių eigą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju nėra logiškai paaiškinama, kodėl kaltinamosios be jokios priežasties būtų puolusios mušti nukentėjusiąją, ir kodėl kiti asmenys, matantys prieš ją vartojamą smurtą ne tik nepuolė jos gelbėti, bet nieko nedarė ir netgi buvo prieš ją negatyviai nusiteikę. Be to, ir A. V. apeliaciniame skunde pažymėjo, jog nelogiška, kad matant kaip mušamas žmogus, niekas nebūtų įsikišę į konfliktą, kas, jog nuomone, paneigia patį nukentėjusiosios mušimo faktą. Aptartų duomenų kontekste, darytina išvada, kad jaunieji ir kiti svečiai matė ir girdėjo S. G. kaltinamosioms išsakytus įžeidinėjimus, matė tarp jų kilusį konfliktą, todėl nenorėjo, kad ji toliau dalyvautų šventėje ir ją gadintų, kas paaiškina, dėl ko jie nukentėjusiosios atžvilgiu priėmė tokią priešišką poziciją. Tokias išvadas duoda pagrindo daryti ir pačios nukentėjusiosios nurodytos aplinkybės, kad A. V. prieš ją salėje panaudoto fizinio smurto, jaunieji ėmė rėkti ant jos, kad negadintų šventės, ir ją pakėlę už pažastų išvilko lauk. Tada visos trys kaltinamosios priėjo prie jos, sėdinčios ant suoliuko, jos ėmė šaukti, kad ji vijusi nuo stalo L. A., o po to jos visos trys pradėjo ją mušti. Jie sakė, kad ji šventę gadinanti ir visi ją puolė: rėkė ant jos jaunikis, jaunoji, J. A. jai sudavė, nes ją neva įžeidusi. Taigi, nors nukentėjusioji ir jos sutuoktinis R. G. ir neigė, kad šventėje S. G. elgėsi netinkamai, įžeidinėjo kitus svečius, šios aplinkybės paneigtos įrodymų visuma, pagrindžiančia kai kurios jų nurodytos aplinkybės nėra logiškos. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija laiko, kad liudytojo R. G. pozicija neigiant nukentėjusiosios S. G. konfliktišką elgesį vestuvių pobūvyje, vertintina kaip sutuoktinės versijos palaikymas. Tačiau dėl kitų aplinkybių nukentėjusiosios ir jos sutuoktinio parodymai atitinka bylos įrodymų visetą, todėl skundžiamame nuosprendyje pagrįstai vadovautasi būtent ta jų dalimi.

24. Šio duomenų vertinimo kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo sutikti su apeliacinių skundų teiginiais, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo pačių kaltinamųjų parodymais, nes jie atitiko kitų liudytojų parodymus, t. y. jaunųjų, jaunųjų tėvų ir kt. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustatinėjant asmeniui inkriminuojamo teisės pažeidimo sudėties požymius, remtis vien tik atsakomybėn traukiamo asmens parodymais, net jei jie yra nuoseklūs, nėra teisinga. Kaltinamojo pateikiama informacija gali būti svarbi nustatant tiesą byloje, tačiau duomenų, gaunamų apklausiant kaltinamąjį prigimtis yra šiek tiek kitokia nei kitų įrodymų. Kaltinamasis yra suinteresuotas bylos baigtimi proceso dalyvis, todėl jo pateikiama informacija gali būti šališka, kaltinamasis gali sąmoningai duoti neteisingus parodymus, nerizikuodamas, kad už tai jam bus taikomos kokios nors sankcijos arba apskritai jų neduoti. Taigi, kaltinamojo parodymai turėtų būti vertinami kitų byloje esančių įrodymų kontekste, ką būtent ir atliko pirmosios instancijos teismas.

25. Visos apeliantės kategoriškai neigė smurtavusios prieš S. G. ir pateikė savas įvykių versijas, kurios teismo pagrįstai buvo vertintos kritiškai ir atmestos kaip gynybinės, tačiau kai kurios jų nurodytos aplinkybės, vertinant jas kartu su kitais įrodymais, rodo, kad jos nepalankias aplinkybes apeliantės nutylėjo. A. V. teisme teigė, kad ji pati nukentėjo nuo nukentėjusiosios vyro R. G., nes jis suspaudė jai dešinės rankos žastą, buvo mėlynė, nubrozdinta alkūnė, nikstelėjo koją, tačiau taip pat teigė, kad nežinanti, kodėl R. G. prieš ją smurtavo. K. P. teisme taip pat patvirtino, kad nukentėjusios vyras jai kirto kumščiu per veidą, tačiau taip pat teigė nežinanti, kodėl R. G. konfliktavo su jomis. J. A. teisme tvirtino mačiusi, kaip R. G. trenkė K. P. ir taip pat paantrino kitoms kaltinamosioms, kad nežinanti, kodėl R. G. sumušė K. P.. Taigi, kaltinamosios negalėjo paaiškinti, dėl kokių priežasčių R. G. jas mušė, tačiau šias aplinkybes vertinant paties R. G. bei nukentėjusiosios S. G. parodymų kontekste apie tai, kad kai kieme kaltinamosios mušė S. G., R. G. bandydamas jas nuo žmonos atitraukti, galėjo pastumti, suspausti ar net kuriai suduoti, logiškai paaiškina tokio R. G. elgesio priežastis – kad jis siekė apginti sutuoktinę nuo kaltinamųjų smurtinių veiksmų.

27. Apeliaciniuose skunduose A. V. ir J. A. akcentuoja netinkamą liudytojo D. S. parodymų vertinimą, teigdamos, kad ir jis, kaip nešališkas liudytojas, taip pat nepatvirtino matęs nukentėjusiajai jų suduotus smūgius, tačiau jų kaltė vis tik buvo grindžiama šio liudytojo parodymais. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti liudytojo D. S. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje patikimumą, juos palygino su ikiteisminio tyrimo metu jo duotais parodymais. Teisme pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus liudytojo D. S. parodymus, liudytojas neigė juose nurodytą aplinkybę, kad suduoti nukentėjusiajai ketino A. V., teigdamas, kad kažkuri stvėrėsi suduoti nukentėjusiai, bet nesakantis, kad tai buvo būtent A. V..

28. Išvadą, kad toks liudytojo D. S. bandymas teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymus, nurodant palankesnes kaltinamosiomis aplinkybes, logiškai paaiškinamas. Pirmosios instancijos teismas grindė byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, – kad šis liudytojas patvirtino iš anksčiau pažinojęs kaltinamąją A. V., su kuria yra dalyvavęs šventėje, taip pat pažįsta ir kaltinamųjų draugę S. J.. Kitas ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes, kad matė, kaip prie stalo sukonfliktavo merginos, nukentėjusioji bėgo ir nukrito palei duris, ją vijosi iš salės kažkurios merginos, jis su K. J. laikę merginas, gal laikęs K. P. už rankos, kad nesumuštų nukentėjusiosios, liudytojas D. S. apklaustas teisme patvirtino ir jų neginčijo. Ir nors K. P. su tokiais D. S. parodymais nesutiko, tačiau kodėl D. S., jos teigimu, ją apkalbėjo, negalėjo paaiškinti, nes konfliktų su šiuo liudytoju nei prieš, nei po įvykio neturėjusi. Be to, D. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumą patvirtino ir teisme apklaustų liudytojų V. L. ir M. L. parodymai, kuriuose jie patvirtino girdėję, kad A. V. tiesiogiai grasino sumušti nukentėjusiąją S. G., taip pat K. P. ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės apie tai, kad A. V. norėjo sumušti nukentėjusiąją S. G., nors šiuos parodymus teisme ir paneigė, nurodydama, prie stalo nukentėjusioji S. G. ir A. V. tik susiginčijo.

29. Atmestina kaip nepagrįsta apeliaciniuose skunduose dėstoma gynybos iškelta versija, kad nukentėjusiąją S. G. galėjo sumušti jos sutuoktinis. Šį teiginį gynyba grindžia tuo, jog tarp nukentėjusiosios ir jos sutuoktinio vyko konfliktas, jie ginčijosi. A. V. teigė mačiusi, kaip R. G. paėmęs už pečių S. G. trenkė į sieną, liudytojas V. J. patvirtino matęs, kaip nukentėjusiosios S. G. vyras R. G. lauke vožė savo žmonai į sprandą, trenkė į pakaušį. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas šią gynybos versiją argumentuotai atmetė išdėstydamas, kodėl ji nepasitvirtino, todėl teismo motyvų nekartoja. Be to, kaip jau aptarta aukščiau, nepaneigta aplinkybė, kad kaltinamosioms pasiskundus S. G. sutuoktiniui R. G. dėl jo žmonos netinkamo elgesio šventėje, jis supyko ant žmonos, dėl ko galimai tarp jų kilo konfliktas, kuriuo kaltinamųjų ir jas palaikančių liudytojų buvo pasinaudota iškeliant versiją, kad pats R. G. sumušė žmoną.

30. A. V. skunde ginčija ir jos kaltės įrodytumą dėl paskutiniojo kaltinimo epizodo, kad ji toliau besitęsiant konfliktui apie 5 val. ryto, nukentėjusiajai S. G. pabėgus iš sodybos teritorijos, ją pasivijo ir keletą kartų sudavė į galvos sritį. Savo kaltę dėl šio epizodo A. V. neigia ne tik liudytojų K. J. ir S. J. parodymais, kurių šališkumas apeliančių atžvilgiu ir jų parodymų neatitikimas faktams, jau buvo aptartas, tačiau ir kitais argumentais – kad dėl kojos čiurnos patempimo ji negalėjo greitai pasivyti nukentėjusiosios ir jai suduoti, kad jeigu ji iš tiesų būtų sudavus akmeniu nukentėjusiajai į galvą ir prakirtusi, ant A. V. rankų ir rūbų būtų likę kraujo, ko niekas iš ten buvusių asmenų nematė, taip pat nesutinka su apylinkės teismo įrodymų vertinimu, kurie leido nustatyti, kad R. S. atvyko maždaug 05:35 val. ryto, nes jos vertinimu, teismas nepaskaičiavo, kad R. S. dalį laiko užtruko sodyboje, todėl apeliantės nuomone, jis atvažiavo keliomis minutėmis anksčiau nei teismas nurodė, t. y., apie 05:32 val.

31. Su šiais skundo teiginiais nėra pagrindo sutikti. Pažymėtina, kad A. V. kiekvieną aplinkybę, kaip nepatvirtinančią jos kaltės, prašo vertinti atsietai vieną nuo kitos, tačiau, kaip jau ne kartą buvo nurodyta, įrodymai byloje turi būti vertinami sujungiant į vieną visumą, o ne atsietai vienas nuo kito. Apylinkės teismas nuodugniai vertino ne tik liudytojų S. S. ir G. G. parodymus, bet ir objektyvius įrodymus, t. y. su jiems priklausančių telefonų abonentų išklotinių duomenimis, pagal kuriuos buvo galima daryti išvadą, kad R. S. į vestuvių vietą atvažiavo tarp 05:29 min ir 05:41 min., taigi, tikslaus laiko nėra įmanoma nustatyti, tačiau įvertinęs kitus duomenis, t. y. laiką, kada liudytoja G. G. jau skambino policijai, apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusioji turėjo būti sumušta būtent iki to laiko, t. y. iki 05:34:07 min. Įvertinant šias aplinkybes darytina išvada, kad nėra pagrindo manyti, jog jau po to, kai atvažiavo R. S., nukentėjusiosios vyras R. G. galėjo nueiti ir sumušti žmoną S. G., kuri po to dar išbėgo ant kelio, kur ją pamatė G. G.. Liudytojas R. G. teisiamajame posėdyje teigė, kad kai atvažiavo jaunosios brolis R. S., A. V. dingo, kaip ji nusivijo jo žmoną, jis nematęs, tačiau patvirtino, kad jos tuo metu tam visame žmonių rate nebuvo. Kai jis ėjęs pas žmoną ant kelio, teigė matęs A. V., kuri jam pasakė ,, eik pasiimsi žmoną“. Šių parodymų visumoje vertintinos ir pačios A. V. nurodytos aplinkybės, kuriose ji nors ir kategoriškai neigia mušusi nukentėjusiąją, tačiau neneigė to fakto, kad pati buvo nuėjusi prie kelio ir pamatė besišlaistančią S. G.. Skundo teiginiai dėl A. V. nekaltumo, susiję su jos negalėjimu greitai eiti su sužeista koja ir kraujo žymių ant jos rankų ir rūbų nebuvimu, nepagrįsti jokia bylos medžiaga, todėl atmestini kaip deklaratyvūs.

32. Specialisto išvadoje Nr. G286/2022(09) nukentėjusiajai S. G. konstatuoti sužalojimai: galvos kaktinės srities muštinė žaizda, abiejų rankų sumušimai, o taip pat kraujosruvos veide, abiejose rankose ir abiejose kojose, nubrozdinimai abiejų kelių srityse buvo padaryti kontaktuojant su kietais bukais ar bukabriauniais daiktais, kurie galėjo būti padaryti šešiolika poveikių bet kurioje padėtyje, tiek suduodant rankomis, tiek spiriant kojomis, tiek kontaktuojant su kitais, kietų bukų ar bukabriaunių savybių turinčiais daiktais. Šiais sužalojimais nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, tačiau vėliau atliktos teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizės aktu nustatyta, kad jai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl sukeltos psichinės ligos (1 t., b. l. 128-129; 157-160).

33. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta veika padaroma tik esant kaltininko tyčiai. Nusikaltimas laikomas padarytu tiesiogine tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Kaltės turinys atskleidžiamas pagrindžiant, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013, 2K-151-697/2016 ir kt.).

34. Šioje byloje nustatyta, kad pokylių salėje kaltinamoji A. V. tyčia sudavė vieną kartą kumščiu nukentėjusiajai S. G. į pakaušio sritį, paskui, nukentėjusiajai S. G. sėdint sodybos kieme esančioje terasoje, kaltinamosios A. V., K. P. ir J. A. tyčia bendrai mušė nukentėjusiąją S. G., sudavė jai smūgius į veido ir galvos sritis ir po šio smurto nukentėjusiajai S. G. pabėgus iš sodybos teritorijos ir išbėgus prie kelio (duomenys neskelbtini), kaltinamoji A. V. pasivijusi nukentėjusiąją sudavė nenustatytu daiktu vieną kartą jai į galvos sritį, po ko šiai parkritus ant žemės, dar sudavė ne mažiau tris smūgius į galvos sritį. Taip mušdamos nukentėjusiąją dėl padarė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tokių kaltinamųjų veiksmų pobūdis nuosprendį priėmusiam teismui pagrįstai leido neginčijamai spręsti, jog kaltinamosios suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė, kad dėl tokių jų veiksmų tokie padariniai gali kilti ir sąmoningai leido jiems atsirasti, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog A. V., K. P. ir J. A. veikė tiesiogine tyčia. Esant nurodytoms aplinkybėms, laikytina, kad kaltinamųjų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

35. Byloje surinkta medžiaga patvirtina, kad nukentėjusioji S. G. buvo sumušta sodyboje vykusioje šventėje, kur dalyvavo būrys žmonių, jai smūgiai suduoti tiek pokylių salėje, tiek ir sodybos teritorijoje, kas duoda pagrindo išvadai, jog prieš ją fizinis smurtas naudotas viešoje vietoje esant kitiems asmenims, dėl ko pagrįstai nusikaltimas kvalifikuotas ir kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagal BK 284 straipsnį, t. y. esant šių nusikaltimų idealiai sutapčiai. A. V., K. P. ir J. A. yra kaltinamos nusikaltimą padarę veikdamos bendrai. Nors jos kaltinamos padarę tęstinę veiką, kurios tik vieną epizodą vykdė visos trys, teisėjų kolegija laiko, kad jų veikimas bendrai yra įrodytas, nes bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų.

Dėl civilių ieškinių

36. Dėl turtinės žalos. Turtinės žalos samprata yra suformuluota Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų <...>. CK 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. Tačiau turi būti laikomas imperatyvo, kad žala turi būti atlyginta teisingai, tai susijęs su konstituciniais žalos atlyginimo proporcingumo, adekvatumo principais.

37. Kauno teritorinė ligonių kasa pateikė civilinį ieškinį 373,41 eurų turtinei žalai atlyginti. Šios išlaidos susidarė už nukentėjusiajai S. G. VšĮ ,,Marijampolės ligoninė“ suteiktas ambulatorinės paslaugas. (5 t., b. l. 166-170). Nėra ginčo, kad dėl nukentėjusiosios gydymo Kauno teritorinė ligonių kasa turėjo išlaidų ir šios išlaidos atsirado dėl neteisėtų apeliančių veiksmų. Šis ieškinys įrodytas, todėl iš kaltinamųjų priteistas teisėtai ir pagrįstai.

38. Nukentėjusioji S. G. pateikė į bylą civilinį ieškinį, kuriame prašė priteisti iš kaltinamųjų A. V., K. P. bei J. A. solidariai ieškovės naudai 10 000 (dešimt tūkstančių eurų) patirtai neturtinei žalai atlyginti ir 2810,09 Eur (po patikslinimo) patirtai turtinei žalai atlyginti.

39. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiosios S. G. patirta turtinė žala yra pagrįsta rašytiniais įrodymais, kurie detaliai aptarti apylinkės teismo nuosprendyje, ši žala tiesiogiai susijusi su jos gydymusi po kaltinamųjų jai padarytų sužalojimų, psichikos sutrikimo, padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, laiko, kad ieškinys dėl jai padarytos 2810,09 Eur (dviejų tūkstančių aštuonių šimtų dešimt eurų 09 et.) turtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas ir todėl pagrįstai tenkintas visiškai, priteisiant šią sumą iš kaltinamųjų A. V., K. P. bei J. A. solidariai.

40. Dėl neturtinės žalos. Nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Neturtinės žalos atlyginimo dydis nėra asmens patirtų kančių ir praradimų ekvivalentas, nes neturtinę žalą galima tik sąlygiškai įvertinti ir kompensuoti materialiai, visiškas neturtinės žalos atlyginimas materialiomis priemonėmis neįmanomas, nes žala padaroma piniginės išraiškos neturinčioms vertybėms. Kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 3K-3-539/2012).

41. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nukentėjusiajai S. G. padarytos neturtinės žalos dydžio klausimą, vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, taip pat įvertino suformuotą teismų praktiką. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas S. G. padarytas sukeliant psichinę ligą, nukentėjusiosios gydymas truko ilgą laiką, neteisėtais smurtiniais apeliančių veiksmais jai buvo padaryti randai ant galvos ir rankos, buvo daromos operacijos, vartojami psichotropiniai vaistai, taip pat jai atsirado depresija, gėrė vaistus ne tik dėl skausmo, bet ir nuo nerimo bei nemigos, ilgą laiką ji negalėjo dirbti, turėjo didelių nepatogumų, suvaržymų. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, įvertinus skundžiamame nuosprendyje aptartą aktualią teismų praktiką (jos aptarimo šioje nutartyje teismas nekartoja) nustatinėjant nesunkaus sveikatos sutrikdymu sukeltą neturtinę žalą, bei įvertinus ir šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios S. G. prašomos priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos dydį sumažino iki 6 000 Eur. Teisėjų kolegija su tokiu sprendimu visiškai sutinka.

Dėl proceso išlaidų apeliacinės instancijos teisme

42. BPK 104 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų, tačiau proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatas teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

43. Į bylą nukentėjusiosios atstovas advokatas Renas Bradūnas pateikė prašymus ir grynųjų pinigų priėmimo kvitus (T.10, b. l. 168-169, 188), kurie patvirtina, kad nukentėjusioji S. G. advokatui Renui Bradūnui už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 350 Eur. Advokatas Renas Bradūnas, gindamas nukentėjusiosios interesus susipažino su nuteistųjų apeliaciniais skundais, dalyvavo bylos procese apeliacinėje instancijoje, byla išnagrinėta dviejuose teismo posėdžiuose, bendrai posėdžiai truko 2, 5 valandas, įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos sudėtingumą, apimtį, apeliacinio proceso teisme trukmę, apeliacinių skundų apimtis bei turinį, sprendžia, jog prašomos priteisti išlaidos, kurias nukentėjusioji S. G. patyrė naudodamasis advokato paslaugomis, nelaikytinos per didelėmis. Atsižvelgiant į tai, kad A. V. dalyvavimas nusikalstamų veikų padaryme buvo aktyviausias, iš jos priteistina 150 Eur atstovavimo išlaidų, o iš kitų apeliančių J. A. ir K. P. priteistina po 100 Eur nukentėjusiosios patirtų atstovavimo išlaidų.

44. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius pateikė pažymas, patvirtinančias, jog apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje antrinė teisinė pagalba buvo teikiama visoms trims apeliantėms ir šios išlaidos sudaro : už advokato Tomo Liutauro Petkausko nuteistajai J. A. teiktą pagalbą – 432,98Eur, už advokatės Dianos Vinkletyrės nuteistajai K. P. teiktą pagalbą – 414,58 Eur, už advokatės Ramutės Budrytės nuteistajai A. V. teiktą pagalbą – 412,50 Eur.

45. BPK 106 Straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Įvertinus tai, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkti gynėjai nuteistosioms buvo paskirti ne apeliančių iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo, teisėjų kolegija sprendžia, jog išlaidos už antrinę teisinę pagalbą valstybei iš A. V., K. P. bei J. A. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

Nuteistųjų A. V., K. P. bei J. A. apeliacinius skundus atmesti.

Priteisti nukentėjusiajai S. G., iš nuteistosios A. V. 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų), iš nuteistosios K. P., 100 Eur ( vieną šimtą eurų) ir iš nuteistosios J. A. 100 Eur ( vieną šimtą eurų) nukentėjusiosios atstovavimo apeliacinės instancijos teisme patirtas proceso išlaidas.

Nepriteisti iš A. V., K. P. bei J. A. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažymas.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.