- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-14
- Bylos Nr.
- I-201-505/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Pareiškėjas
- A. B.
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
dalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovei Birutei Paliukaitei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. B. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, priteisti 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (1 t., b. l. 4-5).
Pareiškėjas savo skunde ir teismo posėdyje nurodė, kad Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo laikomas nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. liepos 24 d. Areštinės kameroje trūko gyvenamojo ploto, buvo drėgna, blogas apšvietimas, naktinis apšvietimas naktį švietė per daug ryškiai, tualetas atviras, nuo jo sklido blogas kvapas, atliekant gamtinius reikalus buvo stebimas pareigūnų per langelį, nebuvo vietos pasivaikščioti. Dėl tokių atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė depresija, pradėjo bijoti mažų patalpų. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariato (toliau – Kauno apskr. VPK), atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 8-10).
Atsiliepime į skundą (1 t., b. l. 8-10) ir atsakovo įgaliota atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjas buvo laikomas Kauno apskr. VPK kameroje Nr. 306. Kameroje niekada nebuvo laikoma daugiau kaip trys asmenys.
Pažymėjo, kad 2015 m. birželio 8 d. Kauno visuomenės sveikatos centras Kauno apskr. VPK areštinėje atliko periodinį patikrinimą ir patikrinimo išvadoje nurodyta, jog patikrinimo metu teisės aktų, kuriais vadovaujantis buvo atliekama kontrolė, pažeidimų nenustatyta., pažeidimų nenustatyta ir atlikus 2015 m. rugsėjo 7 d. patikrinimą.
Kauno apskr. VPK areštinėje sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos skirianti pertvara yra 1,4 m aukščio, todėl privalomi higienos normos reikalavimai nebuvo pažeisti.
Pabrėžė, kad pats pareiškėjas iš esmės nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jam padarytą neturtinę žalą. Nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais ar prašymais į pareigūnus dėl sveikatos būklės, medicininės pagalbos ar laikymo sąlygų, taip pat nėra duomenų, kad trumpas buvimo laikas Kauno apskr. VPK areštinėje būtų turėjęs poveikį fizinei ar psichinei pareiškėjo sveikatai. Kadangi pareiškėjas nenurodė, kokios konkrečiai teisės normos buvo pažeistos, objektyviais įrodymais nepagrindė, kokią žalą dėl tariamai pažeistų teisės aktų jis patyrė, todėl atsakovui neatsiranda atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai (ABTĮ 74 str. 1 d.), byla nagrinėtina pareiškėjui nedalyvaujant (ABTĮ 77 str. 3 d.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą kildina iš galimai neteisėtų Kauno apskr. VPK areštinės administracijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų sąlygų būnant areštinės kameros patalpose.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju – Marijampolės apskr. VPK) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad atsakovas arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Areštinėje sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P.prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Netinkamas laikymo sąlygas areštinėje pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Higienos norma HN 37:2009 nepateikia minimalių areštinių kamerų ploto normų. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių, patvirtintų Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, 80 punkte įtvirtinta ploto norma, numatanti, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Pabrėžtina, jog tai patvirtina vyraujanti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1881/2014, 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1366-575/2015 ir kt.).
Žemesnės instancijos teismas
Iš byloje pateiktų duomenų (2 t., b. l. 154-157) matyti, kad pareiškėjas Kauno apskr. VPK areštinėje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas 2015 m. balandžio 15 – liepos 24 d. kameroje Nr. 306, kurios plotas 16,32 kv. m (2 t., b. l. 153), kameroje laikyti 3 sulaikyti asmenys (16,32 kv. m/3), todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 5,44 kv. m.
Minėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog visą skundžiamą laikotarpį buvo užtikrinta pareiškėjo teisė į 5 kv. m plotą.
Policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi ginčo laikotarpiu, toliau tekste – ir Higienos norma), kurios 6 punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Analogiška nuostata išdėstyta Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau tekste – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos policijos Generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V -356, 6 punkte.
Pareiškėjas atlyginti neturtinę žalą prašo, remdamasis argumentais, kad areštinėje buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, nes kamerose buvo drėgna, blogas apšvietimas, tualetas įrengtas netinkamai, todėl gamtinius reikalus atlikinėdavo kitų akivaizdoje, trūko vietos pasivaikščioti.
Atsakovo pateiktas Kauno visuomenės sveikatos centro 2015 m. birželio 8 d. patikrinimo aktas Nr. 36-873(7) patvirtina, jog Kauno apskr. VPK areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas (atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto), kuriame įrengta vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge yra unitazas ir praustuvė, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), veidrodžio nėra, kamerose įrengtas natūralus ir dirbtinis apšvietimas, ventiliacija per langus ir mechanine vėdinimo sistema, įrengti 4 pasivaikščiojimų kiemeliai, t. y. HN 37:2009 normos reikalavimų pažeidimų nenustatyta (1 t., b. l. 11-13).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Kauno apskr. VPK areštinėje netinkamos apšvietos, ventiliacijos, sanitarinio mazgo įrengimo. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamos apšvietos, ventiliacijos, sanitarinio mazgo įrengimo buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos apšvietos, ventiliacijos, sanitarinio mazgo įrengimo laikytini nepagrįstais.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, pareiškėjo skunde yra nurodyti tik abstraktūs, deklaratyvūs teiginiai apie netinkamą kamerų apšvietą, ventiliaciją, sanitarinio mazgo įrengimą, kurie yra vertintini tik kaip subjektyvi, nekonkretizuota paties pareiškėjo nuomonė, kuri nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais. Teismas neturi pagrindo abejoti į bylą atsakovo pateiktais įrodymais dėl kamerų įrengimo sąlygų atitikties nustatytiems reikalavimams, todėl minėti pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, kurio paskirtis nustatyti kardomąją priemonę – suėmimą (kardomąjį kalinimą) vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį, 29 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė pasivaikščioti gryname ore. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi – suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore.
Ginčui aktualios ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – Taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos Higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma) nuostatos. Taisyklių II skyriuje, reglamentuojančiame policijos areštinėje laikomų asmenų teises ir pareigas, 7.10 p. nustatyta, kad policijos areštinėse laikomi asmenys, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti (nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze asmenys gali pasivaikščioti du kartus po vieną valandą per dieną). Higienos normos 17.3 punkte nurodoma, kad areštinių teritorijoje turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai.
Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad Kauno apskr. VPK areštinėje įrengti keturi pasivaikščiojimai kiemai, jų įrengimas atitinka Higienos normos reikalavimus (1 t., b. l. 11-13). Pasivaikščiojimų registracijos žurnalo duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti gryname ore, t. y. pareiškėjo teisė pasivaikščioti Kauno apskr. VPK areštinėje nebuvo pažeista. Byloje surinktų įrodymų duomenimis ginčo laikotarpiu policijos areštinėje laikomas pareiškėjas yra atsisakęs būti išvestas pasivaikščioti, atsisakymo priežastys nenurodytos, tačiau tai negali būti vertintina pareiškėjo teisės kasdien vieną valandą pasivaikščioti pažeidimu (ne dėl atsakovo kaltės).
Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjui būnant areštinėje jo sveikatos būklė būtų ženkliai pablogėjusi ir kad būtų jam taikytas stacionarinis gydymas. Sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalo duomenys patvirtina, jog pareiškėjas buvimo Kauno apskr. VPK areštinėje laikotarpiu į medikus kreipėsi dėl galvos skausmo, dešinio kelio sąnario skausmo, danties skausmo, pilvo pūtimo. Tokiu būdu, pareiškėjui buvo skirti medikamentai dėl pareikštų sveikatos nusiskundimų. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Byloje nėra objektyvių duomenų apie pareiškėjo ankstesnes pretenzijas atsakovui, į teismą dėl šių pažeidimų kreipėsi, praėjus ilgam laikotarpiui, tai įrodo, jog patirta žala nebuvo tokio laipsnio, kad būtų sukėlusi didelius dvasinius skausmus, depresiją. Tokie duomenys nėra užfiksuoti ir pareiškėjo sveikatos dokumentuose.
Teismas pažymi, kad pats pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir būtino (tiesioginio) priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta neturtinė žala (pasekmės), kurią teismas galėtų įvertinti pinigais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. O šioje nagrinėjamoje byloje pareiškėjas tokių faktų neįrodė (ABTĮ 56 str.).
Pagal Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Pagal Civilinio kodekso 6.250 str. 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pagal Civilinio kodekso 6.271 str. 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų pripažintina, kad atsakovas neatliko jokių teisei priešingų veiksmų, todėl, nesant bent vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. Dar daugiau, pareiškėjas neįrodė ir jokio žalos fakto. Darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, yra atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. B. skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.