- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2017-07-05
- Bylos Nr.
- 1A-34-307/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-30-1-00229-2013-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Sigita Bieliauskienė, Albinas Bielskis (pran.), Daiva Pranytė-Zalieckienė
- Nuteistasis
- A. P.
- Civilinis ieškovas
- BUAB „E.“
- Advokatai
- Mindaugas Martinaitis
- Kategorijos
- 1.2.14.6.2.1Didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės pasisavinimas (BK 183 str. 2 d.)
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,
civilinio ieškovo BUAB „E.“ bankroto administratorės UAB „M. C.“ atstovėms A. G. ir S. D.,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. (toliau tekste ir - apeliantas) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 183 straipsnio 2 dalį trejų metų laisvės atėmimo bausme.
Taikant BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant A. P. be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Bylos dalis dėl kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį A. P. nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Iš A. P. UAB “E.“ naudai priteista 20 072,21 Eur (dvidešimt tūkstančių septyniasdešimt du eurai 21 ct) turtinei žalai atlyginti. Iš jo taip pat priteista 143,09 Eur (vienas šimtas keturiasdešimt trys eurai 9 ct) proceso išlaidų valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. A. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, t. y. nuo 2009 m. lapkričio 12 d. iki 2010 m. kovo 22 d. ir nuo 2010 m. balandžio 23 d. iki 2013 m. birželio 3 d. būdamas UAB “E.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir kasininku, o nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2010 m. balandžio 22 d. faktiniu UAB “E.“ vadovu, užimamų pareigų pagrindu būdamas materialiai atsakingu už jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB “E.“ turtą – pinigines lėšas, naudotinas atsiskaitytinai įmonės reikmėms, disponuodamas bendrovės kasoje esančiais grynaisiais pinigais, tyčia, turėdamas tikslą pasisavinti UAB “E.“ pinigines lėšas, laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 24 d. iki 2010 m. kovo 31 d. UAB “E.“ kasoje 2010 m. kovo 31 d. grynaisiais pinigais sukaupė 68 725,36 Lt (19 904,24 Eur) sumą, užregistruotą kasos knygoje, tačiau Klaipėdos apygardos teismui iškėlus bankroto bylą pagal 2013 m. gegužės 24 d. nutartį, įsiteisėjusią 2013 m. birželio 3 d., ir paskyrus bankroto administratore UAB „M.C.“, įgaliotam asmeniui A. G. 68 725,36 Lt (19 904,24 Eur) neperdavė. Taip ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip iki 2010 m. birželio 3 d., ir nenustatytoje vietoje A. P. pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą UAB “E.“ priklausantį turtą – 68 725,36 Lt (19 904,24 Eur).
1.1. Be to, tęsdamas nusikalstamą veiką, jis nuo 2010 m. kovo 23 d. iki 2010 m. balandžio 22 d., būdamas faktiniu UAB “E.“ vadovu, iš UAB “E.“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) banke „Swedbank“ 2010 m. balandžio 12 d. grynaisiais pinigais paėmė 380,00 Lt ir 2010 m. balandžio 15 d. – 200,00 Lt, jų neįtraukė į UAB “E.“ apskaitą ir nepagrindė apskaitos dokumentais grynųjų pinigų gavimo į UAB ‚E.“ kasą bei taip juos pasisavino. Taigi A. P. pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį UAB “E.“ didelės vertės svetimą turtą – pinigines lėšas – 69 305,36 Lt (20 072,21 Eur).
Šalies argumentai
2. Nuteistasis A. P. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį - bylą šioje dalyje nutraukti, kadangi neįrodyta, kad A. P. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. UAB “E.“ pareikštą civilinį ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, o likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
2.1. Nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, grįsdamas jo kaltę dėl šios veikos, vadovavosi vien Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos valdybos ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialistės 2014 m. vasario 27 d. išvada Nr. 5-3/15 (toliau tekste – specialisto išvada Nr. 5-3/15), tik ikiteisminio tyrimo metu apklausto liudytojo T. G. parodymais bei 2013 m. birželio 27 d. bankroto administratoriui adresuotu atsakymu dėl reikalaujamų dokumentų perdavimo. Apelianto įsitikinimu, šie duomenys negalėjo būti pripažinti jo kaltės įrodymais, kadangi juose nurodyta informacija yra neišsami, paviršutiniška ir neinformatyvi. Nuosprendyje remtasi liudytojo T. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nors teisme jis nebuvo apklaustas. Tokiu būdu suvaržyta apelianto teisė užduoti klausimus šiam liudytojui, galimybė įsitikinti jo parodymų patikimumu ir teisingumu, pažeisti BPK 44 straipsnio 7 dalies, 276 straipsnio 1 dalies, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau tekste - Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies „d“ punkto reikalavimai. Be to, apygardos teismas įrodymų tyrimo metu neapklausė ir UAB “E.“ ūkinę-finansinę veiklą tyrusios specialistės A. B., dėl ko apeliantui nesuteikta galimybė užduoti jai klausimus, kilusius po liudytojų I. I., I. M., A. M. ir M. Š. teisme duotų parodymų bei įvertinus papildomai į bylą pateiktų rašytinių dokumentų turinį. Apelianto teigimu, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu minėti liudytojai bei liudytojas D. G. patvirtino, kad būtent T. G., galimai veikdamas su savo sutuoktine L. G., kuri proceso metu iš viso nebuvo apklausta, galėjo pasisavinti UAB “E.“ lėšas, kaip ir ankstesniais atvejais iš bendrovių UAB “I.“ bei UAB „V. a. p. c.“. Apelianto įsitikinimu, visi nurodyti pažeidimai turi būti vertinami kaip esminiai, suvaržę įstatymo garantuotas kaltinamojo teises ir sutrukdę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį.
2.2. Apeliaciniame skunde teigiama, kad šioje byloje Klaipėdos apygardos teismas įvertino tik nuteistąjį A. P. kaltinančius įrodymus, jo duotus parodymus nepagrįstai vertino kaip gynybinę versiją ir jų pagrindu padarė prieštaringas išvadas, visiškai neįvertino nuteistąjį teisinančių įrodymų, pavyzdžiui, ,,Skype“ programos duomenų, pagal kuriuos galimai T. G., prisistatantis G. J., duoda tiesioginius nurodymus nuteistajam kaip reikia elgtis su užsakovais bei finansais, nurodo įdėti į pašto dėžutę raktus nuo seifo, banko elektroninių mokėjimo priemonių antruosius egzempliorius ir panašiai. Be to, teismas prie bylos prijungė ir SMS žinučių išklotinių duomenis, kuriuose užfiksuoti G. J. tiesioginiai nurodymai apeliantui nuimti pinigus nuo sąskaitos, konkrečios sumos, nurodymai išsinuomoti patalpas, kaip elgtis su užsakovais ir t. t. Nepaisant to, kad minėti duomenys buvo prijungti prie baudžiamosios bylos, apygardos teismas jų įstatymo nustatyta tvarka neištyrė, nuosprendyje neįvertino. Nuosprendyje liko neįvertinta ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pateikta medžiaga, kurioje užfiksuota 2010 m. balandžio 10 d. I. I. nurodyta informacija apie T. G. „Skype“ programa ir SMS žinutėmis duodamus nurodymus jai ir kitiems UAB “I.“ darbuotojams. Apelianto vertinimu, apygardos teismas privalėjo atkreipti dėmesį ir į tai, kad ši liudytoja turėjo išsaugojusi telekomunikacijų pagalba iš T. G. gautus privalomus nurodymus jai, kuriuos teismas ar policija galėjo įvertinti kartu su į šią bylą paties nuteistojo pateiktais dokumentais.
2.3. Nuteistasis A. P. nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu jis davė išsamius bei teisingus parodymus, kurių nekeitė nei teisme, nei ikiteisminio tyrimo metu, ir apeliaciniame skunde dar kartą atkartoja šių parodymų esmę. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas kritikavo jo duotus parodymus, tačiau jų įstatymo nustatyta tvarka nepaneigė, netyrė ir neįvertino juose nurodytų duomenų, o tai prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) normų taikymo surašant nuosprendį nuostatoms.
2.4. Apeliaciniame skunde taip pat analizuojama BK 183 straipsnio taikymo praktika (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-7-84/2012) bei atkreipiamas dėmesys, kad bendrovės vadovo neteisėtas disponavimas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, šio turto paėmimas pats savaime dar nereiškia, jog yra padaryta BK 183 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, nes būtinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Ši žala turi būti reali, o ne tik konstatuojama pagal bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Nagrinėjamu atveju, 2012 m. vasario 13 d. specialisto išvadoje Nr. 5-3/19 (t. 4, b. 1.154-161) nėra jokios nuorodos apie tai, ar dokumentinis grynųjų pinigų likutis UAB “I.“ kasoje atitiko faktinį pinigų likutį šios įmonės kasoje. Specialistei nebuvo užduotas toks klausimas, ji šio fakto netyrė. Dėl to vien formalus apelianto parašas ant dokumentų nesudaro pagrindo tvirtinti, kad jis pasisavino įmonės pinigus. Juo labiau, kad liudytoja I. M. (buvusi V.) patvirtino, kad jokie UAB “I.“ pinigai nebuvo perduoti nuteistajam. Ši aplinkybė, anot apelianto, leidžia spręsti, kad civilinis ieškinys dalyje dėl 11 005,00 Eur sumos byloje buvo patenkintas nepagrįstai, nes realios turtinės žalos UAB “E.“ nepatyrė. Nuteistasis apeliaciniame skunde pažymi, kad nagrinėjamoje byloje būtina įsitikinti įmonės turto pasisavinimo ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik buhalterinės apskaitos dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios galima spręsti, ar įmonė patyrė realios žalos dėl jos vadovo veiksmų, ar jis veikė tyčia, t. y. suprasdamas, kad savinasi įmonės turtą, numatydamas įmonei daromą žalą ir to norėdamas. Dėl to duomenys, rodantys, kad paimti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms arba jų paėmimas turėjo kitokią prasmę ir iš tikrųjų žalos įmonei nepadarė, turi būti ištirti ir įvertinti. Tokio pobūdžio pateiktų duomenų ignoravimas, kai juos įmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, gali būti pripažintas esminiu įrodinėjimo tvarkos (BPK 20 straipsnis) pažeidimu ir lemti teismo priimto nuosprendžio ar nutarties pakeitimą arba panaikinimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-575/2010, 2K-7-330/2011, 2K-92/2012, 2K-P-95/2012).
2.5. Apeliaciniame skunde pažymima ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog A. P. BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką padarė būdamas teistas, nes ši veika padaryta dar iki Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 19 d. baudžiamojo įsakymo priėmimo, todėl apygardos teismas nuosprendyje netinkamai taikė BK 97 straipsnio nuostatas bei paskyrė nuteistajam neteisingą bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teismo posėdžio metu prokuroras prašė nuteistojo A. P. apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis A. P. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
4. Nuteistojo A. P. apeliacinis skundas tenkinamas.
4.1. Nesutikdamas su nuteisimu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nuteistasis A. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl to, kad byloje esantys duomenys nepagrindžia jo kaltės, nuosprendyje remtasi teisiamajame posėdyje neapklausto liudytojo T. G. parodymais, įrodymai įvertinti vienpusiškai, neaptarti ir nepašalinti juose esantys prieštaravimai, dalis įrodymų iš viso nutylėti arba nepagrįstai neįvertinti nuteistojo naudai.
4.2. BK 2 straipsnio 4 dalis nustato, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka BK numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, t. y. baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visumą. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, jas vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį. Teismo baigiamasis aktas turi būti teisėtas ir pagrįstas – jame padarytos išvados dėl bylai reikšmingų aplinkybių turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 1, 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų
4.3. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, apeliacinio skundo argumentus bei atlikusi įrodymų tyrimą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį A. P. atžvilgiu ir pripažindamas jį kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nesilaikė įstatyme įtvirtintų reikalavimų tokį nuosprendį pagrįsti patikimais, abejonių kaltinamojo kaltumu nekeliančiais bylos įrodymais.
Žemesnės instancijos teismas
4.4. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Turto pasisavinimo objektas – visų formų nuosavybė, taip pat nuosavybės teisės subjektų turtinės teisės. Šio nusikaltimo dalyku gali būti turtas, patikėtas kaltininkui, esantis jo žinioje arba turtas, kurį jis valdo, juo disponuoja tarnybinių, darbo ar sutartinių santykių pagrindu, taip pat teisė į svetimą turtą, kurios pagrindu išsaugomi turtiniai interesai ar vykdoma turto priežiūra. Svetimo turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Šis nusikaltimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. asmuo suvokia, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą arba turtinę teisę ir tuo pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus bei daro jam materialinę žalą ir to nori. Pasisavinimas laikomas baigtu, kai neteisėtai užvaldomas svetimas turtas ir yra reali galimybė jį valdyti, juo naudotis ar disponuoti arba pasisavinama turtinė teisė, suteikianti kaltininkui galimybę gauti svetimą turtą arba turtinę naudą tuoj pat arba ateityje, elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu. Nusikaltimas yra baigtas nuo to momento, kai kaltininkas įgijo pinigines lėšas ir pagal savo valią su jomis galėjo atlikti bet kokius veiksmus. Todėl neteisėtai užvaldžius svetimą turtą, nepriklausomai nuo to, ar užvaldydamas svetimą turtą kaltininkas siekė naudos sau ar kitiems asmenims, kieno reikmėms toks turtas buvo naudojamas, jo veika atitinka BK 183 straipsnio sudėtį.
4.5. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas A. P. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad 2009 metų pabaigoje - 2010 m. pradžioje jis buvo įmonės “E.“, kuri užsiėmė krovinių pervežimu, direktorius. Šį laikiną darbą jam pasiūlė pažįstamas M. Š., kuris garantavo, kad įmonė veiks laikydamasi įstatymų. Tuo metu A. P. studijavo verslo vadybą, buvo pirmakursis, todėl tikėjosi ne tik užsidirbti, bet ir įgyti praktikos vadybos srityje. Pasak A. P., jokių darbų įmonėje “E.“ jis neatliko, nes visus nurodymus programa „Skype“ arba SMS žinutėmis jam duodavo asmuo, kuris prisistatė G. J. vardu. Į įmonės sąskaitą už atliktus krovinių pervežimus buvo pervedami pinigai. G. J. A. P. teigdavo, jog šiuos pervežimus atliko UAB “E.“. Jis atsiųsdavo krovinių pervežimo sutartis A. P., kuris kaip įmonės direktorius jas pasirašydavo. A. P. teigimu, jis turėjo galimybę išgryninti UAB “E.“ banko sąskaitoje esančius pinigus, nes turėjo banko kortelę, tačiau banko kodų generatorių turėjo ir G. J.. Be to, G. J. į UAB “E.“ buveinę atvežė seifą, į kurį jo nurodymu A. P. du kartus padėjo iš UAB “E.“ banko sąskaitos išgrynintus pinigus – 5000 Lt ir 18 000 Lt. Anot A. P., raktus nuo šio seifo turėjo ne tik jis pats, bet ir G. J.. A. P. teigimu, G. J. nurodymas išgryninti pinigus ir dėti juos į seifą jam nesukėlė įtarimo, nes tuo metu jau buvo prasidėjusi finansinė krizė, bankai galėjo žlugti, o juose laikomi pinigai pradingti. Pinigams iš seifo dingus, G. J. A. P. paaiškino, jog šiuos pinigus jis pasiėmė tam, kad galėtų atsiskaityti už įmonei “E.“ suteiktas pervežimo paslaugas. A. P. pasitikėjo G. J., todėl negalvojo, kad šis neteisėtai pasisavino UAB “E.“ pinigus. G. J. A. P. ramino, teigdamas, kad viskas bus gerai. Vis dėlto, praėjus maždaug savaitei po pinigų dingimo iš seifo, A. P. kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos. Teisėsaugos institucijoms A. P. nurodė, kad buvo pasisavinti įmonės “E.“ pinigai, pateikė susirašinėjimo su G. J. programa „Skype“ išklotines, tačiau buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. A. P. su G. J. nustojo bendrauti tada, kai šis jam SMS žinute nurodė nedaryti nesąmonių ir laukti, kol jis atvyks į Klaipėdą (t. 7, b. l. 108-112).
4.6. Nuteistojo A. P. apeliacinės instancijos teisme duoti parodymai iš esmės sutampa su jo pirmosios instancijos teisme duotais parodymais. Pirmosios instancijos teisme A. P. parodė, kad dėl UAB “E.“ įkūrimo į jį kreipėsi jo pažįstamas M. Š.. Jis davė A. P. įmonės pradiniam kapitalui reikalingus 9000 Lt, kuriuos po to A. P. turėjo paimti iš UAB “E.“ banko sąskaitos ir grąžinti M. Š.. M. Š., A. P. teigimu, nurodė, kad su juo susisieks asmenys, kurie prižiūrės jo darbinę veiklą. 2009 metų pabaigoje su A. P. susisiekė asmuo, prisistatęs G. J., ir nuo tada jis kompiuterine programa „Skype“ arba SMS žinutėmis nurodydavo A. P., kokius darbus reikia atlikti. Kartais A. P. nurodymus „Skype“ programa duodavo ir moteris, prisistačiusi N. vardu. Už darbą A. P. gaudavo apie 1000 Lt atlyginimą per mėnesį. Kiek vėliau G. J. A. P. nurodė įsigyti UAB “I.“. Nuvykęs į minėtą įmonę, A. P. pasirašė pinigų priėmimo kvitą 37 000 ar 38 000 Lt sumai. Šių pinigų jis negavo, todėl paskambino G. J., kuris nurodė, kad pinigai yra pas jį ir jis pats atsiskaitys su UAB “E.“ paslaugas teikiančiomis įmonėmis. Bendraudamas su UAB “I.“ darbuotojomis A. P. išsiaiškino, kad šią įmonę faktiškai valdo asmuo, vardu T. G., ir tiek UAB “I.“, tiek ir UAB “E.“ pinigai yra pas jį. T. G. vadovavo įmonei “V. p. a.“, kuri tvarkė UAB “E.“ steigimo dokumentus. UAB “V. p. a.“ dirbo ir M. Š., kuris pasiūlė A. P. įkurti UAB “E.“ ir tapti jos direktoriumi. Po kelerių metų UAB “I.“ bankrutavo, nes UAB “V. p. a.“ neva buvo suteikusi įmonei paslaugų už maždaug 125 000 Lt, už kurias nebuvo atsiskaityta, ir iniciavo bankroto procedūrą. A. P. teigimu, būtent G. J. vardu prisistačiusio asmens (galimai T. G.) veiksmai, pasisavinant UAB “E.“ turtą, lėmė tai, kad ši įmonė nebegalėjo vykdyti įsipareigojimų ir jai, kaip ir UAB “I.“, buvo iškelta bankroto byla. Prieš įsigydamas UAB “I.“ A. P. G. J. nurodymu pardavė įmonę “E.“ savo pusbroliui D. G. tam, kad galėtų visą savo laiką skirti naujai įsigytai UAB “I.“. D. G. neturėjo galimybės disponuoti UAB “E.“ priklausančiais pinigais, neturėjo raktų nuo įmonės seifo, būdamas direktorius faktiškai jokių veiksmų, susijusių su įmonės veikla, neatliko (t. 4, b.l. 162-164).
4.7. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme nuteistasis A. P. nurodė, kad UAB “I.“ ieškojo užsakovų krovinių pervežimui, priimdavo jų užsakymus ir pinigus už paslaugas. Tada jo vadovaujamos įmonės “E.“ darbuotoja, prisistačiusi N., rasdavo vežėjus, kurie minėtus krovinių pervežimo užsakymus įvykdydavo. A. P. kaip UAB “E.“ direktorius iš N. arba G. J. gaudavo PVM sąskaitas-faktūras iš užsakymus įvykdžiusių įmonių, kurias jis pasirašydavo, o užsakovų sumokėti pinigai likdavo UAB “I.“. Pasak A. P., G. J. nurodymu jis iš Klaipėdos buvo nuvykęs į Kaune esančią UAB “I.“ buveinę ir pasirašė daug pinigų priėmimo kvitų, neva patvirtinančių, kad jis pinigus gavo, tačiau iš tiesų pinigai jam nebuvo perduoti. Grįžęs į Klaipėdą A. P. pastebėjo, kad seife nebėra jo padėtų UAB “E.“ priklausančių pinigų. A. P. susisiekus su G. J., šis paaiškino, kad pinigus paėmė atsiskaitymui su paslaugų tiekėjais, ir artimiausiu metu juos grąžins (t. 7, b. l. 172-173).
4.8. Priešingai, nei skundžiamame nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, A. P. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Juos patvirtina bylos medžiagoje esančios A. P. ir asmenų, prisistatančių G. J. bei N., pokalbių kompiuterine programa „Skype“ išklotinės, G. J. A. P. rašyti elektroniniai laiškai ir SMS žinutės, A. P. 2010 m. gegužės 3 d. pareiškimas apie galimai padarytą nusikalstamą veiką, adresuotas Klaipėdos AVPK Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vadovui. Be to, nuteistojo pateiktą versiją iš dalies patvirtina liudytojų D. G., I. M. (buvusi V.), A. M., M. Š., I. P. (buvusi I.), N. K. (buvusi M.) pirmosios instancijos teisme duoti parodymai.
4.9. Liudytojas D. G. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2010 metais jo pusbrolis A. P. jam pasiūlė įsigyti įmonę “E.“ ir tapti šios įmonės direktoriumi. Šį pasiūlymą A. P. motyvavo tuo, jog jo vadovas G. J. nurodė jam įsigyti kitą įmonę - UAB “I.“, todėl jam reikėjo patikimo žmogaus, kuris galėtų formaliai perimti UAB “E.“. D. G. sutiko padėti A. P. ir už vieną litą įsigijo UAB “E.“ akcijas bei tapo jos direktoriumi. UAB “E.“ direktoriumi D. G. dirbo apie mėnesį, tačiau faktiškai įmonei tuo metu ir toliau vadovavo A. P.. D. G. keletą kartų yra pasirašęs UAB “E.“ sudarytas sutartis. Pasak liudytojo, jis neturėjo galimybės disponuoti UAB “E.“ banko sąskaitoje esančiomis piniginėmis lėšomis. D. G. teigimu, jis ne kartą girdėjo kaip A. P. bendravo su asmeniu, prisistačiusiu G. J., ir gaudavo iš jo nurodymus dėl UAB “E.“ veiklos. Anot D. G., UAB “E.“ patalpose buvo seifas, kurį atvežė A. P. vadovas G. J.. A. P. D. G. minėjo, kad G. J. jam liepė išgryninti pinigus iš UAB “E.“ banko sąskaitos ir dėti juos į seifą neva dėl saugumo. Iš seifo dingus pinigams, D. G. kartu su A. P. kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl galimo neteisėto svetimo turto pasisavinimo, tačiau ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. Pasak D. G., bendraujant su UAB “I.“ darbuotojomis jam ir A. P. kilo įtarimas, kad UAB “E.“ priklausančius pinigus galėjo pasisavinti UAB “V. p. a.“ vadovas T. G., todėl jis ir buvo nurodytas teisėsaugos institucijoms pateiktuose A. P. ir D. G. pareiškimuose. Po šių įvykių T. G. išvyko gyventi į Vokietiją (t. 4, b. l. 164-166).
4.10. Liudytoja I. M., dirbusi UAB “I.“, pirmosios instancijos teisme nurodė, kad šiai įmonei faktiškai vadovavo T. G., kuris disponavo įmonės pinigais. Pasak liudytojos, niekur nebuvo skelbiama, jog UAB “I.“ yra parduodama, tačiau į įmonės darbuotojus kreipėsi A. P., prašydamas įmonę parduoti. A. P. teigė, kad jis turi visą reikiamą informaciją apie įmonę. UAB “I.“ buvo parduota A. P., tačiau šis už ją neatsiskaitė. Po kurio laiko paaiškėjo, kad iš A. P. vadovaujamos įmonės “E.“ dingo pinigai. Bendraudamos su A. P. UAB “I.“ darbuotojos įtarė, kad T. G. pasinaudojo juo tam, kad neteisėtai pasisavintų UAB “E.“ pinigines lėšas. Liudytojos teigimu, panašia schema T. G. veikė ir įmonėje “I.“, kurioje jis neužėmė jokių pareigų, tačiau faktiškai viską kontroliavo ir buvo priėmęs dirbti jaunus nepatyrusius darbuotojus. Vėliau T. G. įmonė UAB “V. p. a.“ iškėlė bankroto bylą UAB “I.“ dėl skolų, atsiradusių už realiai nesuteiktas paslaugas (t. 6, b. l. 24-25). Pirmosios instancijos teisme apklausta kita UAB “I.“ buvusi darbuotoja A. M. parodė, kad įmonei faktiškai vadovavo T. G.. Liudytojos teigimu, jai pačiai kompiuterine programa „Skype“ yra tekę dėl krovinių pervežimo bendrauti su UAB “E.“ darbuotoju, kuris prisistatė kaip G. J.. Perleidus UAB “I.“ A. P., šis jokių nurodymų įmonės darbuotojams neduodavo, jiems ir toliau vadovavo T. G. (t. 6, b. l. 25). UAB “I.“ dirbusi liudytoja N. K. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įmonei faktiškai vadovavo T. G., kuris kas mėnesį rengdavo įmonės darbuotojų pasitarimus (t. 6, b. l. 46). Liudytojas M. Š. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad jis dirbo UAB “I.“. Pasak liudytojo, T. G. buvo susijęs su šia įmone, nors jokių oficialių pareigų joje nėjo (t. 6, b.l. 54). Pirmosios instancijos teisme apklausta liudytoja buvusi UAB “I.“ darbuotoja I. P. parodė, kad šiai įmonei visą laiką faktiškai vadovavo ir įmonės piniginėmis lėšomis disponavo T. G., o A. P. tebuvo jo statytinis (t. 6, b. l. 54-55).
4.11. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai nurodė, kad buvusių UAB “I.“ darbuotojų liudytojų I. M. (buvusi V.), A. M., M. Š., I. P. (buvusi I.) parodymai tiesiogiai nepatvirtina fakto, jog būtent T. G. pasisavino UAB “E.“ priklausantį turtą, tačiau iš šių parodymų galima daryti išvadą, kad be T. G. žinios ir sutikimo UAB “I.“ negalėjo būti parduota A. P., o šiam tapus UAB “I.“ vadovu įmonei ir toliau faktiškai vadovavo T. G.. Remiantis I. M. parodymais, apie UAB “I.“ pardavimą viešai nebuvo skelbiama, tačiau A. P. pats kreipėsi į įmonės darbuotojus, prašydamas parduoti įmonę, be to, buvo apie ją gerai informuotas, neturėjo jokių klausimų apie įmonės veiklą. Šiems liudytojos parodymams neprieštarauja A. P. parodymai, pagal kuriuos apie UAB “I.“ jis sužinojo iš asmens, kuris prisistatė G. J.. Nuteistojo teigimu, būtent G. J., kuris duodavo A. P. nurodymus dėl UAB “E.“ veiklos, nurodė jam įsigyti UAB “I.“ ir suteikė informaciją apie šią įmonę. Tokią nuteistojo pateiktą versiją pirmosios instancijos teisme patvirtino ir liudytojas D. G., pasak kurio, A. P. įsigijo UAB “I.“ savo vadovo G. J. nurodymu. Aptarti liudytojų ir paties nuteistojo parodymai kelia pagrįstas abejones ar A. P. iš tiesų realiai vadovavo ne tik UAB “I.“, bet ir UAB “E.“, dėl kurios didelės vertės turto pasisavinimo jis nuteistas skundžiamu Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, ir ar jis vienintelis disponavo šių įmonių piniginėmis lėšomis. Šių abejonių nepašalina ir bylos medžiagoje esantys rašytiniai duomenys.
4.12. Iš nuteistojo A. P. pateiktų elektroninio pašto laiškų matyti, jog A. P. 2009 m. gruodžio mėn. – 2010 m. sausio mėn. bendravo su asmeniu, vardu G. J. (t. 5, b. l. 1-14). G. J. davė A. P. nurodymus dėl patalpų, skirtų UAB “E.“, nuomos sutarties sudarymo ir jų įrengimo; persiuntė įmonės logotipą; nurodė, kokią informaciją apie UAB “E.“ A. P. turi pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai ir kokie yra tikslūs įmonės rekvizitai; liepė pasidaryti įmonės spaudą, pasirašyti sutartis įmonės vardu, atlikti kitus su įmone susijusius darbus. Pažymėtina, jog keliuose elektroniniuose laiškuose G. J. prisistatantis asmuo nurodė A. P. pasidaryti raktų nuo UAB “E.“ patalpų kopijas ir palikti jas įmonėje “V. p. a.“. Pasak G. J., jis pats pasiims raktus, važiuodamas į Palangą (t. 5, b. l. 11). Taip pat G. J. A. P. nurodė paieškoti seifo, kuris neva bus būtinas įmonės veiklai (t. 5, b. l. 1). Šie duomenys patvirtina A. P. apeliacinės ir pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, kad raktus nuo UAB “E.“ patalpų turėjo ne tik jis, bet ir G. J. prisistatęs asmuo, o šio iniciatyva į įmonės patalpas buvo atvežtas seifas.
4.13. Nuteistasis A. P. taip pat pateikė pokalbių kompiuterine programa „Skype“ išklotines, kuriose užfiksuoti „Skype“ programos vartotojo „A. P.“ pokalbiai su vartotojais, kurių vardai „N.-E.“, „G. J.“ ir „UAB “E.“/G.“ (t. 5, b. l. 15-111). Iš šių pokalbių turinio matyti, kad A. P. gavo įvairius nurodymus dėl UAB “E.“ veiklos. Viename pokalbyje vartotojas „N.-E.“ liepia A. P. nepateikti kai kurių turimų dokumentų UAB “E.“ buhalteriją tvarkančiai įmonei (t. 5, b. l. 17). Kitame pokalbyje vartotojas „G. J.“ nurodo A. P., jog Vilniuje renkami daiktai, skirti UAB “E.“ buveinei. G. J. informuoja A. P., kad bus atvežtos pora kėdžių, spausdintuvas ir nedidelis seifas, kuris įmonei yra būtinas (t. 5, b. l. 58). Dar viename pokalbyje vartotojas „G. J.“ praneša A. P., kad už jį pasirašė keletą sutarčių, ir prašo jas atskenuoti (t. 5, b. l. 62). G. J. keliuose pokalbiuose taip pat nurodo A. P. vykti į Kaune esančią UAB “I.“ būstinę ir ten pasirašyti įvairius dokumentus (sąskaitas, kasos pajamų orderius), susijusius su atliktais krovinių pervežimais (t. 5, b. l. 98-102). Išklotinėse taip pat užfiksuoti pokalbiai, kuriuose G. J. nurodo A. P. įsigyti UAB “I.“, taip pat svarsto, kad A. P. gali neturėti laiko darbui UAB “E.“, todėl gali tekti surasti kitą žmogų, kuris taptų UAB “E.“ direktoriumi (t. 5, b. l. 106). Atkreiptinas dėmesys, kad tam tikru metu iš „Skype“ vartotojo „G. J.“ paskyros su A. P. bendravo ne tik G. J., bet ir N. prisistatantis asmuo, t.y. šia paskyra naudojosi ne vienas asmuo.
4.14. Nuteistojo A. P. gauti nurodymai dėl UAB “E.“ veiklos užfiksuoti ne tik elektroniniuose laiškuose bei „Skype“ pokalbių išklotinėse, bet ir SMS žinutėse, siųstose A. P.. Šios SMS žinutės siųstos adresato, kuris A. P. mobilaus ryšio telefono atmintyje išsaugotas kaip „S. G.“. SMS žinutės taip pat buvo siunčiamos iš kitų telefono numerių, kurie jokiam adresatui nepriskirti. Minėtose SMS žinutėse A. P. prašoma atsiųsti įmonės “E.“ banko kodų generatoriaus slaptažodžius (t. 5, b. l. 124); klausiama, ar įeinant į UAB “E.“ patalpas reikia suvesti apsaugos kodą (t. 5, b. l. 141); nurodoma nuimti iš UAB “E.“ sąskaitos 14 800 Lt ir padėti juos į seifą (t. 5, b. l. 177); griežtai uždraudžiama be siuntusio SMS žinutę asmens žinios pasirašyti bet kokius dokumentus ir nurodoma laukti (t. 5, b. l. 196-197).
4.15. Siekiant patikrinti nuteistojo A. P. į bylą pateiktų duomenų – pokalbių „Skype“ programa išklotinių, SMS žinučių ir elektroninių laiškų – leistinumą bei patikimumą, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 5 d. nutartimi byloje paskirta informacinių technologijų ekspertizė (t. 7, b. l. 131-133). Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartimi, atsižvelgiant į Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. gegužės 30 d. raštą Nr. S-460, buvo patikslinti ekspertams skirti klausimai (t. 7, b. l. 140-141).
4.16. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. balandžio 4 d. ekspertizės akto Nr. 11-1066(16) išvadose nurodoma, kad tyrimui pateikto A. P. priklausančio nešiojamojo kompiuterio „Fujitsu Siemens Amilo“ standžiojo disko kataloge „C:\Program Files\Skype“ yra įdiegta internetinės telefonijos kategorijai priskirtina komunikacijos programa „Skype“ (Version 4.2.0.187). Informacijos, galimai susijusios su baudžiamąja byla Nr. 1A-185-307/2016, yra vartotojo profilio „d.“ („A. P.“) bendravimo istorijos faile „main.db“ (2009 m. gruodžio 23 d. – 2010 m. balandžio 15 d. laikotarpio informacija). Nustatyta, kad pokalbiai vyko tarp vartotojų „d.“ („A. P.“) ir „e.“ („G. J.“); „d.“ („A. P.“) ir „n.“ („N.-E.“); „d.“ („A. P.“) ir „i.“ (“I.“). Tiriamojoje dalyje, lentelėje Nr. 5, pateikti duomenys rodo, kad globalūs vartotojo „d.“ IP adresai nesutampa su vartotojų „n.“, „e.“ ir „i.“ globaliais IP adresais. Ekspertizės akto išvadose taip pat nurodoma, kad elektroninio pašto dėžutėje „(duomenys neskelbtini)” yra elektroninių laiškų, galimai susijusių su baudžiamąja byla Nr. 1A-185-307/2016. Būtent šiuos elektroninius laiškus teismui pateikė A. P.. Elektroninio pašto dėžutės aplanke „Gautieji“ rasta 19 elektroninių laiškų, gautų nuo G. J. (duomenys neskelbtini). Šių laiškų galimo gavimo laikas nurodytas ekspertizės akto tiriamojoje dalyje, lentelėje Nr. 8. Iš šios lentelės matyti, kad A. P. pateiktų elektroninių laiškų gavimo laikas sutampa su lentelėje nurodytu jų gavimo laiku ir apima laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 15 d. iki 2010 m. vasario 2 d. Be to, elektroninio pašto dėžutės „(duomenys neskelbtini)“ aplanke „Gautieji“ taip pat rasti du 2010 m. kovo 3 d. elektroniniai laiškai, gauti iš asmens, kurio elektroninio pašto dėžutės adresas „(duomenys neskelbtini)“, o aplanke „Išsiųstieji“ rasti septyni adresatui G. J. (duomenys neskelbtini) 2009 m. gruodžio 31 d. – 2010 m. vasario 10 d. laikotarpiu išsiųsti elektroniniai laiškai. Ekspertizės akto išvadose pažymima, jog informacinių technologijų ekspertizės metu kompiuterio vartotojo paskyros ar vartotojo profilio savininko kaip konkretaus asmens identifikuoti nėra galimybės, nes profilį ar paskyrą registruojantis savininkas registravimo metu nebūtinai gali nurodyti tikrus duomenis (t. 7, b. l. 146-163).
4.17. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. balandžio 6 d. ekspertizės akto Nr. 11-597(17) išvadose nurodoma, kad A. P. priklausančio mobilaus ryšio telefono „Nokia 2760“ atmintyje laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 19 d. iki 2010 m. balandžio 5 d. buvo išsaugotos 45 gautos SMS žinutes, kurios galimai yra susijusios su baudžiamąja byla Nr. 1A-185-307/2016 (šių SMS žinučių turinys atspausdintas ir pateiktas 5 tome). Didžioji dalis minėtų SMS žinučių buvo siųstos iš adresato „S. G.“, kurio telefono numeris (duomenys neskelbtini), o visi telefonų numeriai, iš kurių buvo siųstos minėtos žinutės, pateikti ekspertizės akto lentelėje Nr. 1. Ekspertizės akto išvadose taip pat nurodoma, kad ekspertai neturi galimybės identifikuoti asmenų ar asmens, siuntusių tyrimui reikšmingas SMS žinutes, tačiau, jeigu lentelėje Nr. 1 pateiktais telefonų numeriais naudojosi registruoti abonentai, jų tapatybę gali nustatyti mobiliojo ryšio operatoriai (t. 7, b.l. 165-167). Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. gruodžio 3 d., t.y. dar prieš gaunant Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. balandžio 6 d. ekspertizės aktą Nr. 11-597(17), kreipėsi į Lietuvos Respublikoje veikiančius mobiliojo ryšio operatorius, prašydamas pateikti duomenis apie asmenis, kurie laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. birželio 3 d. naudojosi telefono numeriais, iš kurių SMS žinutėmis buvo siunčiami nurodymai nuteistajam A. P. (t. 7, b. l. 17, 19-23). Iš mobiliojo ryšio operatorių pateiktų atsakymų matyti, kad telefono numeriai priklauso išankstinio mokėjimo paslaugų vartotojams, o apie juos duomenys nėra renkami (t. 7, b. l. 27-28, 34, 36, 38).
4.18. Ekspertams patvirtinus, kad A. P. pateikti duomenys – pokalbių „Skype“ programa išklotinės, SMS žinutės ir elektroniniai laiškai – yra autentiški ir iš tiesų gauti juose nurodytu laiku, taip pat nustačius, kad elektroniniai laiškai ir žinutės programa „Skype“ su nurodymais A. P. buvo siunčiamos vartotojų, kurių IP adresai nesutampa su A. P. vartotojo IP adresu, darytina išvada, jog šie duomenys atitinka BPK 20 straipsnyje keliamus liečiamumo ir leistinumo reikalavimus. Šie duomenys patikrinti teisiamajame posėdyje, palyginti su kitais bylos duomenimis, todėl laikytini tinkamais įrodymais šioje baudžiamojoje byloje. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas šių įrodymų apskritai nevertino ir nuosprendyje dėl jų nepasisakė, nepagrįstai jais nesivadovavo. Minėti įrodymai iš esmės patvirtina nuteistojo A. P. versiją, pagal kurią jis įmonėje “E.“ tebuvo de iure vadovas, o faktiškai įmonei vadovavo kitas asmuo, kuris prisistatė G. J. vardu. Šie įrodymai taip pat patvirtina A. P. parodymus, pagal kuriuos raktus nuo UAB “E.“ biuro ir seifo turėjo ne tik jis, bet ir kiti asmenys, bei neabejotinai nepaneigia jo parodymų, kad pinigus iš įmonės seifo paėmė asmuo, prisistatęs G. J., kol tuo metu A. P. pastarojo nurodymu buvo išvykęs į Kaune esančią UAB “I.“ buveinę.
4.19. Pagrįsdamas A. P. kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, padarymo pirmosios instancijos teismas didelę įrodomąją reikšmę suteikė liudytojo T. G., apklausto Vokietijos teisėsaugos pareigūnų ikiteisminio tyrimo metu, parodymams, pagal kuriuos jis neturėjo jokių ryšių su UAB “E.“, išskyrus tai, kad jo vadovaujama UAB “V. p. a.“ padėjo šią įmonę įsteigti, niekada nėra bendravęs su A. P. ir neturėjo UAB “E.“ biuro bei seifo raktų. T. G. buvo šaukiamas kaip liudytojas apklausoms pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, tačiau į jas neatvyko ir apklaustas nebuvo, taigi, kaip pagrįstai teigiama apeliaciniame skunde, proceso dalyviai, tarp jų ir pats apeliantas, bylos nagrinėjimo teisme metu pasinaudoti teise užduoti šiam liudytojui klausimus neturėjo galimybės. Tuo tarpu liudytojo parodymai pripažįstami įrodymais tik tuo atveju, kai jie gauti nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos ir yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui nėra savarankiškas įrodymų šaltinis. Šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, jie padeda formuoti teismo vidinį įsitikinimą. Byloje esantys nuteistojo A. P., liudytojų D. G. ir UAB „I.” buvusių darbuotojų I. M. (buvusi V.), A. M., M. Š., I. P. (buvusi I.) parodymai, rašytiniai bylos įrodymai leidžia pagrįstai abejoti liudytojo T. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kad jis niekada nebendravo su A. P., nedavė jam nurodymų dėl UAB “E.“ veiklos ir neturėjo raktų nuo šios įmonės biuro bei seifo, patikimumu. Nuo pat UAB “E.“ įsteigimo nurodymus dėl įmonės veiklos davusio asmens, prisistačiusio G. J. vardu, tapatybė A. P. iki galo nebuvo žinoma. Tai, kad G. J. vardu prisidengęs jam vadovauja T. G., jis sprendė pagal duodamų nurodymų pobūdį bei buvusių UAB “I.“ darbuotojų I. M. (buvusi V.) ir I. P. (buvusi I.) paaiškinimus apie T. G. vaidmenį organizuojant UAB “I.“ veiklą. Teisėjų kolegija sutinka su byloje ikiteisminio tyrimo metu apklausto T. G. teiginiais, kad jo vadovaujama UAB “V. p. a.“ padėjo įsteigti UAB “E.“, tačiau jis pats betarpiškai su jos vadovu A. P. susitikęs nebuvo. Šiuos teiginius paneigiančių duomenų byloje nėra. Tačiau įvertinus byloje surinktus duomenis (t. 5) apie asmens, prisistatančio G. J. vardu, A. P. duodamų nurodymų dėl bendrovės veiklos organizavimo turinį, jų apimtį, intensyvumą, galima daryti patikimą išvadą, jog su UAB “E.“ vadovu A. P., pasinaudodamas komunikacijos programa „Skype“ bei siųsdamas SMS žinutes, bendravo asmuo, tiesiogiai suinteresuotas bendrovės veikla. Akivaizdu, kad UAB “E.“ veiklos tęstinumu labiausiai suinteresuota buvo jos steigėja UAB “V. p. a.“ bei šios įmonės vadovas T. G.. Kaip jau minėta, tai, kad UAB “E.“ steigėja buvo UAB “V. p. a.“, o jos vadovas tuo metu buvo T. G., ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir pats T. G.. Kita vertus, byloje surinkti duomenys apie tai, kad: A. P. nurodymus dėl įmonės “E.“ veiklos organizavimo davęs asmuo, prisistatęs G. J. vardu, su A. P. bendravo išskirtinai techninių priemonių pagalba, vengdamas betarpiškai susitikti; SMS žinutės A. P. buvo siunčiamos naudojantis tik išankstinio apmokėjimo kortelėmis, apie kurių naudotojus duomenys nėra renkami; A. P. vykdydamas asmens, prisistačiusio G. J. vardu, nurodymus ir perduodamas raktus nuo bendrovės “E.“ patalpų T. G. bendradarbiui M. Š., suteikė galimybę kitiems asmenims patekti į bendrovės patalpas. Pirmiau aptartos aplinkybės duoda pakankamą pagrindą išvadai, jog tiek įsteigiant bendrovę “E.“, tiek jai vadovaujant, A. P. besąlygiškai vykdė visus darbdavio nurodymus, sąžiningai manydamas, kad veikia įmonės interesais. Tuo tarpu faktiškai UAB “E.“ vadovavęs asmuo, prisistatęs G. J. vardu, darė viską, kad tikrasis bendrovės veiklai vadovavęs ir už ją atsakingas asmuo nebūtų nustatytas.
4.20. Teisėjų kolegija, ištyrusi visus byloje esančius įrodymus, daro išvadą, jog galimai padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 183 straipsnio 2 dalyje, tačiau įrodymų, leidžiančių padaryti kategorišką išvadą, kad šią nusikalstamą veiką padarė A. P., nepakanka. Formaliai A. P. asmuo atitinka BK 183 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektui taikomus reikalavimus – UAB “E.“ turtas buvo patikėtas jam kaip įmonės direktoriui ir buvo jo žinioje. Be to, pats A. P. neneigia, kad dalį UAB “E.“ priklausančių pinigų jis išgrynino iš įmonės banko sąskaitos ir padėjo į įmonės seifą, iš kurio pinigai dingo. Tačiau šiame nuosprendyje jau buvo pažymėta, jog baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog svetimą turtą ar turtinę teisę neteisėtai paverčia savo turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori. Šioje byloje nėra jokių patikimų ir neginčijamų duomenų, kad A. P. UAB “E.“ turtą siekė paversti savo turtu ir to norėjo. Atkreiptinas dėmesys, kad 2010 m. gegužės 3 d. dėl galimai neteisėtų T. G. veiksmų pasisavinant ar iššvaistant UAB “E.“ turtą nuteistasis A. P. ir liudytojas D. G. pareiškimais kreipėsi į Klaipėdos AVPK Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vadovą (t. 4, b. l. 64-69). Klaipėdos AVPK Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjos 2010 m. gegužės 19 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą pagal A. P. pareiškimą, motyvuojant tuo, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų ar duomenų, įrodančių, kad asmens, prisistačiusio G. J. veikoje yra UAB “E.“ turto iššvaistymo požymių (t. 4, b. l. 74-75). Minėtą 2010 m. gegužės 19 d. nutarimą A. P. 2010 m. liepos 14 d. apskundė Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrai, tačiau šis skundas Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyr. prokurorės buvo atmestas, motyvuojant tuo, jog praleistas terminas nutarimui apskųsti (t. 4, b. l. 157-158). Šios aplinkybės patvirtina, jog A. P. neturėjo tyčios UAB “E.“ turtą neteisėtai paversti savo turtu.
4.21. Teismų praktikoje, teisės doktrinoje pripažinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalį asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šioje konstitucinėje nuostatoje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Nekaltumo prezumpcija taip pat įtvirtinta Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Taigi iš nekaltumo prezumpcijos kyla imperatyvas, kad visos abejonės, kurių byloje negalima pašalinti, turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-221/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain. 6 December 1988, § 77, Series A no. 146)). Byloje esančių įrodymų visuma leidžia spręsti, kad UAB “E.“ nuo pat jos įkūrimo faktiškai vadovavo ne A. P., o kitas asmuo, prisistatęs G. J. (galimai T. G.), įmonės veikla buvo vykdoma nesąžiningai. Be to, byloje esančių įrodymų visetas taip pat neleidžia kategoriškai paneigti A. P. versijos, jog UAB “E.“ pinigines lėšas pasisavino kitas asmuo, o ne jis. Atkreiptinas dėmesys, jog kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas svarbu tai, kokius konkrečius faktus gali patvirtinti ar paneigti gaunami duomenys, ar tų faktų nustatymas turi reikšmę teisingo sprendimo priėmimui. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės. Pašalinti prieštaravimų, esančių tarp A. P. ir T. G. parodymų dėl UAB “E.“ įkūrimo ir šios įmonės veiklos vykdymo, taip pat nustatyti, koks konkretus asmuo davė A. P. nurodymus dėl UAB “E.“ veiklos, nėra objektyvių galimybių, todėl visos abejonės vertintinos apelianto naudai ir dėl kaltinimų pagal BK 183 straipsnio 2 dalį jis išteisintinas.
4.22. A. P. išteisinus dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, naikintina ir jam paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.
4.23. Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu civilinio ieškovo BUAB “E.“ civilinis ieškinys dėl 20 072,21 Eur turtinės žalos išieškojimo iš A. P. atmetamas. Vadovaujantis BPK 105 straipsnio 5 dalimi iš A. P. neišieškomos proceso išlaidos valstybei (143,09 Eur).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais,
nusprendžia:
Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio dalį dėl A. P. nuteisimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:
A. P. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Civilinio ieškovo BUAB “E.“ civilinį ieškinį dėl 20 072,21 Eur turtinės žalos atlyginimo atmesti.
Panaikinti nuosprendžio dalį, pagal kurią iš A. P. priteista 143,09 Eur proceso išlaidų valstybei.
A. P. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.