Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2025 m. vasario 24 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių 1-jame kalėjime laikotarpiu nuo 2024 m. vasario 15 d. iki 2024 m. gruodžio 9 d., Pareiškėjas buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, t. y. dušo patalpose nebuvo užtikrinamas pakankamas privatumas, nes maudymosi vietose nebuvo įrengtos pertvaros kartu su užuolaidėlėmis, taip pat neveikė ventiliacija. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas teigia patyręs neigiamus išgyvenimus, pažeminimą, diskomfortą, fizines ir dvasines kančias.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu.

Taigi, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog pataisos įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, nustatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. EŽTT yra pateikusi išaiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis jų orumo gerbimą, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą teisminę praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį, kurio vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių – elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Dėl pertvarų įrengimo dušų patalpose

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš neužtikrinto privatumo prausiantis duše, dėl nesančių pertvarų su užuolaidėlėmis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) dėl privatumo naudojantis dušu yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo (LVAT 2016 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Taip pat pažymėtina, jog LVAT laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvarų dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos įstaigą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (LVAT 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018).

Atsakovės atstovė atsiliepime nurodė aplinkybes, kad Pravieniškių 1-ojo kalėjimo bendrojo naudojimo dušinėse tarp maudymosi vietų matomumą ribojančios pertvaros įrengtos nuo 2022 m. spalio mėnesio (b. l. 11-15). Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovės pateiktais duomenimis apie pertvarų įrengimą nuteistųjų dušo patalpose, pareiškėjas, gavęs atsiliepimą, šių duomenų taip pat neginčijo.

Iš Kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2024 m. gruodžio 31 d. pažymos Nr. RV-22-11502, nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2024 m. vasario 15 d. iki 2024 m. gruodžio 9 d. Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko sprendimais buvo paskirtas gyventi: į 10 būrį, 6 patalpą (nuo 2024-02-15 iki 2024-04-11); į 9 būrį, 6 patalpą (nuo 2024-04-11 iki 2024-04-15); į 9 būrį, 8 patalpą (nuo 2024-04-15 iki 2024-04-19); į 2 būrį, 11 patalpą (nuo 2024-04-19 iki 2024-10-21); į 11 būrį, 2 patalpą (nuo 2024-10-21 iki 2024-12-09) (b. l. 18).

Kalėjimų tarnyba atsiliepime nurodė, jog skundžiamu laikotarpiu LKT Pravieniškių 1-ojo kalėjimo bendrojo naudojimo 1-2 būrių dušinėje įrengtos 9 dušo galvutės, 9-10 būrių dušinėje - 8 dušo galvutės, 11-12 būrių dušinėje - 9 dušo galvutės. Gyvenamosiose patalpose įrengtas miegamų vietų skaičius nuo 2 iki 4. Taigi nuteistieji turi galimybę, nesukeldami vieni kitiems nepatogumų, naudotis visi vienoje pusėje įrengtais dušo sieteliais, atskirtais pertvaromis. Pareiškėjas nenurodo, jog dušai, kurie sienelėmis buvo atskirti iš šonų, buvo įrengti vienas priešais kitą, todėl konstatuotina, jog pareiškėjo privatumas naudojantis dušu buvo užtikrintas.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl neįrengtų pertvarų kartu su užuolaidomis, dengiančių besimaudantį ir iš priekio, teismas pažymi, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpas įrengti su visiškai uždaromis maudymosi vietomis (kabinomis). Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, tokio reikalavimo nėra.

Pagal LVAT praktiką, dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės atsakomybei atsirasti (žr., pvz., LVAT 2021 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-109-502/2021; 2022 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1190-552/2022).

Šiuo aspektu pažymėtina, kad dušo įrengimas su pertvaromis tik iš šonų, bet be durų ar kitų matomumą ribojančių priemonių iš priekio, t. y. uždarų dušo kabinų nebuvimas tos pačios lyties asmenims, yra analogiškas daugumai viešų įstaigų (sporto klubų, pramogų centrų, baseinų) ir atitinka bendrąsias visuomenėje galiojančias ir didžiajai daliai visuomenės priimtinas nuostatas. Pareiškėjui, kaip nuteistajam, šiuo aspektu nebuvo sudarytos išimtinai kitokios (blogesnės) sąlygos naudotis dušu, negu likusiai visuomenės daliai, todėl, nagrinėjamu atveju teismas daro išvadą, kad pareiškėjo privatumas duše be durų ar uždangos iš priekio iš esmės nebuvo pažeidžiamas ir neteisėti atsakovės atstovės veiksmai dėl šių aplinkybių nekonstatuotini.

Pareiškėjo argumentai, kad ginčo laikotarpiu jam nebuvo užtikrintas pakankamas privatumas maudantis duše, esant iš šonų įrengtoms pertvaroms, pripažintini nepagrįstais. Tokios pačios pozicijos laikosi ir LVAT naujausioje praktikoje (žr., pvz., 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-522-789/2023).

Dėl ventiliacijos dušo patalpose

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad dušo patalpose nebuvo ventiliacijos, dėl karšto vandens garų sudrėkdavo rūbai, dušai buvo avarinės būklės, nuo lubų krito kalkės. Kaip matyti, pareiškėjas nedetalizavo, kokiose konkrečiai patalpose nepatogumai dėl prastos ventiliacijos buvo sukelti.

Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktu, gyvenamosios patalpos gali būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Atsakovas į bylą pateikė 2025 m. sausio 9 d. pažymą Nr. LV-1868 (b. l. 20-21), kurioje nurodyta, kad dušo patalpų vėdinimas teisės aktais nereglamentuojamas, tačiau dušo patalpose įrengta rekuperacinė vėdinimo sistema, patalpas galima vėdinti ir per varstomus langus. Pasitaiko atvejų, kai nuteistieji piktybiškai paleidžia karštą vandenį, susikaupęs pernelyg didelis garų kiekis nespėja pasišalinti per vėdinimo sistemą ir kondensatas susikaupia lubose. Pasinaudojus dušu ne visuomet praveriamas langas vėdinimui užtikrinti. Tokiu atveju nuo per didelio kondensato kiekio tarp tinko ir lubų pagrindo susidaro tuščios ertmės, tinkas gali atšokti. Tačiau Turto valdymo skyriaus darbuotojui, pastebėjus tinke besiformuojančias ertmes, pažeistos vietos nuvalomos, tinkuojamos, pakartotinai dažomos. Bendrojo naudojimo dušų patalpose dažymo/atnaujinimo darbai įprastai atliekami 3 kartus per metus. Taip pat pažymėjo, kad bendrojo naudojimo dušinėse tinkas nebyra. Šių aplinkybių pareiškėjas po atsiliepimo pateikimo neginčija ir priešingų aplinkybių nenurodė, įrodymų, paneigiančių atsiliepime nurodytas aplinkybes, nepateikė.

Taigi, nustačius, kad atitinkamose dušo patalpose buvo įrengta mechaninė vėdinimo sistema, taip pat yra galimybė patalpas vėdinti per langus, kuriuos buvo galima atverti, t. y. dušo patalpos vėdinamos, taip pat patiems nuteistiesiems sudaryta papildoma galimybė jas vėdinti per langus, pareiškėjo argumentai, kad dušo patalpose buvo prastas vėdinimas, vertintini kaip abstraktūs ir niekuo nepagrįsti, todėl atmestini.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2024 m. lapkričio 11 d. kreipėsi į Pravieniškių 1-ojo kalėjimo direktorių dėl netinkamai įrengtų dušo patalpų (b. l. 4). Lietuvos kalėjimų tarnybos turto valdymo skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą dėl galimai neįrengtos vėdinimo sistemos, neįrengtų dušo užuolaidėlių, byrančių kalkių ir tinko, pelėsio, įrengto vieno veidrodžio 11 būrio bendro naudojimo dušinėje, pareiškėjui išsamiai atsakė 2024 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. 2S-6839 „Dėl atsakymo į skundą pateikimo“ (b. l. 5-6). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazės išrašo matyti, kad pareiškėjas šio rašto įstatymo nustatyta tvarka Regionų administraciniam teismui neskundė.

Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturinės žalos atlyginimą

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr., pvz.: LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-1840/2012).

Iš 2024 m. sausio 6 d. LKT Pravieniškių 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus pažymos Nr. RV-22-71 matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2024 m. vasario 15 d. iki 2024 m. gruodžio 9 d. į įstaigos psichologus dėl patiriamų emocinių išgyvenimų ir dvasinių kančių, nepatogumų, nepilnavertiškumo jausmo, orumo pažeidimo, kuriuos neva galėjo sukelti neužtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, t. y. privatumo ir higienos normų reikalavimų neužtikrinimas dušuose ir jų patalpose bei neveikianti ventiliacija, nesikreipė (b. l. 22).

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, jog administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta.

Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Lietuvos kalėjimų tarnybos) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, ir tenkinti išvestinį reikalavimą dėl metinių palūkanų priteisimo. Remiantis išdėstytais argumentais, skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Atkreiptinas dėmesys, kad LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normas (ABTĮ 13 straipsnis, 20 straipsnis) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo M. B. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.