- Teismas
- Šiaulių apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-11-23
- Bylos Nr.
- 1-369-900/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-96-1-00783-2011-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Alma Berniūnaitė
- Kaltinamasis
- A. K.
- Nukentėjusysis
- S. U., K. U., Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos
- Kategorijos
- 1.1.7.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovei E. P.,
viešame teisiamajame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. K., a. k. (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, rusas, baigęs 6 klases, išsiskyręs, dirbantis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), teistumas išnykęs; kaltinamas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 2 dalį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. K. 2011 m. birželio 21 d. apie 21⁴⁰ val. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, išdaužė du gyvenamojo namo, priklausančio S. U., langus, išplėšė vieno lango rėmą, bandė įsibrauti į gyvenamojo namo vidų, kuriame buvo mažamečiai vaikai, bei žodžiu grasino S. U. fiziškai susidoroti, nužudyti, dėl ko buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimai galėjo būti įvykdyti.
Be to, A. K. 2011 m. lapkričio 20 d. apie 1⁰⁰ val. S. U. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, griebė mažamečiui K. U. už galvos ir trenkė vieną kartą į virtuvės durų staktą, sukeldamas fizinį skausmą.
Dėl grasinimo S. U. fiziškai susidoroti, nužudyti (BK 145 str. 1 d.)
Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju A. K. kaltu dėl nusikalstamos veikos pagal BK 145 straipsnio 1 dalį padarymo prisipažino visiškai (21-22, 150-151 b. l.). Parodė, kad nukentėjusioji S. U. yra buvusi jo sugyventinė. Su ja pragyveno apie 3 m., susituokę nebuvo, turi bendrą vaiką. 2011 metų birželio viduryje (tikslios datos neprisimena) susipyko su sugyventine dėl to, kad nepaliaujamai geria, ir S. U. išvarė jį iš savo namų. 2011 m. birželio 21 d. (tikslios valandos neprisimena), norėdamas pasimatyti su dukra ir būdamas girtas, nuėjo iki S. U. namų. Pamačiusi jį, sugyventinė tuoj pat užsirakino ir neįsileido. Kiek prisimena, bandė įeiti į namą pro užkabintas laukines namo duris, bet nepavyko. Tada duris spardė koja, trankė rankomis. Išspyrė medines durų lenteles ir išdaužė durų stiklą. Sugyventinė perspėjo, kad iškvies policiją. Jis pasakė, kad niekur neis, bus čia ir lauks, kol ji atvažiuos. Atvykusi policija jį sulaikė ir nuvežė į blaivyklą, paleido po pietų. Tada jis iš Šiaulių parvažiavo į Gilaičius ir sutikęs su draugais gėrė alų. Jis galėjo išgerti apie 2 litrus 6 % stiprumo alaus. Išgėręs dar labiau supyko ant sugyventinės, kad ji iškvietė policiją, neleido pasimatyti su dukra, todėl nutarė vėl nueiti ir su ja pasikalbėti. Kai atėjo, kieme nieko nebuvo, namo duris rado užrakintas. Ėmė belstis į duris, prašyti, kad sugyventinė parodytų dukrą. Sugyventinė pasakė, kad jis girtas, todėl į namus neįsileis, be to, dukra jau miega. Jis netikėjo, kad dukra miega, ir, priėjęs prie vieno iš namo langų, kuris anksčiau buvo įdaužtas, daužė šį langą. Po to apėjo aplink namą ir išdaužė antrą namo langą, norėjo per jį įlipti į vidų. Sugyventinė pradėjo jį mušti. Jis kažką sakė dėl to, kad sugyventinė neleidžia pamatyti dukters, keikėsi. Dėl girtumo tiksliai neprisimena visų įvykio aplinkybių, t. y. kokius grasinančius žodžius sakė. Mano, kad galėjo pagrasinti sugyventinei, jog ją sumuš, nužudys. Atsimena, kad po to, kai sugyventinė neleido įlipti per langą į namą, ji jį įspėjo, jog vėl iškvietė policiją. Tikina, kad neketino įvykdyti grasinimų; taip pasakė, būdamas girtas, supykęs ant sugyventinės, kad išsiskyrė ir kad negali pamatyti dukters.
Administracinio teisės pažeidimo byloje, iškeltoje pagal ATPK 50³ straipsnį, 2011 m. birželio 21 d. duodamas paaiškinimus, kaltinamasis neprisipažino padaręs administracinį teisės pažeidimą, teigė jokių namo stiklų nedaužęs (75-76 b. l.).
Teisiamajame teismo posėdyje kaltinamasis faktinę įvykių pusę pripažino, bet neigė kaltę. Teisinosi tuo, kad išgėręs praranda savikontrolę, tampa agresyvus. Įvykio dieną buvo gana girtas, dėl išvardintų priežasčių buvo supykęs ant sugyventinės, todėl galėjo prišnekėti įvairių nesąmonių, tačiau nesistengė paveikti nukentėjusiosios, nesiekė ją įbauginti. Pripažįsta sakęs, kad jei įlįs į vidų – užmuš.
Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji S. U. parodė (9-10, 12-13 b. l.), kad su A. K. išgyveno beveik 3 m, susituokę nebuvo, bet turi bendrą 2 m. dukrytę. Ankščiau su A. K. ne kartą yra buvę panašių atvejų, kaip įvykis, nutikęs 2011 m. birželio 21 d. Kaltinamasis sakė, kad jei ne pats ją užmuš, tai pasamdys, kad ją užmuštų. Jeigu tik A. išgeria, pasidaro nevaldomas ir neprognozuojamas. A. K. ne kartą ją sumušė, bet dėl sumušimų ji niekur nesikreipė. 2011 m. birželio 21 d. vakare A. K. buvo girtas. Kai A. K. grįžo antrą kartą, ir vėl pradėjo belstis, reikalauti įleisti, į jos prašymus eiti namo, netriukšmauti, nereagavo, buvo agresyviai nusiteikęs. Išdaužė du namo langus. Verždamasis į vidų, kaltinamasis grasino, kad jei nepamatys dukters, nukentėjusiąją „sutavarins“ negyvai. Tai moteris suprato kaip realią grėsmę sau ir savo nepilnamečiams vaikams. Kai A. K. išdaužė antrą namo langą ir norėjo įlipti į vidų, ji jam sudavė kelis kartus su pagaliu. Tada kaltinamasis apsiramino, pradėjo normaliai kalbėtis, iki atvykstant policijai abu surūkė po cigaretę. Po šio įvykio A. K. buvo atėjęs pas ją į namus, atsiprašė, sakė, kad gailisi, sutvarkė išdaužtus langus ir sugadintas duris. Ji atleido A. K., susitaikė su juo, ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas (46, 83 b. l.).
Teisiamajame teismo posėdyje nukentėjusioji S. U. parodė, kad su kaltinamuoju daugiau kaip metus nebegyvena kartu. Prieš pirmą incidentą jos santykiai su kaltinamuoju buvo įtempti. Dėl nuolatinio kaltinamojo gėrimo ji nutarė galutinai išsiskirti su juo ir iškraustė jo daiktus iš savo namų. Būdamas visąlaik girtas, kaltinamasis galėjo net nesuvokti išsiskyrimo fakto. 2011 m. birželio 21 d. A. K. prie parduotuvės gėrė su draugais. Po to paskambino nukentėjusiajai ir pasakė, kad ateis aplankyti dukters. Moteris užprieštaravo, nes kaltinamasis buvo neblaivus. Šis supyko. Nukentėjusiajai paskambino draugė ir pasakė, kad A. K. eina jos namų link. Tada nukentėjusioji iš anksto iškvietė policiją. Kai A. K. atėjo, buvo maždaug 21 val. Moteris užsikabino duris iš vidaus. Kaltinamasis prašė įleisti, tačiau ji pasakė, kad ateitų, kai išsiblaivys. A. K. prašė parodyti dukrą, bet ji tuo metu jau miegojo. Supykęs A. K. išdaužė langą, vėliau vaikų kambaryje išplėšė langą, keikėsi. A. K. grasino „jei įlįsiu – užmušiu“. Moteris išsigando dėl visko: savęs, vaikų, turto. Nors kaltinamasis rankose nieko neturėjo, bet buvo gerokai išgėręs, svirduliavo. Bandė įlįsti pro langą į vidų, bet gavo nuo nukentėjusios iš lazdos per šonus. Nukentėjusioji pradėjo su kaltinamuoju kalbėtis geruoju ir pastarasis apsiramino. Atvykusi policija jį išvežė. Pasak nukentėjusiosios, kaltinamajam būdinga gerti ir prisigerti. Blaivus jis yra labai geras, jokių priekaištų jam neturi, o išgėręs tampa agresyvus. Lyg du skirtingi žmonės būtų.
Nukentėjusioji nepatvirtino 2011 m. birželio 21 d. protokole-pareiškime, 2011 m. birželio 22 ir 27d. apklausos protokoluose (4, 9-10, 12-13 b. l.) užfiksuotų jos žodžių, kad ankščiau su A. K. yra ne kartą buvę panašių atvejų, kaip įvykis 2011 m. birželio 21 d., kad jis ne kartą ją sumušė. Ikiteisminio tyrimo metu (60-61 b. l.) ir teismo posėdyje moteris teigė, kad kaltinamasis ją mušė (tiksliau – pastūmė, o ji atsitrenkė į radiatorių) vieną kartą – 2011 m. balandį, po savo brolio laidotuvių.
Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus 2011 m. balandžio 28 d. specialisto išvadoje teigiama, kad nukentėjusioji S. U. nurodė, jog 2011 m. balandžio 25 d. apie 15³⁰ val. namuose sugyventinis, būdamas neblaivus, smaugė rankomis, kumščiu sudavė į veidą, galvą, jam pastūmus, ji atsitrenkė į radiatorių dešiniu šonu. Specialistas konstatavo, kad nukentėjusiajai padarytos poodinės kraujosruvos kairės akies vokuose ir dešinio klubakaulio sparno srityje. Sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (54, 63 b. l.).
VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninės 2011 m. birželio 23 d. ir 2011 m. lapkričio 23 d. pažymose (27, 115 b. l.) nurodyta, kad nuo 2011 m. balandžio 27 d. iki 2011 m. gegužės 6 d. kaltinamajam diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį; abstinencijos būklė.
Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie LR SAM 2012 m. gegužės 10 d. specialisto išvadoje Nr. 98TPK-101/2012 (143 b. l.) nurodyta, kad kaltinamasis 2011 m. buvo gydytas Šiaulių psichiatrijos ligoninėje dėl lėtinio alkoholizmo, abstinencinės būklės; psichotinių reiškinių gydymosi metu nepastebėta, daugiau duomenų, kad būtų lankęsis pas psichiatrus, nėra. Praeityje teistas už chuliganizmą. Iš įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad juridinę situaciją suvokia gerai, todėl skirti teismo psichiatrijos ekspertizę nereikia.
2011 m. birželio 22 d. apklausta liudytoja G. O., nukentėjusiosios marti, parodė (14 b. l.), kad 2011 m. birželio 21 d. apie 10⁰⁰ val. į S. U. namus, esančius (duomenys neskelbtini), atėjo girtas A. K.. Supratusi, kad tuoj bus eilinis A. K. agresijos išpuolis, moteris iškvietė policiją. Iki atvykstant policijai, A. K. spėjo išdaužyti namo laukujas duris, durų lango stiklą. Atvykusi policija A. K. išvežė.
2011 m. birželio 21 d. apie 22⁰⁰ val. A. K. vėl atėjo pas S. U. į namus, grasino jai susidorojimu, išdaužė dviejų kambarių langų stiklus, bandė patekti į kambarį. Iškviesta policija A. K. išvežė.
2011 m. liepos 26 d. apklaustas liudytojas M. U., nukentėjusiosios sūnus, parodė (65 b. l.), kad 2011 m. birželio 21 d. 21-22 val., po neblaivaus A. K. apsilankymo jų namo kieme, pastebėjo apgadintą automobilį (duomenys neskelbtini) valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
2011 m. birželio 21 d. 10⁰⁶ val. A. K. buvo nustatytas sunkus – 3,58 % - girtumo laipsnis, tą pačią dieną 23¹⁹ val. nustatytas sunkus – 2,78 % - girtumo laipsnis (16, 71 b. l.).
2011 m. birželio 22 d. užfiksuota įvykio vietos apžiūra, nubraižyta įvykio vietos schema (5-7 b. l.).
Dėl fizinio skausmo sukėlimo mažamečiui K. U. (BK 140 str. 2 d.)
Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju A. K. kaltu dėl nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį prisipažino visiškai (112-113,150-151 b. l.) ir parodė, kad 2011 m. lapkričio mėnesį (tikslios datos neprisimena) maždaug nuo 19 val. iki 00⁰⁰ val. dalyvavo Gilaičių kultūros namų Šventėje. Šventės metu vartojo alkoholį. Pasibaigus šventei, būdamas girtas, galėjo būti apie 1⁰⁰ val., nuėjo pas savo buvusią sugyventinę S. U., gyvenančią (duomenys neskelbtini) Turėjo namų raktus, todėl įėjo į vidų. S. namuose nebuvo, bet ji netrukus grįžo. Prisimena, kad tarp jo ir S. koridoriuje įvyko žodinis konfliktas. Pastebėjo šalia S. stovinį jos sūnų K. U. (12 m.). Būdamas girtas ir susinervinęs, jis K. vieną kartą delnu trenkė į galvos sritį. Tokio savo poelgio paaiškinti negali. Būdamas blaivus K. nebūtų mušęs. Girtas yra agresyvus, nekontroliuoja savo veiksmų. Dėl padaryto nusikaltimo labai gailisi.
Teisiamajame teismo posėdyje kaltinamasis faktinę įvykių pusę pripažino iš dalies ir neigė kaltę. Paaiškino, kad duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu jam labai skaudėjo galvą, todėl patvirtino viską, ką buvo užrašiusi tyrėja, norėdamas, kad jį greičiau paleistų. Apie pastarąjį įvykį nurodė, kad iš pradžių su draugais dalyvavo kaimo šventėje, ten susitiko S. U.. Buvo neblaivus. Kai baigėsi šventė, nuėjo pas S. U., jos namuose nerado, todėl nutarė palaukti. Kaltinamąjį į vidų įleido sugyventinės sūnus R. Kai sulaukė S. U., tarp jų įvyko barnis. Susiginčijo dėl šventės. Besiginčydamas kaltinamasis netyčia sudavė Karoliui ir išėjo, o gal besisklaidydamas pastūmė. Tyčia nelabai galėjo trenkti berniukui, jam už galvos nebuvo sugriebęs. Viskas vyko koridoriuje ar virtuvėje. Galėjo būti taip, kaip parašyta kaltinamajame akte, bet tai tikrai įvyko netyčia. Neatsimena, ar K. kišosi į jų su S. U. konfliktą. Tikina, kad savo veiksmus kontroliuoja, tik kai supyksta - kitaip gaunasi, nukentėjusiojo atsiprašė.
Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis K. U. parodė (98-99 b. l.), kad 2011 m. lapkričio 19 d. vakare Gilaičių kaimo kultūros namuose vyko šventė. Jis joje buvo kartu su mama S. U.. Apie 00³⁰val. išėjo iš namus, grįžo apie 1⁰⁰ val. Grįždamas matė virtuvėje degančią šviesą ir joje vaikščiojantį iki pusės nusirengusį buvusį mamos sugyventinį A. K. Tik su mama įėjus į koridorių, prasidarė virtuvės durys ir išėjęs A. K. staigiu judesiu griebė jam už veido ir smogė į virtuvės durų staktą. Po to pajuto, kad guli ant mamos, kuri gulėjo ant grindų. Šio smūgio nejuto, viskas vyko labai greitai, nežino, kaip tai atsitiko. Mama paskambino policijai, o A. K. išėjo. Dėl kokių priežasčių buvo sumuštas, nežino. Jautė skausmą pakaušyje, buvo iškilęs gumbas.
Teisiamajame teismo posėdyje apklaustas nukentėjusysis K. U. parodė, kad grįžę su mama iš šventės kaltinamąjį rado nusipraususį namuose. A. K. buvo susipykęs su dėde. A. K. paėmė su ranka jam už kairės galvos pusės, pastūmė atgal ir trenkė į staktą, smūgis kliuvo į pakaušį. Tarp jo ir kaltinamojo jokio pokalbio tą vakarą nebuvo, ir iki tol jiedu nebendravo. Įvykio metu kaltinamasis buvo neblaivus, stovėjo koridoriuje, niekur nesiruošė eiti. Mama su dėde buvo nukritę ant žemės, o jis – ne. Tai buvo pirmas kartas, kai A. K. pakėlė ranką prieš jį. Teigia nespėjęs apsiginti, nes prievartą patyrė netikėtai. Gavęs smūgį į galvą, apsiverkė, o A. apsirengė ir, iki atvykstant policijai, išėjo. Nuo smūgio į galvą išsikėlė guzas, kuris išnyko per 1-2 d., į medikus pagalbos nesikreipė. Nukentėjusiajam kaltinamasis nepatiko dėl asmeninių savybių. Pasak berniuko, kaltinamasis jo neatsiprašė nei įvykio metu, nei vėliau.
Ikiteisminio tyrimo metu apklausta liudytoja S. U. parodė (b. 1. 102-103), kad 2011 m. lapkričio 19 d. vakare Gilaičių kaimo kultūros namuose buvo kaimo šventė-vakaronė. Joje ji buvo su sūnumi K. U., gimusiu 1999 m. Apie 00³⁰ val. išėjo iš namų ir grįžo apie 1 val. Grįždama pamatė virtuvėje degančią šviesą ir vaikščiojantį iki pusės nusirengusį A. K.. Įtarė, kad gali nutikti kažkas blogo, nes su girtu A. K. buvo susitikusi kultūros namuose, kur jis turėjo incidentų. Kai moteris su sūnumi įėjo į koridorių, prasidarė virtuvės durys ir išėjęs A. K. staigiu judesiu griebė sūnui K. už galvos ir smogė į virtuvės durų staktą. Sūnus ėmė verkti, o ji puolė ant A. varydama jį lauk. A. K. ją pastūmė, ji nugriuvo virtuvėje ant grindų, ant jos nugriuvo ir K. Gali būti, kad krisdama kliudė K. Išgirdusi kaltinamąjį sakant „išpjausiu visus“, labai išsigando, nubėgo į kitą kambarį skambinti policijai. Grįžusi atgal A. K. neberado. Apžiūrėjusi sūnų ir paklaususi jo apie savijautą, nutarė greitosios medicinos pagalbos nekviesti. Sūnus skundėsi, kad skauda pakaušį, jam išsikėlė nemažas gumbas.
Teisiamajame teismo posėdyje apklausta liudytoja S. U. nurodė, kad parodymus apie Karoliui sukeltą fizinį skausmą ikiteisminio tyrimo metu davė iš K. pasakojimų. Pasiūlius papasakoti tai, ką ji pati matė ir/ar girdėjo, liudytoja parodė, kad kaltinamajame akte nurodytu laiku ir nurodytoje vietoje kaltinamasis ją pastūmė, ji užkliuvo už slenksčio ir pargriuvo. Tada išgirdo, lyg žmogus būtų atsitrenkęs į sieną. Girdėjo kaltinamąjį sakant, kad išpjaus visus. Jokio pokalbio tarp kaltinamojo ir sūnaus nebuvo. K. nebent galėjo pasakyti, kad A. K. eitų namo. Po to moteris varė kaltinamąjį lauk ir iškvietė policiją. Sūnui išsikėlė nedidelis guzas, viskas praėjo be didesnių traumų. Guzas laikės kelias dienas. K. pyksta ant A. ir dabar nelabai bendrauja.
2011 m. lapkričio 20 d. 2⁵⁶ val. A. K. buvo nustatytas vidutinis – 1,87 % - girtumo laipsnis (108 b. l.).
Motyvuojamoji dalis
Įrodymų analizė ir vertinimas, teismo išvados, veikų juridinė kvalifikacija
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, norint asmenį pripažinti kaltu pagal BK 145 straipsnio 1-2 dalį, būtina įvertinti ne tai, ar kaltininkas ketino ir ar galėjo įvykdyti grasinimus, o tai, ar nukentėjusysis turėjo pagrindą suvokti grasinimus kaip realius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-261/2012, taip pat žr. kasacinio teismo nutartis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-341/2010).
Grasinimas realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-586/2011).
Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji S. U. yra našlė, iš santuokos su velioniu vyru turėjo 3 vaikus (berniukus), iš kurių vienas jau suaugęs. Iki 2011 m. birželio mėnesio nukentėjusioji S. U. su A. K. gyveno kaip šeima, turi vieną bendrą vaiką (dukrą). Kaltinamasis linkęs nesaikingai vartoti alkoholį, vieną kartą po savo brolio laidotuvių buvo sumušęs sugyventinę. Esant įtemptiems tarpusavio santykiams nukentėjusioji inicijavo ryšių su kaltinamuoju nutraukimą.
2011 m. birželio 21 d. kaltinamasis buvo atėjęs į buvusios sugyventinės namus, esančius (duomenys neskelbtini), du kartus: ryte ir vakare. Abu kartus buvo stipriai girtas. 2011 m. birželio 21 d. vakare kaltinamasis su nukentėjusiąja iš pradžių bendravo telefonu, sakė norįs pamatyti mergaitę. Moteris nesutiko, nes buvęs sugyventinis buvo neblaivus; be to, suprato, kad jis, išgirdęs neigiamą atsakymą, supyko. Nukentėjusiosios draugei perspėjus ją, kad A. K. eina jos namų link, moteris iš anksto iškvietė policiją, užsidarė namuose iš vidaus. Tai rodo, kad ji baiminosi buvusio sugyventinio, ypač turint galvoje skaudžią patirtį, kai vos prieš pora mėnesių kaltinamasis ją buvo sumušęs, o po to jų santykiai vis labiau aštrėjo, kol galiausiai nutrūko.
2011 m. birželio 21 d. vakare pas S. U. atėjęs girtas kaltinamasis prašė įleisti, parodyti dukrą. Moteris jo pageidavimus atsisakė tenkinti ir nurodė pagrįstas priežastis. Negavęs to, ko norėjo, kaltinamasis įniršo, išdaužė vieną langą, vaikų kambaryje išplėšė kito lango rėmą, stengėsi pro angą patekti vidun, keikėsi, šaukė, kad „jei įlįs – užmuš“. Byloje nėra ginčo dėl to, kad kai moteris su lazda aptalžė kaltinamajam šonus, jis liovėsi brautis vidun, apsiramino. Susiklosčiusi situacija prilygsta būtinajai ginčiai (BK 28 str.).
Teismo įsitikinimu, paremtu bylos faktinių aplinkybių analize, teisine sąmone, kaltinamasis nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo psichinę prievartą, dėl kurios jai buvo pakankamas pagrindas manyti, jog grasinimai nužudyti realūs. Nepatenkinusi kaltinamojo reikalavimų ir dėl to jį įsiutinusi, girdėdama keiksmažodžius ir grasinimus nužudyti, be to, jau kartą būdama sumušta, nukentėjusioji turėjo pagrįstai baiminosi dėl savo gyvybės (sveikatos). Grasinimo realumui nustatyti nebūtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketintų grasinimą įvykdyti (tokiu atveju būtų inkriminuota kita nusikalstama veika, tiksliau – pasikėsinimas ją padaryti). Teismų praktikoje konstatuojama, kad nustatyti esant padarytą nusikalstamą veiką pagal BK 145 straipsnio 1 dalį pakanka, jog pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes nukentėjusioji turėjo rimtą pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiosios būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-12/2011, taip pat žr. kasacinio teismo nutartis Nr. 2K-403/ 2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-341/2010).
Ištyręs ir įvertinęs išvardintus duomenis, kurie pripažintini įrodymais, darytina išvada, kad neteisėti kaltinamojo veiksmai pagal pirmą inkriminuotą nusikalstamą veiką kvalifikuoti tinkamai ir įrodyti visiškai. Kaltinamojo gynėjo adv. padėjėjo A. G. išsakyta pastaba, jog kaltinamajame akte nenurodytas konkretus grasinimo turinys, teisinga. Tačiau grasinimo turinys buvo patikslintas, sukonkretintas teisiamajame posėdyje, todėl ikiteisminio tyrimo darbo brokas neturi lemiamos reikšmės nei materialiosios, nei proceso teisės aspektu.
Kalbant apie antrą kaltinamajam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, tarp teisminio nagrinėjimo dalyvių kilo polemika, už kokius tyčinius ir/ar neatsargius veiksmus BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė, t. y. dėl nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymio, taip pat dėl fizinio skausmo sukėlimo mechanizmo bei įrodymų vertinimo (patikimumo, pakankamumo).
BK 140 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 2 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę ir vienintelę sankcijos rūšį – laisvės atėmimą - tam, kas BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką padarė mažamečiui ar kankindamas nukentėjusį asmenį.
Pasak valstybinį kaltinimą palaikančios prokurorės, kadangi BK 140 straipsnio 1-2 dalių dispozicijose neminimi tokie ar panašūs žodžiai, kaip antai „sąmoningai“, „tyčia“, t. t., baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 2 dalį galima ne tik už tyčinius, bet taip pat ir už neatsargius veiksmus. Bylą nagrinėjantis teismas nesutinka su šia prokurorės nuomone. Kaltės forma nustatoma ne tik iš atitinkamos reikšmės žodžių (pvz., „sąmoningai“, „tyčia“) – žodžiai per se turi tam tikrą tik jiems būdingą semantinę prasmę. Nusikalstamos veikos apibūdinimas tokiais objektyviosios pusės požymiais kaip „mušimas“, „smurtavimas kitokiu būdu“ apima tik tyčinius veiksmus, todėl fizinio skausmo sukėlimas pagal BK 140 straipsnį negali būti padaromas neatsargiai (taip pat žr. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaro II dalies 146 psl., 2009, Vilnius, VU TF).
Kaltinamojo gynėjas adv. padėjėjas A. G. nurodė, kad suaugusiojo ir vaiko parodymai dėl fizinio skausmo sukėlimo mechanizmo prieštarauja vieni kitiems, todėl visi prieštaravimai turi būti vertinami kaltinamojo naudai.
Teismas pažymi, kad kaltinamojo gynėjas iškraipo in dubio pro reo principo esmę. In dubio pro reo principas reiškia, kad įrodymai vertinami vadovaujantis išsamiu ir objektyviu jų ištyrimu, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais; jei išnaudojus visas galimybes abejonių pašalinti nepavyksta, jos aiškinamos kaltinamojo naudai. Abejonių dėl nukentėjusiojo parodymų patikimumo teismui nekilo, todėl in dubio pro reo principas aptariamu atveju neaktualus.
Teismų praktikoje laikoma, kad apie kaltininko kaltės formą ir jos turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas ne tik į kaltininko parodymus, bet ir į padaryto nusikaltimo objektyvias aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, lokalizaciją, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, veikos padarymo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikaltimą, jo padarymo metu bei po jo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2012).
Iš teisiamajame teismo posėdyje nukentėjusiojo K. U. ir liudytojos jo motinos S. U. parodymų nustatyta, kad A. K. paėmė nukentėjusiajam su ranka už kairės galvos pusės, pastūmė jį atgal ir trenkė galvą į durų staktą, smūgis kliuvo į pakaušį (posėdyje vaikas tai pademonstravo vaizdžiai); nenustatyta, kad berniukas tą vakarą kaltinamajam būtų ką nors sakęs arba jie būtų konfliktavę anksčiau. Reikia pastebėti, kad įvykio metu kaltinamasis nematė reikalo atsiprašyti vaiko, jeigu laikytumėmės A. K. versijos, jog jis įsikarščiavęs sklaidėsi ir galėjo kliudyti šalimais stovėjusį vaiką netyčia. Tai, kad kaltinamajame akte yra nurodytas tik pradinis ir baigiamasis nusikalstamo įvykio momentas – sugriebimas (suėmimas) už galvos ir jos trenkimas (smogimas) į durų staktą, t. y. praleistas momentinis tarpinis veiksmas – stūmimas atgal, reiškia, jog nusikalstamos veikos mechanizmas aprašytas netiksliai. Vis tik, detaliai įvertinęs situaciją, teismas nemano, kad ši aplinkybė turėtų esminę teisinę reikšmę, sprendžiant, ar buvo padaryta nusikalstama veika kaip tokia, nes praleistas momentinis tarpinis veiksmas neiškraipo, o logiškai įsikomponuoja į priežastinio ryšio grandinę.
Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, išdėstytus BK 54 straipsnyje.
Kaltinamojo 2011 m. birželio 21 d. padaryta nusikalstama veika pagal BK 145 straipsnio 1 dalį priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.); nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, bet neapibrėžta tyčia pasekmių atžvilgiu (BK 15 str. 2 d. 2 p.). Nusikalstamos veikos motyvas – tai, kad nukentėjusioji nepatenkino nepagrįstų kaltinamojo troškimų: neįleido jo girto į namus, neleido pasimatyti su mažamete dukra.
Kaltinamojo 2011 m. lapkričio 20 d. padaryta nusikalstama veika pagal BK 140 straipsnio 2 dalį priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 str. 3 d.); nusikaltimas baigtas, padarytas tiesiogine tyčia, bet neapibrėžta tyčia pasekmių atžvilgiu (BK 15 str. 2 d. 2 p.).
Abiem atvejais kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta; atsakomybę sunkinanti aplinkybė - kad nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.).
Kaltinamasis nuo 2012 m. spalio 30 d. dirba, darbdavys „Gintlita“ jį apibūdina kaip komunikabilų, draugišką, sąžiningą, darbštų, pagarbų žmogų.
Kaltinamasis baustas administracine tvarka pagal ATPK 50³, 161 ir 174 straipsnius, 181 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, daugiausia - pagal ATPK 178 straipsnio 1-3 dalis (73-74, 154-163 b. l.). Kaltinamasis buvo teistas Šiaulių rajono apylinkės teismo 2001 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu pagal BK 225 straipsnio 2 dalį 1 m. laisvės atėmimo bausme, pritaikius įstatymą „Dėl amnestijos akto“ nuo likusios laisvės atėmimo bausmės atleistas, teistumas išnykęs; Šiaulių rajono apylinkės teismo 2004 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, susitaikius su nukentėjusiuoju (30-35, 39-40 b. l.). Kaip minėta, kaltinamasis įtrauktas į VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninės registrą (27, 115 b. l.).
Grasinimas nužudyti baudžiamas viešaisiais darbais, bauda, laisvės apribojimu, areštu arba laisvės atėmimu iki 2 m. Fizinio skausmo sukėlimas mažamečiui – laisvės atėmimu iki 2 m.
Parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, teismas atsižvelgia į nurodytą reglamentavimą, aptartų ir bausmės skyrimui teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą, kaltinamojo asmeninių savybių, kitų jį charakterizuojančių duomenų pobūdį, jų kiekį ir tarpusavio santykį.
Už nusikalstamos veikos pagal BK 145 straipsnio 1 dalį padarymą kaltinamajam skiriama 50 parų arešto bausmė, už nusikalstamos veikos pagal BK 140 straipsnio 2 dalį padarymą - 1 m. 2 mėn. laisvės atėmimo bausmė. Remiantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis ir 65 straipsniu, paskirtos bausmės subendrinamos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė skiriama 1 m. 3 mėn. laisvės atėmimo.
Kaltinamasis pastaruoju metu rodo pavyzdingą elgesį (neturi galiojančių nuobaudų, dirba), todėl, esant įstatyme numatytoms sąlygoms (BK 75 str. 1 d.), yra pagrindo tikėtis, jog permąstys bendravimo su aplinkiniais būdą, kritiškai įvertins savo veiksmus, alkoholio daromą žalą, o bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Bausmės vykdymas atidedamas 3 m. Per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį kaltinamasis įpareigojamas tęsti darbą (BK 75 str. 2 d. 5 p.). Kartu teismas taiko baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose (BK 67 str. 2 d. 7 p., 72² str.).
Kaltinamasis buvo laikinai sulaikytas BPK 140 straipsnio tvarka (17, 23, 106-107, b. l.). Į atliktos bausmės laiką įskaitomas kaltinamojo laikinas sulaikymo laikas santykiu 1:1 (BK 66 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis BPK 297-298, 301-305, 307 straipsniais, teismas
nusprendžia:
A. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, ir skirti 50 (penkiasdešimt) parų arešto bausmę.
A. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir skirti 1 (vienerių) metų 2 (dviejų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Remiantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsniu paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinę subendrintą bausmę skirti 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.
Laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant A. K. per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą.
Taikyti A. K. baudžiamojo poveikio priemonę – 3 mėn. dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
Į atliktos bausmės laiką įskaičiuoti A. K. laikino sulaikymo laiką, išbūtą nuo 2011 m. birželio 21 d. 22³⁰ val. iki 2011 m. birželio 23 d. 11⁰⁰ val. ir nuo 2011 m. lapkričio 20 d. 2⁰⁵ val. iki 2011 m. lapkričio 20 d. 16¹⁵ val. (iš viso 3 paras), jas prilyginant trims laisvės atėmimo dienoms.
Baudžiamojo poveikio priemonės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio nuorašo gavimo baudžiamojo poveikio priemonių vykdymo priežiūrą vykdančioje institucijoje dienos.
Nuosprendis per 20 d. nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per šį apylinkės teismą.