- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-02-04
- Bylos Nr.
- I-1269-426/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- D. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, dalyvaujant pareiškėjui D. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo D. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas D. S. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame nurodo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nuo 2011-12-03 iki 2012-10-29 buvo kalinamas pažeidžiant galiojančių teisės aktų reikalavimus, nes standartinio 7,8–8,2 kv. m. ploto kamerose buvo laikomas kartu su kitais asmenimis.
Pareiškėjo teigimu, jis buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktus bei susiklosčiusią Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, todėl patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, psichologinį sukrėtimą, emocinę depresija. Nurodo, kad vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Civilinio kodekso 6.250 str. nuostatomis, dėl atsakovės neteisėtų veiksmų jam priteistina 30 000 Lt kompensacija neturtinei žalai atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovę atstovaujantis Lukiškių TI-K su pareiškėjo skundu nesutinka, mano, kad keliami reikalavimai yra nepagrįsti. Atsiliepime (b. l. 8–12) paaiškino, jog nuo 2010-04-11 įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Pažymi, jog teismui pateikta visa informacija apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, iš kurios matyti, kad atskirais laikotarpiais vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas pilnai atitiko norminių teisės aktų reikalavimus.
Nurodo, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose nepažeidžiant Suėmimo vykdymo kodekso 10 str., Bausmių vykdymo kodekso 70 str. nuostatų, įtariamieji arba kaltinamieji, įtariami arba kaltinami toje pačioje byloje, arba proceso dalyviai toje pačioje byloje laikomi atskirai. Ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu tardymo izoliatoriaus administracija tokius asmenis gali laikyti kartu. Nuteistieji, palikti tardymo izoliatoriuose atlikti ūkio darbus, laikomi atskirose patalpose.
Pasak atsakovės atstovo, dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos neatitinka nustatytų reikalavimų, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Taip pat paaiškina, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, bei kitas teisės aktų numatytas inventorius.
Atkreipia teismo dėmesį į tai, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys kameroje esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius išduodamas į kameras. Taip pat į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“.
Pasak atsakovės įgalioto atstovo, deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal Civilinio kodekso 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Pažymi, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra Civilinio kodekso 6.271 str. nurodytos civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų valdžios institucijų veiksmų.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje spręstinas ginčas dėl D. S. skundo reikalavimo, priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 30 000 neturtinei žalai atlyginti, pagrįstumo ir teisėtumo.
Iš skunde teismui nurodytų aplinkybių, motyvų ir byloje esančių įrodymų matyti, kad pareiškėjas savo reikalavimą grindžia tuo, jog Lukiškių TI-K 2011–2012 m. jis buvo kalinamas sąlygomis, neatitinkančiomis higienos normų.
Civilinio kodekso 6.271 str. 1 d. sakoma, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 str. 4 d.).
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 str.: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Skundo reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik tuo atveju, jeigu nustatomos visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės tiek neturtinės žalos atveju.
Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. sakoma, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Taigi, sprendžiant ginčą, būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas D. S. nurodytu atveju.
Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2006-05-17 nutartis civ. b. Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus, savo procesiniuose sprendimuose ne kartą nurodė, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 6.271 str. 1 d. nuostata, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-01-06 nutartis Nr. A502-1774/2010, 2011-01-31 nutartis Nr. A756-116/2011, 2010-10-11 nutartis Nr. A756-122/2010 ir kt.).
Bausmių vykdymo kodekso 173 str. 1 d. nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas.
Departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.
Byloje nėra ginčo dėl Lukiškių TI-K atsiliepime teismui pateiktų duomenų (b. l. 8–9) apie D. S. kalinimo sąlygas pareiškėjo nurodytu laikotarpiu. Teismui pateikta informacija patvirtina, kad nuo 2011-12-13 iki 2012-10-28 (išskyrus laikotarpius nuo 2012-05-25 iki 2012-05-27, 2012-07-12 iki 2012-07-17, 2012-9-15 iki 2012-09-17), pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3,60 kv. m., t. y. neatitiko Įsakymo 1.3.1 p. nurodytos minimalios vertės. Minėtų duomenų analizė liudija, kad D. S. teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas apie 10 mėnesių, o vienam asmeniui tekdavo vidutiniškai apie 1,80–2,80 kv. m. patalpų ploto, t. y. gerokai mažiau negu nustatyta Įsakymo 1.3.1 punkte.
Įvertinus pažeidimų trukmę ir jų mastą, akivaizdu, kad jie negali būti vertinami kaip vienkartiniai ar trumpalaikiai, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Be to, ta aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 str. 1 d., ne kartą konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje V. S. prieš Lietuvą).
Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjas aptartu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis norminių teisės aktų reikalavimų, ir dėl to patyrė neigiamų išgyvenimų, kurie negali būti pripažįstami mažareikšmiai. Įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad yra visos sąlygos Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo vertinimu, D. S. prašoma priteisti 30 000 Lt piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.
Teismas, įvertinęs D. S. patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 1 800 litų kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teisėja, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi 85–87 str., 88 str. 1, 4 p., 127 str.,
nutarė:
pareiškėjo D. S. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti D. S. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 1 800 Lt (vieną tūkstantį aštuonis šimtus litų) kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo reikalavimų dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą pateikiant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.