Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

2018-03-30 · Baudžiamoji byla Nr. 1-16-932/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2018-03-30Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-06-15Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2018-03-30
Bylos Nr.
1-16-932/2018
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-01782-2017-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Julita Dabulskytė-Raizgienė
Kaltinamasis
M. B.
Advokatai
Martynas Vilčinskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1-16-932/2018Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01782-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.2.; 1.1.8.6.3; 1.2.14.6.1 (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASNUOSPRENDIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. kovo 30 d.Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Julita Dabulskytė - Raizgienė,sekretoriaujant Valentinai Solovejienei,dalyvaujant prokurorui Alvydui Markauskui,kaltinamajam M. B.,kaltinamojo gynėjui advokatui Martynui Vilčinskui,

viešuose teisiamuosiuose posėdžiuose išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, kurioje M. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, profesinio išsilavinimo, nevedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini), gyv. vietą deklaravęs adresu (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 183 straipsnio 1 dalį,

Teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. B. pasisavino svetimą turtą, o būtent: dirbdamas UAB „C.“, esančioje (duomenys neskelbtini), pardavimų vadybininko pareigose ir pagal 2015-05-07 visiškos materialinės atsakomybės sutartį būdamas materialiai atsakingu asmeniu, 2016-02-24 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr.1794789 iš UAB „V.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės A. M. paėmė 93,92 eurų grynųjų pinigų; 2016-03-10 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr.1794715 iš UAB „F.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės I. P. paėmė 100 eurų grynųjų pinigų; 2016-03-31 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr.1540787 iš UAB „S.“, adresu L. (duomenys neskelbtini), atstovės R. J. paėmė 100 eurų grynųjų pinigų; 2016-05-06 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr.1905024 iš UAB „C.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės R. M. paėmė 96,95 eurų grynųjų pinigų; 2016-05-13 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr.1905058 iš UAB „N.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovo A. T. paėmė 50 eurų grynųjų pinigų; 2016-05-20 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 1988911 iš UAB „S.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės R. J. paėmė 100 eurų grynųjų pinigų; 2016-05-23 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr.1988916 iš UAB „V.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės G. G. paėmė 62 eurų grynųjų pinigų; 2016-05-25 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 1988921 iš UAB „F.“, adresu (duomenys neskelbtini), nenustatyto atstovo paėmė 150 eurų grynųjų pinigų; 2016-05-25 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr.1988922 iš UAB „Ž.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovo R. P. paėmė 40,46 eurų grynųjų pinigų; 2016-05-30 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr.1988941 iš UAB „F.“, (duomenys neskelbtini), atstovės I. Č. paėmė 30 eurų grynųjų pinigų; 2016-06-13 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068765 iš UAB „S.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės R. J. paėmė 100 eurų grynųjų pinigų; 2016-06-15 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068783 iš UAB „P.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės R. R. paėmė 100 eurų grynųjų pinigų; 2016-06-16 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068762 iš UAB „F.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovo Z. paėmė 150 eurų grynųjų pinigų; 2016-06-16 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068764 iš UAB „M.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės E. S. paėmė 45,63 eurų grynųjų pinigų; 2016-06-17 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068789 iš UAB „Ž.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės D. T. paėmė 50 eurų grynųjų pinigų; 2016-07-22 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068889 iš UAB „Ž.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės D. T. paėmė 50 eurų grynųjų pinigų; 2016-07-22 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068887 iš UAB „S.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės R. J. paėmė 100 eurų grynųjų pinigų; 2016-08-08 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068847 iš UAB „Ž.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės M. V. paėmė 50 eurų grynųjų pinigų; 2016-08-09 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068814 iš UAB „P.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovo J. G. paėmė 112,82 eurų grynųjų pinigų; 2016-08-16 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2025907 iš UAB „F.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės J. L. paėmė 30 eurų grynųjų pinigų; 2016-08-17 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr.2068826 iš UAB „F.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės I. P. paėmė 50 eurų grynųjų pinigų; 2016-08-19 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068833 iš UAB „F.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovo D. M. paėmė 50 eurų grynųjų pinigų; 2016-08-30 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 1988917 iš UAB „F.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės D. B. paėmė 30 eurų grynųjų pinigų; 2016-08-31 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr.206 iš UAB „K.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovo M. R. paėmė 112,15 eurų grynųjų pinigų; 2016-08-31 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2025920 iš UAB „F.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovo D. M. paėmė 50 eurų grynųjų pinigų; 2016-09-01 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2025921 iš UAB „E.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės G. S. paėmė 100 eurų grynųjų pinigų; 2016-09-09 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2025925 iš UAB „2.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovo H. R. paėmė 94,61 eurų grynųjų pinigų; 2016-09-21 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232804 iš UAB „S.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės R. J. paėmė 100 eurų grynųjų pinigų; 2016-09-21 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232805 iš UAB „B.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovo K. Š. paėmė 78,39 eurų grynųjų pinigų; 2016-09-27 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232811 iš UAB „L.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovo L. N. paėmė 197 eurų grynųjų pinigų; 2016-09-29 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232812 iš UAB „C.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės D. K. paėmė 50 eurų grynųjų pinigų; 2016-09-30 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr.2232813 iš UAB „S.“, adresu (duomenys neskelbtini) atstovės D. Č. paėmė 63,10 eurų grynųjų pinigų; 2016-10-14 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068786 iš UAB „S.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovo D. S. paėmė 100 eurų grynųjų pinigų; 2016-10-31 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232836 iš UAB „P.“, adresu (duomenys neskelbtini)., atstovės N. M. paėmė 131,53 eurų grynųjų pinigų, 2016-11-03 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232865 iš UAB „C.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės D. K. paėmė 60 eurų grynųjų pinigų; 2016-11-07 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232866 iš UAB „L.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės G. G. paėmė 32,55 eurų grynųjų pinigų; 2016-11-08 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232869 iš UAB „E.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovo D. P. paėmė 100 eurų grynųjų pinigų; 2016-11-08, išrašydamas pinigų priėmimo kvitą, ABU Nr.2232870 iš UAB „B.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės I. S. paėmė 75 eurų grynųjų pinigų; 2016-11-14 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232883 iš UAB „V.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės A. paėmė 172,18 eurų grynųjų pinigų; 2016-11-16 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2025931 iš UAB „Ž.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovo E. A. paėmė 50 eurų grynųjų pinigų; 2016-11-16 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr.2025930 iš UAB „L.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės L. Z. paėmė 353 eurų grynųjų pinigų; 2016-11-17 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr.2025932 iš UAB „S.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės R. J. paėmė 100 eurų grynųjų pinigų; 2016-11-22 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232900 iš UAB „P.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovo O. S. paėmė 150 eurų grynųjų pinigų; 2016-11-22 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2025934 iš UAB „S.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės J. B. paėmė 144 eurų grynųjų pinigų; 2016-11-22 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2025935 iš UAB „C.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės D. K. paėmė 50 eurų grynųjų pinigų; 2016-11-23 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2255001 iš UAB „S.“, adresu (duomenys neskelbtini) atstovės E. Č. paėmė 120 eurų grynųjų pinigų; 2016-11-24 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2068787 iš UAB „P.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės S. K. paėmė 65,72 eurų grynųjų pinigų, 2016-11-26 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr.2232839 iš UAB „V.“, adresu (duomenys neskelbtini), nenustatyto atstovo paėmė 32,67 eurų grynųjų pinigų; 2016-11-28 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr.2232824 iš UAB „C.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės R. M. paėmė 50 eurų grynųjų pinigų; 2016-11-29 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232826 iš UAB „L.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės Z. B. paėmė 75 eurų grynųjų pinigų; 2016-11-29 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 2232825 iš UAB „Ž.“, adresu (duomenys neskelbtini), nenustatyto atstovo paėmė 111,43 eurų grynųjų pinigų; 2016-12-01 išrašydamas pinigų priėmimo kvitą ABU Nr. 87832232840 iš UAB „C.“, adresu (duomenys neskelbtini), atstovės R. M. paėmė 50 eurų grynųjų pinigų, tačiau pinigų į UAB „C.“, esančią (duomenys neskelbtini), kasą neįnešė, tokiu būdu pasisavino jo žinioje buvusį UAB „C.“ turtą – 4 609,65 eurų grynųjų pinigų, padarydamas UAB „C.“ 4 609,65 eurų turtinę žalą. Šiais veiksmais M. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 1 dalyje.

Teisiamajame posėdyje apklausiamas kaltinamasis M. B. savo kaltės kategoriškai nepripažino. Apklausiamas parodė šias esmines aplinkybes: UAB „C.“ dirbo pardavimų vadybininku. Į jo pareigas įėjo prekių pardavimas, klientų paieška, taip pat atliko ir techninio pobūdžio darbus (montavo indaploves), be to, rinkdavo iš klientų grynuosius pinigus. Tais atvejais, kai reikdavo iš klientų paimti grynuosius pinigus, jis pasiimdavo iš įmonės grynųjų pinigų priėmimo kvitus (kiek reikdavo, tiek ir pasiimdavo, niekas kvitų paėmimo nefiksuodavo, išsiplėšdavo juos iš ofise buvusios pučkos). Nuvykęs pas klientą, paimdavo pinigus, užpildydavo kvitą, vieną kvito dalį palikdavo klientui, o kitą kartu su pinigais tą pačią dieną, o jei nespėdavo iki darbo dienos pabaigos, kitą dieną grąžindavo direktoriui D. G. arba administratorei V. B. (tuo atveju, jeigu nebūdavo direktoriaus). Kai kvitus su pinigais atiduodavo direktoriui, šis pinigus perskaičiuodavo ir kvite padėdavo pliusiuką. Taip pat kvitą atžymėdavo ir administratorė, kas reikšdavo, jog pinigai yra atiduoti. Yra buvę atvejų, kai nesant nei direktoriaus, nei administratorės, jis kvitus bei pinigus palikdavo ant direktoriaus stalo (taip buvo liepęs pats direktorius). Kaltinamasis pabrėžė, jog visi kaltinime nurodyti kvitai kartu su pinigais buvo grąžinti įmonei, t. y. juos atiduodant direktoriui D. G., administratorei V. B. arba tiesiog paliekant kvitą su pinigais ant direktoriaus stalo. Kas liečia kaltinimą, yra pametęs tik porą kvitų, pagal kuriuos nesugrąžino pinigų. Dėl jų jis rašė pasiaiškinimus, pinigai buvo išskaičiuoti iš jo atlyginimo. Apskritai yra pasitaikę ir daugiau atvejų, kada jis prarado kvitus (pametė arba tie kvitai dingo kažkokiomis aplinkybėmis), tačiau jie nėra susiję su šioje byloje jam pareikštu kaltinimu. Jis kaltinime nurodytos pinigų sumos tikrai nepasisavino, visus kvitus kartu su pinigais (išskyrus, 2-3 atvejus) grąžino įmonei „C.“. Dėl atvejo su K. K. kvitu kaltinamasis M. B. parodė, jog tiesiog tą dieną naudojosi pastarojo automobiliu, jam kaip tik reikėjo paimti iš kliento grynuosius pinigus, pats neturėjo pasiėmęs kvito, todėl, pamatęs automobilyje kvitus, paėmė vieną. Kaltinamojo teigimu, jis tą dieną labai skubėjo, buvo išsiblaškęs, todėl nepamatė, kad kvite yra antspaudas su K. K. vardu, pavarde ir parašu. Bet kokiu atveju jis iš kliento paimtus pinigus kartu su kvitu tą pačią arba kitą dieną grąžino UAB „C.“. Dėl teiginių neva jo (M. B.) naudotame automobilyje buvo rasti užpildyti kvitų originalai su jo parašais nieko negali pasakyti, jis jokių kvitų automobilyje tikrai nepaliko. Šiaip su direktoriumi kažkokių konfliktų neturėjo, nebent pasitaikydavo kažkokių darbinių ginčų. Visgi D. G. jį nepagrįstai apkaltino, kai jis norėjo išeiti iš darbo. Toliau dirbti įmonėje nebenorėjo, kadangi nematė perspektyvų, nors dirbo daug, darė didžiausias apyvartas. Nutaręs išeiti pareiškimus rašė net 3 kartus (pirmąjį 2016 m. spalio mėn., dar du – lapkričio mėn.), tačiau direktorius nesutiko jo atleisti, aiškino, kad bus blogai, teigė neva jis yra skolingas. Kai iš jo buvo pareikalauta sumokėti pinigus, pasimetė, suprato, kad nieko neįrodys, kadangi priduodamas pinigus pats niekur nepasirašinėjo (nebuvo pildomi jokie pinigų pridavimo dokumentai), todėl nusprendė pasirašyti sutartį ir, padedant mamai, sumokėti nurodytą sumą (t. 2, b. l. 39-52).

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaltinamasis M. B. taip pat nepripažino kaltės. Parodė įmonėje „C.“ dirbęs pardavimų vadybininku (nuo 2015 m. vasaros iki 2016 m. gruodžio mėn.), išėjo, kadangi pradėjo netenkinti darbo sąlygos. Jis jokių UAB „C.“ priklausančių pinigų nepasisavino, jų neturi ir neturėjo. Minėtai įmonei buvo rašęs tris pareiškimus dėl išėjimo iš darbo, tačiau įmonės vadovas tik iš trečio karto pasirašė prašymą atleisti iš darbo (pastarasis nenorėjo, kad jis išeitų dirbti pas konkurentus). Anot M. B., dėl jo buvo parašytas nepagrįstas pareiškimas policijai, kaltinant jį pinigų pasisavinimu, tokiu būdu siekiant atkeršyti bei pridaryti jam problemų (t. 1, b. l. 127). Papildomų apklausų metu M. B. parodė, jog dėl pranešime apie įtarimą nurodytų sumų su UAB „C.“ buvo sudarę 2016-12-05 sutartį, visos lėšos yra sumokėtos dar iki pareiškimo padavimo į policiją. Jokių pinigų iš UAB „C.“ jis nepasisavino ir nėra skolingas. Atsakydamas į jam užduodamus klausimus, pažymėjo kiekvieno pinigų priėmimo kvito sudarymo sąlygų atsiminti negalintis. Jei pinigų priėmimo kvite yra jo parašas, vadinasi, kvitą surašė jis, taip pat jis gavo iš kliento kvite nurodytą sumą. Po kiekvieno prekių pardavimo kvitai kartu su pinigais būdavo grąžinami direktoriui D. G. Kiekvieną kartą pastarasis kvite pažymėdavo pliusiuką, kuris reikšdavo, kad pinigai yra perduoti direktoriui. Tokių kvitų galimai yra sudaręs tikrai žymiai daugiau nei nurodyta pranešime apie įtarimą. Pagal tokią pačią tvarką dirbdavo ir jo bendradarbiai K. K., R. S., Deividas (pavardės neprisimena), S. B., M. J. ir kiti, kurių vardų, pavardžių neatsimena. Su juo jokia darbo pareigybių instrukcija nebuvo sudaryta, jis nebuvo paskirtas atskaitingu asmeniu (kiek žino, tokiais asmenimis nebuvo paskirti ir kiti bendradarbiai). Be to, jo žiniomis, Valstybinė mokesčių inspekcija atlieka patikrinimą dėl šių grynųjų pinigų operacijų. Žalos atlyginimo sutartį sudarė tik dėl to, kad pasikonsultavęs su teisininku suvokė, kad jokių dokumentų, įrodančių jo pinigų perdavimą įmonei, jam nebuvo pateikta ir jis jų neturi. Dėl šios priežasties negali įrodyti, kad visus pinigus perdavė įmonės vadovui. Pinigų priėmimo kvitų kopijų jis nesidarė. Jo įsitikinimu, jeigu jis būtų padaręs nusikalstamą veiką, tikrai nebūtų sudarinėjęs žalų atlyginimo sutarties, o įmonė būtų kreipusis į policiją, nedelsiant po pinigų trūkumo fakto paaiškėjimo (t. 1, b. l. 154, 155).

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas D. G. parodė iki 2017 m. lapkričio mėn. dirbęs UAB „C.“ direktoriaus pareigose. Kaltinamasis M. B. dirbo pardavimų vadybininku, jis buvo materialiai atsakingas (pasirašęs visiškos materialinės atsakomybės sutartį), į jo pareigas, be kita ko, įėjo ir klientų skolų priežiūra. Kadangi kai kurie įmonės klientai mokėdavo grynais, reikdavo iš jų paimti pinigus. Paprastai kiekvieną savaitę įmonėje būdavo sudaromi tokių klientų sąrašai, priskirtas atsakingas asmuo paimti pinigus iš tokių įmonių. Klientui atsiskaitant grynaisiais, vadybininkas užpildydavo grynųjų pinigų paėmimo kvitą, kurio šaknelė likdavo pas klientą, o originalą kartu su pinigais tą pačią arba kitą dieną grąžindavo jam (D. G.) arba administratorei V. B.. Vadybininkui atnešus pinigus, jis juos perskaičiuodavo, kvite uždėdavo pliusiuką, kvitą paduodavo V. B. įvesti į programą, o pinigus įnešdavo į įmonės sąskaitą. Jei jo nebūnant vadybininkas pinigus ir kvitą atiduodavo administratorei, ši kvitą vesdavo į programą, suma būdavo išminusuojama iš kliento. Administratorė po to jam atiduodavo pinigus, visi grąžinti kvitai kartą per savaitę būdavo atiduodami buhalterei. Grąžindamas kvitą bei pinigus, vadybininkas niekur nepasirašinėjo. Vėliau tvarka pasikeitė, po M. B. atvejo buvo užvestas žurnalas, kvitai sunumeruoti, kvitų bei pinigų grąžinimas tapo fiksuojamas. Iki tol tokio poreikio nebuvo, darbuotojai dokumentus bei pinigus grąžindavo tinkamai, neiškilo jokie incidentai (išskyrus, vienkartinį su K. K.). Tuo tarpu dėl M. B. situacija buvo kitokia. Iš pradžių buhalterė atrado, jog klientas sumokėjo pinigus, nors nei kvitas, nei pinigai į įmonę nebuvo grąžinti. Iš kliento buvo gauta skenuota kvito kopija, iš kurios matė, jog kvitą pasirašė ir pinigus paėmė būtent M. B. Paklausus pastarojo dėl tokios situacijos, šis neneigė, aiškino, kad kvitą kažkur pametė, sutiko viską sumokėti. Po to buvo nustatyti dar keli atvejai, dėl jų M. B. taip pat aiškino analogiškai – sakė, kad netyčia kvitus pametė, atsiprašė ir viską sumokėjo. Paaiškėjus pirmiesiems atvejams įtarimų dar nekilo, galvojo, kad darbuotojas kvitus pametė išties netyčia. Visgi vėliau ėmė aiškėti vis daugiau tokių atvejų, dėl ko pradėjo tikrinti visus klientus, iš kurių pinigus ėmė M. B., juo labiau, kad paaiškėjo ir toks atvejis, kad pastarasis buvo pasinaudojęs kito vadybininko K. K. kvitu, kuriame jau buvo K. K. parašas bei anspaudas su jo vardu ir pavarde (tokį kvitą paėmė iš K. K. priskirto ir jo naudoto automobilio, kai K. K. susirgus tuo automobiliu buvo leista laikinai naudotis M. B.). Pats kaltinamasis nieko neneigė, tačiau per daug ir nesiaiškino, vis tempė gumą. Jis buvo parašęs prašymus išeiti iš darbo, tačiau jis kaltinamojo neatleido, kol nebuvo išsiaiškinta, kiek iš viso negrąžinta pinigų. Kai iš kaltinamojo buvo paimtas automobilis, kuriuo jis naudojosi dirbdamas įmonėje, apžiūrėję automobilį kiti vadybininkai (kiek atsimena, L. R., K. K.) viduje rado besimėtančius grynųjų pinigų paėmimo kvitus, užpildytus M. B. Atsimena, kad darbuotojai į ofisą atnešė šiukšlių maišą, kuriame buvo tie kvitai, kurių kaip tik trūko. Jis su V. B. sutikrino, ar tai tikrai tie kvitai, kurie nebuvo priduoti, tikrinimo metu, įvedant kvitus į sistemą, dėjo juose pliusiukus bei varneles (tokios atžymos buvo padarytos būtent po to, kai kvitai buvo rasti automobilyje ir atnešti į ofisą, tie atžymėjimai tikrai nereiškia, kad kvitai bei pinigai iki tol buvo priduoti įmonei). Policijai kaip tik ir pateikė viską, ką buvo radę ir nustatę atitinkamai dienai. Vėliau paaiškėjo dar vienas kitas analogiškas atvejis, be to, kaltinamasis negalėjo grąžinti duotų telefonų (vieną pametė, kitą sudaužė), dėl ko vėliau už viską atsiskaitė. Liudytojo teigimu, jis, siekdamas, kad įmonei neliktų skola, veikdamas bendrovės interesais, susisiekė su kaltinamojo motina, su kuria anksčiau yra bendravęs telefonu (tuo metu, kai M. B. sirgo), paaiškino jai susidariusią situaciją ir ši sutiko atlyginti žalą. Tiesiogiai su ja susitikęs nebuvo, žalos atlyginimo sutartį pasirašė el. būdu, pagal sutartį buvo pervesti visi pinigai. Liudytojo D. G. teigimu, iki nustatytų aplinkybių kaip darbuotojas M. B. jokių įtarimų nekėlė, buvo darbuotojas kaip ir visi, galbūt šiek tiek trūko praktinių įgūdžių, tačiau jokių bėdų nekėlė. Konfliktų su pastaruoju iki tol taip pat neturėjo, nebent iškildavo smulkūs ginčai išskirtinai dėl darbinių reikalų. Teismui liudytojas tvirtino kaltinamojo neapkalbantis, visais nurodytais atvejais M. B. įmonei pinigų negrąžino, pats D. G. visus pinigus, kuriuos pristatydavo tiek kaltinamasis M. B., tiek kiti darbuotojai, visada įnešdavo į įmonės kasą. Yra tikras, kad ir administratorė V. B. visus kvitus įvedė į sistemą, o pinigus grąžino jam. Tokios bėdos iškilo tik dėl M. B., dėl ko vėliau pakeitė kvitų išdavimo, kvitų bei pinigų grąžinimo tvarką, siekiant išvengti analogiškų situacijų (detalesni parodymai yra užfiksuoti teisiamojo posėdžio protokole) (t. 2, b. l. 39-52).

Žemesnės instancijos teismas

Ikiteisminiame tyrime liudytojas D. G. davė iš esmės analogiškus parodymus, kurių metu, be kita ko, parodė, kad grįžusių kvitų duomenis V. B. suvesdavo į kompiuterinę sistemą, o pinigai buvo atiduodami jam (D. G.), kuriuos jis įnešdavo į įmonės banko sąskaitą. Įvairiomis savaitės dienomis M. B. gaudavo įsiskolinimus turinčių įmonių sąrašą, pagal kurį turėjo susiskambinti su tų įmonių darbuotojais ir susitarti dėl skolų grąžinimo. 2016 m. rudenį įmonės buhalterė, tikrindama pinigų sumokėjimą su vienu iš klientų, surado pinigų priėmimo kvitą, kuris nebuvo suvestas į kompiuterinę sistemą, o tiksliau jis nebuvo pateiktas įmonei kartu su pinigais. Buvo susisiekta su klientu, kuris pranešė, kad pinigus dėl konkrečios sumos sumokėjo bei atsiuntė skenuotą kvito kopiją, kur buvo nurodyta vadybininko, o tiksliau M. B. pavardė. Iš kvito buvo matyti, kad M. B. gavo pinigus, nors nei pats kvitas grąžintas, nei pinigai priduoti į įmonę. Pasiteiravus M. B., kur yra pinigai, šis nurodė pinigus gavęs, tačiau aiškino galimai kažkur pametęs orderį. Po šio pirmo karto vis pasikartodavo atvejai, kad sistema jiems rodydavo kliento skolą, tačiau kaip vėliau paaiškėjo, M. B. išrašydavo pajamų kasos orderius, paimdavo grynuosius pinigus, tačiau jų į įmonę neįnešdavo. Maždaug 2016 m. lapkričio mėn. pabaigoje įmonės buhalterė gavo kliento skenuotą kvitą, kuriame buvo K. K. parašas, suma, kurią pagal kvitą paėmė iš kliento, bet nei orderis nebuvo grąžintas įmonei, nei pinigai pateikti. K. prisiėmė kaltę ir sumokėjo pinigus. Vėliau administratorė V. B., nagrinėdama kvitą, pastebėjo, kad jis užpildytas ne K. ranka, be to, užpildytas 2016-08-09, t. y. kuomet K. K. atostogavo. V. B. kilo įtarimas, kad kažkas pasinaudojo K. kvitu. Kilo įtarimas dėl M. B., kadangi šis K. K. atostogų metu vairavo jam priskirtą tarnybinį automobilį, be to, kvite buvo uždėtas antspaudas, nors K. K., grįžęs po atostogų, pranešė, jog neberado savo antspaudo. Liudytojas D. G. kartu su V. B., M. B. ir K. K. susėdo išsiaiškinti situaciją ir M. B. prisipažino, kad vairavo K. autobusiuką ir, neturėdamas su savimi kvitų, pasinaudojo K. automobilyje rastu kvitu. 2016-12-01 M. B. parašė prašymą atleisti jį iš darbo, bet jis netenkino jo prašymo, kadangi suprato, jog negrąžintų kvitų bus dar daugiau, reikėjo laiko išsiaiškinti, kiek viso pinigų M. B. nepateikė įmonei, o tiesiog juos pasisavino. M. B. iš darbo buvo atleistas 2016-12-07. Iki tol jie su įmonės klientais derino tarpusavio įsiskolinimus, tikrino pinigų judėjimą, o taip pat nustatinėjo, kiek tiksliai pinigų pasisavino M. B.. Buvo nustatyta, kad M. B. pasisavino 4 510,29 Eur, dėl ko 2016-12-05 buvo pasirašytas susitarimas dėl skolos sumokėjimo (susitarimą pasirašė D. G., M. B. ir, kaip laiduotoja, pastarojo motina Z. B. ). Prie susitarimo buvo pasirašytas ir paprastasis vekselis. M. B. mama nebuvo atvykusi į įmonę, ji dokumentus pasirašinėjo elektroniniu būdu. M. B. atleidimo dieną, t. y. gruodžio 7 d., jo mama pervedė 4 510,29 Eur. Toliau tikrinant M. B. įsiskolinimus, paaiškėjo, kad jis pasisavino ir įmonei priklausančius 342 Eur. Taip pat buvo paskaičiuota, kad M. skolingas už pamestą mobiliojo ryšio telefoną (jį buvo išdavusi įmonė), antro jam išduoto telefono sudaužyto ekrano keitimą, už parkingo baudą (buvo pastatęs neleistinoje vietoje įmonės automobilį), advokato paslaugas. 2016-12-07 M. B. buvo išrašyti kasos išlaidų orderiai, pagal kuriuos turėjo būti jam išmokamas atlyginimas už lapkričio mėn. (600 Eur) ir nepanaudoti atostoginiai (532 Eur) (t. 1, b. l. 49). Dar vienos ikiteisminiame tyrime atliktos apklausos metu liudytojas D. G. parodė, kad pagal vidinę jo nustatytą tvarką vadybininkas, paėmęs iš užsakovo grynuosius pinigus, turėjo tą pačią dieną pristatyti juos į UAB „C.“, tačiau atsiradus kažkokioms aplinkybėms grynuosius pinigus gali pristatyti ir kitą dieną. Įprastai vadybininkas jam pateikia pinigų priėmimo kvitą ir grynuosius pinigus. Jis ant kvito atsižymėdavo atžyma, kad kvitas gautas. Šiuo metu apie tai, kad vadybininkas priduoda pinigų priėmimo kvitą ir pinigus, atžymi žurnale, kuriame pasirašo vadybininkas, tačiau tuo metu, kai dirbo M. B., to žurnalo dar nevedė. Grynuosius pinigus ir kvitus vadybininkai atiduodavo jam, o, kai liudytojo nebūdavo, juos priimdavo administratorė V. B., kuri paskui viską perduodavo jam. Grynuosius pinigus jis pats įneša banke į įmonės sąskaitą. UAB „C.“ kompiuterinėje sistemoje jie turi klientų sąrašą, kuriame matyti sąskaitos-faktūros ir fiksuojamas atsiskaitymas grynaisiais pinigais. 2016 m. rudenį pastebėjo, kad kompiuterinėje sistemoje atsirado UAB „V.“ įsiskolinimas. Šiai įmonei buvo nusiųstas priminimas, kad yra skolingi, tačiau įmonės atstovas atsiuntė pinigų priėmimo kvito šaknelę, patvirtinančią, kad pinigai sumokėti. Šaknelėje buvo matyti M. B. parašas. Atsiradus šiam neatitikimui, paprašė, kad V. B. kartu su buhaltere patikrintų grynais pinigais mokančių klientų sąrašus. Su klientais buvo atlikti tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktai. Patikrinus paaiškėjo, kad M. B. sistemingai nepateikė pinigų priėmimo kvitų ir grynųjų pinigų. M. B. darbo metu važinėjo tarnybiniu automobiliu. Paėmus iš jo automobilio raktą ir patikrinus automobilio saloną, buvo rasti pinigų priėmimo kvitai (jie pateikti prie ikiteisminio tyrimo medžiagos). Įtarus, kad M. B. nepateikia pinigų, jis paprašė buhalterės atlikti skolų suderinimą tarp įmonių, kurios buvo atsiskaičiusios, o M. B. nebuvo pateikęs pinigų. UAB „C.“ kompiuterinėje sistemoje yra įdiegta sistema, pagal kurią matyti klientų įsiskolinimai. Pateikus klientui prekes, išrašoma sąskaita-faktūra, kurią jis per 7-14 dienų turi susimokėti pavedimu arba grynaisiais pinigais. Kada vyksta atsiskaitymas ir į įmonę grįžta grynieji pinigai, į sistemą suvedama, jog klientas atsiskaitė. Tuos duomenis mato ir tvarko buhalteris. Kartą per savaitę buhalteriui jis pateikė pinigų priėmimo kvitų originalus, kuriuos šis dar kartą sutikrina ir susiveda pas save į sistemą (t. 1, b. l. 63-64).

Ikiteisminiame tyrime atliktos akistatos tarp kaltinamojo M. B. ir liudytojo D. G. metu kiekvienas jų liko prie savo parodymų (t. 1, b. l. 149-150).

Teisiamojo posėdžio metu apklausta kaip liudytoja V. B. parodė iki 2017-09-22 dirbusi administratore įmonėje „C.“. Kaip administratorė, be kita ko, turėjo į programą suvesti grynųjų pinigų paėmimo kvitus. Įmonė turėjo klientų, kurie atsiskaitydavo grynaisiais. Tokiais atvejais vadybininkai vykdavo pas klientą, užpildydavo grynųjų pinigų paėmimo kvitą, kurio šaknelė likdavo klientui, o originalą su pinigais pristatydavo įmonei. Grąžinama buvo kaip galima greičiau - tą pačią arba kitą dieną. Paprastai pinigai būdavo atiduodami direktoriui D. G., kuris juos suskaičiuodavo ir grąžinimą pažymėdavo kvite padėdamas pliusiuką. Pinigus direktorius įnešdavo į kasą, o kvitai būdavo atiduodami jai suvesti į programą. Kai nebūdavo direktoriaus, vadybininkai kvitus su pinigais atiduodavo jai. Ji kvitus suvesdavo į programą (suvedimą atžymėdavo varnele, pliusiukų nedėdavo), po ko pinigus padėdavo direktoriui į seifą. Vėliau visi kvitai būdavo atiduodami į buhalteriją. Patys vadybininkai, grąžinę kvitus su pinigais, niekur nepasirašinėjo, pinigų pridavimas dokumentuose nebuvo fiksuojamas. Vienu metu buhalterė, tvarkydama dokumentus, surado kvitą, kuris nebuvo įvestas į programą. Tą kvitą buvo užpildęs vadybininkas M. B., pagal kvitą jis paėmė iš kliento pinigus, tačiau nebuvo duomenų, kad toks kvitas su pinigais buvo grąžinti įmonei. Paklausus M. B., jis neneigė, kad galėjo kvitą pamesti. Abejonių, kad taip galėjo iš tikrųjų atsitikti, nekilo, tačiau vėliau ėmė aiškėti vis nauji analogiški atvejai. Kaltinamasis nieko neneigė, aiškino tą patį (kvitus pametė, kažkur jie dingo), atsiskaitė. Po to buvo toks atvejis, kuomet paaiškėjo, kad ir kitas vadybininkas K. K. įmonei negrąžino kvito ir pinigų. Pakalbėjus su juo, šis apgailestavo, buvo pasimetęs, sutiko viską apmokėti ir apmokėjo. Vis dėlto vėliau ji (V. B.), apžiūrėdama kvitą, pamatė, kad jis užpildytas tada, kai K. K. sirgo, be to, kadangi jai buvo žinoma M. B. rašysena, kilo įtarimai, kad kvitas užpildytas būtent jo ranka. Vėliau būtent ir paaiškėjo, jog K. K. automobilyje buvo palikęs kvitus su savo antspaudu bei parašu, o M. B. tokiu kvitu pasinaudojo (tą pokalbio, kuriame dalyvavo kaltinamasis, K. K., direktorius ir ji, metu pripažino pats M. B.). Liudytoja taip pat parodė, kad M. B. prašėsi atleidžiamas, tačiau direktorius netenkino prašymų tol, kol nebus išsiaiškinta visa situacija ir nepaaiškės, kiek iš viso įmonei negrąžinta pinigų. Atsimena, jog po to, kai iš kaltinamojo buvo paimtas automobilis, darbuotojai jį apžiūrėjo ir jame rado sulamdytus pinigų priėmimo kvitus, kurie į ofisą buvo atnešti šiukšlių maiše (ji pati automobilio neapžiūrėjo, kvitus atnešė L. R., R. S., atsimena, kad tuo metu buvo ir D. G.). Ji su direktoriumi tuos kvitus rūšiavo, tikrino, ar klientai yra atsiskaitę, tokio tikrinimo eigoje kvitus pažymėdavo varnelėmis (tokie atžymėjimai buvo padaryti būtent po to, kai juos atnešė iš M. B. naudoto automobilio, varneles dėjo, siekiant užfiksuoti, jog klientas yra atsiskaitęs, o rastą kvitą įvedė į programą). Ar direktorius tuo metu dėjo pliusiukus, neatsimena, negali pasakyti. Liudytoja V. B. pažymėjo, kad kolektyvas buvo draugiškas, kiek jai žinoma, direktorius su kaltinamuoju nekonfliktavo. Tokia situacija su kaltinamuoju buvo pirma, daugiau su jokiais vadybininkais nesusipratimų dėl pinigų grąžinimo nebuvo, išskyrus atvejį su K. K. (kaip minėjo, vienu atveju tiesiog buvo pasinaudota kvitu su jo antspaudu ir parašu, o kitu atveju pastarasis iš tiesų pametė kvitą ir negrąžino pinigų, tačiau tai buvo tik vienkartinis įvykis). Su kaltinamojo motina liudytoja nurodė tiesiogiai nebendravusi, tik girdėjo direktoriaus pokalbį su ja, be to, po visų įvykių ji pati paskambino ir atsiprašė už sūnaus poelgį (visi liudytojos V. B. parodymai yra užfiksuoti teisiamojo posėdžio protokole) (t. 2, b. l. 39-52).

Liudytoja V. B. kelis kartus buvo apklausta ir ikiteisminio tyrimo metu, pastaroji davė parodymus, kurie iš esmės atitinka teisiamajame posėdyje duotus parodymus, tik tam tikros aplinkybės yra išdėstytos išsamiau (pilnas parodymų turinys yra užfiksuotas liudytojos apklausų protokoluose, esančiuose t. 1, b. l. 38-39, 40-41). Iš liudytojos V. B. parodymų matyti, kad į jos pareigas įėjo dalis buhalterinės apskaitos. Ji išrašydavo PVM sąskaitas-faktūras, pajamuodavo tiekėjų sąskaitas-faktūras į buhalterinę programą, dalinai vykdė buhalterinę apskaitą (darė inventorizacijas, į buhalterinę programą suvedinėjo grynųjų pinigų priėmimo kvitus, taip pat klientų bankinių pavedimus, sudarinėjo ir išsiųsdavo vadybininkams klientų skolų ataskaitas). Ji matydavo klientų skolas ir skolų judėjimą. Įmonėje buvo tokia tvarka, kad vadybininkai, paėmę grynuosius pinigus iš klientų, jiems išrašydavo pinigų priėmimo kvitą, kurio šaknelę palikdavo klientui, o D. G. pateikdavo pinigų priėmimo kvitą ir grynuosius pinigus. Kvite D. G. pažymėdavo pliusiuką, po ko kvitą atiduodavo jai. Ji kvitą suvesdavo į buhalterinę programą, o po to jie buvo atiduodami buhalterei. Grynuosius pinigus vadybininkai direktoriui turėdavo atiduoti tą pačią dieną, kai paimdavo iš klientų. Jeigu direktoriau D. G. nebūdavo darbe, grynuosius pinigus vadybininkai galėdavo priduoti jai, o, D. G. grįžus, ji pinigus ir kvitą perduodavo jam. Kadangi matė buhalterinėje programoje klientų skolas, tai 2016 m. rudenį buvo pastebėta, kad kai kurios įmonės ilgai nesumoka pinigų. Ji rašė įmonėms priminimus apie susidariusią skolą. Apie įsiskolinimą pranešus UAB „V.“, įmonė atsiuntė skenuotą pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį skolos sumokėjimą, buvo matyti, kad pinigus priėmė M. B. (kvite buvo būtent jo parašas). Atsiųstą kvitą ji patikrino buhalterinėje programoje, kvitas nebuvo suvestas, kas reiškė, kad vadybininkas jo negrąžino. Kadangi programoje nebuvo suvesto kvito, tačiau jis buvo pasirašytas M. B., ji suvedė kvitą į programą, kad būtų padengta kliento skola. Paklausus M. B., kur yra pinigai ir kvitas, šis pasakė pametęs. Po to pradėjus derinti su kitomis įmonėmis pinigų įmokas, paaiškėjo, kad ir jos turi grynųjų pinigų priėmimo kvitų, neįtrauktų pas juos į programą, tačiau tuose kvituose vėl buvo M. B. parašai. Kitų įmonių pinigai ir kvitai taipogi nebuvo perduoti nei D. G., nei jai. Su klientais buvo atlikti tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktai. P. B. pasakius apie jo negrąžintus kvitus ir neįneštus pinigus, pastarasis neneigdavo savo kaltės, sakydavo, kad gal juos pametė. Kai iš M. B. buvo paimtas tarnybinio automobilio raktas ir apžiūrėtas automobilis, jame šiukšlių maiše buvo rasti pinigų priėmimo kvitų originalai, kurie nebuvo pateikti UAB „C.“, neįnešti pinigai. Pinigų priėmimo kvitų kopijos buvo pateiktos prie ikiteisminio tyrimo medžiagos (t. 1, b. l. 38-39, 40-41).

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas R. S. parodė, kad dirba kokybės vadybininku įmonėje „C.“. Į jo pareigas įeina daugiau techninio pobūdžio darbas, grynuosius pinigus iš klientų ima nedažnai (kai kas nors nespėja arba dėl kitų priežasčių negali to padaryti). Jeigu vis tik tenka surinkti grynuosius, jis užpildo grynųjų pinigų paėmimo kvitą, kurio originalą pasilieka sau, šaknelę – klientui, po ko kvitą kartu su pinigais parveždavo į ofisą, kur viską atiduodavo direktoriui D. G.. Šis suskaičiuodavo pinigus ir kvitą pažymėdavo pliusiuku. Jeigu direktoriaus nebūdavo, tada viską atiduodavo administratorei, kuri suskaičiuodavo pinigus ir padėdavo juos saugoti. Jis pats jokiuose dokumentuose nepasirašinėjo, pinigų paėmimas dokumentuose nebuvo fiksuojamas. Tik po įvykių su M. B. įmonėje atsirado žurnalas, kuriame buvo registruojami paimami kvitai, pasirašoma. Liudytojas parodė su M. B. nekonfliktavęs, taip pat jam nežinomi konfliktai tarp pastarojo ir direktoriaus D. G.. Po to, kai M. B. išėjo iš darbo, jam teko apžiūrėti automobilį, kuriuo dirbdamas naudojosi kaltinamasis. Atsimena, kad į ofisą atėjo, kada automobilis jau buvo iš dalies apžiūrėtas. Kadangi salone buvo rasti M. B. vardu užpildyti kvitai, kas buvo apžiūrima ofise ir apie tai kalbama, nuspręsta apžiūrėti dar ir bagažinę. Tada jau jis su K. K. nuėjo iki automobilio, atidarė bagažinę, kurioje rado šiukšlių maišą. Tame maiše kartu su kitais daiktais taip pat buvo sulamdyti kvitai, kažkiek jų mėtėsi ir šalia maišo. Visus bagažinėje rastus kvitus kartu su šiukšlių maišu nunešė į ofisą (t. 2, b. l. 39-52).

Ikiteisminiame tyrime apklaustas liudytojas R. S. davė iš esmės analogiškus parodymus, kurie užfiksuoti liudytojo apklausos protokole (t. 1, b. l. 71-72).

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas L. R. parodė dirbantis UAB „C.“ kokybės vadybininku. Jeigu jam prireikia paimti iš klientų grynuosius pinigus, tai užpildo grynųjų pinigų paėmimo kvitą, kurio šaknelė lieka klientui, o originalas pas jį. Tą originalą kartu su paimtais pinigais kaip įmanoma greičiau atiduodavo direktoriui D. G. (kai šis dirbo įmonėje), jis perskaičiuodavo pinigus, pažymėdavo kvitą varnele. Jeigu direktoriaus nebūdavo, viską (kvitą ir pinigus) atiduodavo administratorei V. B., kuri viską atidėdavo į šoną, iki bus direktorius. Jis pats dėl kvito ir pinigų atidavimo niekur nepasirašydavo. Jam jokių pretenzijų iš įmonės pusės dėl pinigų nėra buvę, vieną kartą buvo pametęs kvitą, tačiau neužpildytą, dėl ko rašė pasiaiškinimą. Taip pat liudytojas parodė, kad jam kartu su K. K. teko apžiūrėti M. B. automobilį, kuriuo šis naudojosi darbe (Citroen Berlingo), direktorius buvo paprašęs tą automobilį išplauti (po to, kai M. B. jau nebeatliko darbinių funkcijų). Tame automobilyje (tiek salone, tiek bagažinėje) jie rado M. B. užpildytus pinigų paėmimo kvitus, kurių buvo nemažai, tie kvitai netvarkingai mėtėsi po automobilį, kiti buvo sukrauti į bagažinėje buvusį juodos spalvos šiukšlių maišą (jame dar buvo cigaretės, tušinukai, kažkokie asmeniniai daiktai). Jie tuos kvitus surinko ir viską atnešė į ofisą direktoriui. Detalesnes aplinkybes yra nurodęs ikiteisminio tyrimo metu atliktoje apklausoje (t. 2, b. l. 39-52).

Ikiteisminiame tyrime apklaustas liudytojas L. R. parodė, kad nuo 2016 m. spalio mėn. dirba vadybininku UAB „C.“, į jo pareigas įeina prekių tiekimas užsakovams. Pradėjęs dirbti pasirašė darbo sutartį, visiškos materialinės atsakomybės ir nekonkurencingumo sutartis. Užsakovai už suteiktas paslaugas su bendrove atsiskaito per banką, tačiau būna, kad užsakovai atsiskaito ir grynaisiais pinigais. Tokiais atvejais jis išrašo pinigų priėmimo kvitą, kuriame įrašo datą, įmonės pavadinimą, sumokėtą sumą žodžiais ir skaičiais. Taip pat kvite pasirašo tiek jis, tiek ir atitinkamos įmonės atsakingas asmuo, sumokantis pinigus. Pinigų priėmimo kvito originalas lieka pas jį, o kvito šaknelė yra atiduodama klientui. Gautus grynuosius pinigus stengiasi atiduoti kiekvieną dieną, tačiau jei iki darbo pabaigos visgi nespėja, pinigus gali atiduoti ir kitą dieną. Tai yra susitarimo reikalas su vadovu D. G. Grynuosius pinigus atiduoda UAB „C.“ ofise, administratorei V. B. arba direktoriui D. G. Atidavus kvitą, pastarieji kvite pažymi pliusą. Apie tai, kad jis atiduoda pinigus, jokių patvirtinančių dokumentų iš vadovo ar administratorės negaudavo, tačiau nuo šių metų įsigaliojo tokia tvarka, kad pridavus kvitą ir grynuosius pinigus, yra įrašoma į sąsiuvinį, kuriame pasirašoma. Dėl užsakovų atsiskaitymo grynaisiais vadybininkas, t. y. jis, susitaria asmeniškai su atsakingu asmeniu. Pristačius prekes, užsakovas iš karto turi susimokėti, tačiau jei jis lieka skolingas, tuomet jo ir atsakingo asmens susitarimu važiuoja ir paima reikalingą pinigų sumą. Kai M. B. buvo atleistas iš darbo, jam (L. R.) teko tvarkyti tarnybinį automobilį, kuriuo naudojosi M. Pastarasis paliko automobilį labai nešvarų ir netvarkingą. Tvarkant automobilį, rado daug pinigų priėmimo kvitų originalų ir kvitų šaknelių, kurie gulėjo ir automobilio salone, ir bagažinėje. Rastus kvitus atidavė V. B.. Kvitai buvo užpildyti, tačiau liudytojas pažymėjo į jų turinį nesigilinęs (t. 1, b. l. 69).

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas S. B. parodė įmonėje „C.“ dirbęs nuo 2016 m. vasario mėn. iki birželio mėn. Jo pareigos buvo pardavimų vadybininkas, dirbo Kaune, tačiau daugmaž kartą į savaitę atvykdavo į Vilnių, įmonės centrinį ofisą. Jis pardavinėjo prekes klientams, be to, vykdė atsiskaitymus tais atvejais, kai klientai mokėdavo grynaisiais. Liudytojas pažymėjo, kad dažniausiai klientai visgi atsiskaitydavo bankiniais pavedimais, grynųjų mokėjimų nebuvo daug, o, jei ir buvo, tai nedidelėmis sumomis. Atsiskaitymams direktorius D. G. jam buvo davęs grynųjų pinigų paėmimo kvitus (kiek tiksliai, negali pasakyti, gal kokių 20), kai juos pabaigė, atsimena, kad pats kvitus pirko parduotuvėje „O.“, tačiau visų kvitų neišnaudojo, išeidamas iš darbo atidavė direktoriui. Kai vykdavo pas klientą atsiskaitymui, užpildydavo kvitą, šaknelę palikdavo klientui, o originalą pasiimdavo. Kadangi jo darbo vieta buvo Kaune, tai iš karto pinigų perduoti direktoriui negalėjo. Jis tą pačią dieną nufotografuodavo kvitą ir išsiųsdavo į ofisą. Kvitą kartu su iš kliento paimtais pinigais atiduodavo direktoriui D. G. – kai šis lankydavosi Kaune arba kai liudytojas pats nuvykdavo į Vilnių (dažniau vykdavo jis (S. B.), pinigus atiduodavo ne vėliau nei per savaitę, nes savaitės laikotarpyje bet kokiu atveju susitikdavo su direktoriumi D. G.). Taip pat apklausiamas liudytojas parodė, kad buvo vienas atvejis, kai kvitą su pinigais jis atidavė vairuotojui-ekspeditoriui K. K., kai šis buvo atvykęs į Kauną (atidavė, kadangi taip buvo sutarta su direktoriumi). Kiek atsimena, už kvitų bei pinigų pridavimų liudytojas niekur nepasirašinėjo. Niekada jokių pretenzijų dėl priduotų pinigų ir kvitų nėra sulaukęs. Teismui perskaičius ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, liudytojas S. B. parodė, kad jie surašyti teisingai ir prašė jais vadovautis, pažymėjo, jog aplinkybės dėl to, kad vienu atveju kvitą ir pinigus perdavė K. K. anksčiau nenurodė (galbūt toks klausimas nebuvo užduotas), tačiau tokia aplinkybė yra teisinga (t. 2, b. l. 61-66).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas S. B. parodė nuo 2016 m. vasario mėn. iki birželio mėn. dirbęs UAB „C.“, adresu (duomenys neskelbtini), pardavimų vadybininko pareigose. Jo pareigos buvo aptarnauti Kauno apskrities horeca sektoriaus klientus. Su klientais sudarinėdavo sutartis, tiekdavo jiems prekes. Jo klientai dažniausiai su UAB „C.“ atsiskaitydavo banko pavedimu, tačiau būdavo tokių, kad atsiskaitydavo ir grynaisiais pinigais. Atsiskaitymui su klientais buvo išduoti pinigų priėmimo kvitai. Tuo atveju, kai buvo atsiskaitoma grynaisiais, jis išrašydavo pinigų priėmimo kvitą. Kvite dėdavo įmonės antspaudą su rekvizitais, užrašydavo datą, įmonės pavadinimą, sumokėtą sumą žodžiais ir skaičiais. Taip pat kvite pasirašydavo tiek jis, tiek ir įmonės atsakingas asmuo, kuris sumokėdavo pinigus. Pinigų priėmimo kvito originalas likdavo pas jį, o kvito šaknelė buvo atiduodama klientui. Užpildęs pinigų priėmimo kvitą, jį nufotografuodavo ir nusiųsdavo į įmonės buhalteriją. Kadangi jis kiekvieną dieną Vilniuje nebūdavo, tai su buhalterija buvo susitaręs, kad užpildęs kvitą siųsdavo jiems nuotrauką, kad šie matytų, koks kvito numeris yra panaudotas. Gautus grynuosius pinigus atiduodavo įmonės direktoriui D. G. iš karto, kai tik atvažiuodavo į Vilnių. Kadangi jis Vilniuje nuolat nebūdavo, tai pinigų tą pačią dieną priduoti negalėdavo. Kiek jam žinoma, Vilniuje dirbantys vadybininkai turėjo priduoti pinigus tą pačią dieną. Ar tai buvo kur nors įtvirtinta raštiškai, ar tai buvo direktoriaus žodinis nurodymas, negali pasakyti (neatsimena). Atidavus kvitą, D. G. kvite pasižymėdavo pliusą. Apie tai, kad jis atiduodavo pinigus, jokių patvirtinančių dokumentų iš vadovo negaudavo. Priimtas į pareigas, liudytojas nurodė buvęs pasirašęs darbo sutartį, visiškos materialinės atsakomybės ir nekonkurencingumo sutartis, taip pat gavo tarnybinį automobilį, mobiliojo ryšio telefoną, SIM kortelę ir nešiojamą kompiuterį. Jis atsakingai žiūrėjo į savo darbą ir pinigų priėmimo kvitus bei grynuosius pinigus, kuriuos visada direktoriui D. G. priduodavo laiku. Jo tarnybiniame automobilyje niekada nesimėtė nei vienas pinigų priėmimo kvitas, o to ir negalėjo būti, kadangi tai griežtos atskaitomybės dokumentai (t. 1, b. l. 174).

Žemesnės instancijos teismas

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaip liudytojas D. P. parodė apie pusę metų dirbęs pardavimų vadybininku įmonėje „C.“. Vykdant darbo funkcijas, jam, be kita ko, teko iš klientų paimti grynuosius pinigus, kai šie atsiskaitydavo ne pavedimu, o grynaisiais. Tokiais atvejais iš ofiso paimdavo grynųjų pinigų paėmimo kvitus, kiek atsimena, juos duodavo direktorius (iš pradžių už paimtus kvitus nereikėjo pasirašyti, vėliau tvarka pasikeitė ir visi paimti kvitai buvo fiksuojami, paėmęs asmuo pasirašydavo). Nuvykęs pas klientą užpildydavo kvitą, šaknelę palikdavo klientui, o originalą pasiimdavo sau. Paėmęs pinigus, juos kartu su kvitu tą pačią dieną grąžindavo direktoriui arba administratorei. Direktorius ir administratorė pinigus perskaičiuodavo ir kvite uždėdavo pliusiuką. Pats liudytojas jokiuose dokumentuose apie tai, kad atidavė pinigus ir kvitus, nepasirašinėjo. Nepanaudotus kvitus, panaudodavo kitą dieną. Dėl pinigų bei kvitų pridavimo niekada jokių pretenzijų iš direktoriaus nėra sulaukęs. Kaltinamąjį pažįsta kaip bendradarbį, su juo niekada nekonfliktavo. Taip pat nežino, kad pastarasis būtų pykęsis su direktoriumi D. G. (t. 2, b. l. 61-66).

Liudytojas D. P. buvo apklaustas ir ikiteisminiame tyrime, pastarasis davė iš esmės analogiškus parodymus, kurie yra užfiksuoti liudytojo apklausos protokole (t. 1, b. l. 176).

Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytojas K. K., kurio parodymai teisme perskaityti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 276 straipsnio tvarka, parodė, kad į jo, kaip vadybininko, pareigas įėjo prekių tiekimas užsakovams, chemijos prekių kokybės garantavimas, taip pat ir tai, kad jis iš klientų galėjo paimti grynuosius pinigus, išrašant pinigų priėmimo kvitus. Kai kurie bendrovės užsakovai už suteiktas paslaugas atsiskaitydavo grynaisiais pinigais. Tokiu atveju jis užpildydavo pinigų priėmimo kvitą, kurio originalą paimdavo, o kopiją palikdavo klientui. Kvite pasirašydavo jis ir užsakovo atstovas. Gavęs pinigus, beveik visada tą pačią dieną atveždavo pinigų priėmimo kvitą ir atiduodavo įmonės direktoriui D. G. Pastarasis sutikrindavo ir pieštuku kvite pažymėdavo pliusiuką ar varnelę, kad atsiskaityta, o po to kvitus perduodavo administratorei V. B. 2016 m. vasarą tarnybiniame automobilyje turėjo pinigų priėmimo kvitus (neatsimena kiek, gal 5 ar 6), kuriuose eilutėje „Pinigus gavau“ iš anksto buvo užsidėjęs antspaudą su savo pareigomis, vardu, pavarde ir šalia pasirašęs. Kvitus buvo įdėjęs į automobilio daiktadėžę. 2016 m. rudenį D. G. jam pasakė, kad jis yra negrąžinęs kliento UAB „P.“ pinigus, t. y. 112,82 Eur. Nieko nesuprasdamas, jis padengė šią pinigų sumą, nors buvo įsitikinęs, kad visus pinigus yra grąžinęs. Praėjus kažkuriam laikui, jam po darbo paskambino V. B. ir pasakė, kad minėtos pinigų sumos 112,82 eurų įsiskolinimas susidarė tuo metu, kai jis turėjo nedarbingumo lapelį, t. y. rugpjūčio 9 d. Kitą dieną atėjus į darbą, V. B. jam parodė užpildytą pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, kad 2016-08-09 UAB „P.“ sumokėjo pinigus. Kvito apačioje buvo jo vardu antspaudas ir parašas, tačiau pats kvitas užpildytas ne jo ranka. Vėliau paaiškėjo, kad įmonės vadybininkas M. B. tuo metu, kai jo nebuvo darbe, naudojosi jo tarnybiniu automobiliu ir, radęs automobilyje pinigų priėmimo kvitus su jo pavarde ir parašu, jais pasinaudojo, paimdamas iš klientų pinigus ir jų neatiduodamas UAB „C.“ direktoriui D. G. Išaiškėjus teisybei, M. B. jam šią pinigų sumą atidavė ir atsiprašė įvėlęs į nemalonią situaciją. 2016 m. rugpjūčio mėn., grįžęs po atostogų, įmonės direktoriui pranešė, kad dingo jo antspaudas, tačiau šių metų balandžio mėn., kraustydamasis iš vieno buto į kitą ir tvarkydamas daiktus, namuose rado neva pradingusį antspaudą su jo pavarde ir pareigomis, todėl gali konstatuoti, kad antspaudas nebuvo pradingęs, o M. B. pasinaudojo jo kvitu, kuriame jis iš anksto buvo uždėjęs antspaudą ir pasirašęs. M. B. pasinaudojo tik vienu kvitu, kuris buvo išrašytas jo vardu (t. 1, b. l. 66-67).

Byloje yra šie rašytiniai dokumentai:

UAB „C.“ pateikti pinigų priėmimo kvitai, kurių kartu su pinigais kaltinamasis M. B. negrąžino įmonei (t. 1, b. l. 5-34).

2015-05-07 visiškos materialinės atsakomybės sutartis, sudaryta su M. B. (t. 1, b. l. 75).

UAB „C.“ direktoriaus D. G. 2016-11-29 įsakymo „Dėl pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų blankų formų naudojimo“ kopija (t. 1, b. l. 79).

Kaltinamojo M. B. prašymas dėl atleidimo iš darbo. Minėto prašymo direktorius D. G. netenkino (t. 1, b. l. 50)

Kaltinamojo M. B. teikti paaiškinimai dėl nepristatytų įmonei pinigų priėmimo kvitų, taip pat pasiaiškinimas dėl įmonei negrąžintų kvitų, nurodant šių kvitų numerius (t. 1, 53-56, 57).

UAB „C.“ direktoriaus D. G. tarnybinis pranešimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo K. K. bei pastarojo paaiškinimai (t. 1, b. l. 80-81).

UAB „C.“ direktoriaus D. G. įsakymai dėl nuobaudos skyrimo M. B. (t. 1, b. l. 51-52).

Susitarimas dėl skolos sumokėjimo su Z. B. (t. 1, b. l. 76-77).

Tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktai su įvairiomis įmonėmis (pagal direktoriaus D. G. prašomą pateikti sąrašą) (t. 1, b. l. 82-116).

Motyvuojamoji dalis

Nusikalstamų veikų kvalifikavimas ir teismo išvados

Teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teismo posėdyje tiesiogiai ištirtus įrodymus, daro išvadą, jog pasitvirtino M. B. pareikštas kaltinimas dėl jo žinioje buvusio svetimo turto pasisavinimo.

Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetinimą turtą ar turtinę teisę. Svetimo turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog jam patikėtą svetimą turtą neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (kasacinės bylos baudžiamosiose bylose Nr. 2K–733/2007, 2K-123/2007, 2K-7-198/2008, 2K-208/2008, 2K-171/2010, Nr. 2K-455/2012. 2K-148/2013 ir kt.). Taigi objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, nori paversti jį savo nuosavu turtu, taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Turto pasisavinimo atveju dėl to, kad kaltininkas su jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu (turtine teise) pradeda elgtis kaip su nuosavu ir taip pažeidžia jam suteiktus įgaliojimus, toks turtas (turtinė teisė) iš teisėto kaltininko valdymo pereina į jo neteisėtą valdymą, t. y. faktiškai yra pasisavinamas (Kauno apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-632-383-2014).

Taigi kaltinamasis M. B., kuris šioje byloje kaip ir yra kaltinamas padaręs BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, savo kaltės kategoriškai nepripažino. Detalūs kaltinamojo parodymai yra užfiksuoti įtariamojo apklausų bei teisiamojo posėdžio protokoluose (t. 1, b. l. 127, 154, 155), taip pat išdėstyti ankstesnėje nuosprendžio dalyje (3-4 nuosprendžio lapai), todėl iš naujo pažodžiui nekartotini. Iš kaltinamojo parodymų turinio matyti, jog esminiai pastarojo gynybos argumentai yra sukoncentruoti, siekiant įrodyti, kad jis visus kvitus ir visus pinigus, kuriuos paėmė iš atitinkamų bendrovių atstovų, grąžino UAB „C.“ direktoriui, o tais atvejais, kai pastarojo nebuvo, - administratorei V. B. Kaltinamasis pažymėjo, kad buvo ir tokių atvejų, kai nesant nei direktoriaus, nei administratorės, jis kvitus bei pinigus palikdavo ant direktoriaus stalo (taip buvo liepęs pats direktorius). Kvitus su pinigais jis dažniausiai grąžindavo tą pačią dieną, kai tik paimdavo pinigus, jei nespėdavo – atiduodavo kitą dieną. Gavęs kvitus ir pinigus, direktorius visada pinigus perskaičiuodavo ir kvite padėdavo pliusiuką. Taip pat kvitą atžymėdavo ir administratorė, kas reikšdavo, jog pinigai yra atiduoti. Pats M. B. jokiuose dokumentuose, patvirtinančiuose kvitų bei pinigų pridavimą, nepasirašinėjo. M. B. tvirtinimu, jis yra grąžinęs visus kaltinime nurodytus kvitus, išskyrus keletą, pagal kuriuos nesugrąžino pinigų (pametė kvitus). Dėl jų jis rašė pasiaiškinimus, pinigai buvo išskaičiuoti iš jo atlyginimo. Jis kaltinime nurodytos pinigų sumos tikrai nepasisavino. Dėl atvejo su K. K. kvitu kaltinamasis M. B. parodė, jog tiesiog tą dieną naudojosi pastarojo automobiliu, jam reikėjo paimti iš kliento grynuosius pinigus, pats neturėjo pasiėmęs kvito, todėl, pamatęs automobilyje kvitus, paėmė vieną. Anot M. B., jis tą dieną labai skubėjo, buvo išsiblaškęs, todėl nepamatė, kad kvite yra antspaudas su K. K. vardu, pavarde ir parašu. Bet kokiu atveju jis iš kliento paimtus pinigus kartu su kvitu tą pačią arba kitą dieną grąžino UAB „C.“. Kas liečia pačius kvitus, kaltinamasis nurodė, kad tais atvejais, kai reikdavo iš klientų paimti grynuosius pinigus, jis pasiimdavo iš įmonės grynųjų pinigų priėmimo kvitus (kiek reikdavo, tiek ir pasiimdavo, niekas kvitų paėmimo nefiksuodavo). Kaltinamasis neigė, kad jo naudotame automobilyje galėjo būti rasti užpildyti kvitai su jo parašais. M. B. įsitikinimu, visa ši istorija dėl kvitų ir pinigų yra išgalvota, jo manymu, direktorius D. G. nenorėjo, kad jis išeitų iš darbo, pradėtų dirbti pas konkurentus. Pinigus susimokėjo tik todėl, kad suprato nieko neįrodysiąs, kadangi neturėjo jokių kvitų bei pinigų pridavimą įrodančių dokumentų (t. 2, b. l. 39-52). Nepaisant nuoseklios kaltinamojo pozicijos neigiant kaltę, teismas M. B. parodymus vertina kritiškai, kaip siekį išvengt baudžiamosios atsakomybės.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad M. B. nuo 2015-05-06 iki 2016-12-07 dirbo UAB „C.” vadybininku. Tik pradėjęs eiti pareigas pastarasis pasirašė visiškos materalinės atsakomybės sutartį (t. 1, b. l. 75), kurios pagrindu tapo materialiai atsakingu asmeniu. Vykdant vadybininko pareigas, M. B., be kita ko, tekdavo surinkti iš klientų, už prekes atsiskaitydavusių ne pavedimu, o grynaisiais, pinigus. Tuo tikslu jis pildydavo grynųjų pinigų paėmimo kvitus (buvo pasirašytinai supažindintas su direktoriaus įsakymu “Dėl pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų blankų formų naudojimo”) (t. 1, b. l. 79), taip fiksuodamas grynųjų pinigų paėmimą iš kliento. Kvito šaknelė likdavo pas klientą, o originalas kartu su pinigais privalėjo būti tą pačią arba, nesant galimybei, kitą dieną perduotas bendrovės direktoriui D. G., o, jeigu pastarojo nebūdavo, administratorei V. B. Būtent kvitų ir pinigų pridavimo į įmonę „C.” etape ir pasireiškė nusikalstami M. B. veiksmai, kadangi byloje surinkti, ištirti bei įvertinti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog kaltinamasis, išrašęs kaltinime nurodytus grynųjų pinigų paėmimo kvitus ir paėmęs iš atitinkamų įmonių atstovų nurodytas pinigų sumas, nei kvitų, nei pinigų į UAB „C. nepristatė. Kaltinamasis, tikindamas, jog visus kvitus ir pinigus yra grąžinęs, sumaniai gynybinius argumentus nukreipia į tuo metu bendrovėje galiojusią kvitų bei pinigų pridavimo tvarką, kuri savo pobūdžiu iš esmės nebuvo tinkama. Nustatyta, kad vadybininkai, grąžindami užpildytus pinigų paėmimo kvitų originalus bei pristatydami iš klientų paimtus pinigus, nepasirašydavo jokiuose dokumentuose, toks faktas nebūdavo fiksuojamas, o pinigų paėmimas viso labo atžymimas pliusiuku (jei priimdavo direktorius D. G.) arba varnele, jei kvitai ir pinigai buvo paliekami administratorei V. B. Tai, kad įmonėje buvo būtent tokia tvarka nekyla jokių abejonių, tą patvirtino tiek visi apklausti liudytojai, tiek ir pats kaltinamasis M. B. Pastarasis, tvirtindamas, kad su įmone pilnai atsiskaitė, suprantama, akcentuoja, kad už priduotus kvitus ir pinigus jis niekur nepasirašė, byloje esantys ir į kaltinimą įtraukti kvitai yra pažymėti sutartiniais ženklais, kas, anot jo, tik patvirtina, kad jis pinigus ir dokumentus yra grąžinęs, pametė tik porą kvitų, dėl kurių rašė pasiaškinimus direktoriui ir pagal kuriuos atsiskaitė, atitinkamas pinigų sumas išskaičiuojant iš jo atlyginimo (t. 2, b. l. 39-52). Vis dėlto teismas tokiais kaltinamojo parodymais netiki ir jais nesivadovauja. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu buvo apklausta visa eilė liudytojų (bendrovės direktorius, administratorė, vadybininkai), iš jų parodymų matyti, kad bendrovėje galiojusi žodinė tvarka leido užtikrinti klientų atsiskaitymą grynaisiais pinigais ir iš esmės jokių nesklandumų iki M. B. atvejo nekėlė. Minimos tvarkos trūkumai iškilo būtent tada, kai bendrovėje pradėjo aiškėti klientų atsiskaitymo faktai, nors UAB „C.” nebuvo priduoti nei užpildyti kvitai, nei atitinkamos pinigų sumos. Apklausti vadybininkai L. R., R. S., D. P., S. B., taip pat K. K., kurio parodymai perskaityti balsu, parodė kvitus ir pinigus priduodavę būtent anksčiau nurodytu būdu, direktorius uždėdavo pliusiuką, o, jo nesant, viską palikdavo administratorei, nė vienas jų niekada nėra sulaukęs jokių pretenzijų dėl pinigų trūkumo ar, juo labiau, kaltinimų, kad dokumentai ir pinigai apskritai nebuvo priduoti (išskyrus K. K. atvejį, kuris, kaip nustatyta vėliau, buvo susijęs vėlgi su kaltinamuoju). Netgi liudytojas S. B., kurio darbo vieta buvo Kaune ir kuris kvitus su pinigais perduodavo ne iš karto, o tik, kai atvykdavo į Vilnių, dar kitais atvejais atiduodavo pačiam direktoriui D. G. jeigu šis atvykdavo į Kauną, o galiausiai yra į įmonę perdavęs ir per visai kitą vadybininką, nė karto nesusilaukė jokių priekaištų dėl atsiskaitymo, iš jo niekada nebuvo reikalaujama sumokėti pinigus ir pan. (t. 1, b. l. 174; t. 2, b. l. 61-66). Visų liudytojų parodymai, kurie iš naujo nedėstytini, yra iš esmės sutampantys tiek tarpusavyje, tiek vieni su kitais, nuoseklūs ir logiški. Tai, kad būtent liudytojų, o ne kaltinamojo nurodytos aplinkybės atitinka tikrovei, rodo sekančios aplinkybės:

iš byloje esančių M. B. pasiaiškinimų (t. 1, b. l. 53-57), rašytų UAB „C.” direktoriui D. G. matyti, kad pastarasis nurodė dalį kvitų pametęs (iš viso 7), dėl ko pareiškė sutinkantis, kad pamestų kvitų suma būtų išskaičiuota iš jo atlyginimo, o kitą dalį kvitų nurodė nepristatęs įmonei dėl savo kaltės (konkrečiau nedetalizavo) bei patvirtino sutinkantis, kad neįnešta pinigų suma (3 864,31 Eur) bus grąžinta iš jo asmeninių lėšų. Nors teisminio nagrinėjimo metu kaltinamasis teigė, kad jo rašyti pasiaškinimai yra susiję tik su keliais kvitais, kurių jis neneigė pametęs (neva viso 2-3 kvitų), o kiti pasiaiškinimai neapima kaltinimo, tačiau sulyginus paiškinimuose nurodytus kvitų numerius su tais, kurie įtraukti į kaltinimą, matyti, kad M. B. teikti pasiaiškinimai yra būtent dėl tiesiogiai su kaltinimu susijusių kvitų (išskyrus, 2015-12-06 pasiaiškinime nurodytą kvitą Nr. ABU 2232838). Taigi iš tokių pasiaiškinimų matyti, kad iki pradedant ikiteisminį tyrimą M. B. neneigė ir pripažino, kad nei kvitų, nei pinigų jis bendrovei nėra grąžinęs bei sutiko atlyginti visą padarytą žalą. Negrąžintų dokumenų skaičius leidžia daryti išvadą, kad grynųjų pinigų paėmimą patvirtinančių dokumentų praradimas buvo neatsitiktinis. Sunku patikėti, jog tiek kvitų galėjo būti pamesti netyčia arba pradingti dėl kokių kitokių priežssčių, kurių net pats M. B. 2015-12-06 paaiškinime negalėjo įvardinti. Tai, kad kaltinamasis, būdamas materialiai atsakingas, sąmoningai negrąžino jo žinioje buvusius UAB „C.” priklausančius grynuosius pinigus, rodo ir kiti jo veiksmai. Iš liudytojų D. G., V. B. bei K. K. parodymų, kurie teisme perskaityti BPK 276 straipsnio tvarka, matyti, kad M. B. pasinaudojo toje pačioje įmonėje dirbusio K. K. kvitu. Pastarajam nesant darbe, kaltinamasis naudojosi K. K. priskirtu tarnybiniu automobiliu ir, radęs jame K. K. iš anksto dalinai užpildytą kvitą, kuriame jau buvo uždėtas pastarojo antspaudas su K. K. pareigomis, vardu, pavarde bei šio pasirašytas, kaltinamasis iš kliento atsiskaitymą priėmė būtent pagal tokį K. K. kvitą, į jį įrašydamas atitinkamus duomenis, kvito šaknelę palikdamas kliento atstovui, o pats nei šio kvito, nei paimtų pinigų į UAB „C.” nepristatė. Kuomet išaiškėjo faktas, kad klientas su UAB „C.” atsiskaitė, nors pati įmonė ir nebuvo gavusi atitinkamo kvito originalo ir pinigų, aiškinantis situaciją pagal kliento atsiųstą kvito šaknelę buvo nustatyta, kad pinigus paėmė neva K. K. Pastarajam dėl susiklosčiusios situacijos teko rašyti pasiaiškinimą, sumokėti pinigus, tačiau visgi netrukus išsiaiškinta, kad K. K. kvite nurodytą dieną atsiskaitymo su klientu vykdyti negalėjo, kadangi jo tuo metu nebuvo darbe, be to, pats kvitas buvo užpildytas ne jo ranka. Galiausiai nustatyta, kad kvitu su K. K. anstpaudu ir parašu pasinaudojo kaltinamasis. Pastarasis teisme bandė tikinti, jog tą dieną labai skubėjo, buvo išsiblaškęs, todėl esą nepastebėjo nei K. K. kvito, nei šio duomenų ir parašo. Toks kaltinamojo paaiškinimas yra nelogiškas ir aiškiai neįtikinamas. Nustatytų aplinkybių kontekste situacija su K. K. kvitu rodo, jog kaltinamasis kvitu pasinaudojo sąmoningai, tokiu būdu siekdamas nuslėpti savo asmenį, pasisavinusį UAB „C.” priklausančius pinigus. Tuo pačiu pažymėtina, kad situacija dėl K. K. kvito rodo, kad įmonė elgėsi atsakingai ir sąžiningai - nors pinigus K. K. jau buvo sumokėjęs, kas reikštų, kad bendrovė jokios žalos nepatyrė, tačiau administratorei kilus įtarimams, kad visgi pats kvito tekstas yra užpildytas ne K. K. ranka, buvo tiriamos aplinkybės, kviečiamas K. K., M. B. bei, dalyvaujant pastariesiems, direktoriui ir administratorei, vyko pokalbis, kurio metu galutinai nustatyta, kad ne K. K., o būtent M. B. pasinaudojo svetimu kvitu, po ko negrąžino iš kliento paimtų pinigų, taip pat nepristatė įmonei kvito originalo.

Taip pat teismas negali ignoruoti liudytojų parodymų, jog iškart po M. B. išėjimo iš darbo, apžiūrint pastarojo naudotą tarnybinį automobilį, jame buvo rasti besimėtantys panaudoti užpildyti kvitai. Jie buvo tiek automobilio salone, tik ir bagažinėje, mėtėsi ir pavieniai, ir buvo įsimaišę tarp į šiukšlių maišą sukrautų asmeninių M. B. daiktų. Nors byloje nėra apžiūros protokolo, kuriame būtų užfiksuota, kiek ir konkrečiai kokie kvitai buvo rasti, kas paaiškinama tuo, kad nurodytus dokumentus rado asmenys (bendradarbiai), neatliekantys ikiteisminio tyrimo ir nesantys susipažinę su atitinkamų veiksmų fiksavimo svarba, tačiau tai nereiškia, kad teismas neturi pagrindo tokiais parodymais vadovautis. Apie tai, kad M. B. naudotame tarnybiniame automobilyje buvo rasti kvitai parodė liudytojai L. R., R. S. (pastarieji abu tiesiogiai dalyvavo apžiūrint automobilį), K. K., taip pat D. G. ir V. B., kuriems buvo atnešti rasti kvitai. Liudytojų parodymai teismui nekelia abejonių ir anksčiau išdėstytų aplinkybių kontekste tik sustiprina išvadą, kad kaltinamasis M. B., pagal visiškos materialinės atsakomybės sutartį, būdamas materialiai atsakingu asmeniu, vykdydamas atsiskaitymus su klientais, grynųjų pinigų paėmimo kvitų pagrindu gaudavo iš klientų pinigus, tačiau nei jų, nei kvitų UAB „C.” nepristatydavo, taip palaipsniui savindamasis įmonei priklausantį turtą. Apklausti D. G. Ir V. B. parodė, kad M. B. automobilyje rasti kvitai buvo pateikti kartu su pareiškimu. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „C.”, inicijuodama ikiteisminį tyrimą, tokius kvitus išties pateikė. Teismas neturi galimybės atskirti, kuri kvitų dalis buvo rasta automobilyje, tačiau tai neturi esminės reikšmės bylai. Svarbu tai, kad byloje surinktų įrodymų visuma yra pakankama išvadai, jog pagal grynųjų pinigų kvitus paimti pinigai buvo pasisavinti. Gynyba, siekdama paneigti tokią išvadą, akcentavo, kad išskirtinai visi kvitai yra pažymėti sutartiniais ženklais (pliusiukais, varnelėmis), kas esą rodo, jog kaltinamasis visus pinigus yra grąžinęs. Šioje vietoje gynyba teisingai nurodė, kad kvituose yra atitinkami ženklai, tačiau jie savaime nėra įrodymas, patvirtinantis pinigų atidavimą. Apklausti liudytojai D. G. ir ypač V. B. paaiškino, kad tyrimui pateiktuose kvituose matomos atžymos buvo atliktos visai kitu tikslu, nei pliusiukai ir varnelės buvo dedami įprastai. Šiuose kvituose tokios atžymos buvo uždėtos, siekiant ne patvirtinti pinigų gavimą, o, paaiškėjus, kad klientai realiai yra atsiskaitę, toks atsiskaitymas turėjo atitinkamai atsispindėti programoje, kam buvo būtina suvesti į programą kvitus. Būtent tokio tikrinimo procese kvitai buvo įvedami į programą, tai, kad direktorius ir administratorė juos pažymėjo dar ir minėtais ženklais, kas iš esmės nebuvo būtina, o, matyt, greičiau pastariesiems įprasta, nėra įrodymas, kad kaltinamasis paimtus pinigus atidavė įmonei. Teismas įrodymus vertina neatsietai, o visumoje, būtent kuri ir leidžia spręsti M. B. pasisavinus svetimus pinigus.

Taip pat teismas pažymi ir tai, kad 2016-12-05 M. B., laiduojant motinai Z. B., pasirašė su UAB „C.” susitarimą dėl skolos sumokėjimo. Tame susitarime, be kita ko, nurodyta, jog M. B., dirbdamas įmonėje „C.”, kaip atskaitingas asmuo, iš įmonės klientų paėmė ne mažiau kaip 4 510,29 Eur, kaip atsiskaitymą už pateiktas prekes, tačiau tų pinigų įmonei neperdavė (t. 1, b. l. 132-133). Siekiant taikiai išspęsti skolos grąžinimą, ir buvo pasirašytas minėtas susitarimas (laiduotoja dar pasirašė ir du vekselius bendrai 4 510,29 Eur sumai), po ko Z. B. 2016-12-07 mokėjimo pavedimu sumokėjo visą sumą (t. 1, b. l. 36). Teisme kaltinamasis aiškino, jog toks susitarimas pasirašytas nespėjus pasitarti su teisininku, jis pats buvo pasimetęs, išsigandęs direktoriaus grasinimų, nors ir nebuvo pasisavinęs jokių pinigų, visgi nutarė sutikti su reikalavimais. Toks aiškinimas yra sunkiai suprantamas ir logiškai nepaaiškinamas. Šioje vietoje lieka neaišku, dėl kokių priežasčių ir kokios baimės vedamas pastarasis sutiko, kad įmonei negrąžino atitinkamos pinigų sumos, sutiko ją sumokėti, ką kaltinamojo motina ir padarė. Jeigu iš M. B. šie pinigai buvo išreikalauti nepagrįstai, nesant jo kaltės, tokiu atveju nesuprantama, kodėl M. B. vėliau nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas tuos pinigus atgauti, juo labiau, kad naudojosi profesionalaus teisinko paslaugomis.

Dėl anksčiau išdėstytų motyvų, kurie grindžiami byloje surinktų įrodymų visetu, teismas laiko, jog kaltinamasis, dirbdamas UAB „C.” vadybininku, būdamas materialiai atsakingu asmeniu, pasisavino iš įmonės 4 609,65 Eur vertės turtą. Pažymėtina, kad kaltinime klaidingai nurodyta galutinė pasisavinta pinigų suma (vietoje 4 609,65 Eur nurodyta 4 610,11 Eur), tačiau ši klaida yra nežymi, neturinti jokios įtakos kaltinimo esmei bei nusikalstamų veikų kvalifikacijai. Teismas neturėjo jokio pagrindo nesivadovauti liudytojų parodymais, konstatuoti, kad pastarieji turėjo bent kokį suinteresuotumą. Apklausti vadybininkai (buvę ir esami) pažymėjo, kad jokių konfliktų tarp kaltinamojo ir direktoriaus nebuvo, vadovybė nėra nieko apkaltinusi pasisavinus pinigus. Įmonės kolektyvas buvo draugiškas, vieni kitais pasitikėjo, pinigus bei kvitus grąžindavo, nepildant jokių pridavimą patvirtinančių dokumentų. Ir tik po M. B. atvejo direktorius D. G. nustatė kitokią tvarką, buvo įvestas apskaitos žurnalas, leidžiantis kontroliuoti, kas, kiek ir kokius kvitus pasiėmė, pradėtas fiksuoti pinigų pridavimas. Kaltinamasis M. B., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė baigtą nusikaltimą, jo veiksmai pagal nustatytas faktines aplinkybes teisingai kvalifikuoti pagal BK 183 straipsnio 1dalį.

Dėl bausmės

Kaltinamojo M. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažintina tai, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Nors iš byloje esančios mokėjimo nurodymo kopijos matyti, kad įmonei „C.“ padarytą žalą apmokėjo kaltinamojo motina (t. 1, b. l. 136), tačiau tai buvo padaryta, atsižvelgiant į kaltinamojo M. B. valią, ką patvirtina ir susitarimas dėl skolos mokėjimo (t. 1, b. l. 76-77). Tas faktas, kad ne pats kaltinamasis padengė žalą, nėra pagrindas nekonstatuoti nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Teismų praktikoje ši lengvinanti aplinkybė kaip tik pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2005, 2K-437/2007, 2K-38/2009, 2K-77/2009, 2K-7–287/2009, 2K-579/2010, 2K-534/2013, 2K-345/2013, 2K-211/2014, 2K-560/2014). Tokios išvados nekeičia ir kaltinamojo neprisipažinimas padarius nusikalstamą veiką.

Kaltinamojo M. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustato.

Skirdamas M. B. bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus. Visų pirma atsižvelgiama į tai, kad M. B. įvykdė tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikalstama veika atlikta tiesiogine tyčia, baigta, atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir atsakomybę sunkinančią aplinkybių nebuvimą, be to, atsižvelgtina į tai, kad nusikalstamais veiksmais padaryta žala yra atlyginta. Taip pat įvertinami kaltinamojo asmenybę charakterizuojantys duomenys: M. B. praeityje neteistas (t. 1, b. l. 161), vieną kartą baustas administracine tvarka dėl Kelių eismo taisyklių nusižengimo, nuobauda galiojanti, tačiau nusikalstamos veikos padarymo metu administracinėn atsakomybėn trauktas nebuvo (t. 1, b. l. 160), nevedęs, dirbantis, VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje ir VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre negydytas (t. 1, b. l. 163, 164), į Vilniaus priklausomybės ligų centro įskaitą neįtrauktas (t. 1, b. l. 165).

Teismas, įvertinęs anksčiau nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, vadovaudamasis BK 55 straipsnio, 61 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, konstatuoja, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskiriant kaltinamajam M. B. jam inkriminuoto straipsnio sankcijoje numatytą vieną švelniausių bausmės rūšių – baudą, jos dydį nustatant ženkliai mažesnį už galimą skirti šios bausmės rūšies vidurkį (iš esmės artimą minimaliai ribai). Nors įstatymas numato dar švelnesnę bausmės rūšį, kuri galėtų būti svarstytina kaip skirtina pirmą kartą teisiamam asmeniui, tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, jog kaltinamasis yra dirbantis, laiko, kad tokią bausmę (viešuosius darbus) skirti yra netikslinga. Teismo manymu, nagrinėjamu atveju būtent baudos (taikytinas nusikalstamos veikos metu galiojęs MGL dydis) bausmė atitinka teisingumo ir proporcingumo kriterijus bei yra tinkama ir pakankama bausmės paskirčiai pasiekti.

M. B. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 1, b. l. 147), paliktina iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 298 straipsniais, 303 straipsnio 2 dalimi, 304 straipsniu, 305 straipsnio 1 dalimi, 307 straipsnio 1 dalimi, 308 straipsniu, 313 straipsniu, 432 straipsniu,

nusprendžia:

M. B. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 55 MGL (2 071,30 eurų) dydžio baudą.

M. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Julita Dabulskytė – Raizgienė