- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-03-14
- Bylos Nr.
- 2A-178-252/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-03408-2011-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Danguolė Smetonienė
- Atsakovas
- UAB „Liepsnolita ir KO“
- Ieškovas
- Anykščių rajono savivaldybės administracijos
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Liepsnolita ir KO“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5579-739/2011 pagal ieškovės Anykščių rajono savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei UAB „Liepsnolita ir KO“, trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 4 603 Lt nesumokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio ir 371,92 Lt delspinigių už naudojimąsi 2,3671 ha dydžio valstybinės žemės sklypu po atsakovei nuosavybės teise priklausančiais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini) Anykščių r. Nurodė, kad 2006-03-31 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. NK-781 pagrindu atsakovas įsigijo saugyklą, o 2006-05-24 pirkimo – pardavimo sutarties Nr. NK-1442 pagrindu – drėgnų pašarų cechą, esančius (duomenys neskelbtini) Anykščių r. Šie pastatai stovi ant 2,3671 ha dydžio valstybinės žemės sklypo. Ieškovo teigimu, tiek LR Žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d., tiek LR Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 1 p. nustato, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus žemę, perduotą naudotis panaudai. Su atsakove panaudos sutartis nėra sudaryta, tačiau atsakovė žemės nuomos mokesčio nemoka.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė iš UAB „Liepsnolita ir KO“ Anykščių rajono savivaldybės administracijai 4 603 Lt valstybinės žemės nuomos mokesčio ir 371,92 Lt delspinigių. Nustatė, kad atsakovė pagal 2006-05-24 pirkimo – pardavimo sutartį ir priėmimo – perdavimo aktą nuosavybės teise įgijo pastatą – drėgnų pašarų cechą (likę 28 proc.), unikalus. Nr. (duomenys neskelbtini), o pagal 2006-03-31 pirkimo – pardavimo sutartį ir priėmimo – perdavimo aktą nuosavybės teise įgijo pastatą – saugyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini) Anykščių r. Šie atsakovės įgyti pastatai yra valstybinėje žemėje, kuria eksploatuodama pastatus naudojasi atsakovė. Nustatė, kad įstatymų nustatyta tvarka atsakovei priklausančių pastatų eksploatavimui buvo suformuotas 2,3671 ha valstybinės žemės sklypas. Pati atsakovė įgalioto asmens parašu patvirtino savo sutikimą su naudojamo sklypo ribomis ir 2,3671 ha jo plotu. Ieškovė reikalauja iš atsakovės priteisti žemės nuomos mokestį už 2007-2010 metus. Teismas, vadovaudamasis CK 1.5 str., 6.545 str., 6.551 str. 2 d., 6.552 str. 2 d., LR Žemės įstatymo 2 str. 11 d., LR Žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d., 2003-11-10 LR Vyriausybės nutarimo NR. 1387 1 p., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir kitų teismų praktika, sprendė, kad atsakovė, kaip faktinė valstybinės žemės naudotoja, žemės nuomos mokestį mokėti privalo. Nurodė, kad pagal Anykščių rajono savivaldybės tarybos 2007-05-31 sprendimo Nr. TS-217 1.2 p., 2007-10-25 sprendimo Nr. TS-431 1.2 p., 2009-08-27 sprendimo Nr. TS-274 1.1.4 p., 2010-09-29 sprendimo Nr. TS-261 1.1.4 p., atsakovės įsiskolinimas už valstybinės žemės nuomą viso sudaro 4 603 Lt ir 371,92 Lt delspinigių. Teismas pažymėjo, kad valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis su atsakove nebuvo sudaryta (nors, jos teigimu, dėl žemės sklypo pardavimo į Anykščių rajono žemėtvarkos skyrių ji kreipėsi dar 2007-01-09), nes po prašymo pateikimo ji daugiau šiuo klausimu nesirūpino, nebuvo atvykusi pasirašyti paruošto valstybinės žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties projekto. Be to, atsižvelgiant į tai, kad valstybinės žemės pardavimas įstatymu buvo priskirtas Utenos apskrities viršininko kompetencijai, o ją likvidavus – Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Anykščių rajono savivaldybės administracija negali atsakyti dėl valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ar nesudarymo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas netinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes, netinkamai išaiškinus ir pritaikius procesinės ir materialinės teisės normas bei nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teismas privalėjo bylą nagrinėti vadovaudamasis viešosios teisės principais ir normomis, t. y. kad sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės turtu, nustatytais atvejais ir būdais. Šio ginčo atveju reikalaujant valstybinės žemės nuomos mokesčio, nauja valstybinės žemės nuomos sutartis su nauju pastatų savininku (su atsakove) buvo privaloma, nes pasikeitus savininkams visos daiktinės teisės prievolės pasibaigė. Kad daiktinės teisės prievolė mokėti valstybinės žemės mokestį buvo pasibaigusi, patvirtina ir tas faktas, jog atsakovė pastatus pirko jau iš likviduojamos ŽŪB (CK 6.562 str. 3 p.). Teismas, atsižvelgdamas į šiuos aspektus ir vadovaudamasis to meto, t. y. nuo 2007 m. sausio mėn., kada buvo pradėta skaičiuoti atsakovei valstybinės žemės nuoma, LR valstybinės žemės nuomą reglamentuojančiais įstatymais, privalėjo nustatyti pagrįstą pagrindą ieškovei reikalauti iš atsakovės mokėti žemės nuomos mokestį ir susidariusius delspinigius, t. y. teismas privalėjo nustatyti ieškinio reikalavimų pagrįstumą. Atsakovė 2007-01-09 pateikė Anykščių rajono žemėtvarkos skyriui prašymą parduoti žemės sklypą 2,3671 m² UAB „Liepsnolita ir KO“ priklausantiems pastatams valdyti, todėl nuo to momento teismas santykius tarp atsakovės ir valstybinę žemę administruojančios institucijos turėjo kvalifikuoti kaip valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartinius santykius, o ne vadovautis LR Žemės įstatymo 2 str. 11 p. ar 2003-11-10 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 1387 1 p. Taip pat teismas netinkamai taikė LR Žemės reformos įstatymą, nes šio įstatymo paskirtis yra reglamentuoti žemės reformos ir žemės privatizavimo tvarką, tuo tarpu teisę į valstybinės žemės naudojimąsi atsakovė įgijo nupirkusi pastatus iš privataus subjekto. Priešingai nei sprendė teismas, joks pirkimo – pardavimo sutarties projektas paruoštas bei pateiktas atsakovei nebuvo. Tai patvirtinančių įrodymų byloje taip pat nėra. Teismas net nenustatinėjo valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties ar sutarties projekto svarbos, nei jo įteikimo būdo atsakovei ar jo nepasirašymo priežasčių bei aplinkybių. O būtent – Žemėtvarkos skyrius, gavęs asmens prašymą parduoti žemės sklypą, kuris yra kaimo gyvenamojoje vietovėje, per 30 dienų privalėjo atlikti atitinkamus, taisyklėse apibrėžtus, darbus ir parengti valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties projektą. Tai yra imperatyvi norma, kurios valstybės institucija neįvykdė, o pirmosios instancijos teismas to neįvertino. Apeliantės manymu, teismas ieškovės ir trečiojo asmens veiksmus privalėjo vertinti ir pagal LR Mokesčių administravimo įstatymą – aiškintis, ar galėjo būti priimti atitinkami individualaus pobūdžio administraciniai aktai – deklaracijos už žemės nuomos mokestį, o visus LR mokesčių teisės aktų neaiškumus aiškinti mokesčių mokėtojo, t. y. atsakovės naudai.
2012-03-12 gautas apeliantės prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, kuriame apeliantė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas bus priverstas peržengti apeliacinio skundo ribas, nes byloje vyrauja viešasis interesas.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į atsakovės UAB „Liepsnolita ir KO“ apeliacinį skundą ieškovė Anykščių rajono savivaldybės administracija ir tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodo, kad 2007 m. buvo paruoštas valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties projektas, keletą kartų apie tai pranešta UAB „Liepsnolita ir KO“ telefonu, kurios atstovai žadėjo atvykti, tačiau neatvyko jo pasirašyti. Dėl žemės sklypo pirkimo atsakovė po 2007-01-09 iki bylos iškėlimo teisme į Anykščių žemėtvarkos skyrių nesikreipė, prašymų sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį nepateikė. Kadangi atsakovės naudojama žemė yra užstatyta statiniais ir naudojama jiems, tačiau nuomos sutartis dėl šios valstybinės žemės nuomos nėra sudaryta, darytina išvada, kad susiklostė faktiniai nuomos santykiai su ieškove, todėl LR Vyriausybės 2003-11-10 nutarimas Nr. 1387 šiuo atveju yra taikytinas. Aplinkybė, kad šiame Vyriausybės nutarime nurodyta, jog mokestis imamas už nuomą, o ne naudojimą, neatleidžia atsakovės nuo pareigos sumokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, nes faktinis valstybinės žemės naudojimas, kai atsakovė neturi teisės šios žemės naudoti neatlygintinai, pagrįstai prilyginamas faktinei nuomai, už kurią turi būti mokamas atitinkamo dydžio mokestis. Toks žemės naudojimo aiškinimas atitinka Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 12-7/2002, kuriame nurodyta, kad asmenys, su kuriais nėra sudarytos žemės nuomos sutartys, naudojasi atitinkamai jiems suteiktu valstybinės žemės sklypu, o nuomotojas tokiam naudojimui neprieštarauja. Šie veiksmai vertintini kaip teisių ir pareigų, atsirandančių iš nuomos teisinių santykių, įgyvendinimas, t. y. tarp tokių naudotojų ir valstybės susiklosto faktiniai žemės nuomos santykiai, todėl nuomininkas privalo vykdyti visas pareigas, jam tenkančias pagal nuomos sutartį (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-754-467/2011).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliantės prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka išspręstas tik gavus bylą apeliacinės instancijos teisme. Teismas nemato pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, nes byloje nėra liečiamas viešasis interesas ir netaikytina viešoji teisė. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, kartu ir priimtus CPK 314 str. tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovės UAB „Liepsnolita ir KO“ apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjęs bylą ir apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teismas konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisingą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teismo vertinimu, nepagrįsti apeliantės argumentai dėl netinkamai taikytų LR Žemės įstatymo, LR Žemės reformos įstatymo, 2003-11-10 LR Vyriausybės nutarimo Nr. 1387.
Nuoma, kaip ir žemės nuoma, yra privatinės teisės institutas, o nuomos santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai (CK 1.1 straipsnio 1 dalis). Šių santykių civilinio teisinio pobūdžio nekeičia tai, kad vienas iš santykio subjektų yra valstybė, savivaldybė ar jų institucija (pareigūnas). Valstybė ir savivaldybės, būdamos tam tikro turto savininkės (Konstitucijos 47 straipsnis), civiliniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais kartu su kitais civilinių teisinių santykių subjektais.
Civilinius teisinius santykius reguliuoja ne viešoji, o privatinė teisė, taigi ir žemės nuomos santykiams, nepriklausomai nuo juose dalyvaujančių subjektų, taikytinos privatinės teisės, visų pirma Civilinio kodekso, normos. Žemės nuomos santykius reglamentuoja CK šeštosios knygos XXIX skyrius.
Šiuo atveju ieškinys pareikštas ir jis pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu tenkintas, priteisiant nuomos mokestį už naudojimąsi valstybinės žemės plotu ir delspinigius iš atsakovės UAB „Liepsnolita ir KO“ per 2007-2010 metų laikotarpį. Kaip nustatyta, atsakovės pagal 2006-05-24 bei 2006-03-31 pirkimo – pardavimo sutartis ir priėmimo – perdavimo aktus nuosavybės teise įgytiems pastatui – drėgnų pašarų cechui ir pastatui – saugyklai naudoti yra reikalingas žemės plotas. Šie atsakovo įgyti pastatai yra būtent valstybinėje žemėje. Ginčydama pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį už 2,3671 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Anykščių r., naudojimą, atsakovė nesutiko su juridiniu šių mokesčių mokėjimo pagrindu, t. y. atsakovė paties šio žemės sklypo naudojimo fakto neginčijo, bet nesutiko, jog už šio žemės sklypo naudojimą turi būti mokamas ieškovės paskaičiuotas mokestis.
Pagal LR Žemės reformos įstatymo 22 str. 2 d., valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Minėta norma reiškia, kad valstybinės žemės naudotojai, jeigu jie teisėtai naudojasi šia žeme, visais atvejais privalo mokėti žemės nuomos mokestį, išskyrus atvejus, kai žemė suteikiama panaudos pagrindais ir tokia valia yra aiškiai išreikšta suteikimo dokumentuose. Minėta normos redakcija reiškia, kad nebūtinai turi būti sudaryta rašytinė nuomos sutartis, pakanka, kad valstybinė žemė yra naudojama bet kokiu teisėtu pagrindu. Priešingu atveju, esant neteisėtam naudojimui, toks neteisėtas naudojimas turi būti nutraukiamas teisės aktų nustatyta tvarka, nes būtų kitaip pažeidžiama viešoji tvarka ir visuomenės interesas. Be to, faktiniai valstybinės žemės naudotojai, kurie nėra sudarę nuomos sutarties, negali būti statomi į geresnę padėtį nei sudarę nuomos sutartį, nes būtų pažeistas LR Konstitucijoje įtvirtintas lygybės principas. Taigi minėtame įstatyme nustatytas įpareigojimas mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį negali būti traktuojamas kitaip, nei prievolė šį mokestį mokėti. Tvarka, kuria šis mokestis turi būti mokamas, nustatoma būtent Vyriausybės, nors tai jau nėra pačios prievolės įtvirtinimas, o tėra jos įgyvendinimo reglamentavimas. Tokia tvarka buvo reglamentuota LR Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimu Nr. 1387, nustačiusiu, kad žemės nuomos mokesčio tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba. Kadangi atsakovės naudojama žemė yra užstatyta statiniais ir naudojama jiems eksploatuoti, tačiau nuomos sutartis dėl šios valstybinės žemės nuomos nėra sudaryta, darytina išvada, kad susiklostė faktiniai nuomos santykiai su ieškove, todėl minėtas LR Vyriausybės nutarimas taikytinas. Aplinkybė, kad minėtame Vyriausybės nutarime nurodyta, kad mokestis imamas už nuomą, o ne naudojimą, neatleidžia atsakovės nuo pareigos sumokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, nes faktinis valstybinės žemės naudojimas, kai atsakovas neturi teisės šios žemės naudoti neatlygintinai, pagrįstai prilyginamas faktinei nuomai, už kurią turi būti mokamas atitinkamo dydžio mokestis. Toks žemės naudojimo aiškinimas atitinka ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I2-7/2002, kuriame nurodyta, kad asmenys, su kuriais nėra sudarytos žemės nuomos sutartys, naudojasi atitinkamai jiems suteiktu valstybinės žemės sklypu, nuomotojas tokiam naudojimui neprieštarauja; šie veiksmai vertintini kaip teisių ir pareigų, atsirandančių iš nuomos teisinių santykių, įgyvendinimas, kitaip tariant, tarp tokių naudotojų ir valstybės susiklosto faktiniai žemės nuomos santykiai, todėl nuomininkas privalo vykdyti visas pareigas, jam tenkančias pagal nuomos sutartį – ne tik naudotis žemės sklypu, bet ir mokėti žemės nuomos mokestį, nors nuomos sutartis dar nėra įforminta. Ginčydama savo pareigą mokėti žemės nuomos mokestį atsakovė nepateikė įrodymų, kokiu pagrindu, ji valstybinę žemę, esančią prie jai priklausančių pastatų, turi teisę naudoti neatlygintinai, todėl jos argumentai, kad ji neprivalo mokėti valstybinės žemės nuomos mokesčio, atmestini. Pažymėtina, kad priešingai nei teigia apeliantė, nėra teisinio pagrindo ginčo teisiniams santykiams taikyti LR Mokesčių administravimo įstatymo 13 str., kuriame išvardyti mokesčiai, administruojami pagal šį įstatymą, mokesčių sąrašas yra baigtinis, todėl negali būti aiškinamas plečiamai. Žemės nuomos mokestis tarp mokesčių, administruojamų pagal šį įstatymą, nenurodytas. Dėl to valstybinės žemės nuomos mokesčio skaičiavimo, mokėjimo, šio mokesčio sumažinimo ar atleidimo nuo jo, įmokų paskirstymo klausimai turi būti sprendžiami taikant aukščiau išvardytas teisės aktų bei Vietos savivaldos įstatymo normas.( Aukščiausiojo teismo nutartis civ.b. Nr. 3K-3-163/2011 )
Pažymėtina, kad Kadastro duomenis apie Nekilnojamojo turto registre neįregistruotus suteiktus naudotis valstybinės žemės sklypus ir jų naudotojus, vadovaujantis Kadastro duomenų, kurių reikia nekilnojamojo turto mokesčiams apskaičiuoti ir kitiems tikslams, rengimo, teikimo ir atsiskaitymo už juos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1373 3.1 punktu, rengia apskričių viršininkų administracijų žemės tvarkymo departamentų teritoriniai žemėtvarkos skyriai (dabar – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniai žemėtvarkos skyriai). Remiantis Nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius administravimo tvarkos, patvirtintos Anykščių rajono savivaldybės tarybos 2006 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. TS-83 4 punktu, duomenis apie Registrų centre neįregistruotus valstybinės žemės sklypus Anykščių rajono savivaldybės administracijai pateikia Utenos apskrities Anykščių rajono žemėtvarkos skyrius. Remiantis šiais teisės aktais, Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Anykščių rajono žemėtvarkos skyrius, o apskrities viršininkų administracijas panaikinus – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Anykščių žemėtvarkos skyrius kiekvienais metais teikia duomenis apie valstybinės žemės naudotojus, kurių pagrindu Anykščių rajono savivaldybės administracija tik rengia žemės nuomos mokesčio deklaracijas. Tokiu būdu, priešingai nei teigia atsakovė, ieškovė negali būti atsakinga už valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymą ar nesudarymą, nes santykiuose dėl sutarties sudarymo nedalyvauja.
Esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms, t. y. neginčijamai nustačius UAB „Liepsnolita ir KO“ pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį už 2,3671 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) Anykščių r., naudojimą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šioje byloje tarp šalių kilusio ginčo sprendimui atsakovės argumentai, susiję su valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties su ja nesudarymo aplinkybėmis, nėra reikšmingi, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Apeliantei manant, kad atitinkamos valstybės institucijos netinkamai atlieka savo pareigas dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, ji turi teisę institucijų veiksmus skųsti administraciniam teismui. Akivaizdu, kad apeliantė šia savo teise nesinaudojo nuo pat pastatų įsigijimo momento ir prašymo padavimo pirkti valstybinę žemę, t. y. savo išreikštu noru nesidomėjo. Gaudama kasmetines deklaracijas mokėti žemės nuomos mokestį, apeliantė turėjo pareigą jį mokėti, o nesutinkant su priskaičiuoto mokesčio dydžiu, turėjo pareigą domėtis žemės įsigijimu. Todėl atmestini apeliantės argumentai nurodyti apeliaciniame skunde, kad pirmos instancijos teismas netinkamai vertino bylos įrodymus ar jų nerinko.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.