- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-13
- Bylos Nr.
- 2A-754-467/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 5-51-3-00743-2009-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė (pran.), Tatjana Žukauskienė, Algirdas Auruškevičius
- Atsakovas
- D. D.
- Ieškovas
- Varėnos rajono savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 50.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo D. D. apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Varėnos rajono savivaldybės ieškinį atsakovui D. D. dėl žemės nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo, trečiasis asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (Alytaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja).
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Varėnos rajono savivaldybė 2009-09-22 kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti iš atsakovo D. D. 32388,48 Lt žemės nuomos mokesčio ir 15570,21 Lt delspinigių. Nurodė, jog atsakovas D. D. naudojasi valstybinės žemės sklypais, priskirtais prie jam nuosavybės teise priklausančių statinių, esančių (duomenys neskelbtini): prie dirbtuvių-garažo pastato atsakovui tenkanti sklypo dalis yra 1,11 ha; prie kontrolinio posto pastato atsakovo naudojamas žemės sklypas yra 0,047 ha. Dėl šių sklypų naudojimo atsakovas nėra sudaręs valstybinės žemės nuomos sutarčių, o naudoti valstybinę žemę neatlygintinai atsakovas neturi teisės. Pagal savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą tarifą atsakovas privalėjo mokėti 4 procentų žemės vertės dydžio metinį nuomos mokestį (5398,08 Lt), tačiau atsakovas nuomos mokesčio nemokėjo 2003 m., 2004 m., 2005 m., 2006 m., 2007 m. ir 2008 m. Už minėtą laikotarpį atsakovui buvo priskaičiuoti delspinigiai, kurių suma yra 15570,21 Lt, o nuomos mokesčio suma už 6 metus yra 32388,48 Lt.
Atsakovas D. D. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad jis nėra sudaręs žemės nuomos sutarties su ieškovu, o tik naudojasi žemės sklypu, kuriame yra jam nuosavybės teise priklausantys statiniai (duomenys neskelbtini). Tokie valstybinės žemės naudotojai buvo apmokestinti tik priėmus 2003-04-03 Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio papildymą, kuris įsigaliojo nuo 2003-04-24, o šio mokesčio taikymo tvarka buvo reglamentuota LR Vyriausybės 2003-11-10 nutarimu Nr.1387 “Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą”. Varėnos rajono savivaldybės taryba 2003-03-25 sprendimu Nr.IV-507 (bei vėlesniais tęstiniais sprendimais) viršijo jai suteiktus įgaliojimus, nustatydama 4 proc. tarifą valstybinės žemės naudotojams, nesudariusiems sutarčių dėl valstybinės žemės nuomos.
Žemesnės instancijos teismas
Varėnos rajono apylinkės teismas 2010 m. birželio 7 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo D. D. Varėnos rajono savivaldybei 32388,48 Lt nesumokėto žemės nuomos mokesčio ir 2371,68 Lt delspinigių. Teismas nustatė, jog atsakovas neginčija, kad po jam priklausančiais pastatais yra žemės sklypai bei prie šių statinių yra reikalinga turėti priėjimą ar privažiavimą. Taip pat pripažino, kad jis naudojasi žemės sklypu prie jam priklausančių statinių. Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio papildymo įstatymu Nr.IX-1415 (įsigaliojusiu nuo 2003-04-24) konstatuota, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, LR Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Teismas nurodė, kad atsakovas nesiekė sudaryti naudojamo žemės sklypo nuomos sutarties, nepateikė įrodymų, kad jis šį sklypą būtų gavęs naudotis panaudos teise. Įsigaliojus Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio papildymui, atsakovas buvo žemės sklypo naudotoju, kuriam pradėjo galioti šiuo papildymu nustatyta tvarka dėl žemės nuomos mokesčio mokėjimo. Po šio įstatymo priėmimo galiojo 2002-11-19 Vyriausybės nutarimu Nr.1798 “Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius” nurodyta žemės sklypų nuomos tvarka, kur buvo nustatyta, kad konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra išnuomojama žemė, taryba (1.4 p.) ir ji nustato nuomos mokesčio mokėjimo terminus (1.7 p.). Varėnos rajono savivaldybės taryba 2003-03-25 sprendimu Nr.IV-507 nustatė mokesčio už valstybinės žemės nuomą tarifus, o 2003-07-08 sprendimu Nr.V-78 patvirtino nuomos mokesčio už valstybinę žemę dydžio nustatymo ir jo mokėjimo tvarką, ją papildė tų pačių metų sprendimu Nr.V-108, kuriuo nustatė delspinigių už nesumokėtą mokestį mokėjimo procentą - 0,04 proc. už kiekvieną pavėluotą dieną. Mokesčio sumokėjimo terminas buvo nustatytas 2003-08-26 Tarybos sprendimu Nr.V-97 iki 2003-12-10, vėlesniais sprendimais šis terminas pratęstas iki 2003-12-30 (Tarybos sprendimas Nr.V-120 6 punktas ) ir iki 2004-05-01 (2003-12-29 Tarybos sprendimas Nr.V-172 ). LR Vyriausybės 2003-11-10 nutarimu Nr.1387 ”Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą” buvo detalizuota tvarka dėl mokesčių mokėjimo už naudojamus valstybinės žemės sklypus, kur nustatyta tvarka iš esmės sutapo su 2002-11-19 Vyriausybės nutarimu Nr.1798 nustatyta žemės nuomos mokesčio mokėjimo tvarka. Pagal savivaldybės tarybos patvirtintą tarifą atsakovas privalėjo mokėti 4 proc. žemės vertės dydžio metinį nuomos mokestį, kas sudaro 5398,08 Lt. Atsakovas mokestį už žemės sklypo nuomą už 2003 m. turėjo sumokėti iki 2004-05-01, kai jau buvo galutinai aiški teisinė situacija dėl šio mokesčio dydžio bei mokėjimo tvarkos. Tačiau atsakovas nuomos mokesčio nemokėjo ne tik už 2003 m, bet ir 2004 m., 2005 m., 2006 m., 2007 m. ir 2008 m. bei mokesčių nemokėjo iki ieškinio padavimo dienos. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis būtų kreipęsis į administracinį teismą, ginčydamas jam Varėnos rajono savivaldybės tarybos nustatytų mokesčių pagrįstumą. Tokiu būdu teismas neturėjo pagrindo abejoti ieškovo priskaičiuotų mokesčių dydžiu, kadangi atsakovas nėra nuginčijęs šių mokesčių mokėjimo pagrindo bei nėra nuginčijęs ieškovo nustatyto naudojamo valstybinės žemės sklypo dydžio, už kurį paskaičiuoti žemės nuomos mokesčiai. Dėl to teismas ieškinio dalį dėl žemės nuomos mokesčio už 2003-2008 metus tenkino pilnai. Ieškinio dalį dėl delspinigių priteisimo teismas tenkino iš dalies, nes delspinigių išieškojimui nustatytas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas D. D. prašo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti, o, jei apeliacinės instancijos teismas panaikintų sprendimą ir perduotų nagrinėti pirmosios instancijos teismui, prašo perduoti bylą CPK 29 str. pagrindu pagal gyvenamąją vietą į Alytaus rajono apylinkės teismą. Kadangi neteisėtas mokesčių rinkimas liečia viešąjį interesą, atsakovas prašo priimti sprendimą dėl Varėnos rajono savivaldybės 2003-03- 25 sprendimo Nr.IV-507 (ir vėlesnių tęstinių sprendimų): 1) prieštaravimo Konstitucijai; 2) neteisėtai rinkus mokesčius, viršijant Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio papildymo įstatymu bei Vyriausybės nutarimu Nr.1798 suteiktus įgaliojimus; 3) dėl sprendimu nustatyto dvigubai didesnio tarifo valstybinės žemės naudotojams, neteisėtai provokavus juos tapti valstybinės žemės nuomotojais.
Nurodo, jog teismas sprendimą priėmė atsakovui nedalyvaujant, nors jis 2010-05-28 faksu iš užsienio komandiruotės (Baltarusijos) prašė teismo 2010-05-31 posėdį atidėti, todėl nebuvo atlikti ginčo teisena numatyti veiksmai pagal CPK 251-256 straipsnius. Teismas nutartyje nepasisakė bei neišsprendė visų teismui pateiktų prašymų: 2009-10-22 atsiliepime į ieškinį pareikštos aplinkybės dėl CPK 29 straipsnio nesilaikymo, ieškinį paduodant ne pagal atsakovo gyvenamąją vietą; 2009-10-22 atsiliepime į ieškinį pareikšto prašymo CPK 265 straipsnio pagrindu priimti nutartį dėl byloje taikomo įstatymo; paliko nenagrinėtą atsakovo 2010-06-01 pareiškimą ir neišsprendė jame keliamo klausimo. Teismas vadovavosi ir taikė ne atsakovui skirtus įstatymus: teismas sprendime pagrįstai vadovavosi Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio papildymo įstatymu, pagrįstai nustatė kad Valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, LR Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panauda Tačiau teismas nesiaiškino, kokia gi yra ta Vyriausybės nustatyta tvarka, nors atsakovas atsiliepime tą tvarką nurodė. Teismas neatsižvelgė į atsakovo pateiktus ir ieškovo reikalavimą paneigiančius įstatyminius argumentus ir šios aplinkybės nei vertino, nei nenustatė. Ne tik Varėnos rajono savivaldybė turi teisę dispozityviai naudotis arba nesinaudoti 2003-04-03 Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio papildymo įstatymu bei 2003-11-10 Vyriausybės nutarimu Nr.1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą", tačiau ir mokesčių mokėtojai turi pagrįstą teisę tikėtis, jog savivaldybė laikysis Konstitucijos ir, įgyvendindama savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, laikysis įstatymų. Teismas laiko, kad valstybinės žemės sklypų naudotojams, iki 2003-04-03 priimant Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio papildymo įstatymą Nr.IX-1415, galiojo 2002-11-19 Vyriausybės nutarimu Nr.1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir valstybinio vidaus vandenų fondo vandens telkinius" nurodyta žemės sklypų nuomos tvarka, tačiau su tokiu teismo vertinimu negalima sutikti, kadangi Vyriausybės nutarime Nr.1798 nurodomi ne naudojimo, o tik nuomos reiškiniui taikomi terminai ir apibūdinimai. Tai, kad teismas nevertino atsiliepimo argumentų, prieštarauja CPK 176 straipsnyje nurodytoms įrodinėjimo taisyklėms, nes atsiliepime pateikti argumentai nebuvo nei paneigti, nei į juos atsižvelgta, nei jie taikyti (CPK 180 str.). Teismas remiasi ne įstatymu, o Vyriausybės nutarimu, kas prieštarauja Konstitucijos 127 straipsnio 3 daliai. Vyriausybės nutarimas Nr.1798 buvo priimtas anksčiau (2002-11-19), nei buvo priimtas (2003-04-03) ir įsigaliojo (2003-04-24) įstatymo 22 straipsnio papildymo įstatymas, todėl Vyriausybės nutarimas Nr.1798 negalėjo būti skiriamas valstybinės žemės sklypų naudotojams. Kadangi Vyriausybės nutarimas Nr.1798 nenurodo valstybinės žemės naudotojų, jiems ir negali būti taikomas. Varėnos rajono savivaldybės taryba, nustatydama žemės mokestį valstybinės žemės naudotojams, nesilaikė Vyriausybės nutarimo Nr.1798, todėl teismas negalėjo juo remtis. Teismas neatsižvelgė į tai, kad joks įstatyminis aktas nereikalauja, jog atsakovas siektų sudaryti žemės nuomos sutartį. Atsakovas teigia, jog jam savivaldybė priskiria per mažą valstybinės žemės sklypą, dėl ko sudaryti žemės nuomos sutartį Varėnos rajono savivaldybės peršamomis sąlygomis yra nenaudinga ir nepagrįsta, nes žemės reikalus tvarko Alytaus apskritis, o ne Varėnos rajono savivaldybė. Be to ginčas nagrinėjamoje byloje vyksta ne dėl sklypo ribų, o dėl žemės nuomos mokesčio. Teismas paskaičiavo ir priteisė atsakovui sumokėti žemės nuomos mokestį, pradedant 2003 m., kai dar nebuvo nustatyta, nuo kada šis mokestis privalo būti mokamas. To nėra ir Varėnos rajono savivaldybės nutarime. Teismas, atleidęs savivaldybę nuo žyminio mokesčio, žyminio mokesčio naštą perkėlė atsakovui, tuo pažeisdamas CPK 83 straipsnio nuostatas.
Atsiliepimų į apeliacinį skundą įstatymo nustatytu terminu nebuvo gauta.
Šalies argumentai
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovo atstovė su atsakovo apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo D. D. apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą ir apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisingą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Ieškinys pareikštas ir jis pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu tenkintas, priteisiant nuomos mokestį už naudojimąsi valstybinės žemės plotu ir delspinigius iš atsakovo D. D. per 2003-2008 metų laikotarpį. Vadinasi, nagrinėjamu atveju yra svarbu, kokiu žemės plotu naudojosi atsakovas minėtu laikotarpiu. 2009-03-23 nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas tvirtina, kad atsakovui D. D. 1997-12-24 pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu priklauso 41/50 dalis pastato dirbtuvių - garažo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pastatas – kontrolinis postas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) (b.l. 20-25). Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad šie nekilnojamieji daiktai 2010-05-31 parduoti A. O. Š., bylos nagrinėjimui reikšmės neturi, nes minėti pastatai perleisti po prašomos priteisti nuomos mokesčio skolos susidarymo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo 2010-05-31 sutartimi ir nesprendė klausimo dėl A. O. Š. įtraukimo į bylą atsakove. Tai, kad minimos pirkimo-pardavimo sutarties 6.2 punkte yra numatyta, kad pirkėja, esant reikalui, įsipareigoja perimti visus pardavėjui atsiradusius įsiskolinimus ir juos apmokėti savo lėšomis, neįpareigoja ieškovo reikšti ieškinį A. O. Š., nes ieškovas nagrinėjamoje byloje nėra minėtos sutarties šalimi ir jo pirkimo-pardavimo sutarties šalių susitarimai bei sąlygos nesaisto.
Aukščiau paminėtam atsakovo turtui, t.y. 41/50 dalims pastato – dirbtuvių-garažo, ir pastatui – kontroliniam postui, esantiems (duomenys neskelbtini), naudoti yra reikalingas žemės plotas. Skaičiuodamas mokestį už jo naudojimą, ieškovas ir pirmosios instancijos teismas rėmėsi žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), paruošto pasidalijimo tarp bendrasavininkių projektu (b.l. 17), pagal kurį atsakovui kartu su UAB „Skirlita“ priskirti 1,11 ha ir 0,047 ha žemės sklypai. Atsakovas teigė, kad šis projektas su juo nebuvo suderintas, tačiau jis nepateikė kitų įrodymų dėl jo naudojamo valstybinės žemės ploto dydžio. Remiantis ieškovo paaiškinimais, atsakovas buvo informuotas apie numatomą sklypo padalijimą, tačiau jokių pastabų nepareiškė. Kadangi dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudotojų nesutarimų nebuvo pasirašyta teisių perleidimo sutartis ir nebuvo parengtas detalusis planas, o situacija, kad valstybinės žemės naudotojai už naudojimąsi valstybine žeme nemokėtų mokesčio, negalima, žemės nuomos mokestį ieškovas paskaičiavo atsižvelgęs į žemės sklypo padalijimo projekte, parengtame atsižvelgiant į faktiškai tame žemės sklype esantiems statiniams eksploatuoti reikalingą žemės sklypo dydį, numatytus dydžius. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks paskaičiavimas yra tinkamas, nesant įrodymų, pagrindžiančių atsakovo naudojamą valstybinės žemės kitą plotą.
Ginčydamas pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį už 1,11 ha ir 0,047 ha žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), naudojimą, atsakovas nesutiko su juridiniu šių mokesčių mokėjimo pagrindu, t.y. atsakovas paties šių žemės sklypų naudojimo fakto neginčijo, bet nesutiko, jog už šių žemės sklypų naudojimą turi būti mokamas ieškovo paskaičiuotas mokestis. Atsakovas teigė, kad Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio papildymo įstatymas prievolės mokėti žemės nuomos mokestį nenustatė. Ji galėjo atsirasti tik priėmus 2003-11-10 Vyriausybės nutarimą Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“, įsigaliojusį 2003-11-13 bei savivaldybei nustačius konkretų žemės nuomos mokesčio tarifą ir žemės nuomos mokestį atsakovui apskaičiavus. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu atsakovo pareigos mokėti mokesčius už valstybinės žemės nuomą vertinimu.
2003 m. balandžio 3 d. LR Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio papildymo įstatymo 22 straipsnio 2 dalis nustatė, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, LR Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus žemę, perduotą naudotis panaudai. Minėtame įstatyme nustatytas įpareigojimas mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį negali būti traktuojamas kitaip, nei prievolė šį mokestį mokėti. Tvarka, kuria šis mokestis turi būti mokamas, nustatoma Vyriausybės, tačiau tai jau nėra pačios prievolės įtvirtinimas, o tėra jos įgyvendinimo reglamentavimas. Tokia tvarka buvo reglamentuota LR Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimu Nr. 1387, nustačiusiu, kad žemės nuomos mokesčio tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, taryba, tačiau žemės nuomos mokesčio tarifas metams negali būti mažesnis nei 1,5 procento ir didesnis kaip 4 procentai žemės vertės. Varėnos rajono savivaldybė konkrečius valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifus, jų mokėjimo terminus nustatė 2003 m. lapkričio 11 d. sprendimu, pakeistu 2003 m. gruodžio 29 d. sprendimu (b.l. 13-15). Valstybinės žemės nuomos mokestį atsakovas privalėjo mokėti ir iki 2003 m. balandžio 3 d. LR Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio papildymo įstatymo 22 straipsnio įsigaliojimo, nes valstybinės žemės nuomos mokestį reglamentavo 2002 m. lapkričio 19 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 1798 bei jo pagrindu priimti Varėnos rajono savivaldybės tarybos 2003-03-25, 2003-07-08, 2003-08-26 sprendimai. Ginčydamas šią pareigą, atsakovas teigė, kad minėtame nutarime nurodyti ne naudojimui, o nuomai taikomi terminai ir apibūdinimai. Atkreiptinas dėmesys, kad 2002-11-19 LR Vyriausybės nutarimas Nr.1798, priimtas CK 6.551 ir 6.552 straipsnių pagrindu. Minėti CK straipsniai, be kitų, reglamentuoja ir valstybinės žemės nuomos mokesčio nustatymą, kai valstybinė žemė išnuomota ne aukciono būdu. Ji išnuomojama ne aukciono būdu, jei yra užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais. Kadangi atsakovo naudojama žemė yra užstatyta statiniais ir naudojama jiems, tačiau nuomos sutartis dėl šios valstybinės žemės nuomos nėra sudaryta, darytina išvada, kad susiklostė faktiniai nuomos santykiai su ieškovu, todėl šis nutarimas taikytinas. Aplinkybė, kad minėtame Vyriausybės nutarime nurodyta, kad mokestis imamas už nuomą, o ne naudojimą, neatleidžia atsakovo nuo pareigos sumokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, nes faktinis valstybinės žemės naudojimas, kai atsakovas neturi teisės šios žemės naudoti neatlygintinai, pagrįstai prilyginamas faktinei nuomai, už kurią turi būti mokamas atitinkamo dydžio mokestis. Toks žemės naudojimo aiškinimas atitinka Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2002 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I2-7/2002 , kuriame nurodyta, kad asmenys, su kuriais nėra sudarytos žemės nuomos sutartys, naudojasi atitinkamai jiems suteiktu valstybinės žemės sklypu, nuomotojas tokiam naudojimui neprieštarauja; šie veiksmai vertintini kaip teisių ir pareigų, atsirandančių iš nuomos teisinių santykių, įgyvendinimas, kitaip tariant, tarp tokių naudotojų ir valstybės susiklosto faktiniai žemės nuomos santykiai, todėl nuomininkas privalo vykdyti visas pareigas, jam tenkančias pagal nuomos sutartį – ne tik naudotis žemės sklypu, bet ir mokėti žemės nuomos mokestį, nors nuomos sutartis dar nėra įforminta. Ginčydamas savo pareigą mokėti žemės nuomos mokestį iki 2003 m. balandžio 3 d. LR Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio papildymo įstatymo 22 straipsnio pagrindu priimto 2003-11-10 LR Vyriausybės nutarimo Nr.1387 įsigaliojimo, atsakovas nepateikė įrodymų, kokiu pagrindu, jis valstybinę žemę, esančią prie jam priklausančių pastatų, turi teisę naudoti neatlygintinai, todėl jo argumentai, kad jis neprivalo mokėti valstybinės žemės nuomos mokesčio iki 2003-11-10 LR Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo, atmestini. Atmestini ir atsakovo argumentai, kad jis neprivalo mokėti nuomos mokesčio po 2003 m. balandžio 3 d. LR Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio papildymo įstatymo ir 2003-11-10 LR Vyriausybės nutarimo Nr.1387 įsigaliojimo, nes jų pagrindu nebuvo priimti savivaldybės tarybos sprendimai; savivaldybės tarybos sprendimai priimti 2002 m. lapkričio 19 d. LR Vyriausybės nutarimo Nr.1798 pagrindu. Minėta aplinkybė neturi reikšmės atsakovo pareigai mokėti valstybinės žemės nuomos mokesčio, nes šis nutarimas galiojo ir priimant 2003 m. balandžio 3 d. LR Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio papildymo įstatymą bei 2003-11-10 LR Vyriausybės nutarimą Nr.1387, taigi Varėnos rajono savivaldybė juo galėjo remtis, be to, atsakovas nepateikė įrodymų, kokiu pagrindu, jis valstybinę žemę, esančią prie jam priklausančių pastatų, turi teisę naudoti neatlygintinai.
Apeliaciniame skunde atsakovas teigė, kad Šalčininkų rajono savivaldybės valstybinės žemės naudotojai žemės nuomos mokesčius pradėjo mokėti metais ar dviem vėliau. Teisėjų kolegija šį argumentą vertina kaip nereikšmingą, nes laikas, nuo kada kitos savivaldybės ėmė reikalauti valstybinės žemės nuomos mokesčio nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Nustatant ieškinio reikalavimų pagrįstumą, svarbu įvertinti jų teisėtumą, nustatyti, ar ieškovas pagrįstai reikalauja valstybinės žemės nuomos mokesčio už visą ieškinyje nurodytą laikotarpį. Įvertinus ieškinio reikalavimą kaip pagrįstą, kitų savivaldybių veiksmai reikalaujant valstybinės žemės nuomos mokesčio nėra svarstomi. Nenustačius, kad ieškovas Varėnos rajono savivaldybė netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės nuomos mokestį ir neteisėtai reikalavo iš ieškovo sumokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, nėra pagrindo svarstyti ieškovo reikalavimą dėl atskirosios nutarties dėl byloje taikomo įstatymo ar sprendimo dėl Varėnos rajono savivaldybės 2003-03-25 sprendimo Nr.IV-507 prieštaravimo įstatymams.
Apeliantas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl jo argumento, jog ieškinys nėra teismingas Varėnos rajono apylinkės teismui, nes ieškinio reikalavimas susijęs su mokesčių ir delspinigių priteisimu, o ne daiktinėmis teisėmis į nekilnojamąjį daiktą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto motyvais dėl teismingumo, atkreipdama dėmesį, kad užmokesčio už valstybinės žemės naudojimą mokėjimas yra neatsiejamas nuo žemės sklypo laikino valdymo ir naudojimo, todėl Varėnos rajono apylinkės teismas nepažeidė teismingumo reikalavimo priėmęs Varėnos rajono savivaldybės ieškinį atsakovui D. D. dėl žemės nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo pagal nekilnojamojo turto, t.y. žemės buvimo vietą, o tai, kad dėl šių argumentų pirmosios instancijos teismas nėra pasisakęs, tėra formalus pažeidimas, neturintis jokios reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui.
Ginčydamas Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimą atsakovas D. D. teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo prašymą atidėti 2010-05-31 teismo posėdį. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnio 5 dalis nustato, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai. Iš bylos medžiagos matyti, kad dėl analogiškų motyvų, t.y. atsakovo komandiruočių, teismo posėdžiai buvo atidėti daug kartų. Vadinasi, atsakovas nesiėmė priemonių juose dalyvauti arba paskirti savo atstovą, kuris galėtų atstovauti byloje jo interesus. Tokiu būdu jis sudarė kliūtis greitam ir operatyviam bylos išnagrinėjimui. Taip pat pažymėtina, kad, nors pirmosios instancijos teismas net kelis kartus tenkino atsakovo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą dėl jo komandiruočių, pastarosios, remiantis CPK 246 straipsnio 1 dalimi, net nėra laikomos svarbia neatvykimo į teismo posėdį priežastimi. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nors atsakovas prašė atidėti 2010-05-31 teismo posėdį, jo į bylą pateikta pastatų pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta būtent 2010-05-31 Alytuje (b.l. 70-71), o tai paneigia atsakovo argumentus dėl jo negalėjimo dalyvauti 2010-05-31 teismo posėdyje dėl komandiruotės užsienyje ir rodo atsakovo nesąžiningumą. Dėl to nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą 2010-05-31 teismo posėdyje nedalyvaujant atsakovui, kai jam apie šį posėdį buvo tinkamai pranešta.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti. Kai nėra tenkinamas apeliacinis skundas, iš apelianto į valstybės biudžetą priteistina 8,40 Lt apeliacinės instancijos teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Varėnos rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo D. D. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 8,40 Lt (aštuonis litus keturiasdešimt ct) teismo procesinių dokumentų siuntimo išlaidų.