Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Vitalijos Norkūnaitės, teisėjų Stasio Lemežio ir Virginija Švedienė, sekretoriaujant Jolitai Žylienei, dalyvaujant nuteistajam H. J. ir jo gynėjui advokatui A. V., privačiai kaltintojai N. E. Š. ir jos atstovams advokatams A. T., I. K.,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. J. ir jo gynėjo advokato A. V. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo H. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant laisvės apribojimo laikotarpiu būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu, ir iki 2014 m. gegužės 1 d. atsiprašyti N. E. Š.. Iš H. J. priteista N. E. Š. naudai 500 Lt (144,81 Eur) neturtinei žalai bei 2 100 Lt (608,20 Eur) išlaidoms už advokato pagalbą atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. J. nuteistas už tai, kad jis smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė sveikatą, o būtent, kad jis, 2013 m. gegužės 22 d., apie 11 val. – 12 val., (duomenys neskelbtini), kilus žodiniam konfliktui tarp jo ir nukentėjusiosios N. E. Š., penkis kartus ją pastūmė, o ji krisdama aukštielninka susimušė rankas ir kryžkaulį.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 06 30 nutartimi nuteistojo H. J. ir jo gynėjo skundas atmestas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 02 10 nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2014 06 30 nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Apeliantai teigia, kad nuosprendyje išdėstytos išvados yra prieštaringos, todėl jis neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų. Atkreipia dėmesį į tai, kad tik skirdamas jam bausmę dėl tyčinio nesunkaus nusikaltimo padarymo, teismas konstatavo, jog nukentėjusios N. E. Š. elgesys buvo netinkamas, provokuojantis ir tai turėjo įtakos šio nusikaltimo padarymui, nors tai turėjo būti konstatuota ir įvertinama ne nuosprendžio dalyje dėl bausmės skyrimo dydžio, bet dalyje dėl apelianto kaltės įrodymų tyrimo bei jų analizės, išsamiai išsiaiškinant jo įvykdytų veiksmų motyvus bei tikslus, kaip reikalauja įstatymas.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas

Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 14 d. nuosprendis, kuriuo H. J. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas ir neteisėtas, teismo išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

Bylos ir prie jos pridėtos medžiagos Nr. 28-AT-00563 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą duomenimis, 2013 m. gegužės 22 d. – 2013 m. gegužės 24 d. į Klaipėdos ir Tauragės apskritis 2013 m. gegužės 21 d. Kultūros paveldo centro direktoriaus įsakymu Nr. K-32 buvo iškomandiruoti 4 centro darbuotojai – 3 centro specialistai: Vietų poskyrio vedėjas A. S., vyriausiasis paminklotvarkininkas J. B., vyresnysis paminklotvarkininkas A. S. bei vairuotojas-ūkvedys H. J., siekiant patikslinti archeologinio pobūdžio objektų vertingųjų savybių ir apibrėžtų teritorijos ribas, vykdant 2013 m. centro veiklos planą (b. l. 59-61). Kultūros paveldo centras raštu (b. l. 50) paaiškino, kad komandiruotės įsakyme nurodytas geografiškai toliausiais komandiruotės taškas, bet darbuotojams pavesta aplankyti ir kitus pakeliui esančius pagal 2013 m. veiklos planą tikslinamus kultūros paveldo objektus, tarp jų ir (duomenys neskelbtini), senovės gyvenvietę (22105), kuri yra kultūros paveldo objektas, įtrauktas į 2013 m. Centro veiklos planą, atsižvelgiant į Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos 2012-11-19 raštą Nr. (14.14)-2-3327 „Dėl kultūros vertybių duomenų tikslinimo“. Šioje gyvenvietėje esančio kultūros paveldo objekto dokumentacijos tikslinimas buvo inicijuotas I. L. ir N. Š. 2012-10-21 prašymu (b. l. 50-54). Iš nuteistojo 2013 m. spalio 14 d. pareiškimo Vilniau apskrities VPK Trakų rajono PK ir Teritorijos ribų plano matyti, kad kultūros paveldo objektas „Senovės gyvenvietė“ yra 0,66 ha žemės teritorija. Ši teritorija neaptverta ir išsidėsčiusi žemės sklypuose, kurie nuosavybės teise priklauso N. Š. ir jos seseriai I. L., aptverta yra tik I. L. namų valda (b. l. 26-27, 60-61). Iš nukentėjusiosios, nuteistojo ir liudytojų A. S., A. S. ir J. B. parodymų matyti, kad konfliktas įvyko I. L. priklausančiame žemės sklype, neaptvertoje teritorijoje, iš pradžių prie I. L. namų valdos tvoros, vėliau persikėlė prie vandens telkinio, o po to prie ant pievos pastatyto Kultūros paveldo centro tarnybinio automobilio. Nukentėjusioji nurodo, kad Kultūros paveldo centro darbuotojai neturėjo teisės vaikščioti jai ir jos seseriai priklausančiuose žemės sklypuose, tačiau Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos) įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatyta, kad valdytojas (kultūros paveldo objekto ir kitų nekilnojamųjų daiktų, esančių pavienio ar kompleksinio objekto teritorijoje arba vietovėje, savininkas ar kitoks valdymo teisių turėtojas) turi leisti kultūros ministro nustatyta tvarka Departamento, savivaldybės paveldosaugos padalinio, taip pat Valstybinės kultūros paveldo komisijos nariams ir pareigūnams ar jų įgaliotiems specialistams apžiūrėti kultūros paveldo objektą ar vietovę, fiksuoti kultūros paveldo objekto ar vietovės būklę ir sutartomis sąlygomis atlikti tyrimus. Be to, Kultūros paveldo centro 2013 m. lapkričio mėnesio rašte nurodyta, jog šioje gyvenvietėje esančio kultūros paveldo objekto dokumentacijos tikslinimas buvo inicijuotas pačių I. L. ir N. E. Š.. Tai patvirtina ir N. E. Š. bei I. L. 2012 m. spalio 21 d. raštas (b. l. 50-54). Be to pažymėtina, jog pačios nukentėjusiosios žodžiais, ji pažino vieną iš teritorijoje vaikščiojusių asmenų – A. S., taigi suprato, kad po sklypą vaikšto būtent Kultūros paveldo centro darbuotojai.

Nuteistasis ir nukentėjusioji konflikto aplinkybes prie automobilio aiškina skirtingai. Nuteistasis iš esmės pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu neginčijo fakto, kad kaltime nurodytu laiku ir vietoje jis nestipriai pastūmė du kartus N. E. Š. ir ji abu kartus nukrito ant užpakalio, sutinka, kad nukritusiai N. E. Š. galėjo būti padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, nurodytas specialisto išvadoje, tačiau nuosekliai tvirtino, kad ją pastūmė siekdamas apginti transporto priemonę bei save nuo pačios N. E. Š. neteisėtų veiksmų. N. E. Š. parodė, kad susižalojo dėl penkių tyčinių nuteistojo pastūmimų, nuo kurių ji krisdavo aukštielninka. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė nukentėjusiosios parodymais, specialisto išvada, kurioje nukentėjusiajai konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas bei netiesioginiais įrodymais – nukentėjusiosios sesers I. L. parodymais. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad esant situacijai, kai apie nagrinėjamą įvykį iš skirtingų asmenų gaunama prieštaringa informacija, būtina įvertinti, kurių asmenų parodymai yra patikimi ir objektyvūs. Teisėjų kolegija sprendžia, kad apylinkės teismas, pripažindamas H. J. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios parodymais, nes jų iš esmės nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Pažymėtina, kad specialisto išvada tik patvirtina faktą, kad N. E. Š. padaryta kraujosruva kryžkaulio dešinėje pusėje, galimai nurodytu laiku (2013 m. gegužės 22 d.), paveikus kietu buku daiktu, tačiau nepatvirtina pačių įvykio aplinkybių, konflikto eigos.

Byloje nustatyta, kad 2013 m. gegužės 22 d. 10.55 val. N. E. Š. skambino bendruoju pagalbos telefonu Nr. 112 (b. l. 15). N. Š. 2013 m. gegužės 23 d. Vilniaus apskrities VPK (duomenys neskelbtini) PK pareiškime nurodė, kad sesers J. L. sklypo teritorijoje, esančioje K. M. k. vaikščiojo trys vyrai. Jai priėjus prie Kultūros paveldo centro vairuotojo, pamatė, kad informacinis ženklas „Privati valda“ – išrautas. Tarp jos ir vairuotojo įvyko konfliktas, kurio metu jis 5 kartus ją pastūmė. Ji tik atsikeldavo, o jis vėl ją pastumdavo. 2013 m. gegužės 23 d. patikslintame pareiškime nurodė, kad konfliktas įvyko tarp jos ir paveldosaugininkų. Konflikto metu jų vairuotojas sugriebė ją du kartus už marškinių ir pastūmė, nuo jo pastūmimo ji du kartus parvirto ant žemės dėl ko patyrė įvairių sužalojimų. Po to patikslino, kad jis ją stūmė nemažiau kaip 5 kartus. 2013 m. gegužės 24 d. Specialisto išvadoje Nr. G 1632/13(01) nurodyta, kad N. E. Š. padaryta kraujosruva kryžkaulio srities dešinėje pusėje, galimai aplinkybėse nurodytu laiku (2013-05-22), paveikus kietu buku daiktu. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Taip pat nurodyta, kad N. E. Š. nurodytoje vietoje, kairėje alkūnėje, išorinių sužalojimų nematyti.

Visų pirma, pritartina apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas H. J. 5 kartus tyčia pastūmus nukentėjusiąją, nepagrįstai jo ir liudytojų A. S., A. S. ir J. B. parodymus vertino kritiškai ir vadovavosi vien tik nukentėjusiosios ir liudytojos I. L., nebuvusios įvykio vietoje parodymais, bei specialisto išvada. Pažymėtina tai, kad teismas atmetė kaip nepagrįstus liudytojų A. S., A. S. ir J. B. parodymus dėl nukentėjusiosios veiksmų, neatlikęs jų išsamesnės analizės. Kaip jau minėta, šių liudytojų parodymai yra išsamūs, sutampantys tarpusavyje ir su nuteistojo parodymais. Kaip jau minėta, iš jų matyti, kad nukentėjusioji, pamačiusi liudytojai I. L. nuosavybės teise valdomame žemės sklype, elgėsi agresyviai ir neprognozuojamai. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, darydamas tokias išvadas, akivaizdžiai lėmusias ir priimtą sprendimą, neįvertino N. E. Š. ir jos sesers I. L. ilgamečio nepasitenkinimo ir vykstančių ginčų dėl Kultūros paveldo centro priimto sprendimo pripažinti joms nuosavybės teise priklausančios žemės dalį kultūros paveldo objektu, neįvertino I. L. galimo suinteresuotumo padėti seseriai, kuri galimai trukdė Kultūros paveldo darbuotojams atlikti jiems pavestas funkcijas, tai, kad liudytoja I. L. paties įvykio nematė, o jos nurodyti matomi sužalojimai – akivaizdžiai sesers ištinusi alkūnė, prieštarauja specialisto išvadoje Nr. G 1632/13 (01) nustatytiems sužalojimams, kurioje nurodyta, kad N. E. Š. nurodytoje vietoje, kairėje alkūnėje, išorinių sužalojimų nematyti. Neįvertino ir pačios nukentėjusiosios nurodomų aplinkybių policijai rašytuose pareiškimuose ir duotų parodymų teisme prieštaringumo. Teisėjų kolegija, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, apeliacinės instancijos teismo posėdyje ištyrusi įrodymus, susipažinusi su teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad būtent nuteistojo H. J. ir liudytojų A. S., A. S. ir J. B. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, išsamūs ir sutampantys tarpusavyje bei su A. S., A. S. ir J. B. tarnybiniuose pranešimuose nurodytomis aplinkybėmis. Juos netiesiogiai patvirtina ir į įvykio vietą atvykę pareigūnai, liudytojai S. S. ir J. G., iš kurių parodymų matyti, kad jiems atvykus Kultūros paveldo centro darbuotojai sakė apie netinkamus nukentėjusiosios veiksmus, apie tai, kad ji atėmė iš jų dokumentus ir paslėpė, kad mėtė į juos šiukšles, butelius, grasino, policijos pareigūno S. S. padedami bandė ieškoti dokumentų, bet jų nerado. Be to liudytojai A. S., A. S. ir J. B. vieningai patvirtino, kad matė dalį konflikto tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo, kurie nurodė, kad stovėjo už 50 m ir matė kaip nukentėjusioji užsimojo akmeniu ir tik tada H. J. ją pastūmė, nukentėjusioji nukrito ant užpakalio, po to nukentėjusioji prie jų pribėgo ir klausė, ar jie matė kaip H. J. ją mušė ir, ar nenufilmavo. Tuo tarpu nukentėjusiosios N. E. Š. duoti parodymai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bei aplinkybės nurodytos privataus kaltinimo pareiškime yra neišsamios, prieštaringos. Pažymėtina tai, kad N. E. Š. 2013 m. gegužės 23 d. pateiktame patikslinime nurodė, kad vairuotojas ją du kartus pastūmė ir, kad ji du kartus nukrito, kas atitinka ir nuteistojo nurodytas aplinkybes dėl N. E. Š. pastūmimo skaičiaus. Nors vėliau N. E. Š. tikslino aplinkybes ir teigė, kad ją vairuotojas pastūmė 5 kartus, tačiau kaip tiksliai tai įvyko negalėjo paaiškinti. 2013 m. gegužės 23 d. pateiktame patikslinime nurodė, kad vairuotojas ją sugriebė už rūbų, apklausiama teisme aiškino, kad ji vairuotojo tik paklausė, ar šis nežino kas išrovė informacinį ženklą „Privati valda“ ir jai nusisukus eiti, prie jos pribėjo vairuotojas ir stūmė ją, iš pradžių tris, po to dar du kartus, ji griuvo aukštielninka. Kas lėmė tokį vairuotojo elgesį, paaiškinti tiksliai negalėjo. Apklausiama apeliacinės instancijos teisme aiškino, kad liudytojai nieko negalėjo matyti, tačiau priešingai aiškino pirmosios instancijos teisme, nurodydama, kad liudytojai buvo už 50 m ir turėjo aiškiai matyti kas vyko tarp jos ir vairuotojo. Nukentėjusiosios kaip ir liudytojos I. L. nurodytos aplinkybės dėl alkūnės akivaizdaus sužalojimo taip pat prieštarauja byloje esantiems objektyviems įrodymams, o būtent specialisto išvados Nr. G 1632/13 (01) duomenims, kurioje nurodyta, kad N. E. Š. nurodytoje vietoje, kairėje alkūnėje, išorinių sužalojimų nematyti. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtą konfliktą neatsižvelgė į nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą ir nekonkretumą. Dėl to, kas paminėta, laikyti N. E. Š. ir I. L. parodymus išskirtinai objektyviais ir jais remtis nėra pagrindo, tuo labiau, kad jie prieštarauja byloje surinktų įrodymų visumai. O vien tai, kad konflikto metu N. E. Š. buvo sužalota, neleidžia daryti išvados dėl H. J. tiesioginės tyčios. Be to, kaip jau minėta, liudytojai A. S., A. S. bei J. B. nurodė, kad panašiai nukentėjusioji elgiasi ne pirmą kartą, nukentėjusiajai ir seseriai nepavykstant gauti palankaus sprendimo, leidžiančio išregistruoti duomenis, kad „Senovės gyvenvietė“ bei šios gyvenvietės ribos patenka į jų žemės sklypų ribas, - jos yra kelis kartus ir Kultūros paveldo centre konfliktavusios, elgusios negražiai. Tuo tarpu, nuteistojo elgesys, priešingai nei nukentėjusiosios, jai konfliktuojant su kitais Kultūros paveldo centro darbuotojais buvo ramus, jis į konfliktą nesikišo ir išlipo iš automobilio tik priėjus nukentėjusiajai, kuri reiškė pretenzijas dėl išrauto informacinio ženklo.

Sistemiškai įvertinus minėtus duomenis, galima daryti pagrįstą išvadą, kad H. J. 2013 m. gegužės 22 d., apie 11 val. – 12 val., (duomenys neskelbtini), kilus žodiniam konfliktui tarp jo ir nukentėjusiosios N. E. Š., nukentėjusiajai bandant nuplėšti jo nešiojamus akinius ir koja įspirti, H. J. pastūmė nukentėjusiąją dėl ko ji nukrito ant užpakalio. Po to, nukentėjusiajai atsistojus ir užsimojus dešinėje rankoje laikomu akmeniu, H. J. dar kartą nukentėjusiąją pastūmė ir ji nukrito ant užpakalio. Dėl šių H. J. veiksmų nukentėjusiajai padaryta kraujosruva kryžkaulio srities dešinėje pusėje, t. y. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata ir sukeltas fizinis skausmas.

Taigi, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra padarytos pagrįstos išvados, to neginčija ir apeliantas, kad N. E. Š. susižalojo H. J. ją pastūmus ir jai nukritus. Visa tai rodo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, kad H. J. veika formaliai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį. Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į apelianto skundo argumentus, sprendžiant klausimą dėl H. J. atsakomybės, būtina išsiaiškinti visą konflikto dinamiką, kokioms aplinkybėms esant, kas ir dėl ko pradėjo naudoti fizinį smurtą, nustatyti ir individualizuoti konkrečius objektyviuosius veikos požymius, taip pat ir subjektyviuosius veikos požymius – kokio tikslo siekė ir kokius padarinius numatė H. J.. Taigi, atsakant į minėtus klausimus šioje byloje itin svarbu nustatyti, kokie buvo pačios nukentėjusiosios N. E. Š. veiksmai prieš prasidedant konfliktui su H. J.. Esminis šios bylos klausimas yra tas, ar nuteistasis H. J. jam inkriminuotus nusikalstamus veiksmus atliko veikdamas būtinosios ginties sąlygomis, ar ne.

BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.

Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-7-428/2010). Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Būtinosios ginties situacija atsiranda ne tik būtent pavojingo kėsinimosi momentu, bet ir tais atvejais, kai yra reali jo grėsmė (ištraukiamas ginklas, atlenkiamas peilis, besiginantysis apsupamas kitų asmenų ir pan.). Nagrinėjamos bylos kontekste pažymima, kad tą aplinkybę, jog kėsinimasis (ar jo grėsmė) yra toks, nuo kurio galima būtinoji gintis, gali patvirtinti ir iki tokio kėsinimosi padaryti besikėsinančiojo asmens, veiksmai.

Asmuo teisę į būtinąją gintį gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, išanalizavusi ir įvertinusi įrodymus apie konkrečias įvykio aplinkybes, konflikto tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo kilimo priežastis, įvykio eigą ir pasekmes, paties H. J. parodymus apie jo subjektyvų konfliktinės situacijos suvokimą, taip pat nukentėjusiosios bei liudytojų A. S., A. S. ir J. B. parodymus, daro išvadą, jog H. J. nežymų sveikatos sutrikdymą N. E. Š. padarė ne tyčia, o gindamasis nuo nukentėjusiosios pavojingo kėsinimosi. Taigi, nors nuteistojo veika formaliai ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, bet ji padaryta esant būtinajai ginčiai, o aplinkybių, kad savo veiksmais susidariusioje situacijoje H. J. būtų peržengęs būtinosios ginties ribas, nenustatyta. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu ir yra naikintinas.

Kaip jau minėta, faktiniais bylos duomenimis – nuteistojo H. J. parodymais pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, liudytojų A. S., A. S. ir J. B. parodymais pirmosios instancijos teisme ir iš dalies pačios nukentėjusiosios parodymais pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, pirmiausia nustatyta tai, kad konfliktą inicijavo pati nukentėjusioji, kuri užsipuolė Kultūros paveldo centro darbuotojus, juos įžeidinėjo, mėtė šiukšles bei butelį į juos, reikšdama nepasitenkinimą informacinio ženklo „Privati valda“ dingimu, išlipusiam iš automobilio nuteistajam bandė nuplėšti akinius, spyrė į koją, o kai ją atstūmė, ji užsimojo akmeniu. Taigi, jau iki konflikto su vairuotoju, nukentėjusiosios elgesys buvo pakankamai agresyvus ir neprognozuojamas. Nuteistasis tokį nukentėjusiosios elgesį matė. Pažymėtina ir tai, kad į konfliktą su kitais Kultūros paveldo centro darbuotojais nesikišo, liko sėdėti automobilyje. Antra, nukentėjusiosios parodymus, kad pirmas ją stumtelėjo nuteistasis, paneigia nuteistojo H. J. parodymai apie tai, kad po žodinio nukentėjusiosios ir nuteistojo konflikto nuteistasis, nukentėjusiajai bandant nuplėšti nuo jo akinius ir įspirti, nuteistasis atstūmė nukentėjusiąją ir ši nukrito. Atsikėlusi nukentėjusioji, laikydama dešinėje rankoje akmenį juo užsimojo ir vėl buvo nuteistojo pastumta bei nukrito ant užpakalio, šias aplinkybes patvirtino ir už 50 metrų stovėję visi trys liudytojai, kurie nurodė, kad išgirdę konfliktą atsisuko pažiūrėti ir pamatė kaip nukentėjusioji užsimojo daiktu panašiu į akmenį, jie tai suprato kaip grasinimą juo suduoti nuteistajam ar siekį apgadinti tarnybinę transporto priemonę. Taigi, tokie nustatyti nukentėjusiosios veiksmai įvykusioje situacijoje negali būti pateisinami ir yra pripažįstami neadekvačiais, pakankamai pavojingais bei provokuojančiais veiksmais. Atsižvelgdamas į visą įvykio situaciją ir įvertinęs nukentėjusiosios elgesį iki konflikto su vairuotoju ir tai, kad šis matė nukentėjusiosios neadekvatų ir pakankamai agresyvų elgesį su kitais Kultūros paveldo centro darbuotojais – liudytojais A. S., A. S. ir J. B., daro išvadą, kad nuteistasis H. J. suvokdamas, kad gresia realus ir akivaizdus pavojus jo sveikatai ir/ar darbovietės turtui, turėjo teisę priešintis tokiems neadekvatiems ir pakankamai pavojingiems N. E. Š. veiksmams. Be to, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog tiesioginio pavojaus sąlygomis asmuo gali pradėti gintis nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmasis smūgis ar padaryta kitokia žala (Kasacinės nutartys 2K-336/2008, Nr. 2K-212/2009, Nr. 2K-59/2010, Nr. 2K-205/2010).

Taigi, iš įrodymų viseto, kuris patvirtina bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes, inter alia tas, į kurias pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, matyti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino, jog baudžiamojoje byloje yra pakankamai įrodymų, jog apeliantas H. J. turėjo teisę į būtinąją gintį, tai yra gintis nuo neprognozuojamų ir pakankamai pavojingų N. E. Š. veiksmų, ir tą teisę, pastumdamas nukentėjusiąją, realizavo, neperžengdamas jos ribų, t. y. jo gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį bei pavojingumą.

Todėl H. J. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį negalima, nes nustatyta BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė. Apylinkės teismas šių bylos aplinkybių tinkamai neįvertino, ir, esant BK V skyriuje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, nors tokiu atveju privalėjo nutraukti bylą BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų neatitikimo faktinių bylos aplinkybių apylinkės teismo nuosprendis naikinamas (BPK 327 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o apeliantas H. J. nuo baudžiamosios atsakomybės atleidžiamas, esant aplinkybei, šalinančiai jo baudžiamąją atsakomybę, kuri numatyta BK 28 straipsnyje, ir baudžiamoji byla H. J. nutraukiama (BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Skundžiamu nuosprendžiu buvo iš dalies tenkintas nukentėjusiosios N. E. Š. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, priteistos nukentėjusiosios atstovavimo teisme išlaidos.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta H. J. atsakomybę šalinanti aplinkybė – būtinoji gintis. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK aiškiai nenustatyta, kaip turėtų būti išsprendžiamas civilinis ieškinys, kai baudžiamasis procesas yra nutraukiamas esant atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytas reikalavimas nutraukti pradėtą baudžiamąjį procesą, jeigu egzistuoja baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, iš esmės reiškia ir reikalavimą nutraukti byloje pareikšto civilinio ieškinio nagrinėjimą. Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje yra baudžiamojo proceso teisinių santykių dalis, todėl, šiems santykiams nutrūkus, tampa negalimas ir civilinio ieškinio išsprendimas iš esmės – jo tenkinimas ar atmetimas. Tad teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad, nutraukus baudžiamąją bylą, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje privalo būti paliktas nenagrinėtas, tačiau gali būti reiškiamas civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-260/2006). Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiosios civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtu.

Apeliantai prašo iš nukentėjusiosios H. J. priteisti išlaidas už advokato pagalbą, kurios sudaro 937,16 Eur (b. l. 96, 97, 169, 201).

BPK 104 straipsnio 2 dalyje teismui leidžiama proceso išlaidomis laikyti ir proceso metu patirtas išlaidas, kurios nėra nurodytos BPK 103 straipsnio 1-5 punktuose. Suformuotoje teismų praktikoje laikoma, jog išteisintojo išlaidos gynėjo paslaugoms apmokėti neabejotinai yra patirtos dėl pradėto baudžiamojo proceso, todėl šios išlaidos laikomos proceso išlaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-145/2014).

BPK 105 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Taigi BPK nenumato, kad asmens, kuriam byla nutraukta, išlaidos advokato paslaugoms apmokėti privataus kaltinimo tvarka nagrinėtose bylose galėtų būti priteisiamos iš privataus kaltintojo. Tačiau įstatymas neturi būti taikomas formaliai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad H. J. veikė teisėtai byloje, byla pradėta išimtinai tik pagal nukentėjusiosios skundą, jos valią, todėl taikant teisės analogiją – BPK 105 straipsnio 6 dalį, spręstina, kad ir tokiose bylose už proceso eigą, jo rezultatus ir proceso išlaidas dalis atsakomybės tenka ir nukentėjusiajai ir teismas gali nuspręsti, jog visas proceso išlaidas ar dalį jų apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą pradėtas procesas.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad H. J. gindamasis nuo N. E. Š. pareikšto kaltinimo, patyrė išlaidų gynėjo pagalbai apmokėti, kurias sudaro 937,16 Eur (b. l. 96, 97, 169, 201). Sprendžiant priteistinų iš nukentėjusiosios apmokėtinų proceso išlaidų dydžio klausimą, atsižvelgiama į skundo pagrįstumo laipsnį, nukentėjusiosios poziciją ir jos elgesį teisme (pvz.: šio asmens polinkio dirbtinai sutirštinti įvykio aplinkybes, nepasirėmus bylos medžiaga nepagrįstai kaltinti ir pan.). Bylos duomenys patvirtina, jog H. J. gynėjas aktyviai dalyvavo ne viename posėdyje, parengti dokumentai (prašymai, apeliacinis, kasacinis skundai), byla antrą kartą nagrinėjama apeliacine tvarka, proceso dalyviai savo teisėmis naudojosi sąžiningai, nevilkino bylos nagrinėjimo, todėl atsižvelgiant į nagrinėjamo įvykio sudėtingumą, sugaištą laiką ir suteiktų paslaugų kompleksiškumą, gynybai pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose išleista suma nelaikytina aiškiai per didelė ir neproporcinga, todėl iš privačios kaltintojos H. J. priteisiama 937,16 Eur proceso išlaidoms atlyginti.

Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 14 d. panaikinti ir remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu, bylą H. J. kaltinamam pagal BK 140 str. 1 dalį nutraukti.

Priteisti iš N. E. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) H. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 937,16 Eur (devynis šimtus trisdešimt septynis eurus 16 euro centų) proceso išlaidoms atlyginti.

N. E. Š. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo palikti nenagrinėtą, o prašymus priteisti išlaidas už advokato pagalbą atmesti.