- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-01-11
- Bylos Nr.
- eI1-375-289/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02256-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Virginijus Stankevičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- S. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 55.1Teismo sprendimas
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. D. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1-6).
Pareiškėjas S. D. skunde (b. l. 1-6) nurodė, jog jis atliko laisvės atėmimo bausmę ir buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose Kybartų sektoriuje. Kalinimo sąlygos neatitiko norminių aktų reikalavimų. Kamerose buvo mažai šviesos, šalta, drėgna, kaupėsi pelėsis, nebuvo ventiliacijos, kamerose nebuvo pagalbos iškvietimo signalizacijos mygtukų. Iš tualeto sklido nemalonus kvapas, nes sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų. Po dušu nusiprausti galėjo tik vieną kartą savaitėje, reikia praustis kitų akivaizdoje, nebuvo pertvarų, ventiliacijos, buvo šalta, drėgmė, pelėsis. Tiekiamas maistas buvo netinkamos kokybės, nesubalansuotas, virtuvėje dirbo asmenys neturintys teisės dirbti. Minėtos kalinimo sąlygos lėmė dvasinius skausmus, išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, reputacijos pablogėjimą, bendravimo su artimaisiais galimybės sumažėjimą, garbės ir orumo įžeidimą. Prašė priteisti 10000 eurų neturtinės žalos atlyginimui.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu pareiškėjas S. D. patvirtino skunde nurodytas aplinkybes bei savo reikalavimus.
Pareiškėjo S. D. atstovė advokatė D. I. V. palaikė pareiškėjo reikalavimus.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo šaukimu, sutiko bylą nagrinėti nedalyvaujant atstovui (b. l. 58).
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepimu (b. l. 52-58) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl sanitarinių įrenginių trūkumo nepagrįsti, nes sanitarinių įrenginių užteko. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras pataisos namuose reguliariai atlieka patikrinimus, kurių metu pažeidimų nebuvo nustatyta. Sanitarinio mazgo ir dušo patalpos įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Marijampolės pataisos namų ūkio skyriaus darbuotojai nuolat stebi, prižiūri ir tvarko patalpas ir, esant poreikiui, atlieka einamąjį remontą. Pataisos namai neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, galimų kančių ar pažeminimų, kurių priežastimi būtų kalinimo buitinės sąlygos ar patalpų užpildymas. Dėl buitinių sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas nesikreipė į Psichologinę tarnybą, kurios darbuotojai turi reikiamą kompetenciją įvertinti asmens negatyvių psichinių išgyvenimų apimtis ir siūlyti direktoriui sprendimus dėl pagalbos tokiam asmeniui. Todėl Marijampolės PN administracijos nuomone, nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė apimtis, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Mano, kad Marijampolės pataisos namai veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, o nesant neteisėtų veiksmų negali kilti ir deliktinė atsakomybė. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą. Atsakovės atstovas prašo taikyti trejų metų senaties terminą bei skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose. Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant teisės aktus, jis buvo laikomas patalpose, kuriose buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.
Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Marijampolės PN, jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti (kokios teisės normos buvo pažeistos), taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pasisakęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerose buvo mažai šviesos, šalta, drėgna, kaupėsi pelėsis, nebuvo ventiliacijos, kamerose nebuvo pagalbos iškvietimo signalizacijos mygtukų. Iš tualeto sklido nemalonus kvapas, sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktų keliamų reikalavimų. Po dušu nusiprausti galėjo tik vieną kartą savaitėje, reikia praustis kitų akivaizdoje, nebuvo pertvarų, ventiliacijos, buvo šalta, drėgmė, pelėsis. Tiekiamas maistas buvo netinkamos kokybės, nesubalansuotas, virtuvėje dirbo asmenys neturintys teisės dirbti.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas nurodo, jog gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. HN 134:2015 15 punktas nurodo, jog natūralus apšvietimas neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. HN 134:2015 14 punktas nurodo, jog gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx HN 134:2015, 16 punktas numato gyvenamųjų patalpų, prausyklų, dušų, persirengimo kambarių oro temperatūros, santykinės drėgmės ribas, oro judėjimo greičius atskirais metų laikais.
Byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo argumentus dėl Marijampolės PN patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, netinkamos ventiliacijos, temperatūros, netinkamos apšvietos.
Iš atsakovės atstovo pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Patikrinimo aktų (b. l. 82-107) matyti, kad gyvenamosiose patalpose ir kamerų tipo patalpose sudarytos sąlygos vėdinti patalpas per atveriamus langus, o tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamosiose patalpose su neatidaromais langais ar neveikiančia vėdinimo sistema. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ir pelėsio.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Higienos norma 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų ventiliaciją, nes tai susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Pažymėtina, tai, kad jeigu kameroje esantys asmenys palaikytų tvarką kameroje, vėdintų patalpą, kaip numato HN 134:2015, per langus, gyvenamosiose kamerose būtų galima išvengti pelėsio ir nemalonaus kvapo, staigių temperatūros pokyčių.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos atliktų patikrinimų metu Lietuvos higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta (b. l. 82-107).
Marijampolės visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus dėl Marijampolės PN kalinimo sąlygų atitikimo Higienos normos HN 134:2015 reikalavimams, Patikrinimo aktuose konstatavo, jog klausimų, susijusių su visuomenės sveikatos saugą reglamentuojančių teisės aktų taikymu, tikrinimo metu pateikta nebuvo, pažeidimų nenustatyta. Gyvenamosiose patalpose esantis dirbtinis apšvietimas, natūrali šviesa, oro temperatūra, ventiliacija, atitinka Lietuvos Higienos normos 134:2015 nenustatytus reikalavimus. Teismas neturi pagrindo netikėti pataisos įstaigose tikrinimus atliekančios atsakingos institucijos atliktų patikrinimų metu nustatytomis aplinkybėmis.
Pareiškėjui savo teiginių dėl netinkamos ventiliacijos, drėgmės, oro temperatūros, pelėsio ir tamsos nedetalizavus ir nekonkretizavus, jie laikytini deklaratyviais ir atmestini kaip nepagrįsti.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes (unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų) ir atsižvelgus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daroma išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, todėl nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo tualetų įrengimu sukeltos neturtinės žalos atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad po dušu nusiprausti galėjo tik vieną kartą savaitėje, reikia praustis kitų akivaizdoje, dušuose neįrengtos pertvaros, nebuvo ventiliacijos, dėl to drėgmė, pelėsis.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama pasinaudoti dušu kartą per savaitę, todėl šis skundo argumentas laikytinas nepagrįstu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pertvarų ar kabinų įrengimo dušo patalpose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose tokio reikalavimo nėra. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti. Todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Vis dėlto, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, jog nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Europos žmogaus tiesių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., 2015-12-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1763-858/2015, 2016-10-27 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2016-10-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016). Atsižvelgiant į išdėstytą, į tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, spręstina, kad nėra sąlygų, sudarančių pagrindą konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą bei neturtinės žalos padarymo faktą.
Pareiškėjas nurodė, jog dušo patalpoje netinkama vėdinimo sistema, drėgmė, pelėsis, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Marijampolės PN pareigūnus, administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją dėl netinkamo dušo patalpos vėdinimo, pelėsio nesikreipė. Pareiškėjas teismui nenurodė, kokios aplinkybės jam trukdė pasinaudoti šia teise, nepateikė jas patvirtinančių įrodymų, todėl spręstina, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų apie minėtas aplinkybes dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl dušo patalpose netinkamos vėdinimo sistemos, pelėsio atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl pagalbos iškvietimo mygtuko kameroje įrengimo
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹ straipsnio 2 punktas numato, jog kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu. Atsižvelgusi į tai, kad atsakovo pataisos namų baudos izoliatoriaus kameros yra skirtos nuobaudai už laisvės atėmimo bausmės atlikimo režimo tvarkos pažeidimą atlikti, šios patalpos yra kamerų tipo, t. y. uždaros, teisėjų kolegija sprendė, jog susisiekimo su pataisos namų personalu priemonės tokiose patalpose turi būti įrengtos. Šią aplinkybę patvirtino ir tai, jog, kaip nurodė atsakovas, 2003 m. Marijampolės pataisos namų baudos izoliatoriaus rekonstrukcijos metu mygtukai pareigūnams iškviesti kamerose buvo įrengti, tačiau dėl piktybiškų nuteistųjų veiksmų šiuo metu jie yra nepataisomai sugadinti. Teisėjų kolegija pažymėjo, jog negalėjimas sutaisyti šių mygtukų šiuo atveju reikšmės neturi (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Iš administracinių teismų praktikos matyti, kad pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta, pagrindžiant, jog asmuo, kuris skundžiasi kalinimo sąlygomis, yra laikomas jam sudarius saugią sveikatai gyvenamąją aplinką ir užtikrinant jo teisę į orumo gerbimą, tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo 2019 m. gegužės 14 d. nutartyje konstatavo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose privalėjo būti įrengtas pagalbos iškvietimo mygtukas, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl nustatyto pažeidimo bei kartu pažymi, kad jog vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Pareiškėjo nurodyti teiginiai, kad jis yra žemesnės kastos nuteistasis ir dėl to jam gali kilti pavojus, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra objektyvūs duomenys, pagrindžiantys pareiškėjui padarytą žalą, todėl atmestini kaip neįrodyti (žr. 2019 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1634-662/2019).
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas, naudodamasis pareigūnų iškvietimo mygtuku, galėjo iškviesti pataisos pareigūnus. Informacijos, kad ginčui aktualiu laikotarpiu iškvietimo mygtukas neveikė, neturima.
Dėl maisto
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, atitinkantį jų religinius įsitikinimus, o nuteistieji, kuriems pagal gydytojų išvadas paskirtas racionalus maitinimas, - racionalaus maitinimo normas.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatos numato, kad vidutinė fiziologinė energetinė norma nedirbantiems vyrams yra 2298 kcal per parą.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo kalinimo laikotarpiu asmenys laisvės atėmimo vietose nuo 2018-01-01 yra maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“ patvirtintus valgiaraščius.
Iki 2018-01-01 asmenys laisvės atėmimo vietose buvo maitinami vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintais valgiaraščiais, kuriais vadovaujantis yra nustatyta pateikiamo maisto energetinė vertė ir kiekis.
Pareiškėjo kalinimo laikotarpiu Marijampolės valstybinė maisto ir veterinarinė tarnyba atliko maisto produktų atitikties higienos, laikymo sąlygų, personalo higienos, kokybės reikalavimams patikrinimus, kurių metų esminių teisės aktų pažeidimų nenustatyta, suimtųjų (nuteistųjų) maitinimui buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimus atitinkantis energinės vertės maistas (b. l. 61-73).
Taigi konstatuotina, kad pareiškėjas nepateikė rašytinių įrodymų (laboratorijos cheminių tyrimų rezultatų ar kitų duomenų), iš kurių būtų galima spręsti, kad dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo deficitinė. Teismui nepateikus tokio pobūdžio įrodymų, negalima konstatuoti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius neužtikrino, kad būtų laikomasi nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008-12-15 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009 ir kt.).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Teismas pažymi, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.