Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.1.7.2.3.; 1.2.20.6.; 2.1.7.; 2.4.; 2.4.6.; 2.4.7.

2014 m. sausio 8 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013-10-04 nuosprendžio, kuriuo D. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 236 str. 1 d. 6 mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant per šį laikotarpį neatlygintinai išdirbti 20 valandų per mėnesį visuomenės labui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nuteistas už tai, kad jis melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, o būtent: 2012 m. lapkričio 01 d. 15.20 val. atvykęs į Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Mažeikių rajono policijos komisariatą, esantį Gamyklos g. 36, Mažeikiuose, Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjui A. V., būdamas įspėtas dėl atsakomybės pagal LR BK 236 str. už melagingą įskundimą ar pranešimą apie nebūtą nusikaltimą pranešė, kad laikotarpyje tarp 2012-10-30 14 val. ir 2012-11-01 15.00 val. buvo pavogtas jam priklausantis automobilis VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjęs (duomenys neskelbtini), tai yra dėl jam priklausančio turto vagystės.

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013-10-04 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti.

Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra ne­teisėtas ir nepagrįstas, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, jog jis padarė jam ink­riminuotą nusikalstamą veiklą. Teigia, kad visi duomenys teismo turi būti patik­rinti vadovaujantis leistinumo, liečiamumo (sąsajumo) ir patikimumo aspektais ir pagal BPK 271 - 292 str. nustatytą tvarką.

Apeliantas nurodo, kad jo atžvilgiu priimtas ap­kaltinamasis nuosprendis yra pagrįstas vien tik prielaidomis ar tokiais įrodymais, kurie jo kaltės padarius BK 236 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką net neįrodo. Teigia, kad teismas jo kaltę dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo iš esmės grindė S. Ž. parodymais, UAB „(duomenys neskelbtini)“ bylai pateiktais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, tuo, kad jis naudojosi mobiliuoju telefonu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris nuo 22.04 val. iki 22.30 val. esą jungėsi prie UAB „Omnitel“ bazinės stoties, esančios (duomenys neskelbtini), dengiančios būtent 9duomenys neskelbtini), t. y. vietą, kur tą pačią dieną jo vardu registruotu automobiliu VW GOLF, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), buvo padarytas eismo įvykis, liudytojo S. L. parodymais. Pasak teismo, būtent šie įrodymai neabejotinai patvirtina, kad savo automobiliu jis įvykdė eismo įvykį ir po to melagingai pranešė policijai apie žinomai nebūtą nusi­kaltimą, kad jo automobilį kažkas pavogė. Nurodo, kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, kurie patvirtintų jo kaltę. Teismas, nesant tiesioginių įrodymų, jo kaltę grindė prielaidomis, „nepriekaiš­tingų“ liudytojų S. Ž. ir S. L. parodymais. Mano, kad liudytojų S. Ž. ir S. L. duotais parodymais teismas negalėjo vadovautis, nes minėtų liudytojų parodymai yra prieštaringi.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodo, kad jei jis savo automobiliu 2012-10-30 tikrai sukėlė eismo įvykį, tai neabejotinai turėjo būti patrauktas administracinėn atsakomybėn, tačiau jokio jo atžvilgiu priimto nutarimo administracinėje byloje nėra.

Teigia, kad nepakankant įro­dymų jį laikyti kaltu, nes visos byloje įrodinėtinos aplin­kybės turi būti nustatytos taip, kad neliktų jokių bent kiek pagrįstų abejonių dėl įrodinėjamų fak­tų buvimo. Nurodo, jog abejonės, kad jis padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nėra išsklaidytos. Teismo ištirtų įro­dymų visuma nepatvirtina, kad byloje įrodinėjamų aplinkybių buvimas yra neabejotinas. Mano, jog šį apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės nulėmė vien tik jo asmenybė, tiksliau - prieš tai jo padaryti nusikaltimai ir administracinės teisės pažeidimai, kurie jį iš teigiamos pusės tikrai necharakterizuoja. Tai neabejotinai galėjo su­formuoti tam tikrą vidinį teisėjos įsitikinimą bei iškreiptą jos vidinę nuojautą, nors jam inkrimi­nuota nusikalstama veika ir nebuvo patvirtinta jokiais patikimais įrodymais. Teigia, kad teismas, pa­žeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, ir vadovavosi prielaidomis bei priėmė neteisėtą ir nepa­grįstą apkaltinamąjį nuosprendį.

Teismo posėdyje nuteistasis D. S. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo D. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai D. S. nuteisė už tai, kad melagingai pranešė apie nebūtą nusikaltimą, t. y. pagal BK 236 str. 1 d., todėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013-10-04 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Nuteistasis D. S. savo apeliaciniame skunde neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Ginčydamas savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, apeliantas iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus ir teismo atliktą bylos įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad sprendžiant D. S. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. D. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Lietuvos Respublikos BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, vertino visus teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus – paties nuteistojo, liudytojų S. Ž., S. L. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus, kitus rašytinius įrodymus – D. S. pasirašytą protokolą pareiškimą (4 b. l.), iš kurio matyti, kad jis buvo įspėtas dėl atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BK 236 str. dėl melagingo įskundimo ar pranešimo apie nebūtą nusikaltimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešimą, kuriame nurodoma, kad D. S. 2012-10-30 neatvyko į darbą ir nepateikė pateisinančios priežasties (55, 127–128 b. l.), apžiūros protokolą, kad (duomenys neskelbtini) rastas nuo kelio nuvažiavęs apgadintas automobilis „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (13–20 b. l.), kuris nuosavybės teise priklauso D. S. (24, 84 b. l.), tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, kad 2012-10-30 D. S. naudojamas mobilaus ryšio abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) nuo 22.04 val. iki 22.30 val., jungėsi prie bazinės stoties esančios (duomenys neskelbtini)., minėtas bokštas dengia (duomenys neskelbtini). (125–126 b. l.) – ir padarė pagrįstą išvadą, kad D. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 326 str. 1 d. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl liudytojų S. Ž. ir S. L. suinteresuotumo nepagrįstai apkaltinti D. S., todėl netikėti liudytojų iš esmės nuosekliais ir tapačiais parodymais teismas neturi pagrindo. Apeliantas savo skunde nenurodė jokių naujų duomenų, kurių būtų netyręs ar neaptaręs savo nuosprendyje pirmosios instancijos teismas. Skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje pirmosios instancijos teismas išdėstė teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, kuriais grindė savo išvadas dėl nuteistojo kaltės, nurodė, kokiais įrodymais ir kodėl jais remiasi, o kitus atmeta. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir dėl jų skundžiamame nuosprendyje pateikdamas išvadas ir motyvus apie D. S. inkriminuoto nusikaltimo kvalifikaciją, Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. nuostatų nepažeidė, skundžiamas nuosprendis savo turiniu ir forma atitinka nuosprendžio surašymui keliamus reikalavimus. Nepagrįstai D. S. skunde teigia, kad nuosprendis yra nepagrįstas konkrečiais įrodymais, galimai patvirtinančiais, kad jis įvykdė nusikaltimą, už kurį yra nuteistas. Kadangi pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, nuteistojo D. S. nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad šioje byloje nesilaikyta įrodymų vertinimo taisyklių, nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka visiškai. Visuma byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų patvirtina D. S. kaltę padarius Lietuvos Respublikos BK 236 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, todėl skundžiamas nuosprendis iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, teismo padarytos išvados dėl nuteistojo kaltės yra motyvuotos, nusikalstama veika teisingai kvalifikuota. Dėl to nėra pagrindo naikinti skundžiamą nuosprendį ir D. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 236 str. 1 d. išteisinti, kaip prašoma apeliaciniame skunde.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. S. apeliacinį skundą atmesti.