- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-04
- Bylos Nr.
- I-3822-596/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01992-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolita Rasiukevičienė
- Pareiškėjas
- V. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. A. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Tarnyba arba VST), 6 000 Eur neturtinę žalą (b. l. 1–9).
Nurodo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 7 d. iki 2019 m. gegužės mėnesio buvo konvojuojamas iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) į Klaipėdos areštinę bei Vilniaus pataisos namus (toliau – ir Vilniaus PN) ir atgal. Pareiškėjo teigimu, konvojaus mašinos neatitiko saugumo reikalavimų, automobiliuose nebuvo saugos diržų, sėdimos vietos kabinose buvo labai mažos ir nepatogios. Vasaros metu neveikė oro kondicionieriai, kabinose oro judėjimo greitis neatitiko higienos normų reikalavimų, todėl kabinose trūko oro kvėpuoti, buvo nepakeliamai karšta. Žiemos metu neveikė šildymo sistema, todėl kelionės metu būdavo labai šalta, dėl ko sistemingai peršaldavo, kas pasireikšdavo kosėjimu, sloga bei pakilusia kūno temperatūra.
Pažymi, kad nors kelionė truko ilgą laiką, jos metu nebuvo sudarytos sąlygos pasinaudoti tualetu. Pareiškėjo tvirtinimu, sauso maisto davinys neatitiko maisto normų, kadangi paprastai jis buvo sugedęs.
Teigia, kad nurodytos konvojavimo sąlygos sukėlė ne tik fizinius skausmus, bet ir papildomus psichologinius išgyvenimus, dėl kurių pareiškėjas tapo bailus, užsidaręs. Pareiškėjo manymu, tai žemino jo orumą, jis pradėjo jaustis nepilnaverčiu, atsirado baimė dėl gyvybės ir laikui bėgant išsivystė gili depresija.
Atsakovės atstovė Tarnyba su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 48–56).
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo skundas, išskyrus dokumento sudarytojo rekvizitus, yra identiškas skundui, pateiktam kitoje administracinėje byloje, jis yra šabloniškas, nekonkretus. Pareiškėjas abstrakčiai ir deklaratyviai apibūdina ginčo aplinkybes, kurios neatitinka Tarnybos vykdyto pareiškėjo konvojavimo objektyvių faktinių aplinkybių. Mano, kad pareiškėjo skundas grindžiamas subjektyviu įsitikinimu bei prielaidomis.
Paaiškina, kad konvojavimas yra tik ginkluotas asmenų lydėjimas ir pristatymas į paskirties punktus, užtikrinant apsaugą, vykdant kompetentingų įstaigų priimtą sprendimą dėl asmens pristatymo į paskirties punktą, konvojavimo įvykis yra apibrėžtas laike ir erdvėje. Konvojavimas nėra sulaikymo, įkalinimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymas.
Teigia, kad planinio konvojaus metu naudoti specialieji automobiliai atitiko teisės aktų reikalavimus, jiems išduoti jų eksploatacijai reikalingi dokumentai, kurie liudija apie minėtų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams. Pareiškėjo konvojavimo metu naudotose transporto priemonėse įrengtos veikiančios (tinkamos) šildymo bei ventiliacijos sistemos; konvojuojamiesiems pagal higienos ir saugumo reikalavimus techniškai įrengtos individualios sėdimos vietos su atlošais (kėdės). Prieš pradedant konvojavimą, konvojus privalomai patikrino specialiojo automobilio būklę, jo tinkamumą konvojavimui atlikti, pastabų neturėjo.
Pabrėžia, kad teisės aktai nereglamentuoja specialiųjų automobilių kamerų, skirtų pervežti konvojuojamuosius, ploto standartų (normatyvų) ar vienam konvojuojamam asmeniui tenkančio minimalaus ploto. Specialiojo automobilio, skirto konvojuojamųjų pervežimui, kėbulo kamerose nėra atliekamas suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymas – konvojuojamieji trumpalaikiai lydimi iš priėmimo punkto į perdavimo punktą, užtikrinant ginkluotą apsaugą. Teigia, kad sėdimosios vietos bei kameros specialiuosiuose automobiliuose įrengtos pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus. Dėl saugos diržų paaiškina, kad pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Konvojavimo taisyklių 146 punkte, numatančiame specialiosios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo reikalavimus, nėra įtvirtinta, kad joje turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamajam asmeniui. Pažymi, kad reikalavimas prisegti kiekvieną konvojuojamąjį asmenį saugos diržais yra įtvirtintas tik Konvojavimo taisyklių 163 punkte, jeigu asmuo konvojuojamas kitomis transporto priemonėmis.
Nurodo, kad vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 134 punktu, konvojuojamieji planinių konvojų metu į tualetą vedami tik pasikeitimo punktuose ir patiems prašant. Išnagrinėjusi pareiškėjo konvojavimo dokumentus, Tarnyba teigia, kad nėra duomenų, jog pareiškėjui prašant, jam nebuvo suteikta galimybė pasinaudoti tualetu pasikeitimo punkte.
Pažymi, jog Tarnybai teisės aktais nenustatyta pareiga aprūpinti asmenis konvojavimo metu maistu, todėl ji nėra atsakingas subjektas keliamu nagrinėjamo ginčo aspektu.
Paaiškina, kad pareiškėjas, manydamas, jog jo konvojavimas buvo vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jo teises, jausdamas sukeliamą neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Be to, po konvojavimo pareiškėjas galėjo raštu kreiptis į Tarnybą su skundu, nurodydamas konkrečius galimus pažeidimus, apibrėždamas juos laike ir erdvėje. Tarnyba neturi duomenų, kad pareiškėjas pasinaudojo tokia galimybe ginti savo teises.
Tarnyba manymu, pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o prašoma atlyginti neturtinė žala prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su galimai neteisėtais viešojo administravimo subjekto veiksmais, pareiškėjui atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017, 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017, 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017, 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-66-1062/2018). Tačiau teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2206-1062/2018).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. LVAT yra ne kartą konstatavęs, kad asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais. Reiškiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ar abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais ir kada būtent atliktais neteisėtais valdžios institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ar teisėti interesai, kokio teisės akto reikalavimų nevykdė atitinkamas viešojo administravimo subjektas, ar neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal atitinkamas teisės akto normas (žr. pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš to, jog laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 7 d. iki 2019 m. gegužės mėnesio buvo konvojuojamas iš Šiaulių TI į Klaipėdos areštinę bei Vilniaus PN netinkamomis sąlygomis: konvojavimo automobilyje nebuvo šildymo ir vėdinimo sistemos, saugos diržų, konvojavimo kameroje buvo mažai vietos, jam nebuvo leista pasinaudoti tualetu, žiemą buvo šalta, maisto davinys neatitiko teisės normų.
Pažymėtina, jog pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė, kada (kokio konvojavimo įvykio metu) ir kokius galimai patyrė neteisėtus veiksmus (neveikimą) savo atžvilgiu, kada buvo konvojuojamas VST pareigūnų. Pareiškėjas skunde pateikė abstrakčius teiginius dėl konvojavimo bei konvojavimo sąlygų, nurodė galimus nepatogumus, pagrįsdamas juos subjektyvia nuomone. Pareiškėjas skunde nenurodė detalizuotų konvojavimo įvykių aplinkybių.
Atsakovės atstovė paaiškino, kad asmens duomenų pagrindu nekaupia bei nesistemina (nesudarinėja duomenų registrų) informacijos apie asmenų konvojavimo įvykius. Teisės aktai nenustato VST pareigos ar teisės rinkti ir (ar) kaupti informaciją, susijusią ar susietą su konkrečių asmenų konvojavimu. VST neturi skaitmenizuotų asmenų konvojavimo duomenų bazių (registrų), asmens konvojavimo įvykio faktas dokumentuojamas rašytiniu būdu, konvojuojamųjų apskaitos žurnaluose.
Atsižvelgdamas į tai, kas anksčiau išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo pareigą nurodyti, kada būtent buvo atlikti neteisėti veiksmai jo atžvilgiu, iš kurių jis kildina neturtinės žalos atsiradimą, tačiau to nepadarė.
Atsižvelgdamas į sprendime nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo skunde išdėstyti subjektyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais objektyviais, įrodomąją galią turinčiais duomenimis teiginiai pripažintini nepagrįstais. Pareiškėjo argumentai, iš kurių kildinamas neturtinės žalos padarymo faktas, yra abstraktūs bei deklaratyvūs. Atsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visumą, neperžengdamas bylos nagrinėjimo ribų, teismas daro išvadą, kad atsakovės atstovė nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisių nepažeidė. Nesant vieno iš civilinei atsakomybei atsirasti ir atsakomybei dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų būtino elemento – neteisėtų veiksmų ar neveikimo – negali kilti civilinė atsakomybė.
Apibendrindamas tai kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.