Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Vitalija Norkūnaitė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal Ž. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. nutarimo, kuriuo Ž. S. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau - ATPK) 41³ straipsnio 1 dalį 290 Eur bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. S. nubaustas pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbdavio įgaliotas asmuo (direktorius) nuo 2014 m. vasario 10 d. leido bendrovėje dirbti spausdinimo mašinos operatoriumi Baltarusijos Respublikos piliečiui D. Z., gim. (duomenys neskelbtini), neturint įstatymais privalomo leidimo, t. y. pažeidžiant trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo tvarką. Tokiais savo veiksmais jis pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 98 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus bei 98¹ straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas.

Nesutinka, kad apelianto elgesyje buvo nelegalaus darbo organizavimo ar vykdymo požymių, todėl mano, jog teismas jo veiksmus įdabinant D. Z. turėjo perkvalifikuoti iš ATPK 41³ straipsnio 1 dalies (nelegalus darbas) į ATPK 41 straipsnį (darbo įstatymų pažeidimas).

Mano, kad teismas pažeidė ATPK 248 straipsnyje įtvirtintus administracinių teisės pažeidimo bylų teisenai keliamus uždavinius, nes nutarimą priėmė pagal neišsamiai ir netinkamai surašytą administracinio teisės pažeidimo protokolą bei tuo apribojo apelianto teisę gintis nuo jam pareikšto kaltinimo. Administracinio teisės pažeidimo protokole konstatuota, kad apeliantas pažeidė DK 98 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktų bei 98¹ straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, nes leido dirbti bendrovėje Baltarusijos piliečiui neturint įstatymo privalomo leidimo, t. y. pažeidžiant trečiųjų šalių piliečių įdarbinimo tvarką, tačiau nenurodoma, kokie teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti, t. y. kokios tvarkos konkrečiai apeliantas nesilaikė, nes nurodytos DK teisės normos pagal savo esmę yra blanketinės, o protokolas, kuriame neįtvirtinta, kurios konkrečiai kituose teisės aktuose įtvirtintos taisyklės buvo pažeistos, laikytinas neatitinkančiu ATPK keliamų reikalavimų. Nors teismas nutarime papildomai nurodė, jog apeliantas nesilaikė Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakymo Nr. A1-133 „Dėl leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ reikalavimų, tačiau apie tokį nesilaikymo faktą apeliantas pirmą kartą sužinojo ne iš administracinio teisės pažeidimo protokolo, o iš teismo nutarimo, kas neabejotinai pakenkė jo teisei į gynybą, tariamą pažeidimą aiškinant plečiamai.

Pažymi, kad Baltarusijos piliečiui D. Z. išduotame leidime dirbti Lietuvos Respublikoje nurodoma, jog jo profesinė kvalifikacija yra inžinierius. Į bylą pateikta pažyma patvirtina, jog spausdinimo mašinos operatoriais darbovietėje dirba inžinerinį išsilavinimą turintys darbuotojai, todėl D. Z. dirbo būtent jo inžinieriaus kvalifikaciją atitinkantį darbą.

Analizuojant 2013 m. birželio 19 d. leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, pažymi, jog jis išduotas 24 mėnesių laikotarpiui bei jame suteikta teisė D. Z. dirbti Lietuvoje UAB „(duomenys neskelbtini)“, nurodant, kad asmens kvalifikacija yra inžinierius. Leidimas panaikintas 2014 m. lapkričio 25 d. Įdarbinant minėtą asmenį leidimas dirbti Lietuvoje buvo galiojantis. Be to, informacijos, kad darbuotojui panaikintas leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje apeliantas negavo nei iš valstybės institucijų, nei iš darbuotojo. D. Z. darbas apelianto vadovaujamoje įmonėje nebuvo pagrindinis. Teismas sprendė, kad užsieniečiui turint leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje ir konkrečioje įmonėje, jis be naujo leidimo negali papildomai dirbti kitoje Lietuvos darbovietėje, tačiau teismas šias išvadas padarė nenurodydamas konkretaus teisės akto, draudžiančio aptariamą užsieniečio darbo modelį. Tuo tarpu apeliantas nemano, jog teisės aktai tiesiogiai nedraudžia asmeniui, turinčiam leidimą dirbti Lietuvoje, tuo pačiu metu papildomai dirbti ir kitoje darbovietėje. Tokio draudimo nėra ir D. Z. išduotame leidime, todėl apeliantas pagrįstai galėjo laikyti, jog pakanka vieno leidimo dirbti Lietuvoje. Tokia pareiškėjo nuomonė pasitvirtino ir tada, kai pranešus apie užsieniečio įdarbinimą VSDFV administravimo įstaigai iš jos nebuvo gauta informacijos apie įdarbinimo nelegalumą. Šiuo atveju galima tik manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, tačiau duomenų šiai išvadai bei asmens kaltei pagrįsti nepakanka.

Nurodo, jog visi neaiškumai turi būti vertinami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Mano, jog esant aukščiau aprašytai situacijai dėl asmens galimybių įsidarbinti papildomai jau turint leidimą gyventi Lietuvoje neaiškumui (draudimo teisės aktuose nebuvimui) bei vertinant konkrečią apelianto situaciją, kai draudimo įdarbinti užsienietį nebuvo nei leidime gyventi Lietuvoje, nei pateikus pranešimą VSDFV administravimo įstaigai, - negalima neabejotinai konstatuoti pareiškėjo kaltę dėl ATPK 41³ straipsnio pažeidimo.

Mano, kad jo veiksmai įdabinant D. Z. turi būti perkvalifikuoti iš ATPK 41³ straipsnio 1 dalies (nelegalus darbas) į ATPK 41 straipsnį (darbo įstatymų pažeidimas), nes D. Z. įdarbinimu nebuvo vengiama mokėti mokesčius, netaikyti garantijų darbuotojui ar nelegaliai įdarbinti užsienietį. D. Z. įdarbinimo metu turėjo leidimą dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei įdarbinimo metu būtent ten ir dirbo, todėl laikyti, jog papildomo darbo suteikimas užsieniečiui savaime laikytinas nelegaliu užsieniečio įdarbinimu, nėra teisinga ir sąžininga, o apelianto elgesyje negalima įžvelgti nelegalaus darbo vykdymo požymių ir kaltės.

Taip pat nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti ATPK 30¹ straipsnio nuostatas ir Ž. S. skirti mažesnę nuobaudą nei ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje nustatyta minimali bauda.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Teismas, nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. nustato ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas jo padarymu ir trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar teisingai pritaikytas atsakomybę numatantis teisės aktas, taip pat išaiškina kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti (ATPK 284 straipsnis).

Lietuvos Respublikos įstatymo Dėl užsieniečių teisinės padėties, galiojusio pažeidimo padarymo metu, 61 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad leidimas dirbti užsieniečiui išduodamas iki 2 metų, nurodant darbą (pareigas) ir įmonę, įstaigą ar organizaciją, kurioje užsienietis dirbs. Leidimas dirbti užsieniečiui gali būti išduodamas tik jeigu Lietuvoje nėra specialisto, atitinkančio darbdavio keliamus kvalifikacinius reikalavimus (57 straipsnio 3 dalis); leidimas dirbti užsieniečiui išduodamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius (59 straipsnis); darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti <..> (62 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje nurodyta, jog užsieniečių darbą Lietuvos Respublikoje reguliuoja įstatymas. Iš to darytina išvada, kad ir pagrindiniame valstybės įstatyme numatyta būtinybė skirtingai reguliuoti Lietuvos Respublikos piliečių ir užsieniečių įdarbinimą. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. A1-133 patvirtinto Leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo sąlygų ir tvarkos aprašo 11 punkte nustatyta, kad leidimą dirbti užsieniečiui išduoda Lietuvos darbo birža prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Lietuvos darbo birža). Darbdavys, norintis įdarbinti užsienietį, turi užregistruoti laisvą darbo vietą ir pateikti teritorinei darbo biržai nustatytos formos prašymą išduoti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje užsieniečiui (12-18 punktai). Leidimas dirbti išduodamas, atsižvelgiant į Lietuvos darbo rinkos poreikius, pirmenybę teikiant Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos piliečiams (5 p.). Darbdavys, nesant Lietuvos Respublikoje specialisto, atitinkančio darbdavio keliamus kvalifikacinius reikalavimus ir norintis įdarbinti užsienietį, turi pateikti teritorinei darbo biržai nustatytos formos prašymą (12 p.). Užsienietis vienu metu gali turėti vieną leidimą dirbti (6 punktas). Užsienietis negali dirbti kitoje darbo vietoje, negu nurodyta leidime dirbti, atlikti kitos darbo funkcijos (tam tikros profesijos, kvalifikacijos, specialybės, darbo arba eiti tam tikrų pareigų), išskyrus tą, kuriai išduotas leidimas dirbti (50 punktas).

Iš nurodytų aprašo nuostatų akivaizdu, kad šis aprašas, kaip ir įstatymas Dėl užsieniečių teisinės padėties numato galimybę užsienietį Lietuvos Respublikoje įdarbinti suteikiant prioritetą ieškantiems darbo Europos Sąjungos piliečiams bei atsižvelgiant į darbo rinkos konkrečioje teritorijoje poreikius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-82/2010), t. y. tik išimties tvarka: kai tai yra būtina dėl to, jog konkretus darbdavys Lietuvos Respublikoje konkrečiai darbo vietai užimti neranda specialisto, atitinkančio darbdavio keliamus kvalifikacinius reikalavimus, kai jis (darbdavys) apie laisvą darbo vietą informuoja Lietuvos darbo biržą ir, kai konkretus užsienietis gauna leidimą dirbti pas konkretų darbdavį, konkretų darbą. Tai reiškia, kad užsienietis gali būti įdarbintas tik leidime dirbti nurodyto konkretaus darbdavio, konkrečioje darbo vietoje ir konkretaus darbo atlikimui ar konkrečių pareigų ėjimui.

Įdarbinančios įmonės vadovas privalo užtikrinti, kad įmonėje būtų laikomasi Lietuvos Respublikos darbo įstatymų ir užsieniečių įdarbinimo tvarkos.

Iš byloje esančios medžiagos matyti, jog Baltarusijos Respublikos piliečiui D. Z. (gim. (duomenys neskelbtini)) 2013 m. birželio 19 d. buvo išduotas leidimas dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ su teise įsidarbinti Lietuvos Respublikoje nuo 2013 m. birželio 25 d. iki 2015 m. birželio 24 d. (b. l. 3, 6). D. Z. nuo 2013 m. birželio 25 d. iki 2014 m. lapkričio 18 d. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, o nuo 2014 m. vasario 10 d. pagal neterminuotą darbo sutartį Nr. 204 dirbo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ spausdinimo mašinos operatoriumi (b. l. 8, 9-14). UAB „(duomenys neskelbtini)“ D. Z. darbą žymėjo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, jam priskaičiuodavo ir išmokėdavo sulygtą darbo sutartimi darbo užmokestį (b. l. 15-22). Lietuvos darbo biržos duomenimis, UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra pateikusi prašymų išduoti leidimą dirbti šioje įmonėje D. Z. (b. l. 6). Institucijos pareigūnams atlikus patikrinimą dėl galimų užsienio valstybės piliečių nustatytos įdarbinimo tvarkos pažeidimų, buvo nustatyta, jog minėtas užsienietis UAB „(duomenys neskelbtini)“ spausdinimo mašinos operatoriumi faktiškai buvo įdarbintas, neturint leidimo dirbti šioje įmonėje (b. l. 3-4).

Būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi, Ž. S. privalėjo užtikrinti, kad įmonėje būtų laikomasi Lietuvos Respublikos darbo įstatymų ir užsieniečių įdarbinimo tvarkos. Pažymėtina, kad darbo santykių atsiradimas nagrinėjamu atveju yra sietinas su nustatyta tvarka gautu leidimu dirbti, kuriame dėl viešojo intereso yra nustatomi tam tikri būsimų darbo santykių apribojimai. Todėl leidime dirbti nustatytų sąlygų nesilaikymas reiškia tai, kad darbo santykiai nepatenka į leidime dirbti nustatytas ribas, o atliekamas darbas yra nelegalus. Be to, Darbo kodekso 98 straipsnyje (teisės pažeidimo metu galiojusioje redakcijoje ir šiuo metu galiojančioje redakcijoje) yra nustatyta, kad nelegaliu darbu yra laikomos situacijos, kai: darbas dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos (3 punktas); darbą dirba trečiosios šalies piliečiai, įdarbinti nesilaikant šio Kodekso 98¹ straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nustatytų reikalavimų (4 punktas). Viena iš darbdavio pareigų, susijusių su trečiųjų šalių piliečių darbu yra užtikrinti, kad trečiosios šalies pilietis dirbtų darbą, nurodytą leidime dirbti Lietuvos Respublikoje, išskyrus atvejus, kai trečiosios šalies pilietis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nustatyta tvarka atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje (DK 98¹ straipsnio 1 dalies 3 punktas). Todėl konstatuojama, jog Ž. S. privalėjo nepriimti dirbti užsieniečio, kuriam nebuvo išduotas leidimai dirbti būtent jo vadovaujamoje įmonėje. Leidęs dirbti užsieniečiui D. Z. savo vadovaujamojoje UAB „(duomenys neskelbtini)“, Ž. S. pažeidė norminių teisės aktų nustatytą užsieniečių įdarbinimo tvarką, todėl jo padaryta veika teisėtai ir pagrįstai buvo kvalifikuota pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju, aplinkybė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvo pagrindinė užsieniečio darbovietė, pažeidimo kvalifikavimui teisinės reikšmės neturi.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad jo veikoje nėra tyčios. Pažeidimas, numatytas Lietuvos Respublikos ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, gali būti padaromas veikimu ir neveikimu tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Neveikimas yra pasyvi asmens elgesio forma, kuria šis nepadaro to, ką privalo padaryti. Įmonės vadovas turi užtikrinti, kad darbuotojų darbas būtų legalus. Nepakankama darbo teisinių santykių kontrolė yra pagrindas administracinei atsakomybei kilti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-704/2012). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius buvo atsakingas už tinkamą bendrovės darbo organizavimą, tačiau pažeidė šią savo pareigą, neužtikrino, jog trečiosios šalies piliečiui būtų leista dirbti jo vadovaujamoje įmonėje. Nors UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius su darbuotoju ir sudarė darbo sutartį, mokėjo sutartą atlyginimą, mokesčius, apie priimtą darbuotoją pranešė VSDFV administracijai, tai nėra pakankamas pagrindas teigti, jog jis nepadarė jam inkriminuoto pažeidimo, t.y. nelegalaus darbo.

Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad administracinio teisės pažeidimo protokole bei skundžiamame nutarime nurodyta, jog apeliantas pažeidė DK 98 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktus bei 98¹ straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Bylos duomenimis, tiek atliekant nelegalaus darbo tyrimą bei apylinkės teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, vadovavosi Socialinės apsaugos ir darbo ministro ir vidaus reikalų ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. A1-133 „Dėl Leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo sąlygų ir tvarkos aprašo patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos įstatymu dėl užsieniečių teisinės padėties, nustatančiu užsieniečių darbo Lietuvos Respublikoje ypatumus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad taikant ATPK 41³ straipsnį ir sprendžiant dėl nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties elementų būtina vadovautis Darbo kodeksu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. liepos 14 d. aprobuotas Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nelegalaus darbo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos. Administracinių teismų praktika. 2005, 7). Kiti teisės aktai reikšmingi nustatant bylai svarbias aplinkybes ir jas vertinant. Būtini administracinio teisės pažeidimo protokolo turinio elementai yra nurodyti ATPK 260 straipsnio 1 dalyje: protokole būtina nurodyti administracinio teisės pažeidimo padarymo laiką, taip pat esmę. Pažeidimo esme ATPK 260 straipsnio 1 dalies prasme laikytina administracinio teisės pažeidimo sudėties objektyviųjų požymių visuma. Paprastai protokolo trūkumais, kliudančiais bylą nagrinėti teisme, turi būti pripažįstami tokie atvejai, kai teismui priėmus nutarimą, asmens veika būtų kvalifikuojama nurodant naujas, nei nurodyta administracinio teisės pažeidimo protokole, esmines faktines veikos aplinkybes, ar naujus esminius administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius. Atsižvelgiant į tai, visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad jo atžvilgiu buvo surašytas protokolas, neatitinkantis ATPK keliamų reikalavimų.

ATPK 41³ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta bauda darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo 868 Eur iki 2 896 Eur, skundžiamu nutarimu Ž. S. paskirta 290 Eur bauda už vieną nelegaliai dirbusį asmenį. Administracinė nuobauda už padarytą pažeidimą Ž. S. paskirta įvertinus visas reikšmingas nuobaudos skyrimui aplinkybes: pažeidimo pobūdį, sunkumą ir skiriamos nuobaudos proporcingumo ir teisingumo kriterijus bei pagrįstai pritaikęs ATPK 30¹ straipsnio nuostatas, skyrė švelnesnę nei sankcijoje numatytą nuobaudą. Aukštesniojo teismo nuomone, nuobauda paskirta nepažeidžiant ATPK 30 ir 30² straipsnių reikalavimų, ir yra tinkama ATPK 20 straipsnyje numatytiems administracinės nuobaudos tikslams įgyvendinti. Dar labiau švelninti paskirtą nuobaudą nėra pagrindo.

Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 30 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Ž. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 28 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutarimas neskundžiamas.