Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo I. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 str. 1 d., 260 str. 3 d., ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 259 str. 1 d. – 1 m.;

pagal BK 260 str. 3 d. – 11 m.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 11 m. ir 9 mėn.

Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., prie subendrintos bausmės pridėta dalis – 3 mėn. laisvės atėmimo bausmės, neatliktos pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 23 d. nuosprendį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 m., ją atliekant pataisos namuose.

I. G. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai įgijo psichotropinių medžiagų, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti: 0,159 g MDMA, 0,010 g diazepamo, 0,020 g klonazepamo ir amfetamino, kurio dalį suvartojo, o likusią dalį – 0,151 g amfetamino kartu su minėtomis medžiagomis laikydamas rankinėje automobiliu „Mazda 323“, valst. Nr. XXXXXXX atgabeno iki (duomenys neskelbtini), kur 2007 m. rugsėjo 12 d., 21.55 val., jį sulaikė policijos pareigūnai;

be to, I. G. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2007 m. rugsėjo 12 d., nenustatytu laiku, vienoje iš „Neste“ degalinių Vilniaus m. iš nenustatyto asmens nusipirkdamas už 4 500 Lt, neteisėtai įgijo labai didelį kiekį – 12,37 g narkotinės medžiagos heroino, kurį laikydamas rankinėje automobiliu „Mazda 323“, valst. Nr. XXXXXXX atgabeno iki (duomenys neskelbtini), kur 21.55 val. jį sulaikė policijos pareigūnai.

Nuo pat pirmos apklausos apeliantas prisipažino padaręs nusikaltimą ir teisingai papasakojo visas jam žinomas nusikaltimo padarymo aplinkybes, gailisi dėl padaryto nusikaltimo. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Apeliantas beveik 20 metų vartoja narkotikus, paskutiniu laikotarpiu – heroiną, ir tai blogai jį charakterizuoja, tačiau jis negali atsikratyti šio žalingo įpročio. Yra įrašytas į metadono programą, bet gydymas nedavė rezultatų. Nors ir vartoja narkotikus, tačiau turi pragyvenimo šaltinį: nuo 2007 m. kovo mėn. dirbo taksistu UAB ,,Prekybos namai“, vėliau privačiai uždarbiavo statybose. Priešingai, nei konstatavo teismas, turi nuolatinę gyvenamąją vietą – kartu su pensininke motina gyvena Klaipėdoje. Tai nurodyta paskutiniame iki skundžiamo teismo nuosprendyje. Dėl priklausomybės nuo narkotikų jis kelis kartus teistas už narkotinių medžiagų įsigijimą savo reikmėms, tačiau teismas neatsižvelgė, jog per visą laikotarpį nuo 2000 metų jis nebuvo teistas už kitų nusikaltimų padarymą. Tai rodo, kad jo pavojingumas visuomenei nėra toks didelis, jog reikėtų tokiam ilgam laikui izoliuoti nuo visuomenės. Apeliantas neneigia įvykio metu Vilniuje pirkęs 12,37 g narkotinės medžiagos heroino. Šį kiekį būtų suvartojęs per 1,5–2 mėn., o tokį didelį kiekį pirko, nes Vilniuje heroinas beveik dvigubai pigesnis, nei Klaipėdoje. Šį faktą teisme patvirtino VPK NKS pareigūnai. Savo veiksmais jis neketino padaryti žalos aplinkiniams, žalojo tik savo sveikatą. Be to, įsigytų narkotikų kiekis tik nežymiai viršija rekomenduojamu laikyti labai dideliu heroino kiekiu dydį, o klausimą, ar konkrečiu atveju narkotinių medžiagų kiekis laikytinas dideliu ar labai dideliu, turi spręsti teismas, išanalizavęs visas bylos aplinkybes: narkotinių medžiagų įgijimo motyvą bei tikslą, kaltinamojo asmenybę ir kt. Savo sprendimą dėl kiekio teismas turi motyvuoti. Taigi teismas galėjo ir turėjo taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas bei skirti už nusikalstamą veiką žymiai švelnesnę bausmę, nei numatyta BK 260 str. 3 d. sankcijoje, nes eiliniam narkomanui paskirta 12 m. laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai neproporcinga ir prieštarauja teisingumo principui.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo I. G. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų byloje nenustatyta.

Nuteistasis skundžia tik bausmę, todėl remdamasi BPK 320 str. 3 d. išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Skirdamas bausmę I. G., pirmosios instancijos teismas vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, bei motyvavo bausmės skyrimą: atsižvelgė į padarytų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, įvertino kaltininko asmenybę ir kt.

Teismas nurodė, kad I. G. nusikalto tiesiogine tyčia, praeityje ne kartą teistas, nusikalto turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už analogiško pobūdžio nusikaltimus.

Nusikaltimas, kvalifikuotas pagal BK 260 str. 3 d., priskiriamas prie labai sunkių (BK 11 str. 6 d.), todėl teismas, atsižvelgęs į visas aplinkybes, I. G. asmenybę, teisingai vadovavosi BK 27 str. 2 d. 2 p. nuostatomis ir pagrįstai jį pripažino pavojingu recidyvistu.

Apeliantas, apibūdindamas save kaip beveik 20 m. vartojantį psichotropines ir narkotines medžiagas, pripažįsta, jog tai jį blogai charakterizuoja, tačiau, antra vertus, teisinasi, kad gydymas, dalyvavimas metadono programoje nepadėjo, ir norėtų, jog į tai būtų atsižvelgta skiriant bausmę, juo labiau kad nuo 2000 m. jis keletą kartų teistas tik už narkotinių medžiagų įsigijimą savo reikmėms.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ši aplinkybė nelengvina ir negali lengvinti nuteistojo padėties, nes neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti yra baudžiamas, o nevienkartinis nuteisimas už tokį nusikaltimą rodo kaltininko didesnį pavojingumą.

Nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, kad I. G. neketino daryti žalos aplinkiniams ir žaloja tik savo sveikatą.

Apeliantas pirmosios instancijos teisme pats pripažino, jog kiekvieną rytą vartoja narkotikus. Tokie asmenys kelia realų pavojų aplinkiniams, nes jų elgesys dėl narkotinių medžiagų poveikio yra neprognozuojamas. Be to, negalima neatkreipti dėmesio į aplinkybę, kad I. G. vairuoja transporto priemonę ir net dirbo taksi vairuotoju, o vairavimas apsvaigus nuo narkotinių medžiagų aplinkiniams kelia dar didesnį pavojų.

Galima sutikti su apeliacinio skundo motyvu, jog nuteistasis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nes tai patvirtina byloje esantys ikiteisminio tyrimo pareigūnų siųsti užklausimai įvairioms institucijoms, kuriuose jie patys nurodo I. G. nuolatinę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 212, 214), taip pat Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007-03-23 nuosprendis (t, 2, b. l. 34-35). Tiesa, skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodyta, kad I. G. yra be pastovios gyvenamosios vietos, bet nagrinėjant bylą teisme kaip liudytoja apklausta kaltininko motina parodė, jog sūnus gyvena su ja. Tačiau ši aplinkybė neturi reikšmės bausmės dydžiui, kadangi ji yra tik viena iš daugelio ir ne pati svarbiausia, į kurią teismas atsižvelgia, skirdamas bausmę.

Teisėjų kolegija kitaip nei apeliantas vertina apeliacinio skundo teiginį, kad I. G. turi pragyvenimo šaltinį.

Nors byloje yra darbo sutarties kopija, įrodanti, jog nuo 2007-03-02 jis dirbo UAB ,,Prekybos namai ,,Žvaigždė“ taksi vairuotoju, tačiau gaudavo minimalų valandinį tarifinį atlygį (t. 1, b. l. 204). Tiesa, apeliaciniame skunde apeliantas teigia vėliau privačiai uždarbiavęs statybose, bet šią aplinkybę iš esmės jis pats paneigė teisme, skiriant kardomąją priemonę, nes 2007-09-14 nurodė, kad dirbo prieš penkis mėnesius (t. 1, b. l. 168), o tai artima laikotarpiui, kai jis dirbo pagal jau minėtą darbo sutartį už minimalų atlyginimą. Įvertinus apelianto parodymus, jog jis narkotikus vartoja kasdien, ir atsižvelgus į byloje esančius duomenis apie heroino kainą Klaipėdoje – 400 Lt už 1 g, apelianto parodymai dėl turimo pragyvenimo šaltinio yra neįtikinami.

Atmetamas apeliacinio skundo motyvas, kad teismas be pagrindo netaikė BK 59 str. 1 d. 2 p. nuostatų, nes apeliantas nuo pat pirmos apklausos prisipažino padaręs nusikaltimą ir teisingai papasakojo visas jam žinomas nusikaltimo padarymo aplinkybes, gailisi dėl to.

BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti pripažinta, esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kai kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, jog I. G. prašo taikyti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, remiantis pirmuoju pagrindu.

Toks prašymas atmetamas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999-12-23 nutarimo Nr. 23 ,,Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ 16 punkto 4 dalyje išaiškinta, kad kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų.

Pirmiausia atkreipiamas dėmesys, jog I. G. pirmų dviejų apklausų metu iš viso nedavė parodymų (t. 1, b. l. 151, 156) ir, tik pasikeitus gynėjui, beveik po dviejų mėnesių pakeitė gynybos poziciją (t. 1, b. l. 160-161). Teisėjų kolegija neginčija įstatymo numatytos apelianto teisės atsisakyti duoti parodymus, tačiau pasinaudojimas šia teise nerodo kaltininko geranoriškumo ir jo prisipažinimo bei gailėjimosi.

Be to, apeliantas nebuvo nuoširdus pateikęs versiją, kad Vilniuje, prie parduotuvės ,,Maxima“, iš anksto nesusitarus, taigi netikėtai, prie jo privažiavo iš matymo pažįstamas vyras, pasiūlęs pirkti labai didelį kiekį heroino. Teisėjų kolegija netiki tokia apelianto versija ir konstatuoja, jog jis nenurodė tikrųjų narkotinių medžiagų įsigijimo aplinkybių, kurios galėtų padėti užkirsti kelią šių sveikatai pavojingų medžiagų platinimui.

Jau minėto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo 16 punkto 3 dalyje nurodyta, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai jis ne tik laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, bet ir kritiškai vertina savo elgesį bei stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes.

Apeliaciniame skunde I. G. prašo atkreipti dėmesį, jog nuo 2000 m. jis nebuvo teistas už kitų, nei susijusių su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, nusikaltimų padarymą. Tačiau tai kaip tik rodo, kad jis nesigaili dėl savo veikos, nes nuolat daro analogiškus nusikaltimus, už kuriuos teistas net tris kartus. Be to, jo nusikaltimai sunkėja, kadangi šį kartą įsigijo ne tik labai didelį kiekį, bet ir žymiai didesnį pavojų keliančių narkotinių medžiagų – heroino.

Apelianto nenuoširdumą rodo ir tai, jog apeliaciniame skunde jis teigia, kad Vilniuje pigiau įsigytų narkotinių medžiagų jam būtų užtekę 1,5–2 mėn., nors ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme nurodė, jog 30 g heroino jam užtektų 5-10 dienų. Taigi apeliaciniame skunde jis bando švelninti narkotinių medžiagų vartojimo mastą ir jo paties pavojingumą aplinkiniams.

Nenuoširdumą rodo ir ikiteisminio tyrimo metu apelianto nurodyta aplinkybė, kad heroinui pirkti 4 500 Lt jis susitaupė per dvejus metus (t. 1, b. l. 160-161), kadangi tai nerealu, įvertinus jau minėtą šiame nuosprendyje heroino kainą Klaipėdoje, kur jis gyveno, ir paties apelianto išsakytą jo vartojimo mastą (30 g per 10 dienų). Beje, skiriant kardomąją priemonę, I. G. pareiškė nenorįs atsakyti, iš kur gavo lėšų tokiam kiekiui narkotinių medžiagų įsigyti (t. 1, b. l. 168).

Taigi teismas pagrįstai nenustatė I. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Tiesa, teismas nenustatė ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tai teismui leido už sunkiausią nusikaltimą paskirti artimą minimaliai bausmę.

Nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog I. G. įsigytų narkotinių medžiagų kiekis tik nežymiai viršija rekomenduojamu laikyti labai dideliu heroino kiekiu dydį.

Bylos duomenys įrodo, kad I. G. įsigijo ir gabeno 12,37 g narkotinės medžiagos heroino.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-04-23 įsakymu Nr. V-239 patvirtintose ,,Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijose“ nurodyta, jog dideliu kiekiu heroino laikoma daugiau kaip 2 g šios narkotinės medžiagos, o daugiau kaip 10 g laikoma labai dideliu kiekiu.

Taigi įvertinus aptariamos narkotinės medžiagos pavojingumą sveikatai (o apsvaigusio nuo narkotikų asmens pavojingumas aplinkiniams jau aptartas), nėra pagrindo teigti, kad 12,37 g heroino tik nežymiai viršija rekomenduojamu laikyti labai dideliu heroino kiekiu dydį. Įsigijimo motyvas bei tikslas šiuo atveju neturi reikšmės, nes toks narkotinės medžiagos kiekis, kuris išdalinamas į daugybę dozių, savaime kelia didelį pavojų visuomenei.

Atmetamas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, jog teismas galėjo ir turėjo taikyti BK 54 str. 3 d. nuostatas bei skirti žymiai švelnesnę bausmę, nes paskirta bausmė yra aiškiai neproporcinga ir prieštarauja teisingumo principui.

Vienas iš fundamentalių bausmės skyrimo principų, kylančių iš konstitucinio teisingumo principo ir įtvirtintų Baudžiamajame kodekse, yra bausmės teisingumo principas. Tai yra viena iš bausmės paskirčių, įtvirtintų BK 41 str. 2 d. 5 punkte, reikalavimas, numatytas BK 54 straipsnyje. Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 str.) kontekste tai reiškia, kad tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra. Kitaip tariant, bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatytą bausmę. Tokia galimybė įtvirtinta BK 54 str. 3 dalyje.

Neteisėtas disponavimas labai dideliu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu priskiriamas prie labai sunkių nusikaltimų, todėl BK 260 str. 3 d. sankcija numato vienintelę bausmės rūšį – laisvės atėmimą nuo 10 iki 15 metų. Pirmosios instancijos teismas, I. G. nuteisęs pagal BK 260 str. 3 d., paskyrė laisvės atėmimą 11 metų, t. y. artimą sankcijos minimumui.

BK 54 str. 3 d. nuostatų taikymui būtina nustatyti, jog padaryto nusikaltimo (šiuo atveju – neteisėto disponavimo labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu) pavojingumas, atsižvelgiant į jo padarymo aplinkybes, yra žymiai mažesnis, negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įstatymo leidėjo įvertintas baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą sankcijoje.

Šioje byloje nėra duomenų apie I. G. padaryto nusikaltimo žymiai mažesnį pavojingumą, negu numatyto BK 260 str. 3 d. sankcijoje, kadangi ji numato vienodą atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis įvairiomis formomis (nepriklausomai nuo to, ar šios medžiagos buvo gaminamos, įgyjamos, gabenamos, laikomos sau ir pan., ar platinamos kitiems), jeigu yra labai didelis jų kiekis, nes tai savaime nusikaltimą daro labai pavojingą.

BK 54 str. 3 d. taikymui ne mažiau svarbu, kad kaltininko asmenybės vertinimas leistų daryti išvadą, jog paskirta bausmė už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, nebūtų teisinga. Vertinant kaltininko asmenybės pavojingumą, svarbus vaidmuo tenka jo elgesiui prieš nusikalstamos veikos padarymą.

Šioje byloje nustatyta ir abiejuose nuosprendžiuose aptarta, kad I. G. jau tris kartus teistas už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, t. y. jis ne tik neatsisako savo veikos, piktnaudžiauja jam sudaryta galimybe gydytis, bet ir labai smarkiai išplėtė nusikalstamos veikos mastą. Būtent tai ir rodo jo asmenybės didelį pavojingumą.

Bausmės skyrimas, vadovaujantis BK 54 str. 3 d. nuostatomis, reikalauja motyvuotos teismo išvados, jog įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.13 punkte rekomenduojama teismams nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Kartu akcentuojama, jog BK 54 str. 3 d. nuostatas galima taikyti tik tada, kai nėra BK 62 str. nurodytų pagrindų.

Šioje byloje tokių pagrindų nėra: I. G. pats savo noru neatvyko ar nepranešė apie savo nusikalstamą veiką, nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, todėl negalima taikyti BK 62 str. 1 arba 2 dalies nuostatų.

Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai nenustatė ir jokių išimtinių aplinkybių. Beje, tokių išimtinių aplinkybių nenurodė ir apeliantas savo apeliaciniame skunde, o jame nurodytų kitokių aplinkybių teisėjų kolegija nevertina kaip išimtinių ir jas šiame nuosprendyje jau aptarė.

Teisėjų kolegijos nuomone, I. G. paskirtos bausmės už kiekvieną nusikaltimą atskirai atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir yra teisingos.

Tačiau teismas netinkamai subendrino bausmes už abu nusikaltimus.

BK 63 str. nuostatos reglamentuoja bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas.

BK 63 str. 5 d. numatyti atvejai, kada bausmės turi būti apimamos. Vienas iš tokių atvejų, išdėstytas BK 63 str. 5 d. 2 p., yra tas, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius.

Tokiu atveju baudžiamasis įstatymas nustato ir materialųjį (veikos labai skiriasi pagal pavojingumą), ir formalųjį (veikos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms) kriterijus, kurie turi būti abu vienu metu. Materialusis ir formalusis kriterijai tarpusavyje susiję, nes nusikalstamų veikų rūšys bei nusikaltimų kategorijos išskiriamos būtent pagal veikos pavojingumą.

Toks atvejis nustatytas šioje byloje.

I. G. nuteistas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 str. 1 d. ir BK 260 str. 3 d.

Abi veikos savo esme panašios – neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis be tikslo jas platinti, tačiau, įvertinus pirmuoju atveju gabentus nedidelius ir ne tokių pavojingų psichotropinių medžiagų kiekius, ši nusikalstama veika laikoma žymiai mažiau pavojinga, negu antruoju, kai surastas labai didelis kiekis turinčios stiprų poveikį narkotinės medžiagos.

Kita vertus, pirmoji veika priskiriama prie nesunkių (BK 11 str. 3 d.), o antroji – prie labai sunkių (BK 11 str. 6 d.) nusikaltimų.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos skirtingoms per vieną ar kelias kategorijoms (šioje byloje jos skiriasi per dvi kategorijas), laikoma, kad veikos labai skiriasi pagal savo pavojingumą BK 63 str. 5 d. 2 p. prasme (kasacinės bylos Nr. 2K-497/2006, 2K-471/2007, 2K-64/2008 ir kt.).

Taigi abi paskirtos bausmės turėjo būti subendrintos, jas apimant.

Dėl to skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrinamos, jas apimant, ir subendrinta bausmė iš naujo subendrinama su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2008 m. sausio 21 d. nuosprendį pakeisti:

vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 2 d., 5 d. 2 p., I. G. paskirtas bausmes pagal Lietuvos Respublikos BK 259 str. 1 d. ir BK 260 str. 3 d. subendrinti, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1, 3 d., prie šios bausmės pridėti dalį – 3 (tris) mėnesius – neatliktos bausmės pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. kovo 23 d. nuosprendį ir I. G. galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų ir 3 (trims) mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.