- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-07
- Bylos Nr.
- I-268-283/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01498-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas R. K. (toliau – ir R. K., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau - ir atsakovės atstovas, ir Alytaus PN), priteisti 50 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Alytaus pataisos namuose, atlyginti už 2016 m. vasario 9 d.- iki 2018 m. liepos 31 d. laikotarpį. R. K. skunde ir papildomai pateiktame paaiškinime nurodė, kad nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2018 m. liepos 31 d. jis buvo kalinamas PN 2, 3, 4 ir 6 lokaliniuose sektoriuose. Šiose patalpose pareiškėjui teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma, be to, jose trūko inventoriaus. Pareiškėjas teigė, kad gyvenamosios patalpos buvo kritinės būklės: grindys išpuvusios, sienos ir lubos ištrupėjusios, nebuvo ventiliacijos, laikydavosi drėgmė, veisėsi pelėsis, būdavo tamsu, buvo pelių ir tarakonų. Paaiškino, kad į dušą buvo vedamas vieną kartą per savaitę ir tik 15 minučių. Gyvenant 8 būryje (darbo zonoje) visą dieną girdėdavosi triukšmas, jausdavosi dūmai iš gamybinių patalpų. Tvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai labai maži, jų sienos apipelijusios, grindys ištrupėjusios, pasivaikščioti buvo vedamas tik 1 valandą per dieną, nors priklauso ne mažiau kaip 8 valandos. Teigė, kad dėl Alytaus PN pareigūnų kaltės užsikrėtė (duomenys neskelbtini), tačiau gydymo ir specialaus maitinimo negauna, o tiekiamo maisto kokybė labai prasta. Pareiškėjas tokias kalinimo sąlygas vertino kaip kankinančias, nežmoniškas ir pažeidžiančias Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį. Dėl Alytaus PN veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią fiziniu skausmu, emocine depresija, dvasiniais ir psichologiniais išgyvenimais, pažeminimu (b. l. 3-9, 30).
R. K. dalyvavimas 2019 m. sausio 11 d. teismo posėdyje buvo užtikrintas per vaizdo konferenciją. Pareiškėjas, iš esmės pakartojęs skunde nurodytas aplinkybes, prašė tenkinti skundą. R. K. pažymėjo, kad patalpose, į kurias ginčo laikotarpiu buvo skiriamas, trūko erdvės, nes apstatytos inventoriumi, pasivaikščiojimo kiemai remontuoti seniai, jų grindys nelygios, ant sienų veisiasi pelėsis.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepimu prašė R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą. Alytaus PN patvirtino, kad pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 9 d. iki 2018 m. liepos 31 d. periodiškai atliko bausmę Alytaus PN. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tekdavo 3,62 kv. m. - 4,48 kv. m ir daugiau gyvenamojo ploto. Tvirtino, kad Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus Alytaus PN, higienos normos pažeidimų nenustatydavo. Atsakovės atstovas teigė, kad visos gyvenamosios patalpos baldais aprūpinamos pagal teisės aktų reikalavimus; nuteistieji į dušą vedami 1 kartą per savaitę, kaip to reikalauja teisės aktai. Teigė, kad 8 būryje atliekantys bausmę nuteistieji visą dieną dirba ir grįžta tik pernakvoti, todėl skundo argumentai dėl dieną girdimo triukšmo nepagrįsti. Pasivaikščioti nuteistieji vedami, vadovaujantis teisės aktais, pasivaikščiojimų kiemeliai tvarkingi, nuolat prižiūrimi. Nurodė, kad maistas nuteistiesiems tiekiamas pagal patvirtintus valgiaraščius ir fiziologines mitybos normas. Paaiškino, kad pareiškėjas, atvykęs į įstaigą, buvo pasirašant supažindintas su ŽIV ir hepatito C plitimo būdais. Teigė, kad Alytaus PN nuolat vykdomi Narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei kitų draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų patekimo į įstaigą užkardymo, prevencinių bei profilaktinių priemonių planai, ŽIV plitimo mažinimo priemonių planas, netoleruojamas neteisėtas disponavimas narkotinėmis ar psichotropinėmis priemonėmis. Alytaus PN teigė, kad pareiškėjui reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Pareiškėjas privalo konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio prasme. Alytaus PN vertino, kad pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija pataisos įstaigos kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis (b. l. 35-43).
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje pateiktos R. K. asmens bylos duomenys patvirtina, kad jis paskirtą laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN ginčo laikotarpiu atlieka nuo 2016 m. vasario 9 d.; bausmės pabaiga – 2030 m. gegužės 27 d. ( b. l. 44-48).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų pataisos įstaigoje, atlyginimo.
Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnio, nustatančio, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas, taikymas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau - Bausmių vykdymo kodeksas) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, kad valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (žr. pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1798/2013).
Vertinant byloje nustatytus įrodymus, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015).
Pareiškėjas skunde tvirtina, kad jam teko mažesnis plotas, nei numato teisės aktai.
Bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, 11¹.2 punktas – minimalų 3,6 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam kamerų tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Atsižvelgus į tai, kad objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį mažesnį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į 10 būrio 1, 2, 4 ir 5 miegamuosius, į 18 būrio 7 miegamąjį, į 11 būrio 1, 4 ir 5 miegamuosius, 20 būrio 1, 2, 4, 5 ir 6 miegamuosius, į 8 būrio 3 miegamąjį, į 19 būrio 1 ir 3 miegamuosius, į 15 būrio 1 ir 2 miegamuosius, į 17 būrio 7 miegamąjį, į 9 būrio 6 miegamąjį bei į kamerų tipo patalpas Nr. 3, 12, 13, 28, 39, 43. Išanalizavus Alytaus PN pateiktus duomenis, sprendžiama, kad visose šiose patalpose pareiškėjui tekdavo nuo 3,62 iki 4,47 kv. m ploto (b. l. 36-38, 46-48, 49-60).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas daro išvadą, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta duomenų, galinčių neabejotinai patvirtinti, kad Alytaus PN pareigūnai į gyvenamąsias patalpas, kuriomis naudojosi pareiškėjas, būtų atnešę papildomų lovų ir kad pareiškėjas dėl atsiradusio gyvenamųjų patalpų perpildymo būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją. Teismas neturi pagrindo abejoti Alytaus PN pateiktais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotus bei miegamųjų vietų skaičių jose, todėl šiais duomenimis remiasi. Vertinant pareiškėjo teiginius, kad 3 lokalinio sektoriaus 110 patalpoje asmenų skaičius viršijo 16, o 2 lokalinio sektoriaus 19 būryje bei 4 lokalinio sektoriaus 201 brigadoje būdavo 10 asmenų, atsižvelgiama į tai, kad tokiems teiginiams patvirtinti pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų. Dėl šios priežasties teismas, darydamas išvadas apie pareiškėjui tekusios gyvenamojo ploto normos bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose bei kamerų tipo patalpose, pareiškėjo argumentais nesiremia.
Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu R. K. bendrabučio tipo patalpose buvo užtikrinta Taisyklių 11¹.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto norma, o kamerų tipo patalpose – Taisyklių 11¹.2 punkte nustatyta minimali 3,6 kv. m gyvenamojo ploto norma.
Vertinant pareiškėjo prašymą atsižvelgti į patalpoje esančio inventoriaus užimamą plotą, atsižvelgiama į tai, kad nacionaliniai teisės aktai nenumato, jog sprendžiant, ar asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgtina į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis EŽTT jurisprudencija, savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Taigi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018).
Atsižvelgus į tai, kad nagrinėjamoje byloje minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas nenustatytas, pagrindo konstatuoti, jog Alytaus PN neužtikrino pareiškėjui teisės aktų nustatyto patalpų ploto, nėra.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog atvykus bausmės atlikimo laikui į Alytaus PN, jis buvo paskirtas į 110 gyvenamąją patalpą, kurioje trūko baldų ( b. l. 4). Išanalizavus Alytaus PN pateiktus duomenis apie pareiškėjo perkėlimus, daroma išvada, kad R. K., jam atvykus į Alytaus PN, į jo nurodytą gyvenamąją patalpą apskritai nebuvo paskirtas. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, teismas pareiškėjo argumentus apie apstatymo inventoriaus trūkumą atmeta kaip nepagrįstus.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė gyvenamųjų patalpų ir pastato, kuriame buvo šios patalpos, prasta būklė.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, o 13 punkte – kad asmenys turi būti apgyvendinti tik gyvenamosiose patalpose.
Sprendžiant dėl pastato, kuriame ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko bausmę, būklės, vertinami tuometinės Alytaus apskrities viršininko sudarytos komisijos 2008 m. vasario 27 d. parengto akto ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento (toliau – Visuomenės sveikatos centras) 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akto Nr. PA.1-309 duomenys. Šių dokumentų duomenys leidžia daryti išvadą, kad 2008 m. vasario mėn. buvo nustatyta, jog Alytaus PN bendrabutis Nr. 2 yra blogos būklės ir reikalingas šio pastato pamatų, lauko sienų, stogo kapitalinis remontas (b. l. 19-20). Analogišką išvadą apie bendrabučio Nr. 2 kapitalinio remonto būtinumą davė ir 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimą atlikęs Visuomenės sveikatos centras (b. l. 72).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendžia, kad aukščiau nurodyti rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo skunde nurodytą teiginį, jog bausmės atlikimo sąlygos iš dalies buvo netinkamos ir tai nulėmė bloga bendrabučio Nr. 2 patalpų, kuriose jis ginčo laikotarpiu atliko bausmę, būklė.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė ir tai, jog patalpose dėl nepakankamos ventiliacijos buvo drėgna ir veisėsi pelėsis.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; pagal HN 134:2015 39 punktą – ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Remiantis bylos duomenimis, daroma išvada, kad Alytaus PN gyvenamosios patalpos vėdinamos per atidaromus langus. Tai patvirtina Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 užfiksuoti patikrinimo rezultatai (b. l. 71-74). Teismas vertina, kad toks patalpų vėdinimo būdas atitinka HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Sprendžiant dėl pareiškėjo argumentų apie nešvarias patalpas ir jose besiveisiantį pelėsį, teismas vadovaujasi HN 134:2015 37 punktu, kuris nurodo, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Visuomenės sveikatos centras 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309 nurodė, jog Alytaus PN bausmę atliekantys nuteistieji aprūpinami reikiamomis valymo priemonėmis (b. l. 72). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos palaikymas priklauso nuo nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, valingos veiklos. Teismas sprendžia, kad R. K. nepateikė objektyvių duomenų, galinčių neabejotinai patvirtinti, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus ir taip pašalinti drėgmės perteklių patalpose, bei susitvarkyti savo gyvenamąsias patalpas. Teismo vertinimu, patalpose, kurias reguliariai vėdina, tinkamai prižiūri ir tvarko jose gyvenantys asmenys, nebūtų sąlygų perteklinei drėgmei kauptis ir pelėsiui veistis.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, daroma išvada, jog pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, nešvarių patalpų ir jose besiveisiančio pelėsio atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti bylos duomenimis.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė gyvenamųjų patalpų prastas apšvietimas.
Nustatyta, kad konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą Alytaus PN nepateikė. Teismas pareiškėjo teiginius apie tinkamo apšvietimo neužtikrinimą vertina kaip deklaratyvius ir abstrakčius ir jais nesiremia. Be to, vertinant pareiškėjo teiginius, atsižvelgiama į tai, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo (2017 m. gegužės 1 d. - 2018 m. gruodžio 31 d. redakcija) 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdė visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis būtų kreipęsis dėl patalpų prasto apšvietimo ir kad pagal jo skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas nurodė, kad Alytaus PN vadovaujasi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina 200 lx dirbtinę apšvietą. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovės atstovo paaiškinimais apie gyvenamųjų patalpų apšvietimo atitiktį nustatytiems reikalavimams, todėl jais remiasi.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos, sukeltos pataiso įstaigai neužtikrinant tinkamų apšvietimo sąlygų, atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad pataisos įstaigos gyvenamosiose patalpose buvo pilna tarakonų ir pelių.
Higienos normas HN 134:2015 20 punktas reikalauja, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų; esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla; informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą turi būti registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.
Išanalizavus Alytaus PN pateiktus duomenis ir dokumentus, daroma išvada, kad atsakovės atstovas nepateikė tinkamų įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjo teiginius apie graužikų ir buitinių parazitų veisimąsi. Teismas, vadovaudamasis įrodinėjimo pareigą reglamentuojančiomis taisyklėmis, daro išvadą, kad tuo atveju, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas šalies, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta, naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007). Taigi, Alytaus PN turi pareigą laikytis nuteistųjų laikymo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai. Dėl šios priežasties, Alytaus PN nepateikus informacijos (patikrinimų aktų ir kt.) apie pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog gyvenamosiose patalpose veisėsi buitiniai parazitai, ši aplinkybė vertintina pareiškėjo naudai.
Remiantis nurodytomis aplinkybėmis, daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN netinkamai vykdė Higienos normos HN 134:2015 20 punktą ir neužtikrino kenkėjų kontrolės.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 min.
Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše.
Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu nebuvo pažeista, sanitarinės sąlygos dušinėje buvo užtikrintos. Pareiškėjas neneigė, kad jam buvo suteikta teisė praustis po šiltu dušu kartą per savaitę.
Atsižvelgus į Higienos normos HN 134:2015 44 punkto nuostatas, daroma išvada, kad Alytaus PN nepažeidė R. K. teisės pasinaudoti dušu.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad gyvenant 8 būryje (darbo zonoje) dienos metu gyvenamosiose patalpose buvo didelis triukšmas.
Alytaus PN nurodė, kad į 8 būrį paskirti nuteistieji visą dieną dirba valstybės įmonėje „Mūsų amatai“ ir į gyvenamąją patalpą grįžta vakarais, kai dirbtuvės nebedirba. Teismas neturi pagrindo netikėti šiais atsakovės atstovo paaiškinimais, todėl jais remiasi.
Atsižvelgus į tai, kas nurodyta, pareiškėjo teiginiai apie neturtinę žalą, atsiradusią dėl triukšmo 8 būrio gyvenamosiose patalpose dienos metu, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad pasivaikščiojimo kiemeliai labai maži, purvini, sienos ir grindys ištrupėjusios.
Reikalavimai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui yra nurodyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktuose. Eksploatavimo taisyklių 20 punkte nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore, o 21 punkte – kad pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga, grindys turi būti lygios ir neslidžios. Eksploatavimo taisyklės ar kiti teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių ploto.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog ginčo laikotarpiu pasivaikščiojimo kiemelių būklė buvo gera, nuolatos buvo palaikoma švara, sezoniškai perdažomos sienos. Teismas sprendžia, kad šiuos Alytaus PN paaiškinimus patvirtina fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad pasivaikščiojimo kiemai švarūs, sienos ir grindys lygios, neištrupėjusios (b. l. 84-86).
Įvertinęs byloje surinktus įrodymus bei teisinį reglamentavimą, teismas sprendžia, kad pareiškėjo argumentai dėl mažų ir netvarkingų kiemelių nepagrįsti ir atmetami.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog, būdamas paskirtas į kamerų tipo patalpas, į pasivaikščiojimo kiemą buvo vedamas tik 1 valandą per dieną, nors turėjo teisę į 8 valandų trukmės pasivaikščiojimus gryname ore.
Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji, kuriems skirta nuobauda perkelti į kamerų tipo patalpas, turi teisę kasdien vieną valandą, o nepilnamečiai, neįgalieji, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniai (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti. Pareiškėjas neneigė, kad jam buvo užtikrinamas kasdien 1 valandos trukmės pasivaikščiojimas. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis priskiriamas asmenų, turinčių teisę į ilgesnį pasivaikščiojimą gryname ore, kategorijai, jo argumentai dėl teisės į ilgesnės trukmės pasivaikščiojimus pažeidimą atmetami kaip nepagrįsti. Teismas pažymi, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Antrojoje bendrojoje ataskaitoje [CPT/Inf (92)3] 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad jam buvo tiekiamas nepilnavertis, nekokybiškas maistas.
Asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimą maistu reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalis, kuri nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 8 dalyje numatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintais Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (galiojusiu iki 2018 m. sausio 1 d.) bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“.
Alytaus PN atsiliepime nurodė, jog nuteistųjų maitinimas organizuojamas tris kartus per parą pagal patvirtintus nedirbančių ir dirbančių vyrų valgiaraščius ir mitybos normas; maisto produktai, dalyvaujant pataisos namų direktoriaus budinčiajam padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį; maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio maisto patikrinimo; tiekiamas maistas yra geros kokybės. Teismas neturi pagrindo abejoti tokiais atsakovės atstovo paaiškinimais. Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maisto vertinami kaip abstraktūs, pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų apie tai, kada buvo pateiktas prastos kokybės maistas, koks maistas buvo nekokybiškas. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad jis įgaliotoms kontrolės institucijoms teikė skundus dėl prastos maisto kokybės ir kad šios institucijos pagal jo skundus būtų atlikusios patikrinimus ir nustačiusios nuteistųjų maitinimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus .
Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl teisės gauti pilnavertį maitinimą, laikomis nepagrįstais ir atmetami.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad jis dėl atsakovės atstovo pareigūnų neveikimo Alytaus PN užsikrėtęs (duomenys neskelbtini), šioje pataisos įstaigoje negauna jam priklausančio gydymo bei specialaus maitinimo.
Byloje pateiktos R. K. asmens sveikatos istorijos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui diagnozuota (duomenys neskelbtini) (b. l. 76-77). Vertinant pareiškėjo teiginius, jog (duomenys neskelbtini) užsikrėtė dėl netinkamų laikymo sąlygų, vertinam tai, kad įprastinio bendravimo metu ŽIV ar hepatitu C neužsikrečiama, šiomis infekcijomis užsikrečiama bendrai vartojant intravenines švirkštų adatas, švirkštus, leidžiantis narkotines medžiagas, lytiškai santykiaujant, darant tatuiruotes. Individualaus darbo su nuteistuoju knygelės duomenys patvirtina, kad 2016 m. vasario 9 d. pareiškėjas pasirašytinai buvo supažindintas su Informavimo apie sąlytį su biologiniais skysčiais ir įvertinimo, nustatant ŽIV užsikrėtimo riziką, tvarka, taip pat su ŽIV plitimo būdais, narkotinių medžiagų vartojimo žalą žmogaus organizmui, šios temos su pareiškėju pakartotinai aptartos 2016 m. gruodžio 18 d. (b. l. 65-70). Taigi, pareiškėjas žinojo, kaip galima užsikrėsti (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini) ir kokių atsargumo taisyklių privalo laikytis ir priemonių imtis, norėdamas išvengti užsikrėtimo.
Alytaus PN atsiliepime nurodė, kad pataisos įstaigoje nuolat vykdomi Narkotinių ir psichotropinių medžiagų bei kitų draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų patekimo į įstaigą užkardymo, prevencinių bei profilaktinių priemonių planuose, ŽIV plitimo mažinimo priemonių plane numatytos priemonės, Psichologinė tarnyba vykdo narkomanijos prevenciją, vedamos konsultacijos su nuteistaisiais, susiduriančiais su psichologinio pobūdžio problemomis dėl ŽIV ir AIDS, teikiama mokslinė informacija apie prevenciją ir profilaktiką. Teismui nebuvo pateikta jokių duomenų, galinčių patvirtinti, kad Alytaus PN pareigūnai ir darbuotojai savo veikloje nesilaikė higienos norminių aktų, žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos, priešepideminių taisyklių reikalavimų.
Nenustačius civilinės atsakomybės elementų - neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, daroma išvada, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą dėl susirgimo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra nepagrįstas ir atmetamas.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala buvo padaryta tuo, kad jam diagnozavus (duomenys neskelbtini), nebuvo teikiamas tinkamas gydymas.
Pagal suformuotą nuoseklią administracinių teismų praktiką, ginčų dėl žalos, kildinamos iš netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, nagrinėjimas administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas. Sprendžiant ginčus dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, turi būti vadovaujamasi ne tik CK normomis, reguliuojančiomis žalos atlyginimą, bet ir specialiosiomis teisės normomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatyme. Taigi, nepriklausomai nuo to, jog pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę, ginčo teisinius santykius, atsiradusius tarp šios įstaigos sveikatos priežiūros tarnybos ir pareiškėjo (paciento) dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, reguliuoja ne laisvės atėmimo bausmės vykdymą reglamentuojančių teisės aktų normos, o sveikatos apsaugos įstatymų normos. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka. Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (24 straipsnio 2 dalis). Pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės (24 straipsnio 8 dalis). Specialioji teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 26 d. nutartyje Nr. T-110/2013 išaiškino, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl galbūt netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų pataisos įstaigoje, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose.
Administracinėje byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kurią kildina dėl nesuteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, būtų kreipęsis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nepasinaudojo įstatymų nustatyta privaloma bylos išankstinio nagrinėjimo ne per teismą tvarka ir dar gali pasinaudoti ta tvarka, pareiškėjo skundas šioje apimtyje paliktinas nenagrinėtu (ABTĮ 105 straipsnio 1 punktas).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismo pareiga yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia piniginių lėšų suma gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Išanalizavęs ir įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog ginčo laikotarpiu R. K. kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti vertinamos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinęs nustatytas aplinkybes apie netinkamas pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas dėl blogos Alytaus PN 2-ojo bendrabučio būklės, nustatytų pareiškėjo teisių pažeidimų pobūdį, trukmę, teismas sprendžia, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą priteisti 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teismo vertinimu, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punktas numato, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. CK 1.138 straipsnis nurodo, kad asmens teisės gali būti ginamos ne tik išieškant turtinę ar neturtiną žalą, bet ir kitais įstatymų numatytais būdais. EŽTT (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimas (pareiškimo Nr. 7508/02) ir kt.) ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindami visuotinai įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, ne kartą yra konstatavę, kad teisės pažeidimo pripažinimas atskirais atvejais savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista asmens neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Atsižvelgęs į byloje nustatytų pareiškėjo teisių pažeidimų faktines aplinkybes, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į suformuotą teisminę praktiką analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad, nors pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko netinkamomis kalinimo sąlygomis, tačiau nesant įrodymų, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjui būtų atsiradę ilgalaikių ir neatitaisomų sveikatos sutrikimų, yra pagrindas šioje byloje nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo patirtą skriaudą.
Remiantis tuo, kas nurodyta, pripažįstama, kad buvo pažeista R. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 105 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad R. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Alytaus pataisos namuose 2016 m. vasario 9 d. - 2018 m. liepos 31 d. buvo pažeista.
Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Ruslano K. skundo dalį dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, priteisimo palikti nenagrinėtą.
Pareiškėjui išaiškinama, kad jis turi teisę Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka ieškiniu dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų kreiptis į pirmosios instancijos bendrosios kompetencijos teismą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.